Ankstyvas rytas mokytojui prasideda ne tik nuo įprastų darbų, bet ir nuo gilių apmąstymų, kurie verčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę, edukacijos tikslus ir žmogaus vietą pasaulyje. Šis vidinis dialogas, persmelktas kasdieniškumo ir egzistencinių klausimų, puikiai atsiskleidžia, analizuojant mokytojo kelionę ir Juozo Apučio novelės „Įveikti save“ problematika.
Mokytojo kasdienybė ir vidiniai konfliktai
Fizinė kelionė ir nuotaikos virsmai
Mokytojas jau pasuko už naujųjų mokyklos rūmų kampo. Nors rūmai neatrodo ištaigingai, tačiau taip juos visi vadina, nes kol kas didesnių čia nėra. Po kojomis gurgždėjo šviežiai žvyru nubarstytas takas, kurį kada nors žada padengti cementinėmis plokštėmis. Nedidelis akmenukas šoktelėjo iš po pado ir įkrito tiesiai į geltonos odos mokytojo batą. Mokytojas nervindamasis mėgino krutinti pėdos padą, kad akmenukas nusiridentų prie pirštų ir ne taip graužtų, tačiau jis ridinėjosi ties pėdos išlenkimu, skaudžiai badė ir kuteno, todėl teko nusiauti batą.
Paėjęs kelis žingsnius, mokytojas staiga sustojo, jo geltonų batų snukeliai net įsmigo į žvyrą, pačiuoždami tolyn, o mokytojas trupučiuką knabtelėjo į priekį. Grįžęs atgal, jis tikėjosi rasti tą padą graužusį akmenuką. Neradęs, pačiupo pirmą pasitaikiusį ir sviedė į alyvų krūmą. Ar tik ne pasityčiojimas iš jo nekokios nuotaikos - šitaip anksti žydėti! Kitais metais dar visi krūmai ir medžiai tokiu laiku stūkso pajuodę, pamėlynavę, pavioletavę, o dabar - visokie žirginiai nudrikę tartum smurgai, o žydėjimas!
Sapno absurdas ir sąmonės tamsumos
Vaikų balsai nutraukia mokytojo apmąstymus: „Vaje! Vaje!.. Tai ką čia rašyti?“ Mokytojas atsako: „Kiekvieno laisva valia. Rašykit, ką tiktai norit.“ Maža mokinė suraukia ir taip surauktą kaktelę, apsižioja visai nukramtyto šratinuko galą ir graudžiai markstosi. Mokytojas vėl žiūri pro langą, ir tas kvailas sapnas stojasi prieš akis. Rodos, jis kažkur pavėlavo. Skuba, lekia nakty, nors pats gerai nežino, kur. Pribėga prie ilgos medinės salės, kokios niekada niekur nėra matęs, spraudžiasi pro duris, kurios įsitempusios kaip guminės. Šiaip taip pavyksta prasibrauti į didžiulę pailgą salę, kur į baltą ekraną nukreiptas stiprus prožektoriaus spindulys.
Ekrane juodai apsirengęs žmogus iš reto kažką pasakoja. Apsipratęs su blausuma, mokytojas ieško akimis, kur galėtų atsisėsti. Pamato šalia projektoriaus tuščią kėdę, sliūkina pasilenkęs prie jos. Palei projektorių sėdi Barauskiukas, bene jis ir tą filmą rodo. Pamatęs mokytoją, piktai sako, kad čia sėstis negalima, tuojau ateis direktorius. „Kol ateis, galiu pasėdėti, paskui užleisiu!“ - piktai atšauna mokytojas, kresteldamas ant kėdės. Barauskiukas užsiutęs taip pavaro filmo juostą, kad ekrane du žmogeliai lekia strimgalviais, griūdami vienas ant kito.
Tik dabar mokytojas pamato, kad niekas į ekraną nežiūri, kad visos kėdės, visos jų eilės sustatytos į priešingą pusę, ir visi žiūrovai žvelgia į tuštumą. O ekrane vėl juodas žmogus, kuris skubriai kalbasi pats su savim: plonesniu balsu kažko paklausia, storesniu atsakydamas. Ir dar ne viskas: vos spėjęs pamatyti, kad ekranas yra visai kitame salės gale, mokytojas pastebi pašaipų Barauskiuko žvilgsnį ir netrukus supranta, kodėl tas vaikas taip šypsosi: ant kėdės mokytojas sėdi prasižergęs, o jo kelnės nusmukusios ir sudribusios ant grindų, kaip koks tuščias maišas. „Mokytojau! Mokytojau...“ - išgirsta pagaliau vaikų balsus, ir jis kniūbsteli, lyg vėl iš naujo būtų susapnavęs tą sapną.
10 dažniausiai pasitaikančių sapnų simbolių ir jų biblinė reikšmė
Klasės šurmulys ir iššūkiai pedagogikai
Išgirdęs balsus, mokytojas klausia: „Ko norėjai?“ Mokinys atsako: „Norėjau paklausti, ar temoje reikia rašyti vien tik apie save, ar galima ir apie kitus. Taip tarus, sujungti savo gyvenimą su kitų žmonių likimais.“ Mokytojas ironiškai taria: „Neregėta laisvė!.. Gerai. Įsisąmoninta būtinybė...“ Barauskiukas ant pirštų galų sėlina į savo suolą, pakeliui spėdamas pasakyti: „Pirmiau aš įveiksiu užsienį, o paskui save...“
Mokytojas atsisėda prie staliuko, pasigręžia į langą. Girdėti šnibždesys, klausimai, kur rašyti nosinę, kur dvibalsį. Visus tuos garsus mokytojas pažįsta, bet netgi neketina atsisukti, nuraminti ar nugąsdinti klasę, subarti, kad šitaip akiplėšiškai nelaiku vienas kitą moko. Mokytojui tas visai nesvarbu - žiūrėdamas pro langą, jis jau širsta ant savęs, ant viso savo gyvenimo. Ir šitą idiotišką temą, matyt, sugalvojo tiktai dėl to, kad nieko kito negalėjo sugalvoti.
„Įveikti save“: filosofinė tema ir jos interpretacijos
Abstraktaus žinojimo kritika ir realaus skausmo samprata
Mokytojas ironiškai svarsto: „Iškratys savo mokinių sielas! Ką tu iškratysi, jei per šitiek metų nei tu, nei kitas nieko į tas sielas neįdėjo.“ Ir pats sau atsako: „Ne, ne nieko - įdėjo per daug! Per daug abstraktaus žinojimo ir per maža išmokė realiai, gyvai prisiliesti prie daikto ar reiškinio.“ Anot jo, žmogui ar žmogeliukui, metų metais ar net dešimtmečiais susiduriant su realia niekšybe, su realiai, apgalvotai daromu skausmu, paskiau yra juokinga kalbėti, kad medžiui skauda, kai jį laužai. „Reikia, kad skaudėtų žmogui - kiekvieną sykį, kai jį kas nors skaudina - tegu tą daromą skausmą uždangstydamas gudragalviškomis širmomis, reikia, kad skaudėtų tam, kuris skaudina.“
Savęs pažinimo ir išsaugojimo dualumas
Apmąstydamas šiuolaikines tendencijas, mokytojas kelia klausimą: „Pažinti, ištobulinti, išsaugoti save - ar ne dėl to dabar taip puolama prie visokių savęs pažinimo ir tobulinimo sistemų, prie Rytų išminties ir praktikos, prie badavimų ir autosugestijų.“ Tačiau iš karto kritiškai vertina šūkį „Išsaugoti save!“ kaip egoistinį. Jis abejoja, ar įmanoma išsisaugoti pačiam, kai nesaugai kitų, kai tie kiti tavęs irgi nesaugo. Tokią nuostatą jis laiko „atviriausiu ruošimusi karui, tai žmogaus ruošimas prieš žmogų.“
Nepaisant šių abejonių, būtent šiandien jis dar užrašė temą „Įveikti save!“ Mokytojas svarsto, ką tai reiškia: „Kad aš turiu aukščiau pakilti už savo niekingą prigimtį, kad savo smegenyse, jausmuose, o gal net ir kūne privalau surasti kažkokią idealią aplinkybę, kuri galėtų padėti man išsisaugoti?“ Ir toliau klausia: „Nuo ko? Nuo laiko? Nuo buvusios ir būsimos istorijos? Nuo savo tėvo, motinos, brolio, mylimos moters likimo?“ Jam tokia savicentristinė pozicija, kurioje „aš, tiktai aš svarbu, aš įveiksiu save, suprasiu save - daugiau jau nieko nebereikia!“ - atrodo tiesiog bjauru.
J. Apučio novelės „Įveikti save“ kontekstas
Perskaičius J. Apučio novelės pavadinimą („Įveikti save“) galima numanyti, kokio pobūdžio problematiką atrasime kūrinyje, kokios bus meninės jo ypatybės, žanro tipas. Mokytojo vidinis dialogas atspindi esminius klausimus, kuriuos kelia ir pats autorius: ką mums reikštų ši bendratimi išsakyta nuostata (savęs įveikimas, keitimas), kokių minčių kiltų ir kaip bandytume į jas atsakyti?
10 dažniausiai pasitaikančių sapnų simbolių ir jų biblinė reikšmė
tags: #aputis #mokytojas #jau #pasuko #palei #kelia