Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip meilės ir gyvenimo variklio („motoras“) temos atsispindi lietuvių kūryboje, nagrinėdami tiek šiuolaikinius muzikos kūrinius, tiek klasikinę poeziją. Susitelksime į Violetos ir Viliaus Tarasovų naujausią dainą bei ankstesnius kūrinius, kuriuose dominuoja frazė „Aš tavo, tu mano“, ir giliau pasinersime į ištraukas iš Salomėjos Nėries eilėraščių, kuriuose taip pat randame stiprius meilės motyvus ir ekspresyvius vaizdinius, įskaitant gyvenimo jėgą simbolizuojančią „motorą“.
Violetos ir Viliaus Tarasovų „Aš tavo, tu mano“: 10 metų meilės ir naujas kūrinys
Kadaise „Aš Tavo, Tu mano“ vienas kitam dainavę Violeta ir Vilius Tarasovai pagaliau įrašė naują dainą, kurią dedikavo visiems mylintiems ir laukiantiems meilės. Simboliška, kad šį kūrinį viena balsingiausių Lietuvos muzikos pasaulio porų pristato dabar, kai švenčia 10 metų kartu sukaktį.
„Tai daina apie dviejų žmonių santykius. Dabartiniame skyrybų fone šis kūrinys kaip niekada aktualus. Mes kartu jau 10 metų ir dainos žodžiai perteikia visą tą emociją, kai būna sunku. Tačiau mes esame linkę nepasiduoti“, - apie naujausią savo darbą pasakoja Tarasovai.
Muzikantai, kaip ir visada, šią dainą įrašų studijoje įdainavo kartu. „Taip patogiau, nes vienas kitą iš šalies geriau girdime, galime patarti“, - sako Violeta. Moteris pasakojo, kad naują dainą sukūrė muzikantas Ąžuolas Paulauskas. Šis muzikos pasaulyje puikiai žinomas kūrėjas ir atlikėjas parašė tiek žodžius, tiek muziką.
Meilės patarimai iš patyrusios poros
10 metų kartu esantys Violeta ir Vilius daugeliui yra gražios meilės pavyzdys. Ką žinomi atlikėjai galėtų patarti savo gerbėjams meilės klausimais?
„Kalbėkitės, ieškokite kompromisų - ir džiaugsme, ir varge“, - patarimus dalija V. Tarasovienė. Tuo tarpu Vilius pažymi, kad pora neturėtų eiti miegoti, jei yra susipykę. „Mes su Violeta visada stengiamės išsikalbėti“, - atvirauja V. Tarasovas, užsimindamas, kad šios dainos tekste galima rasti detalių ir iš jų santykių.
„Rytas protingesnis“: Sėkmė ir klausytojų įvertinimas
Dainininkai neslepia: jie labai norėtų, kad naujas kūrinys greitai rastų kelią į klausytojų širdis. Panašu, kad šiems Tarasovų norams bus lemta išsipildyti, kadangi vos „YouTube“ ir „Facebook“ paviešintas kūrinys buvo akimirksniu gausiai klausomas ir liaupsinamas.
Kviečiame išgirsti ir įvertinti kūrinį „Rytas protingesnis“:
V.Riaubiskyte + V.Tarasovas
Salomėjos Nėries kūrybos gylis: „Pėdos smėly“ ir „motoras“
Antrasis Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinys „Pėdos smėly“ (1931) praturtina poetės kūrybą dramatiškais meilės motyvais, poetinėmis socialinių kontrastų įžvalgomis, romantiniu protestu prieš gyvenimo banalybę ir lėkštumą. Antrajame rinkinyje jaunystės juoką keičia juokas pro ašaras („Juokis, gyvenime!”), beatodairišką jausmą - mąslesnė intonacija, kuria kalbama apie prarastą meilę, prabėgančią jaunystę.
Dramatiški meilės motyvai ir „Tu mano!“
Nėries kūryboje ryškiai atsiskleidžia intensyvūs jausmai, aistra ir ilgesys, dažnai persipynę su skausmu ir apmąstymais. Eilėraštis „Pabučiavimas“ itin iškalbingai atskleidžia šią temą:
„Pabučiavimas“
Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas,
Ir, kaip žaibas staigus ir svaigus, kaip naktis -
O galinga pagunda! - Ir šventieji suklumpa..
Pabučiavimas tavo - pavogta kibirkštis.
Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių lūpų -
Jos išdegino žymę lig širdies gilumos!
Ir beprotišku svaiguliu mintį užsupo -
Ji, kaip vergė, prie tavęs dieną naktį rymos.
Ne gyvatė įkando - karštos lūpos bučiavo!
Ligi kaulų nusmilko šiurpulinga šalna -
Negaliu aš pamiršti... Kodėl aš... Numirsiu muzikos garsuos!
Kituose eilėraščiuose poetė tiesiogiai kreipiasi į mylimąjį, išsakydama gilius prisirišimo jausmus ir apmąstydama ryšio prasmę:
„Tu mano!“
O mylima! Ar laukti man?
Tu mano! O paskui... Ar besupras tą tavo dainą sotūs, pasipuošę?
Tik aš tau pritariu. Iš tamsaus veido šypsos, kaip aušra vakarė.
Dėkingos man... Už širdį?...
Gyvenimo „motoras“ ir bėgantis laikas
Nėries poezijoje aptinkame ir stiprius, dinamiškus vaizdinius, kurie tarsi simbolizuoja gyvenimo jėgą, energiją ir nenutrūkstamą tėkmę, o kartais - ir nerimastingą skubėjimą.
„Jaunas Apolonas“
JAUNAS APOLONAS
Pabalnotas jau pegasas
Kojom žemę kasa.
Nepamirški mano pasą -
Skrisim į parnasą.
Žalias vėjas šalim skrieja -
Su mumis nespėja,
Mes sutinkam žalią vėją,
Mes pralenkiam vėją.
Du, du, du, du - dreba oras -
Žvengia taip motoras.
Mirga mirga simaforas -
Žalias ir raudonas.
Prabėgantis laikas ir su juo susiję jausmai yra dažnas Nėries kūrybos motyvas, atsispindintis melancholiškose gamtos scenose ir asmeniniuose apmąstymuose.
„Vasara praėjo“
„Vasara praėjo, vasara praėjo! -“
Groja vėjo smuikas, rudeninio vėjo.
Gluosniai nusiminę vieškelin žiūrėjo:
„Vasara praėjo, vasara praėjo!“.
Gauskit, visos stygos, gauskite pašėlę!
Grokit mano skausmą, grokit mano gėlą!
„Apleistam parke“
Kai čia orkestras grojo ir žydėjo gėlės,
Buvai ir tu, baltasis mano džiaugsme!
Dabar taikai apleisti - rauda vėjas -
Ir lapai skrenda, kaip geltoni paukščiai.
Ir mintys, tos kankinančios, taip margos:
Paliki čia jaunystę žalią vysti! -
Sukąsk dantis, ir būki vargo vergas!
Klausyk! Purvyne supus. Aš buvau, kaip ir tu, laisvūnas.
Pavasarį mano...
„Prieblandos ir snaigės“
Snaigės prakalbino juodas gatves,
Snaigės, kaip pasakos vaiko dienų,
Puola, bučiuoja lūpas, akis.
Baltąjį vakarą jis aplankys...
Mėlynos sutemos verpia sapnus.
Plazda padange balti sparnai.
O aš jo vardo dar nežinau,
Nors jį svajoju senai, senai...
Prieblanda, kam tu mane žudai?
Kam mano laisvę krauju kaišai?
Tu taip toli. Tu neišgirsi mano šauksmo.
Tu taip toli. Ją vakar išvariau. Ilgai verkiau -
Kaip telegrafo vielos švilpiant vėjui.
Ko sugrįžai, ko parėjai, nelaukiamoji? Ji tyli. Ei, Kalėdos! Ei, Kalėdos!
Jūra - belaivė, šalta naktis.
Ar grįžt į slėnį? Ten viskas leista...
Pratark, Dunojau, išrišk mano mintį! Tyli... - O kas paskui? ... Raudoną rožę. Sudeginkit mane žėruojančiame lauže! Šaukia žmonės. Kada aplinkui juokas, užmiršimas ir daina? Išbėgau - ašaros netinka ten, kur juokas. O šaltas skausmo demone, myliu tave! Tylu. Juodi sparnai plasnoja. Kada aplinkui juokas, užmiršimas ir daina? Apleistasai kelias mirties! Artyn vis... Ja greitai akis tau užties.
Gamta ir kasdienybės vaizdai
Nėries kūryboje gamta dažnai tampa žmogaus jausmų atspindžiu, o kasdienės detalės įgyja simbolinę prasmę, atskleisdamos poetišką žvilgsnį į pasaulį.
„Piemenaitė“
Daržely diemedis verkšleno Auksinių ašarų ugny -
Saulutei tekant margas karves Giniau rasotan pagirin -
Man baltas kojas rasos plauja, Saulutė kaitina veidan -
Naktigoniai iš miško joja Ten vieškeliu ir moja man -
Vosilkos, degančios aguonos - Tik mirga, mirga rugiuose -
Krūtinėje daina banguoja Viltim rasota ir šviesia -
Myliu juodakį čigoniuką!
„Rytas“
SALOMĖJA NĖRIS. Rytas. Saulė. Svyro pušys. Sakalai! Ten Sachara. Ten palmės.
Kontrastingi motyvai ir gyvenimo apmąstymai
Nėries poezijoje neretai persipina ir sudėtingesni, kartais net provokuojantys motyvai, atspindintys gilų filosofinį žvilgsnį į žmogaus prigimtį ir gyvenimo paradoksus.
„Katarinka! Moterys - pusiau beždžionės. Tamsumoje sfinkso akys. Tai Jieva - visa nuoga. „Mylimoji! Ką gi tu prasimanei? - Donžuanas! Donžuanas! - Kerštas, kerštas Donžuanui! Tylu. Tylu. Moteriškė. Kaip ji žavi, kaip ji myli? Šaltas sfinksas iš granito! Sužavėjo! Daužkim! Kai astrai baigs žydėt ir žiogas nebegrieš. Neimsiu nieko. Išskris dūšia, kaip rudenį kregždė.
„Nei tėviškės, nei protėvių. Iš kur? Nei tėviškės, nei protėvių! Vai, kas ją išves?
tags: #asbtavo #motoras #tu #mano