Nors baltai neturėjo savo rašto ir nepaliko šventų tekstų, apie jų pasaulėžiūrą, religiją ir mitologiją galima spręsti iš nedidelių aprašų, kaimyninių šalių kronikų, metraščių ir kelionių pasakojimų. Įsigalėjus krikščionybei, daugelis senosios pasaulėžiūros elementų virto liaudiškais tikėjimais ir papročiais, išlikusiais sakmėse, padavimuose, pasakose, dainose ir smulkiojoje tautosakoje.
Pirmieji po ledynmečio atsikraustę žmonės atsinešė ir susiformavusių vaizdinių visumą apie pasaulį ir gyvenimą, kitaip tariant, turėjo savo pasaulėžiūrą, kuriai buvo būdingas animistinis tikėjimas. Šio tikėjimo centre - totemas, genties mitinis globėjas, dažniausiai žvėris, rečiau augalas ar gamtos reiškinys. Totemas buvo pasirenkamas pagal gyvūno savybes, tokias kaip jėga, greitis, nuožmumas. Geidžiamiausiu gyvūnu laikytas šiaurės elnias, teikęs mėsos, žaliavos drabužiams ir įnagiams. Keičiantis klimatui, jo vietą mitologinėje savimonėje užėmė briedis ir meška.
Baltų mitologijos šaltiniai ir interpretacijos
Baltų pasaulėžiūra dažnai atspindi panašias lietuvių, latvių ir prūsų gyvenimo realijas, o mokslininkai pastebi daugiau bendrumų nei skirtumų, juolab kad buvo bendras indoeuropietiškas pagrindas. Kadangi mokslininkų nėra priimto vieningo baltų mitologijos modelio, remiamasi įvairių tyrinėtojų, tokių kaip G. Beresnevičiaus, V. Vaitkevičiaus, N. Vėliaus, R. Račiūnaitės, D. Senvaitytės, A. Vaicekausko, N. Laurinkienės darbais.
Seniausios žinios apie baltų mitologiją siekia akmens amžių - archeologai aptiko apeiginę lazdą su briedės galva, šamano apgalvį iš žvėrių dantų ir amuletus. Rašytinių duomenų apie laidojimo apeigas yra iš I amžiaus pabaigos. Žinių apie baltų mitologiją pateikė įvairių tautų keliautojai, misionieriai ir geografai, pradedant Vulfstanu (IX amžius) ir Adomu Brėmeniečiu (XI amžius), baigiant vėlesniais šaltiniais, tokiais kaip Petro Dusburgiečio (XIV amžius) ir S. Grunau (XVI amžius) raštais.
Svarbiausi baltų mitologijos bruožai išryškėja per pagrindines semantines priešpriešas, apimančias erdvės, laiko, socialinius ir vertinamuosius pasaulio požymius, palankius ir nepalankius žmogui.
Pasaulio ir žmogaus kilmė
"Mokslo langai" apie baltų pasaulėžiūrą ir mitologiją
Pasaulio kūrimas, pasak sakmių, vyko tam tikra seka. Kai kurios aiškina, kad iš pradžių buvo kuriamas Dangus, paskui atsirado Žemė. Kitur pasakojama, kad Žemė buvo atskirta nuo vandens ir tik tada pradėtas kurti jos reljefas. Sakmėse vaizduojamas ir dangaus šviesulių atsiradimas - kalvis nukalė saulę ir įmetė ją į dangų, o apie mėnulį beveik visai nekalbama.
Žemės atsiradimas aiškinamas įvairiai: įsivaizduota, kad Žemę laiko didelė žuvis, o aplink yra vanduo. Kituose variantuose pasakojama, kad Žemė yra Saulės ir Mėnulio dukra. Saulė norėjo globoti Žemę, bet Mėnuo nesutiko ir padavė Saulę į teismą. Perkūnas nusprendė, kad Saulė Žemę saugos dieną, o Mėnuo ir seserys žvaigždės - naktį. Taip para buvo suskaidyta į šviesųjį ir tamsųjį laikus. Būdingas ir pasakojimas apie Dievo bei Velnio plaukimą valtele ir pasaulio kūrimą, kuriame Velnias padeda Dievui, bet nukreipia žvilgsnį į žmogui ne tokius naudingus dalykus. Keliose sakmėse pasaulį kūrė ne Dievas, o Perkūnas.
Žmogaus kilmė etiologinėse sakmėse, pasakojančiose, kad žmogus buvo nulipdytas iš molio, beveik nesiskiria nuo Biblijos pasakojimo. Gali būti, kad tam įtakos turėjo krikščionybė, tačiau neatmestina versija, kad lietuviai taip aiškino žmogaus kilmę. Sakmėse fiksuojama, kad žmogus galėjo atsirasti ir Dievui nusispjovus arba nukritus lašui jam besiprausiant.
Pasaulio medis ir jo reikšmė
Indoeuropietiškos kilmės tautų pasaulėžiūroje susiformavusio pasaulio modelio ašis yra Pasaulio medis (dar vadinamas Kosminiu arba Gyvybės Medžiu). Tai daugiaprasmis mitinis įvaizdis, jungiantis atskiras pasaulio dalis į visumą. Medžio viršūnė sutampa su dangumi, kamienas - su žeme, o šaknys - su požemiu. Atitinkamai medžio šakose gyvena šviesuliai, paukščiai, aplink kamieną sukiojasi žvėrys ir žmonės, o prie šaknų - ropliai, žuvys ir panašiai. Pasaulio medis - tai ir tradiciniai lietuviškieji pakelių koplytstulpiai, stogastulpiai, kurie evoliucionavo nuo aukos stulpo, išreiškiančio kelio į metafizinį pasaulį idėją.
Ritualai ir šventvietės
Šalia tikėjimų ir mitologijos egzistuoja ritualas, kuriam vadovauja žynys. Jo pareigas gali atlikti ir genties vadas. Mitai teigia, kad visuomenėje ir gamtoje turi būti tam tikra tvarka, kuri palaikoma periodiškai kartojamu ritualu. Žynys, norėdamas parodyti persikėlimą į šventąjį laiką ir erdvę, elgiasi neįprastai: žodžius išdainuoja, juda nenatūraliais žingsniais. Ritualai ir žodiniai tekstai primindavo kosmogoniją, o su kosmogoniniu mitu susiję švenčių ritualai ir atliekamos apeigos. Naujųjų metų šventė laikoma susijusia su kosmogonijos samprata, suvokiant kosmosą kaip gyvą asmenį, kuris gimsta, vystosi ir miršta paskutinę metų dieną, idant atėjus Naujiesiems metams atgimtų vėl.
Visos baltų šventvietės vadinamos alkais arba alkomis. Lietuvoje šventvietės pavadinimus turi 203, Latvijoje - 69, o Kaliningrado srityje - 7 objektai. Lietuvoje daugiausia yra kalnų (74), laukų (52) ir upių (32). Didžiausia yra senovės kulto akmenų įvairovė, iš kurių daugiausia yra pėduotųjų. Senosios šventvietės tradiciškai buvo svarbios žmonių gyvenime: jose buvo prašoma asmeninės ir šeimos sveikatos bei laimės, sveikatos gyvuliams, gero derliaus, apsaugos nuo Perkūno. G. Beresnevičius teigia, kad giraitėse buvo įrengiamos šventvietės, ir jose atliekami religiniai ritualai. Šventvietės yra unikali baltų religijos raiškos forma, o jų mitinės reikšmės susijusios su mitinėmis būtybėmis, pavyzdžiui, Perkūnu, Saule, Ragana.
Šventvietės kartu su sodybomis buvo kuriamos konkrečioje vietoje, dažnai prie namų, pavyzdžiui, Pagirniams po girnomis buvo įrengiamos nedidelės smėlio aikštelės. Šventvietei pasirenkamos ypatingos vietos, kuriose auga arba yra pasodinami medžiai, randama akmenų, teka šaltiniai, upeliukai. Tai vietos, kuriose galima sukurti ugnį, susikaupti, nurimti, mąstyti, kreiptis į dievus, atlikti apeigas, aukoti. Būta ir kaimuose, bendruomenėse, tai liudija pavadinimai, tokie kaip Nemakščiai, Šventai, Šventupiai. Tam tikrą sakralinį atspalvį turinčios bendruomenės narių tarpusavio bendravimo formos, tokios kaip šventvakariai, sambariai ar krivūlės, realizavosi gyvenvietėje arba sutartoje vietoje netoli jos.
Aptinkamos ir regioninės, tarpregioninės bei valstybinės šventvietės, kurių statusas panašus, tačiau valstybinės šventvietės buvo kuriamos centralizuotai, vadovui plėtojant ir tvirtinant valstybinę ideologiją. Apibendrinant galima teigti, kad šventvietės buvo kuriamos atsižvelgiant į kosmogoninius provaizdžius, derinant kalno, medžio, ugnies ir vandens simboliką. Kulto vietų topografija ir simbolika įrodo, kad tos vietos suvokiamos kaip Perkūno šventvietės.
Baltų panteonas ir dievybės
Baltų religijų bendros sąsajos akivaizdžios analizuojant panteoną. Aukščiausiasis dangaus Dievas (lat. Dievs, pr. Deywis, Deyws) vadintas tais pačiais vardais, kaip ir centrinis panteono dievas Perkūnas (lat. Perkons, pr. Percunis).
Prūsų panteonas
Oficialus prūsų panteonas sudaro triadą: Patolas, Perkūnas, Patrimpas. Kosmologiniu požiūriu tai požemio (žemės), atmosferos, vaisingumo dievai; socialiniu - žynių, kariaunos, žemdirbių dievai. Prūsų panteonas labai racionalus. Patolas, žynių, maginio suverenumo dievas, statomas panteono priešakyje. Antrasis ir triadoje centrinis Perkūnas užima tą pačią vietą, kaip ir kosmologijoje - jis valdo atmosferą ir yra karių dievas. Prūsų panteone Patulas gavo Pikulo vardą, o Pikulas susidvejino Pikulą ir Poklių. Panteone atsirado naujas dievas Svaikstikas, susijęs su saule ir jos šviesa.
Lietuvių panteonas
Lietuvių panteonas išsidėsto panašiai: Andajus / Nunadievis, Perkūnas / Diviriksas, Teliavelis. Reikia pabrėžti, kad prūsų dievai kyla iš požemių aukštyn Perkūno link, o štai lietuvių panteone - atvirkščiai: nuo Andajaus, t. y. nuo dangaus, leidžiamasi žemyn, į požemius, kur karaliauja Teliavelis.
Ipatijaus metraštyje ties 1252 metais vardijami Nunadievis, Teliavelis, Diviriksas, Zuikių dievas ir Medeina; toliau (ties 1258 metais) minimas Andajus ir Diviriksas. J. Malalos kronikoje (ties 1261 metais) vardijami Andajus, Perkūnas, Žvorūna, Teliavelis. Iš esmės sutariama, kad Andajus ir Nunadievis, visur minimas pirmasis, turėjo būti aukščiausiasis lietuvių dievas - dangaus Dievas, Perkūnas - tas pats Diviriksas, Teliavelis - Velniui artimas dievas, o Žvorūna sutapti su Medeina.
Iš XVI a. (pradedant Martynu Mažvydu) ir vėlesnių duomenų žinoma: žemės deivė Žemyna, jos brolis Žemėpatis, laimės deivė Laima, vėjo dievas Bangpūtys. Aukščiausieji dievai dažniausiai siejami su dangumi, dangaus šviesa. Tačiau dievo negalima laikyti tikriniu vienos sakralios būtybės vardu, nes taip gali būti vadinama bet kuri vyriška dievybė (plg. Perkūnas, Mėnuo, Dievaitis vėjas ir t. t.). Tas pats teigtina ir apie deivę - moteriškosios dievybės pavadinimą.
Aukščiausiasis baltų panteono asmuo - Dievas. Baltų dangaus Dievas yra išlaikęs nemažai senųjų indoeuropietiškų ypatybių: jis gyvena danguje, sukūrė pasaulį, įdiegė jame teisybės principą, nustatė moralės ir dorovės normas. Pripažįstama, kad dangaus Dievas yra „pirmapradis visatos egzistencinės tvarkos bei gyvenimo normų kūrėjas ir jų prižiūrėtojas, pagal nuopelnus baudžiantis ir apdovanojantis, jo vardu prisiekiama, susitaikoma, linkima gerovės, skalsos, sveikatos, prašoma sutaikyti vagis, apsaugoti nuo ligų ir plėšrių žvėrių gyvulius, laukus“. Dabar jis gyvena dausose, kur amžina vasara, kur žiemoja paukščiai. Dievas į pasaulį nusileidžia retai, dažniausiai pasibeldžia kaip žilabarzdis senelis, norėdamas patikrinti, ar žmonės nepamiršo jo sukurtų moralės ir teisingumo normų.
Perkūnas - svarbiausias lietuvių dievas. Jis vadintas įvairiais vardais (Dunduliu, Griaustiniu, Tarškuliu ir kitais), nes jo vardo atžvilgiu galiojo tam tikras tabu. Aistringas tautosakos tyrinėtojas Jonas Balys išvardijo 67 nupasakojimus, kaip žmonės įsivaizduoja Perkūną, daugiau nei trečdalis susiejo Perkūną su ugnimi. Tai aktyviausias, rūsčiausias ir galingiausias mitinis personažas, įkūnijantis karinę ir netiesiogiai ūkinę (susijusią su vaisingumu) funkciją.
Kitas archajiškas mitas, kurio fragmentų išliko lietuvių ir latvių tautosakoje - Saulės ir Mėnulio dangiškos vestuvės. Lietuvių liaudies dainoje „Mėnulio svotba“ Perkūnas perkerta Mėnulį kardu (mėnulio dilimo paaiškinimas) už tai, kad šis, pamilęs Aušrinę, sulaužė ištikimybę Saulei. Kitame, tautosakoje išlikusiame, mite Aušrinė (rytmečio žvaigždė) yra Perkūno žmona, kurią jis už neištikimybę nutrenkia į žemę ir ji pavirsta chtonine deive.
Latvių panteonas
Latviams svarbiausia dievybė yra Dangaus tėvas. Iš matriarchato latviai turi paveldėję Žemės močią, kuri buvo visos žemės, ypač vaisingumo, simbolis. Ilgainiui Žemės močia liko tik vėlių pasaulio globėja. Latviai tiki ir tris likimo deives: Laimą, Deklą ir Kartą. Nuo Laimos priklauso žmogaus, jo gyvulių ir turtų likimas. Panašias funkcijas turi ir Mara. Latvių Dangaus tėvas (lat. Debesu tēvs) vaizduojamas beveik analogiškai kaip ir lietuvių. Tai senas, geraširdis, baltai arba žaliai apsirengęs vyras, turintis pavyzdingą ūkį.
Velnias baltų mitologijoje
Velnias (Kaulinis senis) - chtoninė senovės lietuvių mitologinė figūra. Požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, užkeiktus lobius. Velnias ypač artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu. Kartais velnias laikomas - požemių, pelkių dievu, kalviu. Pavadinimas yra tos pačios šaknies kaip vėlė, velė, vėlinės, velionis, vėliukas. Tokiais vardais pagonybės laikais buvo vadinamos teisingųjų žmonių vėlės. Dėl to ir velnias buvo geroji būtybė, artimai bendravusi su gyvais žmonėmis. Jis padėdavo siekiantiems geresnio gyvenimo, baudė klastingus išdavikus. Seniausiuose mituose Velniai artimi dvaselėms Kaukams, gyvenantiems požemiuose ir saugantiems žemėje esančius lobius bei vandenį, reikalingą augalijai. Sausros metu šias dvasias persekioja ir užmuša dievaitis Perkūnas. Velniai buvo vaizduojami ornitomorfiniu arba zoomorfiniu pavidalu: paukščiu (varna, juodvarniu, antimi), gyvuliu (katinu, lape, ežiu, jaučiu, arkliu), ropliu (gyvate, žalčiu). Kartais buvo antropomorfinės būtybės (mažiuku žmogeliuku su žalia kepure, jaunuoliu, vokietuku ir pan.).
Įsigalėjus Lietuvoje krikščionybei velnias buvo sutapatintas su piktąja dvasia (Šėtonu), gyvenančiu pragare, iš kur galėjo ateiti į žemę ir vesti žmones į nuodėmę. Jis tapo gąsdintoju ir persekiotoju. Šalia Dievo ir Perkūno trečias iš svarbiausių baltų dievų buvo Velas, Velinas, kurio nudievinimo procesas įvyko tik paskutiniaisiais šimtmečiais. Dar 1761 m. G. H. Stenderio latvių gramatikoje Vels minimas kaip „mirusiųjų dievas“, o veli (Vėlinės) - „mirusiųjų dievo dienos“. XVI a. Velionis aiškinamas kaip „vėlių dievas“. Slavai turėjo dievą - Veles, Volos, galai - Vellaunus. Indoeuropietiška šaknis *uel- susijusi su mirusiaisiais ar mirusiųjų karalyste. Pvz., Šiaurės germanų Val-hall - „mirusiųjų karalystė“, valr - „karo lauko mirusysis“. Tolesni semantiniai ryšiai rodo šią šaknį esant giminišką su regėjimu, numatymu, magija, muzika bei su ganykla. Slavų dievas Volos buvo galvijų dievas. Sen. germanų lytis vollr- (iš *woltu) reiškia „ganyklą“, hetitų wellu- (iš *welsu, *welnu) - irgi „ganyklą“, „pievą“. „Velo karvės“ (velu govs) minimos latvių mitologinėse dainose. 1582 m. M. Strijkovskio kronikos lietuvių dievų sąraše yra „Goniglis Dziewos„. Tai greičiausiai galvijų ar ganyklų dievas, kuriam ant didelio akmens buvo aukojami galvijai.
Lyginamoji indoeuropiečių mitologija rodo Velą (Veliną) buvus analogišką senovės indų dievybei Varūnai, persų Ahūra Mazdai, skandinavų Odinui, airių Cū Chulain’ui. Dievas Velinas irgi kūrėjas, kosminės tvarkos saugotojas ir sutarčių sudarytojas, nakties, vandenų ir akmenų valdovas, susijęs su vaisingumu, galvijais ir turtu, su naktimi bei juoda spalva. Jis yra juodų gyvulių kūrėjas. Velinas mitologijoje - vienaakis magas, visa regintis ir numatantis, galintis keisti savo pavidalą, dažniausiai pasiverčiantis gyvūliais, ypač vilkais ir piktais šunimis. Šie pagrindiniai bruožai yra užfiksuoti lietuvių ir latvių tautosakoje, o toponimai (Velnio bala, Velnio akis, Velnio tiltas ir kt.) rodo, kad Velo (Velino) vardas susijęs su pelkėmis, balomis, akmeningomis vietomis, užtvankomis, tiltais. Pelkių, balų, raistų pavadinimai su šaknimi vel- liudija Velino gyvenamąją vietą buvus pelkėse, raistuose, balose. Lietuvių kalbos ir literatūros institute užregistruota apie 400 vietovardžių su šaknimi vel-. Iš jų apie 40 % sudaro pelkių ir raistų pavadinimai. Antrą vietą užima ganyklų ir pievų pavadinimai. Velnio tiltai ir rėvos siejasi su Velino stiprumu.
Prūsų Patolas buvo lietuvių ir latvių Velo (Velino) paralelė, S. Grunau teigimu, „aukščiausias prūsų dievas“. Patolo vardas XVI a. kronikose minimas arba kartu, arba pakeičiamas Pocollum Pecols, Piculus, Pykullis vardais, atitinkančiais lietuvių Pikulas, Pikis, Piktis. „Velnias yra Piktis“,- aiškinama K. Sirvydo XVII a. žodyne. Tai rodo šį dievą buvus piktą, baudžiantį. XVIII ir XIX a. žodynuose Velnias verčiamas „Zorngott“, „Hölengott“. Apie 100 Lietuvos vietovardžių yra su šaknimi pikt-. Piktumo bruožas jungia jį su germanų Wodan: gotų k. wo Fs „piktas“ sen. anglų k. Velinas tautosakoje baudžia žmones nuolatiniu mirties reikalavimu, savo pinklėmis apraizgo gyvenimą. Sakmėse jis nuolatos vilioja žmones į mirtį: gaigalo, kito nepaprasto paukščio ar ožiuko pavidalu įklampina pelkėse; pasivertęs vilku, sudrasko; kaip baisi juoda žviegianti kiaulė mirtinai išgąsdina; pasivertęs juodu šunimi, kapinėse įkanda, ir žaizda negyja; jaujose ar pirtyse moterims nulupa odą; kaip žaltys užšokęs uogautojai ant kaklo pasmaugia ją arba jo negalima numesti; naktį, įsirangęs į lovą, gali mirtinai išgąsdinti, o užgulęs kaip maišas - uždusinti.
Velino viena akis viską mato. Germanų dievas Odinas (Wodan) taip pat buvo vienaakis; vieną akį jis paaukojo už tai, kad atsigėrė stebuklingo vandens iš šaltinėlio, ištekančio iš kosminio medžio šaknų. Nuo to jis pasidarė visa žinantis ir numatantis. Senasis lietuvių Velinas turbūt irgi panašiai pasielgė. Apie vienos akies paaukojimą yra tokių faktų: anot K. Henenbergerio, kurio 1595 m. knygoje aprašyta lietuvių pagonybė, netoli Isruties, Mažojoje Lietuvoje, buvęs šventas šaltinėlis Golbė, kurio dėka žmonės pasidarydavo vienaakiai, t. y. atiduodavo akį už tai, kad atsigėrė stebuklingo vandens. Būti vienaakiu buvo laikoma nepaprasta garbe. XVI a. antrojoje pusėje dar buvę galima sutikti senų vienaakių vyrų. Ligi mūsų laikų išlikusiose sakmėse pasakojama, kad galima pasidaryti vienaakiu visa matančiu, jei žinai, kokiu vandeniu velnias patrina savo vieną akį, bet jei jis tai sužino, tuoj išduria tą akį.
Sakmėse Velnias nešęs Puntuko akmenį Anykščių bažnyčiai nugriauti, bet nebaigęs nešti pametęs. Kitoje sakmėje, neturtingas žmogus, neturėdamas ko valgyti, sumanė dvasiai Duliui atiduoti savo vėlę. Atėjęs Velnias pasakė, kad jis nenori jo vėlės, bet gali paskolinti pinigų. Po trejų metų žmogus turi atnešti skolą į tą pačią girią ir pašaukti jį: „Duliau, Duliau”. Atnešė Dulius jam maišą sidabrinių pinigų. Neretai su Velinu (Vėlinu) tapatinami - geroji požemio dvasia, mirusiųjų globėjas, Pikuolis (Pikulas, Poklius), kartais - Teliavelis. Kai kuriose versijose Velnias laikomas Perūno žmona, bet tuo pačiu ir Veleso meiluže - tai atspindi gamtos ciklų ir kovojančių priešingybių sąveiką.
tags: #baltu #mitologijoje #velenas