Lietuvių rašytojo Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas - Marytė“ yra vienas ryškiausių pastarųjų metų lietuvių literatūros kūrinių, sulaukęs didelio dėmesio tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Šis kūrinys tapo kultūriniu fenomenu, pralaužusiu dešimtmečius trukusią tylą apie vieną skaudžiausių pokario istorijos baltųjų dėmių - vadinamųjų vilko vaikų (vok. Wolfskinder) likimus.
Alvydas Šlepikas: Kūrėjas orkestras
Alvydas Šlepikas - populiarus ir itin darbštus Lietuvos meninio bei kultūrinio gyvenimo augintojas ir puoselėtojas. Žymus menininkas, labiausiai išgarsėjęs kaip kino režisierius ir aktorius, dar spėja pasirodyti teatro scenoje, rašyti scenarijus filmams ir spektakliams bei turėdamas beletristo talentą kuria tiek prozą, tiek poeziją. Žurnalistė Laima Žemulienė straipsnyje „A. Šlepikas: kas jis - rašytojas ar režisierius?“ ironiškai kūrėją apibūdina kaip „žmogų orkestrą“. Išties A. Šlepiko talentas reikštis įvairiose srityse iškelia jį kaip išskirtinį menininką.
Dėl tokio universalumo kūrėjas geba ypač meistriškai ir natūraliai į savo statomus filmus ir spektaklius įnešti subtilaus, būdingo poetui lyriškumo, o literatūrinėje kūryboje lanksčiai taikyti kino elementus. Šlepiko stilius yra itin vizualus, tekstą jis konstruoja tarsi kino filmo scenarijų. Sakiniai trumpi, kapoti, kupini veiksmažodžių, o greitas tempas atspindi nuolatinę įtampą. Autorius vengia pernelyg sentimentalaus tono, tiesiog parodo faktus: šaltį, alkį, lavonus pakelėse, akcentuoja fizinius pojūčius.
„Mano vardas - Marytė“: Kūrinio gimimas ir pripažinimas
Kelias į knygą
Naujausias A. Šlepiko romanas „Mano vardas - Marytė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012) sulaukė didelio pripažinimo. Autorius teigia, jog tema tarsi pati jį susiradusi kokiais 1996-aisiais, kai kino režisierius Jonas Marcinkevičius pasiūlė kartu kurti dokumentinį filmą apie Wolfskinder - vokiečių vaikus, pokariu keliavusius į Lietuvą išgyventi. Knyga pagrįsta pasakojimais, išgirstais iš tų, kurie patys (ar jų artimieji, draugai) buvo anų įvykių dalyviai. Tekstas pretenduoja tapti tam tikro laikotarpio liudijimu, fiksuojančiu istorinę atmintį ir saugančiu atminimą tų, kurių jau nebėra arba greitai nebebus tarp gyvųjų.
Pripažinimas ir apdovanojimai
2012-ųjų metais knyga pripažinta labiausiai skaitomu kūriniu Lietuvoje, taip pat autorius apdovanotas Lietuvos rašytojų sąjungos premija. Kūrinys išrinktas 2012-ųjų „Metų knyga“, apdovanotas Jono Marcinkevičiaus, Rašytojų sąjungos bei Patriotų premijomis. Knyga sulaukė didelio tarptautinio susidomėjimo ir puikių recenzijų užsienio spaudoje. Ji išversta į latvių, estų, lenkų, anglų, vokiečių, olandų ir ukrainiečių kalbas. Už šį romaną autorius 2018 m. buvo apdovanotas Georgo Dehio premija Vokietijoje. Didžiojoje Britanijoje kūrinys pateko į leidinio „The Times“ sudarytų geriausių 2019 m. knygų sąrašą.
Istorinis kontekstas: Vilko vaikai
Wolfskinder fenomenas
Romano „Mano vardas - Marytė“ atskleidžia šiuo metu mažai pažįstamą, o galbūt kai kam visai negirdėtą temą - vilko vaikų (Wolfskinder) gyvenimą. „Vilko vaikai“ - tai terminas, apibūdinantis vokiečių vaikus, kurie po Antrojo pasaulinio karo liko našlaičiais arba pasimetė nuo savo tėvų Rytų Prūsijos teritorijoje (dabartinėje Kaliningrado srityje). Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Rytų Prūsijoje daugybė šeimų palaidojo vyrus, moterys tapo našlėmis, o jų vaikai - šeimos išlaikytojais.
Motinų siunčiami vokietukai keliaudavo į Lietuvą, kitapus Nemuno, kur dirbdami ir elgetaudami prasimanydavo maisto alkį kenčiančioms savo šeimoms. Autorius rėmėsi tikrais faktais ir žmonių pasakojimais. Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie - tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės - jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie - tik vaikai. Tačiau - vilko vaikai.
Tabu tema ir išgyvenimo kova
Ilgus dešimtmečius vilko vaikų tema buvo tabu. Sovietmečiu apie vokiečių kančias kalbėti buvo draudžiama - vokietis buvo priešas, agresorius. Niekam nerūpėjo, kad tie „agresoriai“ buvo penkiamečiai vaikai. Šiandien netgi patys vokiečiai apie juos ne kažin ką žino. Romanas „Mano vardas Marytė“ atliko milžinišką socialinį darbą, suteikdamas balsą tiems, kurie visą gyvenimą tylėjo. Daugybė žmonių, perskaitę knygą, atpažino savo tėvų, senelių ar kaimynų istorijas.
Pokario metais Rytų Prūsijoje maisto trūkumas buvo katastrofiškas, badas tapo ginklu. Norėdami išgyventi Lietuvoje, šie vaikai privalėjo atsisakyti visko, kas vokiška, patirdami tapatybės praradimą. Vaikai, kurie turėtų žaisti ir mokytis, buvo priversti tapti suaugusiais per vieną naktį. Jie mokėsi vogti, meluoti, bėgti ir, svarbiausia, dirbti už maistą.
Antrojo pasaulinio karo vilkų vaikai: tragiškas vokiečių vaikų likimas
Kūrinio tematika ir siužetas
Renatės kelias į Marytę
Romano autorius romane pasakoja vokiečių mergaitės Renatės ir jos šeimos istoriją. Knygos veiksmas vyksta pokario metais, kai Rytų Prūsiją užėmė rusai. Pagrindinė veikėja Renatė, kuri vėliau tampa Maryte, kartu su kitais vaikais ir motina bando išgyventi atšiaurioje tikrovėje. Karo žiaurumas pasireiškia kasdienybėje: šaltis, badas, lavonai pakelėse, Raudonoji armija. Šiurpi realybė supriešinama su šeimos meile, rūpesčiu, ištverme ir begaline kova už būvį.
Renatė su broliu leidžiasi į pavojingą kelionę per sieną į Lietuvą, kur tikisi rasti bent minimalų saugumą. Čia Renatė gauna naują vardą - Marytė. Fraze „Mano vardas - Marytė“ tampa simboliniu apsaugos burtažodžiu. Tai nėra tik vardo pakeitimas; tai bandymas tapti „savu“ svetimoje, bet gyvybę gelbėjančioje aplinkoje. Naujas vardas tampa savotišku išlikimo būdu: jis leidžia pasislėpti, pritapti prie aplinkos ir išvengti pavojaus. Tačiau kartu tai ir simbolis, rodantis, kaip karas gali atimti žmogaus tapatybę.
Vaiko akimis matomas pasaulis
Vienas stipriausių romano bruožų - pasakojimas iš vaikų perspektyvos. Karas čia nėra strategijų ar mūšių istorija. Jis matomas per kasdienes smulkmenas: alkį, šaltį, baimę, ilgesį ir viltį. Vaiko žvilgsnis suteikia pasakojimui ypatingo jautrumo. Renatė nesupranta visų suaugusiųjų sprendimų ar politinių aplinkybių, tačiau jos patirtis leidžia skaitytojui aiškiai pajusti, kokią kainą už karą sumoka patys pažeidžiamiausi.
Romane gausu epizodų, rodančių lietuvių ūkininkų gailestingumą. Pavyzdžiui, Stasė - jauna moteris, turinti gerą ir mylinčią širdį, drąsiai priglaudė benamę vokietę Renatę, nors rusai veždavo į Sibirą žmones, kurie priglausdavo vokietukus. Ši moteris buvo rūpestinga, padėdavo kitiems bėdoje ir rūpinosi Maryte lyg ji būtų jos tikra duktė. Šis epizodas, kai Renatė išmokyta lietuviškai pasakyti antrąją frazę, nedrąsiai skiemenuoja malkas kapojančiam Antanui: „Tėveli, ar tu turi blusų?“, parodo vaikišką naivumą ir norą pritapti. Net didžiausioje tamsoje Šlepikas randa šviesos. Svarbiausia pamoka, kurią išsineša kiekvienas perskaitęs šią istoriją, yra suvokimas, jog net ir tamsiausiais istorijos momentais žmogiškumas gali triumfuoti.
Literatūrinė analizė ir stilius
Žanro paieškos
Nors knygos metrikoje nurodytas žanras - romanas, pats A. Šlepikas yra prasitaręs, kad tai veikiau poema, gal netgi rauda. Kai kuriems skaitytojams jis netgi priminė pasaką, dar kiti kapotą tekstą sutapatino su kino scenarijumi. Toks modernus ir daugiaplanis kūrinio konstravimas leido skirtingų interesų skaitytojams jį prisijaukinti ir pamilti. Romane galima įžvelgti pasakos elementų, pavyzdžiui, Renatės paveikslas veikiau primena pasakų personažą - H. K. Anderseno mergaitę su degtukais, klajojančią pokario žiemoje ir ieškančią vilties.
Modernistinio romano strategijos
Atlikus išsamią kūrinio analizę tampa aišku, jog autorius neišvengiamai naudojo klasikinio romano principus, tačiau kur kas daugiau rėmėsi modernaus romano strategijomis. Humanitarinių mokslų daktaras Nerijus Brazauskas savo moksliniame veikale „XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės“ pateikia romanų modelių aprašymus bei jų kūrimo strategijas. Įsigilinus į pateiktą teoriją galima numatyti, jog A. Šlepiko knyga „Mano vardas - Marytė“ parašyta, siekiant sukurti būtent klasikinį modernistinį romaną.
Aprašymo strategija ir detalės
Bene ryškiausiai krintanti į akis - aprašinėjimo strategija. Realistinio romano bruožo pasakoti įprastą įvykių ir veiksmų eigą šiame kūrinyje beveik nematyti. Todėl ypač svarbus tampa kūrinio detalių vaidmuo. Jau nuo pat pirmųjų puslapių galima pastebėti didelį dėmesį, sutelktą į gamtos, veikėjų išorės ir buities vaizdų aprašymus. Patys pirmieji kūrinio puslapiai leidžia susidaryti ryškų istorinio konteksto vaizdinį, kuris suteikia galimybę įsijausti į romano aplinką: „Tiltas kybo tarp dangaus ir žemės, virš užšalusio Nemuno, kuriuo tarsi greitkeliu vėjas neša sniego dulkes, kai kur juoduoja ledas, balzganas tartum marmuras.“ Šiuo sakiniu subtiliai nupiešiama Lietuvą nuo Prūsijos skirianti Nemuno riba, metaforiškai pavadinama tiltu. Toks vaizdingas erdvės nupasakojimas sudaro paslaptingą, kiek grėsmingą ir šaltą įspūdį, kuris nukelia skaitytoją į slogų romano pasaulį.
Suprasti dramatišką veikėjų padėtį padeda šokiruojantis malkinės, kurioje gyvena kūrinyje vaizduojama šeima, aprašymas: „Šaltis. Jis smelkiasi pro visus plyšius, ypač kai gyveni malkinėje, visiškai nepritaikytoje gyventi, čia taip aiškiai girdisi už plonų sienų siaučiantys vėjai ir nešamos sniego aimanos.“ Vargingas būsto vaizdinys aiškiai nusako, jog ten gyvenanti šeima kenčia skurdą, badą ir šaltį. Nors malkinėje nėra beveik jokių daiktų ir lovas atstoja lentos, ant sienų kabančios išsaugotos šeimos fotografijos, primenančios brangias akimirkas, šiai šaltai ir svetimai aplinkai teikia namų jaukumo, tarsi saugo šeimos židinį, vienybę, puoselėja viltį ir žmoniškumą, neleidžia tapti vien dėl savo būvio egzistuojančiomis būtybėmis.
A. Šlepikas daug dėmesio skyrė ir pačių veikėjų aprašymui: „Eva mėgo groti, lankė muzikos klasę, mokėsi konservatorijoje, tačiau jos nebaigė, nes pamilo aukštą, visada besišypsantį, strazdanotą ūkininką Rudolfą.“ Charakteringas vidinių ir išorinių bruožų vaizdavimas kartu išryškina ir kitus veikėjų gyvenimo niuansus bei bruožus. Paprasčiausių buitinių vaizdų aprašinėjimas taip pat įgauna gilesnę prasmę: „Visi juokiasi, tačiau visos kalbos baigiasi, nes jau garuoja tetos Lotos iškepti blynai, vaikai godžiai valgo, Helmutas net pakimšdamas pirštu.“ Ši iš pirmo žvilgsnio įprasta vakarienė panaudojus vaizdingas detales tampa svarbiu ritualu šeimoje, atskleidžiančiu vaikų alkį ir maisto vertę.
Laiko ir erdvės koncentracija
Kita atpažįstama modernistinė strategija romane - laiko ir erdvės koncentracija. Ypač lakoniškai tekste yra apibrėžiamas laikas. Romano pradžioje trumpai ir tiksliai nusakomas veiksmo metas: „1946 metai. Žiema.“ Nors informacijos nedaug, tačiau jos tikslumas aiškiai sukuria vaizdinį, kuris neleidžia pasiklysti knygos laike. Taip pat atskiri skyreliai dažnai pradedami laiką nusakančiu sakiniu: „Artėja naktis“ arba „Ankstyvas žiemos rytas.“ Nors nupasakoti veiksmo laikui skiriamas minimalus dėmesys, toks trumpas konteksto patikslinimas išryškina atskirų skyrelių atmosferą, sukuria reikalingą nuotaiką. Visas romano veiksmas trunka tik keletą mėnesių, judant iš žiemos į pavasarį, kas simboliškai gali reikšti judėjimą link naujos pradžios ir vilties.
Erdvės ribos romane taip pat piešiamos koncentruotai, labiausiai akcentuojami Prūsijos, pokario gatvių, Lietuvos miškų ir geležinkelio vaizdiniai. Jie, kaip ir laikas, nubrėžiami trumpais, pasakojimo kryptį brėžiančiais sakiniais: „Miškas stovi tylus ir gąsdinantis.“ Tokia laiko ir erdvės koncentracija pateisinama tuo, jog didesnis dėmesys skiriamas individo sąmonei. Laikas ir erdvė daugiau įprasminami ne realioje plotmėje, bet atgiję veikėjų prisiminimuose, nes dažnai atsigręžiama į praeitį, į buvimą prieš karą, kai šeimos gyvenimas dar švytėjo darna ir laime: „Eva guli ant lentinio gulto prisiglaudusi prie Brigitos ir prisimena savo vestuves, kaip susipažino su Marta...“ Taip stipriai supriešinama tikrovė su praeitimi.
Žmogaus sąmonės vaizdavimas ir veiksmo minimizavimas
Iš šios strategijos savaime išsivysto ir trečioji - žmogaus (pa)sąmonės ir sielos vaizdavimas. Šiuo aspektu ypač į paviršių iškeliamas žmogaus dvasios, psichikos ir patirčių turinys. Toks personažų vidinio pasaulio suaktyvinimas romane sudaro prielaidą atsirasti ir ketvirtajai strategijai - veiksmo minimizavimui. Akivaizdu, jog didelį dėmesį sutelkiant ties žmogaus vidiniais išgyvenimais, savaime mažėja veiksmo, kuris teikia prielaidą pereiti nuo siužeto prie personažo, nuo veiksmų prie minčių.
Kitų modernistinių bruožų taikymas
Nerijus Brazauskas pateikė ir smulkesnes Ortegos y Gasseto išdėstytas strategijas, kurios taip pat atpažįstamos romane. Tai fragmentiškas naratyvas, neatsižvelgiantis į logiką ir vientisumą, bei naratoriaus statusų kaita, kai pasakotojas peršoka iš trečiojo į pirmąjį asmenį, siekdamas tikroviškiau išreikšti personažų patyrimus. Intertekstualumo strategija pasireiškia ankstesnių literatūros tekstų (pvz., H. K. Anderseno pasakų motyvų) integravimu, o muzikos principų panaudojimas (pvz., Satie „Gnossiennes Nr. 5“) leidžia lengviau perteikti kūrinio atmosferą ir jausmą.
A. Šlepikas - sumanus rašytojas, kuris, siekdamas parašyti vertingą ir brandų kūrinį, nepamiršo reiklios šiuolaikiškos skaitytojų auditorijos, kuriai yra svarbu ne tik knygos perteikiama istorija ir aplinkybės, bet taip pat kūrinio ryšys su žmogumi, galimybė skaitytojui pačiam aiškintis ir sukurti prasmę.
Kritikų ir skaitytojų atsiliepimai
Skirtingi vertinimai
Nors romanas plačios visuomenės skaitytojų sutiktas palankiai, literatūros kritikų vertinimo kriterijai ir nuomonės skiriasi. Be abejo, pirmiausia sėkmę lėmė pati kūrinio tematika. Recenzuodama šią knygą Justina Katkevičiūtė atkreipė dėmesį, jog A. Šlepiko romanas nėra labai išsiskiriantis sukurtomis situacijomis, tačiau knygos sumanymas kalbėti apie „vilko vaikus“ yra pagirtinas poelgis, dėl to praturtėjo lietuvių literatūra, sauganti partizanų bei tremčių istoriją.
Saulė Pauliuvienė taip pat pagyrė rašytojo stilių, jo kalbą apibūdino kaip kapotą, rezervuotą bei vyrišką, puikiai perteikiančią knygos siunčiamą skausmą. Recenzentė savo tekstą vainikavo drąsiais žodžiais: „tokio kūrinio lietuvių literatūroje dar nebuvo ir, drįstu manyti, dar ilgai nebus.“ Neliko neįvertinta ir meistriška romano struktūra. Romano tekstas itin santūrus, taupus, autorius vengia patoso ar dramatiškų aprašymų, tačiau būtent ši santūri kalba suteikia istorijai dar didesnį emocinį svorį. Trumpi sakiniai, paprasti dialogai ir tylūs momentai leidžia skaitytojui pačiam pajusti veikėjų emocijas. Šis minimalistinis pasakojimas sukuria stiprų, ilgai išliekantį įspūdį.
Skaitytojų reakcijos
Knyga apibūdinama kaip „žiauri, sukrečianti, skaudi, bet įdomi“. Daugelis skaitytojų pabrėžia, kad romanas išskirtinis savo tema, apie kurią žinojo mažai žmonių, ir atvėrė akis į naują istorijos aspektą. „Tik šios knygos dėka sužinojau, jog tokie pokario vaikai būdavo "vilko vaikais" vadinami.“ - teigia viena skaitytoja. „Nuostabi knyga, perskaičiau vienu prisėdimu, ašaros pačios liejosi beskaitant, sužinant apie karo našlaičius - Vilko vaikus.“ Kiti pabrėžia „įdomų rašymo stilių“, „stiprumą“, „jausmingumą“ ir rekomenduoja knygą paaugliams, „kad šiais pertekliaus laikais pajustų, jog būna ir kitaip....“.
Šiandieniniame pasaulyje, kai naujienų portalai vėl mirga pranešimais apie karinius konfliktus ir pabėgėlių krizes, Alvydo Šlepiko romanas įgauna naują, dar stipresnį skambesį. „Mano vardas Marytė“ primena mums, kad karo aukos nėra tik statistika. Knyga mus moko, kad tautinė neapykanta ir politinės ideologijos subliūkšta prieš alkio akivaizdą ir vaiko ašaras.
tags: #alvydo #slepikas #mano #vardas #maryte #renate