Įžanga
Automobilis - tai sudėtingas technikos kūrinys, kuriam sukurti reikalingas daugybės įvairių profesijų žmonių darbas ir patirtis. Inžinierių, konstruktorių, technikų, darbininkų ir menininkų pastangos bei įtemptas darbas yra būtini, siekiant sukurti automobilį. Nuo senų laikų žmonės pradėjo kurti ir tobulinti automobilius, juos naudoti. Anksčiau automobilis buvo prabanga, ne kiekvienas gyventojas galėjo jį įsigyti. Tačiau palaipsniui automobilis buvo tobulinamas, atsirado vis įvairesnių ir geresnių modelių. Šiais laikais automobilis mus lydi visur - tai pagrindinė susisiekimo priemonė, palengvinanti mūsų gyvenimą, naudojama kasdieniam keliavimui į darbą ir tolimoms kelionėms.
Trumpa apžvalga ir istorija
Automobilis (gr. Autos - pats + lot. mobilis - judamas) - tai variklio varoma ratinė mašina, skirta keleiviams ir kroviniams vežti. Automobilių kūrimas prasidėjo XVIII a., kuomet ratiniam akliniam vežimui buvo pritaikytas mechaninis variklis.
- 1769-1770 m. Prancūzų išradėjas Nikola Žozefas Kiunjo (Nicolas Joseph Cugnot) sukonstravo pirmąjį garo automobilį, kurio greitis siekė 4 km/h. Šis automobilis saugomas Paryžiaus meno ir amatų muziejuje.
- 1885-1886 m. Vokiečių inžinieriai Karlas Bencas (Karl Benz) ir Gotlibas Daimleris (Gottlieb Daimler) sukūrė pirmąjį šiuolaikinį automobilį su vidaus degimo varikliu. K. Benco automobilio greitis buvo 16 km/h.
- 1903 m. Henris Fordas (Henry Ford) įkūrė JAV bendrovę „Ford Motor Company“ ir pirmasis pradėjo serijinę automobilių gamybą. Pirmojo automobilio „Model T“ nuo 1908 iki 1927 m. buvo pagaminta ir parduota 15 milijonų vienetų.
- 1983 m. „Rolls-Royce“ su reaktyviniu varikliu JAV Nevados valstijoje, per Juodosios uolos dykumą, skriejo didesniu nei 1000 km/h greičiu.
- 1996-1997 m. Lengvųjų automobilių skaičius pasaulyje viršijo 500 milijonų. Vidutiniškai vienas lengvasis automobilis tekdavo 9 planetos gyventojams.
Kompanijos „Laurin & Klement“ istorija ir automobilizmo raida
Šeimos kompanija „Laurin & Klement“ (vėliau tapusi „Škoda“) automobilius pradėjo gaminti labai seniai. Kompanijos istorija prasidėjo 1895 m., kai mechanikas Vaclavas Laurinas ir buhalteris Vaclavas Klementas, abu aistringi motociklų mėgėjai, pradėjo gaminti savos konstrukcijos dviračius, pavadintus „Slavia“. Verslas sekėsi puikiai, o 1899 m. kompanija pradėjo gaminti motociklus, laimėdama tarptautines motociklų lenktynes.
Amžių sandūroje kompanija žengė dar vieną svarbų žingsnį - pradėjo gaminti pirmuosius automobilius. Pats pirmasis automobilis „Voiturette A“, pasirodęs 1905 m., susilaukė milžiniškos komercinės sėkmės ir tapo Čekijos automobilizmo simboliu. Dėl savo žinių ir patirties kompanija netrukus įsitvirtino sparčiai besivystančioje pasaulinėje automobilių rinkoje ir tapo Bohemijos karalystės, kaip labiausiai išsivysčiusio Austro-Vengrų monarchijos pramoninio regiono, pagrindu.
1907 m. sparčiai besivystanti kompanija buvo performuota į akcinę bendrovę. Nuo 1914 m. kompanija gamino karinę techniką.
1925 m., siekdama sustiprinti savo pozicijas ir modernizuoti gamyklą, „L & K“ susijungė su didžiausia regiono pramonine įmone „Škoda Pilsen“. Tai buvo „L & K“ prekės ženklo istorijos pabaiga ir „Škoda“ prekės ženklo istorijos pradžia. Rezultatas - konvejerinė automobilių gamyba. Didžioji depresija sulėtino „Škoda“ progresą, tačiau neišvengiamai sekėsi išleisti sėkmingą modelį - „Popular“.
Sunkiais Antrojo pasaulinio karo metais „Škoda“ tapo Trečiojo Reicho ekonominės sistemos dalimi, gamybos programa buvo pakreipta į karinę produkciją. Nepaisant sunkumų, kompanija sugebėjo išleisti automobilį „Škoda Superb“.
Po Antrojo pasaulinio karo, nacionalizuota ir pervadinta į „AZNP“, kompanija tapo Čekijos automobilių rinkos monopolininke. Nepaisant egzistavusio visuomeninio aparato ir informacinės tuštumos, Čekoslovakija sugebėjo ekonomiškai vystytis, pasirodė nauji modeliai - „Tudor“, „Spartak“ ir „Octavia“. Tačiau po spartaus technologijų progreso šuolio 1960 m. Vakaruose, pramoninės technologijos šalyje pradėjo atsilikti. Nuo 1970 m. šalyje prasidėjo ekonominis sąstingis, gamykla sugebėjo išlaikyti lyderio poziciją tik Rytų Europos šalių rinkose. Lūžis įvyko 1987 m., kai buvo išleistas naujas modelis - „Favorit“.
1989 m. prasidėjus politinėms permainoms, pasikeitė rinkos ir ekonominės sąlygos. Norėdama plėstis, tobulėti ir investuoti, „Škoda“ pradėjo ieškoti naujo stipraus partnerio. 1990 m. gruodį vadovybė pasirinko „Volkswagen“ koncerną. 1991 m. balandžio 16 d. Škoda prisijungė ir tapo ketvirtuoju koncerno prekiniu vardu, jungiančiu „Volkswagen“, „Audi“ ir „Seat“. Prasidėjo naujas plėtros etapas, pasirodė modelis „Felicia“, galintis konkuruoti pasaulinėje rinkoje, vėliau sekė sėkmingi modeliai: „Octavia“, „Fabia“ ir „Škoda Superb“.
Automobilių gamybos geografija ir statistika
Pasaulinė lengvųjų automobilių gamyba
1995 m. pasaulyje pagaminta 36,3 mln. lengvųjų automobilių, palyginti su 35,6 mln. 1994 m., tačiau mažiau nei rekordinis 36,7 mln. kiekis 1990 m. 1994 ir 1995 m. lengvųjų automobilių gamyba padidėjo atitinkamai 2,6 ir 1,8%, palyginti su 2,7% nuosmukiu 1993 m.
Įdomiai klostosi dviejų didžiausių pasaulio lengvųjų automobilių gamintojų - Japonijos ir JAV - santykiai. 1995 m. šioms šalims teko 38,5% pasaulio lengvųjų automobilių gamybos, palyginti su 44% 1990 m. ir 46% 1980 m. 1995 m. abi valstybės sumažino gamybą. Japonijos lengvųjų automobilių gamyba sumažėjo nuo beveik 10 mln. 1990 m. iki 7,6 mln. 1995 m. JAV gamyba didėjo 1991-1994 m. nuo 5,4 iki 6,6 mln.
Japonija yra didžiausia pasaulyje lengvųjų automobilių eksportuotoja, o JAV - didžiausia importuotoja. Didžiųjų Japonijos automobilių gamintojų „Toyota/Lexus“, „Honda/Acura“, „Nissan/Infiniti“, „Mazda“, „Mitsubishi“ gamyklos JAV gamina apie 25% šios šalies automobilių. Netgi didžiausia JAV automobilių gamykla Smirnoje (Smyrna), Tenesio valstijoje, priklauso Japonijos „Nissan“. Antra vertus, antrasis JAV automobilių gamintojas „Ford Motor“ 1996 m. įsigijo penktojo Japonijos automobilių gamintojo „Mazda“ kontrolinį akcijų paketą.
1995 m. didėjo lengvųjų automobilių gamyba Vakarų Europoje, kuriai teko per 36% pasaulio gamybos. Iš penkių didžiųjų gamintojų Europoje - Vokietijos, Ispanijos, Italijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos - tik pastaroji nežymiai sumažino gamybą.
Sparčiausiai gamyba didėja Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, kuris, be Japonijos, jau dabar gamina 10% pasaulio lengvųjų automobilių. Pietų Korėja, Taivanas, Indija, Kinija, Malaizija, Indonezija, Tailandas - tai tik dalis naujųjų automobilių gamintojų sąrašo. Pietų Korėja, 1995 m. nustūmusi Ispaniją, 1993 m. Italiją, 1992 m. Didžiąją Britaniją, 1991 m. Rusiją ir 1990 m. Kanadą, tapo penktąja pasaulyje lengvųjų automobilių gamintoja. Gali būti, kad panašios ekspansijos XXI a. pradžioje reikėtų laukti iš Kinijos bei Taivano. Lengvųjų automobilių pramonė atsigauna Čekijoje ir Lenkijoje, kurių įmonės tapo galingiausių Europos koncernų padaliniais. 1995 m. lengvųjų automobilių gamyba padidėjo Rusijoje, tačiau visiškai merdi Ukrainoje.
Didžiausi automobilių gamybos centrai
Didžiausi pasaulio automobilių gamybos centrai yra seniai susiformavę stiprios ekonomikos šalyse: Detroitas (Jungtinės Amerikos Valstijos), Londonas ir Birmingamas (Didžioji Britanija), Paryžius (Prancūzija), Tokijas (Japonija), Turinas (Italija), Štutgartas ir Volfsburgas (Vokietija).
Detroitas, dažnai vadinamas „Motown“ (iš „motor town“ - motorų miestas), yra pasaulio automobilių sostinė. Detroite bei jo priemiesčiuose Dearborn’e ir Highland Park’e yra trijų didžiausių JAV ir dviejų didžiausių pasaulio automobilių firmų - „General Motors“, „Ford Motor“ ir „Chrysler“ - būstinės. Automobilių, detalių ir agregatų gamyklos yra beveik kiekviename Didžiųjų ežerų regione esančiame mieste ir miestelyje Mičigano, Ohajo, Indianos, Ilinojaus, Viskonsino valstijose bei Kanados Ontario provincijos pietuose. Detroito priemiestis Kanados pusėje Vindzoras garsėja automobilių varikliais, kitas Kanados miestas Sent Tomas - sniegomobiliais, Grand Rapids ir Battle Creek Mičigane - kėbulais ir žibintais, Deitonas Ohajo valstijoje - stabdžiais. Monroe miestelyje į pietus nuo Detroito įsikūrusi didžiausia pasaulyje amortizatorius gaminanti bendrovė „Monroe“, o Akron’e Ohajo valstijoje yra vieno didžiausių pasaulyje padangų gamintojų „Goodyear Tire“ būstinė.
Didžiausios automobilių gamintojos ir jų pasaulinė įtaka
Didžiausios automobilių bendrovės tapo didžiuliais tarptautiniais konglomeratais. Japonijos bendrovės gamina 25% JAV, 20% Didžiosios Britanijos, 15% Ispanijos lengvųjų automobilių. Japonai plečia įtakos sferas: Filipinuose ir Tailande dominuoja „Toyota“, Malaizijoje - „Mitsubishi“, subsidijuojama garsioji „Proton“ bei „Daihatsu“. Japonijos bendrovės skverbiasi į Taivano, Kinijos, Vietnamo, Meksikos rinkas bei gamina apie 80% Indonezijos lengvųjų automobilių.
Nemažiau įspūdingai atrodo ir JAV automobilių įmonės užsienyje. Didžiausias pasaulyje automobilių gamintojas „General Motors“ kontroliuoja dvi plačiai žinomas Europoje bendroves - Vokietijos „Opel“ ir Didžiosios Britanijos „GM Vauxhall“. 1995 m. „Opel“ pagamino vieną milijoną lengvųjų automobilių ir Vokietijoje nusileido tik „Volkswagen“ui. 12% Vokietijos lengvųjų automobilių pagamino kitos JAV bendrovės „Ford“ padalinys „Ford Werke“. Britų „Jaguar“ taip pat priklauso „Ford“o grupei, o švedų „SAAB-Scania“ 50% kapitalo kontroliuoja JAV „General Motors“.
Trys didieji JAV automobilių gamintojai - „General Motors“, „Ford Motor“ ir „Chrysler“ - kontroliuoja Kanados ir Meksikos automobilių gamybą. Vokietijos „Volkswagen“ grupė garsėja didelėmis investicijomis užsienyje: 1995 m. iš 3,4 mln. lengvųjų automobilių pusė pagaminta ne Vokietijoje. Bene sėkmingiausiu šių laikų sandėriu tapo čekų „Škoda Automobilova“ įsigijimas. 1996 m. naujų automobilių „Škoda“ Vakarų Europos rinkoje parduota ketvirčiu daugiau negu prieš metus.
1995 m. kasmetinėje žurnalo „Fortune“ didžiausių pasaulio bendrovių (korporacijų) apžvalgoje tarp 100 didžiausių korporacijų 13 buvo automobilių gamintojos. Didžiausių pramonės korporacijų dešimtuke tris pirmąsias vietas užima „General Motors“, „Ford Motor“ ir „Toyota Motor“. Vienu populiariausiu masinės gamybos automobiliu pelnytai laikomas „Volkswagen“o gaminamas „Käfer“ (liet. „vabalas“). Nuo 1937 m. „vabalų“ pagaminta per 20 milijonų. Vokietijoje jie nebegaminami, o gamyklos perkeltos į Brazilijos ir Meksikos miestus San Paulą ir Pueblą.
Krovininių automobilių ir autobusų gamyba
Daugiau kaip 50% pasaulinės krovininių automobilių ir autobusų gamybos tenka Šiaurės Amerikai, apie 25% - Azijai, 15,7% - Vakarų Europai. Daugiausia krovininių automobilių ir autobusų gamina Jungtinės Amerikos Valstijos, Japonija ir Kanada. 1998 m. daugiausia pagamino (mln. vienetų): Daimler Chrysler - 0,26, Isuzu (Japonija) - 0,17, Nissan Motor Company - 0,14.
Kasmet pasaulyje pagaminama apie 2,5 mln. sunkvežimių, kurių masė didesnė kaip trys su puse tonos, 1,5 mln., kurių masė didesnė kaip šešios tonos, ir 0,6 mln. sunkiųjų sunkvežimių (masė didesnė kaip 15 tonų).
Apie 70% pasaulinės autobusų gamybos tenka Azijai. Didžiausia autobusų gamintoja yra Pietų Korėja (1995 m. - 0,25 mln.).
Didžiausios troleibusų gamintojos - Nepriklausomų Valstybių Sandrauga, Čekija, Vokietija, Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos.
Automobilių gamintojas ir jo vaidmuo
Automobilių gamintojas - įmonė, kurianti ir gaminanti automobilius. Renault S.A. yra viena iš tokių įmonių.
Praėjo tie laikai, kai automobilį gamindavo vienoje šalyje ar net vienoje įmonėje. Šiuolaikiniai automobiliai surenkami vartojimo rajonuose, o atskirų agregatų ir detalių fabrikai yra išmėtyti visame pasaulyje. Didžiausios automobilių bendrovės tapo didžiuliais tarptautiniais konglomeratais.
Automobilių gamintojai turi platų automobilių pardavimo, remonto ir aptarnavimo tinklą visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Vokietijoje 1995 m. pabaigoje veikė beveik 27 tūkstančiai automobiliais prekiaujančių įmonių. „Volkswagen“ atstovavo 3600, „Ford“ ir „Opel“ - po 2550, „Renault“ - 1650, „Mercedes-Benz“ ir FIAT - po 1250.
Prekyba ir parkas
Tarptautinė automobilių prekyba
Tarptautinės lengvųjų automobilių prekybos duomenys labai skiriasi priklausomai nuo informacijos šaltinio, o didžiausi neaiškumai kyla dėl lengvųjų automobilių išskyrimo kriterijų. Plečiasi lengvųjų automobilių eksporto geografija. 1991 m. Japonijai ir Vokietijai teko daugiau nei pusė, o 1995 m. preliminariniais duomenimis - tik trečdalis pasaulio lengvųjų automobilių eksporto.
Japonija yra didžiausia lengvųjų automobilių tiekėja JAV, o Vokietija - Vakarų Europos rinkai. Antrąją didžiausių lengvųjų automobilių eksportuotojų porą sudaro Prancūzija ir Pietų Korėja. Pirmoji jau ilgą laiką kasmet eksportuoja po 1,5-2 mln. lengvųjų automobilių ir užima trečią vietą pasaulyje. Vakarų Europos rinkoje Prancūzija nusileidžia tik Vokietijai. 1995 m. Pietų Korėja eksportavo vieną milijoną lengvųjų automobilių, palyginti su 0,5-0,3 mln. 1993 ir 1991 m. Pietų Korėja beveik po vienodai automobilių eksportuoja į Šiaurės Ameriką, Aziją ir Europą.
Beveik visas Kanados ir Meksikos lengvųjų automobilių eksportas tenka JAV. Brazilija daugiausia automobilių parduoda Argentinai ir kitoms Amerikos valstybėms. Tradicinės lengvųjų automobilių pardavėjos - Italija, Didžioji Britanija, Ispanija ir Švedija - tenkina Europos rinką.
JAV lengvųjų automobilių importas nuo 3,25 mln. 1986 m. sumažėjo iki 1,6 mln. 1995 m. Importas iš Japonijos per šį laikotarpį sumažėjo nuo 2,4 iki 0,98 mln. Du perkamiausi modeliai 1990-1995 m. buvo „Ford Taurus“ ir „Honda Accord“. 1996 m. Vakarų Europoje naujų automobilių parduota 12,8 mln., arba 6,6% daugiau negu prieš metus.
Pasaulinis automobilių parkas
Manoma, kad 1996-1997 m. sandūroje pasaulio važiuojančių lengvųjų automobilių parkas pasiekė 500 milijonų. Vienas visuomenės gerovę lemiančių rodiklių yra lengvųjų automobilių skaičius 1000 žmonių.
Daugiau nei po vieną automobilį dviem žmonėms tenka JAV, Liuksemburge, Italijoje bei nykštukinėse Europos valstybėse Monake, Lichtenšteine ir San Marine. Šiose ir kai kuriose kitose išsivysčiusiose valstybėse (Kanada, Islandija, Australija, Naujoji Zelandija, Šveicarija ir kitos) dauguma šeimų turi po du ir daugiau automobilių.
Daugiausia automobilių gaminančioje Japonijoje vienas automobilis tenka kas trečiam šalies gyventojui. Panašūs rodikliai yra Persijos įlankos valstybėse, išskyrus Iraką ir Iraną. Beveik kiekvienoje iš 50 silpniausiai išvystytų valstybių 1000 žmonių tenka ne daugiau 5 automobilių.
Indijoje ir Kinijoje gyvena 38% pasaulio gyventojų, tačiau joms tenka tik 1% automobilių parko (atitinkamai 3 ir 2 milijonai). Automobilizacijos lygis čia tebėra ne ką aukštesnis negu labiausiai ekonomiškai atsilikusiose valstybėse.
Automobilių parkas Lietuvoje
Pirmasis lengvasis automobilis Lietuvoje įregistruotas 1896 m. Tai buvo keturvietis „Panhard - Levasseur“. Per 100 automobilizacijos metų Lietuvos lengvųjų automobilių parkas viršijo 700 tūkstančių ribą.
Geografinė statistika Lietuvoje labai paprasta: ketvirtadalis importuojančių bendrovių yra iš pačios Vokietijos, kitas ketvirtadalis - iš Vakarų Europos, o likusioji pusė - iš viso pasaulio. JAV rinką „Automechanika“ mažai domina, kadangi amerikiečiai turi savo atskirą, visai skirtingą nuo Europos automobilių konstravimo koncepciją, bei specifinę antrinę rinką. Analitikai teigia, kad šis skirtumas palaipsniui turėtų išnykti ir maždaug po 30-40 metų viso pasaulio automobiliai supanašės. Priežastis - benzino kainos. Amerikoje degalai dar ir šiandien pigūs, todėl vidutinis JAV gyventojas gali sau leisti važinėti mašina su 4-5 litrų darbinio tūrio varikliu, 100 km kelio ryjančio po 20 ir daugiau litrų. Tuo tarpu degalų kainos Europoje automobilių koncernus verčia konstruoti kompaktiškus, mažos kubatūros, bet pakankamo galingumo, ekonomiškus variklius, kur kas mažesnių išmatavimų kėbulus ir važiuokles. Nedidelių automobilių kūrimas yra gerokai brangesnis, todėl europiniams konstruktorių centrams skiriamų investicijų skaičius smarkiai lenkia pinigų kiekį, investuojamą į šią sritį Amerikoje.
Lietuvos automobilių rinka jau beveik pabaigė chaotiškos gariūninės prekybos laikus. Šiandien viskas daugmaž sudėliota į savas lentynėles. Didmeninę prekybą naujais automobiliais koncernai atidavė skandinavams, nes jų apyvartos yra sunkiai pakeliamos lietuviško kapitalo įmonių kišenėms (yra išimčių). Per tuos pačius Skandinavijos didmenininkus Lietuvai tiekiamos ir originalios detalės bei eksploatacinės medžiagos vadinamiesiems firminiams servisams. Mūsų šalies dileriai su savo servisais jau nebe pirmi metai yra priversti gyventi iš nedidelių maržų, kurios kartais nesiekia ir 10%. Automobilių rinkoje taip pat į šalį stumiamas smulkusis verslas, prekybai turgavietėse vis labiau oponuoja tokios firmos kaip „Kemi automobilių prekyba“ ar BRC.
Pasaulio automobilių gamybos monstrai dar ir šiandien nuo visuomenės stengiasi slėpti, kad jie kur kas didesnę pelno dalį gauna ne iš pačių automobilių (jų sukūrimui reikia siaubingai daug investuoti), bet iš prekybos detalėmis. Labiau patyrę vairuotojai pastebi, kad, pavyzdžiui, japonų gamintojai mašinas kuria maždaug aštuoneriems metams, vėliau jos pradeda byrėti tarsi kortų kaladės. O japoniškų automobilių detalės yra apie 35-40% brangesnės nei, tarkime, vokiškų. Todėl ir mūsų turguose „japonai“ kainuoja pigiau. Resursas korėjietiškiems automobiliams mokslininkų yra paskaičiuojamas dar mažesnis. Tad lietuvis, pavažinėjęs dviem ar trim skirtingomis naudotomis vakarietiškomis mašinomis, ima skaičiuoti - kiek be privalomų eksploatacinių išlaidų, papildomų pinigų atiduota servisams bei atsarginėms detalėms. Tad gal geriau pereiti prie naujos ar bent apynaujės mašinos? Su kiekviena diena vis daugiau vairuotojų tai supranta. Jie taip pat supranta, kad, tarkime, sugedus dyzelinio variklio įpurškimo sistemai joks Petro garažas mažai gali padėti, reikės važiuoti tik į servisą, kuris turi specialų dyzelinių sistemų testerį.
Ekologiniai aspektai ir naujovės
Cigarečių dūmai 10 kartų labiau teršia orą nei iš automobilių su dyzeliniais varikliais išmetamos medžiagos, teigiama Didžiosios Britanijos mokslininkų tyrimo ataskaitoje. Tačiau ir automobilių išskiriamos nuodingos medžiagos teršia mūsų planetos orą. Pramoniniuose rajonuose net 51% visų teršalų susidaro iš transporto priemonių. Kasmet pasaulyje daugėja žmonių, taigi daugėja ir jų susisiekimo priemonių - automobilių.
Benzine, kuris naudojamas daugelyje šalių, yra švino junginių. Labai daug jų patenka į aplinką su automobilių išmetamomis dujomis. Automobiliai išmeta į orą ir kitų teršalų, tarp jų - asbesto pluoštą iš stabdžių trinkelių. Kita problema ta, kad dalis automobilių sudedamųjų dalių yra neperdirbamos ir, laikomos sąvartynuose, teršia gamtą.
Taigi dabartiniai automobilių gamintojai labai daug dėmesio skiria tam, kad automobiliai būtų kuo ekologiškesni. Jau kurį laiką gaminami saulės baterijomis varomi automobiliai, automobilio salone naudojamos ekologiškos medžiagos, kurios sumažina alergijos riziką iki minimalios. JAV padangų gamintoja „Goodyear“ netrukus pradės gaminti naujas ekologiškas padangas, kurių sudėtyje yra kukurūzų miltų.
Automobilius gaminančio koncerno „Daimler Chrysler“ inžinieriai, pasėję saulėgrąžų ir garstyčių, sėkmingai išvalė švinu užterštą gruntą Detroite (JAV) buvusioje automobilių gamyklos liejykloje. Pavyko sumažinti bendrą švino koncentraciją grunte net 43 procentais. Be to, kaip teigė koncerno būstinės Štutgarte atstovai, toks grunto valymo būdas leido sutaupyti apie milijoną dolerių - tiek būtų kainavęs grunto išvežimas į sąvartyną. Gruntas ten buvo taip užterštas, kad reikėjo jį nukasti iki metro gylio. Nukastas gruntas buvo suverstas į didžiulius vandeniui nelaidžius konteinerius. 1998 m. juose buvo pasėtos saulėgrąžos ir garstyčios. Abi augalų rūšys ima šviną iš dirvožemio ir kaupia lapuose. Ypač gausiai šviną rinko saulėgrąžos, kurios per kelias savaites išaugo iki pusantro metro aukščio. Minėtoje vietoje sunkiaisiais metalais buvo užteršta apie 4 tūkstančius 500 kubinių metrų, arba 8 tūkstančiai tonų grunto. Po valymo augalais pakako į sąvartyną išgabenti keturias tonas augalinės medžiagos ir 15 tonų grunto. Anot „Daimler Chrysler“, didžioji dalis konteineriuose buvusio grunto tapo švari; ją galima buvo grąžinti atgal į vietą.
tags: #automobiliu #gamybos #geografija