Po 1990 m. kovo 11 d. ir įvykusio Baltijos kelio, Lietuva išgyveno didžiulius pokyčius, kurie palietė ir automobilių rinką bei kultūrą. Sovietmečiu gerovės simboliu laikyti rusiški automobiliai pamažu užleido vietą vakarietiškiems modeliams, o tai keitė ne tik šalies gatvių vaizdą, bet ir žmonių įpročius bei supratimą apie saugumą ir technologijas.
Sovietmečio palikimas: „Žiguliai“ ir „Moskvičiai“
Nors sovietiniais laikais rusiški automobiliai, buvę gerovės simboliu, seniai tapo anekdotų herojais, Vilniaus gatvėmis teberieda apie 10 tūkst. „žiguliukų“, pagamintų iki 1990 metų. Kai kuriems sovietmečio kartos atstovams „Žiguliai“ (VAZ) ir „Moskvičiai“ išliko apgaubti mistinės auros. Daugelis vairuotojų „Žigulių“ ir „Moskvičių“ atsikratė maždaug iki 2000-ųjų, kai „pagyvenusį“ „Golf“ ar „Ford Fiesta“ jau buvo galima įsigyti už mėnesinį vidutinio dydžio atlyginimą.
Vilniaus miesto savivaldybėje, Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenimis, iki šiol įregistruota 9519 (pagamintų iki 1990 m.) VAZ markės lengvųjų automobilių ir 3883 „Moskvich“ markės lengvieji automobiliai. Dauguma išlikusiųjų sovietinių mašinų - išpuoselėtos, išblizgintos, o prie vairo - vyresni nei 50 metų vairuotojai. Jie savo „vazus“ prižiūri itin kruopščiai, kas tris mėnesius varo pas vyresnio amžiaus serviso veteranus profilaktiškai apžiūrėti, nes „Žiguliai“, kaip ir kita sovietinė technika, yra linkusi į gedimus. Be to, sovietiniais laikais net ir naujutėlaitę mašiną tekdavo iš karto varyti pas meistrą.
Detalės ir išlaikymo kaštai
Antakalnyje gyvenantis vilnietis Aleksandras didžiuojasi savo 5-ojo modelio „Žiguliu“, prižiūri jį kaip vaiką ar senyvą žmogų. Jis važinėja tik šiltuoju metų laiku, o spalio pabaigoje automobilį sutepa tepalais, išpurškia nuo rūdžių apsaugančiomis priemonėmis, užklosto brezentu ir palieka per žiemą. Aleksandras paneigė įsitikinimus, jog „Žiguliai“ - dažnai gendantis automobilis, teigdamas, kad šiais metais jam teko pakeisti tik stabdžių žarnelę ir sankabos trosą. Jo sėkmės paslaptis - prieš 30 metų įsigytas eksportuoti numatytas automobilis, pagamintas kokybiškai ir su originaliomis „Fiat“ gamyklos detalėmis. Aleksandras svajonių automobilį įsigijo už 8 tūkst. rublių (dabar maždaug atitiktų 80 tūkst. litų), kantriai laukęs eilės paskyrai, nes laisvai įsigyti automobilių sovietų laikais nebuvo galima.
Nors „Žiguliukas“ suvartoja nemažai degalų - nuo 8 iki 10 litrų 100 kilometrų, Aleksandro kišenė nenukenčia, nes jis važinėja nedaug ir dažniausiai tik savaitgaliais. Jis pabrėžia, kad detalių kainos yra stebėtinai pigios: pavyzdžiui, už priekinį žibintą sumokėjo 25 litus, kai kaimynas už „Crysler“ žibintą mokėjo 950 litų.
„Žigulių“ populiarumas tarp jaunimo
„Žiguliai“ patinka ne tik vyresnio amžiaus žmonėms. Vilniuje veikia „Lada klubas“, vienijantis ir nemažai jaunimo. Šio klubo narys, 26 metų Audrius Bendorius, turi net du VAZ-6 markės automobilius. Vieną geros būklės įsigijo už 400 litų prieš kelerius metus, o dabar, anot jo, be dviejų tūkstančių važiuojančio „Žigulio“ negausi, nes jų kainos kyla.
A. Bendorių sužavėjo „Žigulių“ paprastumas: mašina tokia elementari, kad gali pats beveik viską susitvarkyti, nereikia meistro, ir galima perdarinėti mašiną pagal savo skonį. Jam svarbi ir „Žigulių“ aura - šiais automobiliais važinėjo lenktynininkas Stasys Brundza, didis autoritetas automobilininkams. Nors rusiškų mašinų savininkai susiduria su sunkumais, detalių gauti nėra problema, yra specializuotos parduotuvės. Tačiau didieji servisai šių automobilių nepriima, todėl tenka tartis su garažiniais meistrais, tarp kurių, pasak A. Bendoriaus, yra labai gerų.
Vilniečiui Semionui Rybakovui, 1989 metais įsigijusiam 9-ojo modelio „Žigulius“, kurie anuomet buvo laikomi išskirtinio prestižo ženklu, nė minties nekyla keisti sovietinio automobilio. Jo logika paprasta: naujo automobilio iš salono neįpirks, o leisti pinigus vakarietiškai griuvenai neapsimoka.
Vakarų automobilių bumas Lietuvoje
Išsivadavus iš sovietinių pančių, lietuviams atsivėrė Vakarų rinka, kuri viliojo pavadinimais ir tariama ar tikra kokybe. „Reikia suprasti, kad lietuviai neturėjo jokio suformuoto skonio apie automobilius ir iš Vakarų buvo vežama absoliučiai viskas. Tie automobiliai skonį ir formuoja. Galima ir prie kolūkinio baroko temos pritempti, jog tai (naujai statomi namai) atsirado iš amerikietiškų serialų ir ir filmų, buvo labai didelis amerikietiškų automobilių bumas“, - teigia A. Tačiau greitai pastebėta, jog tokio automobilio išlaikymas kainuoja nemažus pinigus. Be to, sugedus ne visada būta ir remontui reikalingų dalių. Prasideda paieškos to, kas praktiška ir lengvai suprantama.
Populiariausi modeliai ir atstovybių kūrimasis
„Volkswagen Golf“ buvo paprastas automobilis. Reikia išskirti ir „Audi 100“, modelį, išleistą 1982 metais. Šis automobilis savo klasėje buvo pats aerodinamiškiausias ir techniškai be galo paprastas, su ilgu, pleištiniu priekiu. Tai buvo puikus automobilis tuometiniam europiečiui ir lietuviui, kurį vairavo ir miestiečiai, ir kaimiečiai, juo veždavo ir bulves į turgų parduoti.
Lietuvoje, kur ekonominė situacija vis dar buvo skurdi, ne tik imta reklamuoti naujus automobilius, bet ir rengtos jų parodos. Viena tokių įvyko 1993 metais. Taip pat Lietuvoje ėmė steigti automobilių gamintojų atstovybės. 1991 metais Lietuvoje įsikūrė pirma atstovybė - „Hyundai“, tuo pačiu metu „Eva Auto“ pagal užsakymus vežė vokiškus ir švediškus automobilius. 1993 metais jau buvo 30 naujų automobilių atstovybių. Nors jos atsidarydavo ir užsidarydavo, parduodamų automobilių skaičius kasmet augo.
Automobilių prekeivių kelionės ir iššūkiai
1995 metais režisierius Algirdas Tarvydas sukūrė trumpametražį filmą „Gariūnų vyrai“, pasakojantį apie automobilių prekeivių keliones į Vakarus. Ši profesija buvo kupina streso: vien pervažiuoti sieną kartais trukdavo ir kelias paras, o Vokietijos turguose negalėjai miegoti dėl didžiulės konkurencijos. Nupirkus automobilį, kildavo klausimas, kaip grįžti namo, ypač per Lenkiją, kuri buvo tarsi „pragaro vartai“. Pasitaikydavo istorijų, kai vienišus vairuotojus sustabdydavo, sušaudydavo koją, apvogdavo ir automobilį palikdavo. Jei pavykdavo sėkmingai grįžti, automobilis būdavo parduodamas turguje.
Gariūnai tais laikais buvo vadinami mini-Las Vegasu. Mokestis Gariūnuose buvo 30 litų, ten būdavo koncertų, gėrimų, ir, kaip teigiama, net striptizo. Šalia veikdavo reketininkai, bandydavę numušti kainas. Gerėjanti ekonominė situacija ne visada teigiamai atsiliepdavo automobilių verslininkams, nes pamažu juos ėmė išstumti atstovybės ir oficialūs automobilių pardavėjai. Turgus slopo, nes Lietuvoje situacija ėmė gerėti, žmonės pradėjo pirkti naujesnius automobilius.
Vakarietiški automobiliai valstybės vadovų garažuose
Į vakarietiškus automobilius persėdo ir šalies vadovai, nors jų transportas niekada neprilygo turtingiausių asmenų automobiliams. Vytautas Landsbergis dar spėjo pavažinėti su sena „Chaika“, vėliau atsirado „Opel Senator“ limuzinas ir „landsberginis“ „Mercedes 126“, kurių buvo 2 su numeriais AAA 001. Po to sekė „Audi V8“ su ilgintu kėbulu, „Audi A8“, o Dalios Grybauskaitės laikais buvo kitas „Mercedes“.
Aukščiausių valdžios pareigūnų automobiliai turėjo ir ypatingus numerius. Apie 2000-uosius metus garažą papildė ir Seimo nariams nupirkti 3-ios serijos automobiliai „Volkswagen Golf“. Dar įdomiau, kad po kelerių metų tokius numerius už kelis šimtus litų buvo siūloma įsigyti ir eiliniams piliečiams. Tai buvo nesąmonė ir dvelkė sovietija, nes ir sovietmečiu valdžios institucijos važinėdavo su ypatingais numeriais, kurie nebuvo prieinami publikai.
Nepaisant pavojingų sąlygų ir dažnų automobilių vagysčių, Lietuvoje atsirado ir išskirtinių automobilių, kuriuos sau leisdavo vienetai. Pavyzdžiui, sprogus parduotuvei „Jan and Co“, aikštelėje stovėjo žalias 8-os serijos BMW, kuris tuo metu kainavo apie 300 tūkst. litų. Vienas garsiausių Lietuvoje buvusių automobilių - „Lotus Omega“. Jų buvo pagaminta 950 ir tai buvo pats greičiausias keturių durų automobilis. Šis automobilis taip pat buvo pavogtas ir iškeliavo į Rusiją.
Autokultūros evoliucija: nuo tiuningo iki „youngtimerių“
Lietuviams, tik išsivadavusiems iš sovietinių vienodumo gniaužtų, noras išsiskirti buvo dar didesnis nei JAV ar Europoje, todėl automobilių modifikavimo mada palietė itin stipriai. Jau 1990-ųjų viduryje populiariausi modeliai tarp automobilių entuziastų buvo vakarietiški automobiliai, tokie kaip pirmos ir antros kartos „Volkswagen Golf“, „Audi 80“ ir „Audi Coupe“, „Opel Kadett GSi“, „BMW E30“, „Ford Sierra“, „Ford Probe“, „Ford Escort“, ketvirtos kartos „Honda Civic“, „Mercedes-Benz 190“ ir W124 E klasės modelis.
Tiuningo mada ir „Greiti ir įsiutę“ įtaka
Dešimtmečio pabaigoje lietuviai pradėjo pasitikėti ir japoniškais automobiliais, kurie tuomet įgijo patikimų automobilių reputaciją, tačiau jų išlaikymas buvo brangesnis nei europietiškų. Tuomet įperkami tapo automobiliai, pradėti gaminti 1990-ųjų pradžioje, kurie nuo 1980-ųjų metų automobilių skyrėsi apvalesnėmis, modernesnėmis ir gerokai sudėtingesnėmis kėbulo formomis. Japonai šią naują stilistiką buvo įvaldę geriau, o tai pridėjo papildomo populiarumo šios šalies automobiliams.
Tarp autoentuziastų staigiai krito kampuotų formų automobilių populiarumas, tokių kaip „Audi 80 B2“, trečios serijos „BMW E30“, „Mercedes-Benz 190“ ar W124, taip pat tapo nepopuliarūs automobiliai su atverčiamomis lempomis. 2001 metais pasirodęs filmas „The Fast and the Furious“ dar labiau išpopuliarino japoniškų automobilių kultūrą, o Lietuvoje tas populiarumo šuolis buvo itin staigus. Įdomu tai, kad automobilio galingumas nebuvo toks svarbus kriterijus renkantis automobilį kaip yra dabar. Kadangi automobilių entuziasto automobilis buvo ir jo kasdieninis automobilis, o piniginės nebuvo itin storos, tai ir automobilis turėjo būti kuo patikimesnis ir kiek įmanoma ekonomiškesnis.
Tiek Lietuvoje, tiek JAV ir Europoje dėmesys buvo sutelktas į automobilio išorės modifikavimą. Kadangi „bodykitų“ Lietuvoje dar nebuvo, greitai atsirado tiuningo kompanijos, kurios užsiėmė kėbulo modifikavimo darbais pagal individualius kliento norus. Tiuningo paketas apimdavo išraiškingą ir žemesnį priekinį bamperį, modifikuotą galinį, automobilį pažeminančius slenksčius ir galinį spoilerį. Dažnai buvo naudojamos to paties dizaino stiklo audinio lipdymo formos skirtingų modelių automobiliams. Nesvarbu buvo ir tai, kad tokios modifikacijos svėrė bent dvigubai daugiau nei originalios detalės. Langai buvo tamsinami, priekiniai žibintai „papiktinami“ antakių juostelėmis, galiniai dažomi, kad nesimatytų oranžinių intarpų, arba keičiami į nestandartinius, bamperiuose blizgėjo sidabrinės metalinės grotelės, virš galinio lango buvo montuojamas „stogelis“, dedamas pralaidesnis oro filtras ir N1 galinis išmetimo bakelis. Didelio diametro ratlankiai buvo labai svarbi modifikuoto automobilio dalis, nors nebuvo kreipiama daug dėmesio į ratlankių gamintoją ar kitus matmenis. Pakabos sužeminimas buvo pageidautinas dalykas, tačiau tai konfliktavo su kasdieniniais automobilisto poreikiais ir pinigine, o ir žodžio „coiloveriai“ dar nežinojome.
Milžiniška autotiuningo sritis buvo interjero modifikavimas. Buvo itin populiaru persiūti standartinius medžiaginius salonus oda, dažnai ryškiomis spalvomis, kartais derinant kelias spalvas. Oda buvo dengiama priekinė ir durelių panelės, kai kurios interjero detalės dažomos, kitos akcentuojamos chrominiais elementais. Šios spalvos nebūtinai derėjo su automobilio kėbulo spalva - žmonės rinkdavosi tai, kas jiems buvo gražu. Prietaisų skydelyje buvo madinga ciferblatus daryti baltos spalvos, o skydelio apšvietimą - neonine mėlyna spalva. Pavarų perjungimo svirtis būtinai turėjo būti pakeista į metalinį „bumbulą“, o vairas į kuo mažesnį trijų stipinų ir pageidautina ne visiškai apvalios formos vairą. Apie oro pagalves tuo metu nesusimąstydavome. Dar viena tiuningo sritis, į kurią galima gilintis iki begalybės, - tai audio sistemų montavimas. Bendraujama buvo diskusijų forumuose, kurių populiarumas buvo toks didelis, kad Lietuvoje egzistavo atskiros interneto svetainės ne tik skirtingoms markėms ar modeliams, bet ir skirtingiems konkrečių modelių kartoms.
Lietuvos autotiuningo padangė nedaug skyrėsi nuo JAV madų, tik JAV autoentuziastai daugiau dėmesio skyrė variklių tiuningui. Tai atėjo ir pas mus, tik kiek vėliau ir mažesniu mastu. 2005 metais, kai pasirodė trečiasis filmas „The Fast and the Furious: Tokyo Drift“, Lietuvoje pagaliau įsibėgėjo ekonomika ir atsirado variklių modifikavimo poreikis. Automobilių „drag“ varžybos būdavo tokios populiarios, kad žmonių gausybėje būdavo sunku prieiti prie atitvarų, kad padoriai pamatyti lenktynes. „Drago“ lenktynės vykdavo kiekvieną savaitgalį - Vilniuje Gariūnų teritorijoje, renginiai buvo organizuojami ir pačiame mieste, pavyzdžiui, Žirmūnuose Lukšio gatvėje, ir, žinoma, kiekvienas miestas turėjo savo naktines neoficialias trasas, kur būdavo daug veiksmo. Automobilių entuziastai pradėjo kelti variklių galią - dėti turbinas, keisti į didesnio pralaidumo įsiurbimo ir išmetimo kolektorius, koreguoti variklio nustatymus.
Pokyčiai autokultūroje ir „youngtimerių“ renesansas
Apie 2010 metus kartu su didesnėmis pajamomis atėjo ir dar vienas pokytis - lietuviai pradėjo pirkti brangesnius automobilius. Po truputį, tačiau užtikrintai vyko pokytis automobilistų sąmonėje. Dabar, norint išsiskirti iš minios, geriau buvo iš karto pirkti brangesnį automobilį, užuot pirkus pigų ir jį modifikavus. Be to, 2008 metais įsisukusi finansų krizė sumažino daugelio norą užsiimti brangiu autotiuningu. Ne paskutinėje vietoje ir tas faktorius, kad 2001 metų „Fast and Furious“ automobilistų karta užaugo, subrendo ir apleido savo jaunystės hobius.
Dvidešimt pirmame amžiuje automobiliai tapo tobulesni, galingesni, jų dizainas gerokai sportiškesnis ir labiau išbaigtas. Atėjo laikas, kai automobilių gamintojai, ieškodami kelio į pirkėjų širdis, pradėjo gaminti tai, ko išties prašė paklausa. Pavyzdžiui, ar daug ką reikia pridėti tokiems automobiliams kaip „Honda S2000“, „Nissan 370Z“ ar „BMW M3 E92“? Natūralu, kad taip ištobulėjus automobilių dizainui, gerokai pagerėjus interjerų kokybei ir variklio galiai, sumažėjo motyvacija tuos automobilius tobulinti. Be to, pirkėjus vis labiau pradėjo dominti visureigiai ir krosoveriai, kurie nėra geriausias pasirinkimas modifikavimui. Todėl panašiai prieš penkiolika metų automobilių modifikavimo kultūra prigeso ir prarado turėtą blizgesį.
Prieš dešimtmetį Lietuvoje, o kitose Vakarų šalyse ir kiek anksčiau, prasidėjo nauja tendencija - klasikinių automobilių, pagamintų prieš maždaug 30 metų, dar vadinamų „youngtimers“, kultūra. Šių automobilių populiarumo bumą įtakoja keletas faktorių. Pirmiausia tai, kad žmonės gali sau leisti turėti antrąjį ar net trečiąjį automobilį, taip pat suveikia nostalgijos faktorius - užaugo karta žmonių, kurie 1980-ųjų ar 1990-ųjų automobiliais važinėjo jaunystėje ir norėtų tai prisiminti. Be to, šiandien šie automobiliai yra itin patrauklūs savo išgrynintu, paprastu kėbulo dizainu, natūraliomis valdymo savybėmis ir individualiu variklių charakteriu, ko negalima pasakyti apie suvienodėjusius šiuolaikinius automobilius. Smagu matyti, kad kartu su šių automobilių populiarumo augimu, grįžta ne tik senieji fanai, bet dar svarbiau - įsitraukia ir naujos kartos automobilistai. Grįžo ne tik klasikinių, bet ir šiuolaikinių automobilių modifikavimo mada, nors ir stipriai pasikeitusi nuo laukinių „Fast and Furious“ laikų - dabar ji dažnai yra kuklesnė, bet gerokai kokybiškesnė ir skoningesnė. Smagu matyti tiek „youngtimers“, tiek senesnius, tiek naujesnius automobilius puikiai išlaikytus ir prižiūrimus.
Automobilių saugumo evoliucija
Prieš tris dešimtmečius mūsų šalies keliais pradėjo riedėti modernūs vakarietiški automobiliai. Tačiau net iš gatvių nykstant „Ladoms“, ne kiekvienas jų turėjo oro pagalves. Tuomet jos buvo laikomos kone pagrindiniu saugumo pažangos simboliu. Neilgai trukus į mūsų namus atkeliavo pirmosios mašinos su stabdžių antiblokavimo sistemomis (ABS), kurios, kaip teigia efektyvaus vairavimo akademijos vadovas Darius Grinbergas, yra šiuolaikinių aktyviųjų saugumo sistemų pradininkės. Vis dėlto vairavimo specialistas priduria, kad vairuotojai ne visada žino, kaip tinkamai šia sistema naudotis. ABS sistema pirmiausia leidžia valdyti automobilį avarinio stabdymo metu. Tik vėliau į automobilius buvo pradėtos montuoti ir traukos kontrolės sistemos, siekiant padidinti automobilio stabilumą.
Nuo pasyvios apsaugos iki aktyvios prevencijos
Bėgant metams, prasidėjo tikra transporto priemonių saugumo transformacija. Vienas reikšmingiausių lūžių įvyko, kai buvo sukurta elektroninė stabilumo kontrolė (ESC). Ši sistema padeda vairuotojams kontroliuoti automobilį staigiai manevruojant ir slystant, o tai sumenkina virtimo bei avarijos riziką. Ši sistema tapo privaloma visuose automobiliuose tik nuo 2012 metų, tačiau dalis gamintojų, pvz., „Mercedes-Benz“ ir „Volvo“, ją pradėjo siūlyti gerokai anksčiau, apie 2000-uosius. Nors „Škoda“ dar nėra viešumoje dažnai linksniuojama kaip viena saugiausių automobilių gamintojų, statistika rodo, kad čekai išties skiria išskirtinį dėmesį saugumui - visi bendrovės „Škoda“ modeliai, parduodami Lietuvoje nuo 2009 metų, per „Euro NCAP“ saugumo bandymus gavo aukščiausią 5 žvaigždučių įvertinimą.
Kitas reikšmingas saugumo sistemų evoliucijos etapas - aktyviųjų saugumo sistemų diegimas. Įspėjimas apie nukrypimą nuo juostos (LDW), įspėjimas apie susidūrimą priekyje (FCW), aklosios zonos indikatorius (BSM), parkavimo jutikliai ar kameros - sistemos, kurių tikslas buvo ne apsaugoti per eismo įvykį, o padėti jo išvengti. Tai - pirmas žingsnis į šiuolaikiškų automobilių erą. Visgi svarbiausia saugumo sistema, anot D. Grinbergo, - vairuotojas, nes jokios kitos sistemos nepadės suvaldyti automobilio ar nepatekti į avarinę situaciją, jei neveiks ši, pagrindinė.
Modernios technologijos ir ateities perspektyvos
Šiais laikais gamintojams automobilių saugumas tapo prioritetu. Bene svarbiausią vaidmenį šiuo metu atlieka pažangios pagalbos vairuotojui technologijos. Važiuojant šiuolaikiniu automobiliu, galima įsijungti adaptyviąją greičio palaikymo sistemą, avarinio sustojimo sistemą, juostų palaikymo sistemą, o navigacija nuves vairuotoją ten, kur jam reikia. Kalbėdamas apie pagalbos vairuotojui sistemas D. Grinbergas nepamiršta ir autonominio vairavimo: „Kol kas idealaus galutinio autonominio vairavimo sistemos produkto nematau, bet jam ateis laikas. Turbūt tik autonominiai automobiliai, veikiantys pagal tas pačias taisykles ir algoritmus, padės pasiekti didžiausią eismo saugumą.“
Gamintojai nestovi vietoje. Čekų bendrovė „Škoda“ savo naujajame elektriniame „Enyaq iV“ modelyje pristatė naujovišką sistemą, skirtą keleiviams apsaugoti. Automobiliui pajutus, jog avarija yra neišvengiama, įgulos apsaugos sistema uždaro visus langus ir įtempia diržus, kad keleiviai patirtų kuo mažiau sužalojimų. O jei automobilis po avarijos vis dar nekontroliuojamai juda - automatiškai nuspaudžiami jo stabdžiai.
Konstrukcinis transporto priemonių vientisumas taip pat atlieka didelį vaidmenį užtikrinant keleivių saugumą. Anksčiau automobiliai buvo gaminami taip, kad jų kėbulas būtų kuo tvirtesnis, o dabar tos pačios dalys daromos iš tvirtų smūgį sugeriančių medžiagų. Mašinos priekyje kuriamos specialios deformacinės zonos, kurių paskirtis - sugerti smūgį iki rėmo, kuriame yra keleiviai. Viena iš naujausių išmaniųjų saugumo sistemų, vadinama „ryšiu ir bendravimu“ (Connectivity and Communication), padeda bendrauti ne tik prasilenkiantiems automobiliams, bet ir transporto infrastruktūros objektams. Sistema leidžia realiuoju laiku keistis informacija apie kelio sąlygas, eismą ar priekyje tykančius pavojus, o tai dar labiau padidins bendrą kelių transporto saugumą.
Dyzelinių variklių populiarumas Lietuvoje
„Auto Bild Lietuva“ žurnalo redaktorius V. Milius siekia nuvažiuoti vidutinio dydžio krosoveriu „Peugeot 3008“ iš Vilniaus į Taliną ir atgal be degalų papildymo. Bendras maršrutas yra apie 1 200 kilometrų, o jame - automagistralės, miestai, intensyvūs užmiesčio keliai. Šios išvykos tikslas - paminėti Baltijos kelio trisdešimtmetį, aplankyti pagrindines jo vietas ir svarbiausius renginius. Tačiau V. Milius turi ir kitą tikslą - pademonstruoti dyzelinių variklių privalumus.
Dyzelinių variklių mitai ir realybė
Visuomenėje apie dyzelinius variklius sklando daug mitų, kurie neturi nieko bendro su realybe, ypač pastaraisiais metais. Pavyzdžiui, kai kuriuose Europos miestuose yra ribojamas dyzelinių automobilių eismas, tačiau retas pasidomi, jog apribojimai taikomi tik seniems modeliams. Su nauju „Euro VI“ reikalavimus atitinkančiu dyzeliniu automobiliu galima važiuoti ten pat, kur ir su benzininiu. Žmonės, dažnai automobiliu įveikiantys didelius atstumus, kitokio pasirinkimo kaip dyzeliniai varikliai net neturi. Elektromobilių technologijos ir infrastruktūra išvystyta per menkai, o daug važiuojant benzininiu modeliu išlaidos degalams tampa ženkliai didesnės.
1 200 kilometrų yra dažnos lietuvių šeimos atostogų vienos dienos maršrutas ir tik dyzelinis variklis gali suteikti malonumą jį įveikti be degalų papildymo. Kai kurie didesnius degalų bakus turintys modeliai, ypač važiuojant iki 100 km/val. greičiu, be papildymo gali įveikti ir po 1 500 kilometrų.
Galia ir ekonomiškumas viename
V. Miliaus kelionei pasirinktas „Peugeot 3008“ turi 180 AG pajėgumą ir 400 Nm sukimo momentą pasiekiantį dyzelinį „2.0 Blue HDi“ variklį. Suporuotas su automatine 8 laipsnių pavarų dėže, jis galią perduoda į priekinius krosoverio ratus. Šis testas, tikimasi, taps dar vienu dyzelino universalumo įrodymu. Modernios pavarų dėžės veikia taip, kad net ir važiuojant dideliu greičiu galingas variklis vartoja mažai degalų - automagistralėje krosoveris, anot V. Miliaus, vartos apie 6-7 litrus šimtui kilometrų, tokios pat sąnaudos turėtų būti ir mieste, o užmiestyje tikimasi tilpti į 4 litrus ir pasiekti tikslą.
„Peugeot 3008“ su 2 litrų „Blue HDi“ varikliu degalų bako talpa - 60 litrų, tad norint įveikti 1 200 kilometrų ir nesustoti iki finišo reikės palaikyti vidutines mažesnes nei 5 l/100 km dyzelino sąnaudas. V. Milius pabrėžia, jog prancūzų gaminami „Blue HDi“ varikliai čia nėra išskirtiniai - panašiomis sąnaudomis gali pasigirti automobiliai, ant kurių bagažinės dangčio užklijuotas TDI, CDI ar kitas modernų dyzelinį variklį žymintis logotipas. Tačiau joks benzininis modelis, važiuojant mišriu režimu, vienu 50-60 litrų talpos degalų baku tokio atstumo neįveiks, o sąnaudos bus bent 20 proc. didesnės.
V. Milius pats naudoja įvairius automobilius, tačiau puikiai supranta tuos, kurie tuo pačiu automobiliu važiuoja daug - po 30 000 ir daugiau kilometrų per metus. Jiems visomis prasmėmis geriausias yra būtent dyzelinis automobilis. Pradėjęs kelionę prie Vilniaus katedros penktadienio rytą, vairuotojas sustos keliose svarbiose Baltijos keliui vietose, aplankys tokiu pačiu maršrutu išsirengusias ekspedicijas, popietę pasieks Taliną ir dalyvaus ten vyksiančiuose renginiuose. Grįžimas atgal numatytas jau šeštadienį.
tags: #ar #baltijos #kelyje #buvo #vakarietisku #automobilu