1997 m. rugpjūčio 21 d. rytą į kelio Vilnius-Kaunas 37-ąjį kilometrą ties Vieviu skubiosios pagalbos tarnybos buvo iškviestos po sunkios avarijos, kurioje susidūrė vilkikai ir lengvasis automobilis. Nukentėjo trys jauni žmonės. Itin sudėtingos gelbėjimo operacijos metu, supjausčius automobilio duris, iš vairuotojo vietos medikai ištraukė žymų Lietuvos dainų kūrėją ir atlikėją Alaną Chošnau. Jo kaklas patyrė tokią stiprią traumą, kuri dažniausiai baigiasi mirtimi arba neįgalumu.

Mažai kas žino, kad metus trukęs jo gydymas ir reabilitacija po sudėtingos neurochirurginės stuburo operacijos labai reikšmingai prisidėjo prie to meto medicinos studentų praktinių įgūdžių lavinimo. Tai buvo atvejis, kokį būsimi medikai galėjo pamatyti nebent vadovėlių iliustracijose - to meto Lietuvoje nebuvo galimybės praktikuotis su pacientu, patyrusiu tokio sudėtingumo stuburo traumą. Praėjus beveik trisdešimčiai metų, su Alanu Chošnau kalbamės apie šį itin skausmingą eismo įvykį, gydymo procesą po jo bei atgautos sveikatos vertę.

Fotografija, kurioje Alanas Chošnau vizualiai atrodo jaunas ir sveikas, galbūt iš jo karjeros pradžios laikų

Lemtingas rytas: kelias į Palangą ir netikėta nelaimė

Diena, 1997 m. rugpjūčio 21 d., prasidėjo puikiai. Alanas Chošnau su grupe planavo vykti į Palangą dalyvauti žvaigždžių futbolo varžybose. Jau laukė žiniasklaida, o jie turėjo prisijungti prie savo komandos. Dainininkas anksti atsikėlė, apie 8 valandą ryto, nes turėjo atsiimti savo naują automobilį. Išsikvietė taksi, atvažiavo „Volga“, kurią vairavo moteris - tai buvo gana retas reiškinys devintajame dešimtmetyje. Atvažiavus į servisą, Alanas sėdo į savo žydrai mėlyną „Pontiac“ automobilį - tuo metu Vilniuje tokio nebuvo kito - ir, pasiėmęs draugus, išvažiavo pajūrio link.

„Mes labai skubėjome į varžybas. Kelyje buvo remonto darbai, dėl kurių didėjo rizika pavėluoti, tad, nesmagu prisipažinti, bet juos pralenkėme pažeisdami taisykles, dideliu greičiu. Vairavau neprisisegęs diržo. Tai, be abejonės, buvo labai blogai. Švietė saulė, buvo fantastiškai gražu, ir aš pajutau norą padidinti greitį, pajausti naują automobilį. Nežinau, kas man pasidarė... Lyg kažkas kitas būtų vertęs mane spausti greičio pedalą. Prisimenu tą momentą: žiūriu į savo koją ir spaudžiu akceleratorių, kol pasiekiu 180 km/h greitį. Tuo metu tolumoje, pirmoje juostoje, mačiau važiuojantį sunkvežimį. Atrodė, kas gali atsitikti? Aplenksiu! Tad lėkiau tuščia juosta, kai staiga sunkvežimio vairuotojas išvažiavo į mano juostą, tiesiai prieš mane! Suvokiau, kad laiko sustabdyti automobilį nebeturiu, bet vis tiek spaudžiau stabdžius ir pasukau į pirmą juostą... O ten - kitas sunkvežimis. Bandžiau įlįsti į tarpą tarp sunkvežimių, bet trenkiausi į vieną iš jų, ir mane smūgis nubloškė į kelio bortą“, - pasakojo Alanas Chošnau.

Sekė keturi ar penki smūgiai, jo rankos nukrito nuo vairo, vienu momentu pajuto labai stiprų spengimą... Ir staiga sąmonė išsijungė: viskas nutrūko tarsi kažkas išjungtų televizorių.

Schematinis automobilio avarijos pavaizdavimas, iliustruojantis susidūrimą su sunkvežimiais

Tarp gyvenimo ir mirties: sąmonės praradimas ir pabudimas

Po smūgio Alanas atsidūrė „beribėje tamsoje, nenusakomoje erdvėje, kurioje nėra jokio žmogiško pojūčio: atrodė, kad nuo manęs nuimtos penkios tonos fizinio ir emocinio krūvio“. Jis tą erdvę jautė ir matė. Dainininkas pabrėžia, kad nenori teigti, jog išmano transcendenciją ar kad tai - siektina būsena, nes ji galėjo baigtis biologine mirtimi. Tai, medikų apibūdinimu, turbūt buvo klinikinė mirtis.

Nežinia, kiek laiko jis išbuvo tokios būsenos, bet kai atsibudo, prieš jo akis buvo giedras dangus ir tvieskė saulė. Smūgis jį atvožė atgal tiek, kad nulūžo sėdynės atrama. Jis matė savo kūną, bet negalėjo jo judinti. „Tą akimirką supratau, kaip jaučiasi neįgalus žmogus - neduok Dieve... Jaučiau tik kaklą ir galvą - tai buvo pats didžiausias košmaras. Meldžiausi, mintyse žadėjau Dievui, kad padarysiu viską, kad tik man būtų grąžintos kojos, rankos… Ir rėkiau savo draugams: „Laikykit mano galvą, laikykit mano galvą!“ Greta manęs gaisrininkai pjovė, laužė automobilio dureles, kaukė sirenos, o aš tuo tarpu buvau tik ką atsigavęs, grįžinėjau į realybę. Po truputį ėmiau justi, kad nuo pirštų galų atitirpinėja kūnas“, - pasakojo Alanas.

Kartu sukilo ir begaliniai skausmai. Jis prašė gaisrininkų ir medikų, kad elgtųsi kuo atsargiau, nes įtarė, kad su jo kaklu yra kažkas labai negerai. Vėliau reabilitacijos gydytojai ir ergoterapeutai jam sakė, kad galimai kertiniu jį nuo neįgalumo išgelbėjusiu veiksniu tapo greita bičiulio reakcija, nes jis stipriai suėmė ir laikė jo galvą, kol gaisrininkai pjovė sudaužytą automobilį.

Nuotrauka, vaizduojanti gelbėjimo operaciją po avarijos su ugniagesiais ir greitosios pagalbos automobiliais

Gydymas ir reabilitacija: iššūkiai ir medicinos studentų mokymasis

Po avarijos Alanas Chošnau pirmiausia buvo nugabentas į Elektrėnų ligoninę, o netrukus perkeltas į Šv. Jokūbo ligoninę Vilniuje. Greitosios pagalbos automobilyje jam buvo suleisti nuskausminamieji. Važiuojant, nuo kiekvieno menkiausio smūgio jam smogdavo beprotiškas skausmas. Kol jį nuvežė į palatą ir pririšo kaklą su tempimo įranga, visą tą laiką jis patyrė be galo didelę įtampą.

Vos pakliuvus į ligoninę, pirmieji atvažiavo keli draugai ir žurnalistai. Vėliau apie avariją sužinojo ir jo močiutė, su kuria Alanas gyveno Vilniuje. Pirmosiomis dienomis jam prireikė raminamųjų, kad nusloptų panika ir baimė. Jam buvo lūžęs vienas ir skilę du kaklo slanksteliai. Maždaug po mėnesio jau galėjo vaikščioti ir pats apsitarnauti, nes jam į kaukolę buvo įgręžtas Ilizarovo (Halo) aparatas. Jis atrodė kaip robotas, visas apžėlęs, su didžiule barzda. Mane operavęs chirurgas dr. Saulius Čepkus sakė, kad tai buvo pirmas Halo aparatas, pritaikytas galvai Lietuvoje. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, jam šį aparatą nuėmė anksčiau laiko, nes jis sulūžo! Pagal planą turėjo nešioti aparatą ilgiau, bet naujo gydytojai nebedėjo. Alanas džiaugiasi, kad to užteko gydymui.

Tuo metu jis buvo labai jautrus - bet koks dilgtelėjimas kūne jam išprovokuodavo didelį stresą. Tačiau jis to nerodė, laikė savyje, nes šalia palatoje matė žmones, kuriems buvo ženkliai blogiau, ir ši aplinka labai stipriai veikė psichologiškai. Dienos ligoninėje buvo be galo ilgos. Ypač sunku buvo, kai atėmė narkozę, nes kęsdamas skausmus vos sugebėdavo užmigti ir pailsėti. Valgė kaire ranka, nes nevaldė dešiniosios: ji atsistatė tik per maždaug tris mėnesius. Jis prarado visą savo raumenų masę, tad teko iš naujo mokytis elementarios motorikos, tačiau suprato, kad yra laimės vaikas, ir kad jam labai pasisekė, nes aplink buvo puikūs žmonės. Personalas buvo nuostabus, ryte anksti linksmai žadindavo, palaikydavo pozityvumą, buvo fiziškai labai stiprūs ir daug padėjo.

Gydytojas dr. Saulius Čepkus po operacijos jam pasakė: „Po tokio įvykio žmonės nevaikšto, vaikine, tad nežinau, kas per žvaigždė kybo virš tavęs“. Kai sveikimo fazėje jam uždėjo minkštą kaklo įtvarą ir išleido į namus savarankiškai stiprėti, jis šį procesą priėmė labai sudėtingai: kasdien nerimastingai skambindavo gydytojui, manyje buvo pasėta labai didelė baimė, kad kažkas gali su juo atsitikti. Net kai gydytojai liepė nebenaudoti kai kurių medikamentų, jis vis tiek juos vartojo - baimė buvo nežmoniškai didelė.

Mažai kas žino, kad metus trukęs jo gydymas ir reabilitacija po sudėtingos neurochirurginės stuburo operacijos, labai reikšmingai prisidėjo prie to meto medicinos studentų praktinių įgūdžių lavinimo. Tai buvo atvejis, kokį būsimi medikai galėjo pamatyti nebent vadovėlių iliustracijose - to meto Lietuvoje nebuvo galimybės praktikuotis su pacientu, patyrusiu tokio sudėtingumo stuburo traumą.

Nuotrauka, vaizduojanti Halo aparatą, naudojamą stuburo traumoms gydyti

Psichologinis atsparumas ir tikėjimas ateitimi

Nors patyrė fizinius sužalojimus, Alanas Chošnau tikina, kad didžiausią įtaką jo pasveikimui turėjo psichologinis nusiteikimas ir tikėjimas.

„Aš tai išsiugdžiau nuo vaikystės. Mano gyvenimas buvo nelengvas: mažas praradau šeimą ir pakeičiau gyvenamąją šalį. Visgi, tikėjimą, kad kažkas iš aukščiau mane globoja, turėjau nuo mažumės. Pamenu, Bagdade, kieme prie namų, būdamas penkiametis, vienu momentu atmerkiau akis ir užplūdo jausmas, kad tarsi prasidėjo gyvenimas. Visa siela pajaučiau nepaaiškinamą jausmą, kad esu ne vienas, kad turiu palaikymą, kad yra kažkas daugiau, negu matau. Nuo tada tikrai turiu tvirtą tikėjimą savyje“, - pasakojo dainininkas.

Trauma apvertė aukštyn kojomis jo pasaulėžiūrą. „Ėmiau žiūrėti į pasaulį visai kitaip. Koks jis bebūtų, sveikas gyvenimas jau yra kokybiškas. Kodėl apskritai mes gyvenimą vadiname „kasdieniniu“? Pastebėkite, žmonės nuolat bando viską supaprastinti, apibrėžti kokiomis nors kategorijomis, bet mes juk nesame jokiose kategorijose. Aš vis dar esu toje vidinėje būsenoje, į kurią įėjau per avarijos ir gijimo patirtį. Mano vidinis pasaulis perėjo į kitą dimensiją, man atsivėrė visai kitokia pasaulio struktūra, kitas matymo kampas, gyvenimas įgavo tikrąją vertę ir gylį, ir tai labai atsiliepia mano kūryboje, muzikos harmonijose, tekstuose, bendravime. Aš gyvenu pagal savo įgytą suvokimą ir patirtį“, - teigė Alanas.

Jis pabrėžia, kad pasitikėjimas savo kūnu ir organizmu jam svarbus. Daug metų skyrė vandensvydžiui, treniravosi, siekė čempiono titulų, jam įprasti protarpiniai badavimai. Jis daug skaito ir domisi, kaip funkcionuoja, regeneruojasi kūnas. Iš karto po traumos susidomėjimo kūnu jis visiškai nejautė. Tebuvo begalinis noras išgyventi ir neprarasti to, ką turi, ir kad ateityje tokie dalykai nebepasikartotų. Kai gydytojai dirbo su juo, jis jais tiesiog pasitikėjo.

Motyvuojanti nuotrauka su Alanu Chošnau, galbūt su sporto ar meditacijos elementais

Liekamosios traumų pasekmės ir dabartinis gyvenimas

Nors Alanas Chošnau visiškai pasveiko, liekamųjų reiškinių vis dar yra.

„Jaučiu daug raumenų įtampų, kartais degina kaklą, bet negeriu nuskausminamųjų vaistų - aš tiesiog priimu šią būseną, kai ji ateina. Prisitaikiau prie savo kūno, tačiau, be abejo, stuburas primena apie save. Gydytojai man sakė, kad būtinai turiu sportuoti, judėti, ir tikrai - jei porą savaičių nepajudu, pradedu jausti, kad rankos, kojos nebe tokios, pradeda mausti nugarą. Man buvo sakyta, kad laikui bėgant viskas paūmės, pradėsiu jausti orų, slėgio pokyčius, ir tikrai jaučiu. Būna staigių galūnių nutirpimų, sekundinių momentų, kai tu tarsi čia, tarsi ir ne čia. Ilgai sėdint prie kompiuterio ir virtuvėje gaminant maistą man dažnai skauda kaklą“, - pasakojo dainininkas.

Jis supranta, kaip jam pasisekė, kad nebuvo pažeisti nervai. Tuo metu jis buvo gavęs psichologinį smūgį ir pripažįsta, kad tik po daugelio metų labai giliai suvokė, kas iš tiesų įvyko. Kai kurių gydytojų patarimų nepaklausė ir po to jam tai atsiliepė: pavyzdžiui, jam buvo liepta judinti akis į šonus lyg judintų kaklą, kad raumenys atsimintų darbą. Nedarė šių pratimų pakankamai dažnai, dėl to silpnėjo kaklo raumenys.

Per beveik trisdešimt metų po avarijos, Alanas Chošnau ne tik tęsė savo muzikinę karjerą, bet ir sukūrė šeimą. Jis yra vedęs Valdą, su kuria augina du sūnus. Alanas Chošnau šiuo metu tęsia solinę karjerą, rašo knygą, kuri bus paremta tikrais faktais, o pagrindinis jos herojus - jis pats.

tags: #alanas #chosnau #avarija

Populiarūs įrašai: