Žvejyba upėse visada pasižymėjo savitais ypatumais, reikalaujančiais tam tikrų įgūdžių ir atitinkamos įrangos. Nors upėtakiai, kuojos, strepečiai ir šapalai yra aktyvūs skirtingais metų laikais, o jų pasirinktos buveinės gali skirtis, tačiau upių posūkiai dažnai tampa raktu į sėkmingą žvejybą. Šiame straipsnyje aptarsime specifinius patarimus, kaip sėkmingai žvejoti upių posūkiuose, atsižvelgiant į skirtingas žuvų rūšis, jų elgseną ir reikalingus įrankius.
Bendrieji Patarimai Žvejojant Upėse
Svarbaus laimikio išsaugojimas
Norint apsaugoti žuvis, ypač lašišas ir šlakius, kurie rudenį aukštyn į upes kyla neršti iš Baltijos jūros, yra įvesta nuostata, kad rudenį ir žiemos pradžioje - iki gruodžio 31 d. - pagautas lašišas ir šlakius privaloma paleisti. Ši nuostata galioja visiems žvejams. Paleidžiant nespėjusias išneršti lašišas ir šlakius, apsaugomos ne tik suaugę žuvys, bet ir sudaroma galimybė natūraliai atsikurti žuvų ištekliams.
Žvejyboje reikėtų turėti graibštą. Jis padeda greičiau ištraukti žuvį ir jos nesužaloti. Imant žuvį, rankos turėtų būti šlapios. Imant žuvį sausomis rankomis, ar dar blogiau - rankšluosčiu ar medžiagos skiaute, nuo žuvies nubraukiamos gleivės, kurios saugo ją nuo ligų ir parazitų. Sugautą žuvį reikėtų laikyti vandenyje: graibšte ar laikant rankomis už uodegos. Ištraukta į sausumą žuvis besiblaškydama nusivalo gleives, patiria daugiau traumų. Reikėtų vengti laikyti žuvį ne vandenyje ilgiau kaip 5 sekundes. Paleisti žuvį upėje reikia laikant prieš srovę. Jei paleidimo vietoje stipriai sukeltas dumblas, geriau paeiti iki švaraus vandens.
Bendros žuvų buveinės upių posūkiuose
Dažniausiai upės duobės būna išoriniuose posūkiuose, kur natūraliai upės srovė stipresnė ir vaga tose vietose gilesnė. Įlankose - atvirkščiai, dažniausiai būna seklu, bet prie kito kranto dažniausiai būna gilu. Tai svarbu žinoti ieškant žuvų upės vingiuose.
Margųjų Upėtakių Žūklė Upės Posūkiuose
Upėtakių žvejyba yra populiari laisvalaikio forma Lietuvoje ir kitose šalyse, kur gausu švarių upių ir upelių. Šis užsiėmimas vilioja žvejus nuostabia gamta - upėtakių paprastai ieškoma skaidriuose, srauniuose upeliuose miškų ar kalvų apsuptyje. Upėtakių žūklė žavi sportiniu iššūkiu: upėtakiai - atsargūs, sumanūs plėšrūnai, todėl juos pagauti nėra lengva. Žvejojant reikia kantrybės ir įgūdžių, tačiau būtent dėl to sėkmingai suvilioti upėtakį yra ypač malonu bei prestižiška patirtis.
Upėtakių bruožai ir buveinė
Upėtakis - plėšri žuvis iš lašišinių šeimos, kuriai būdingas reiklumas vandens kokybei. Upėtakiai gyvena tik labai švariuose, šaltuose ir deguonimi turtinguose vandenyse, todėl jų buvimas upėje rodo sveiką ekosistemą. Lietuvoje dažniausiai gaudomas upinis upėtakis (lot. Salmo trutta fario). Jo kūnas aptakus, žvynai smulkūs, nugara tamsi, šonai su raudonomis dėmelėmis. Užauga iki 40-60 cm ilgio, sveria 0.5-2 kg, bet gali viršyti ir 3 kg.
Kur upėtakiai gyvena
Upėtakiai gyvena švariuose, srauniuose, vėsiuose vandens telkiniuose, dažniausiai kalvotose vietovėse. Nuo 2024 m. įsigaliojo principas „pagavai ir paleisk“ - žvejybos taisyklėse numatyta, jog margųjų upėtakių nebegalima imti. Tai reiškia, kad visus pagautus upėtakius privaloma švelniai paleisti atgal į upę (išskyrus specialius atvejus licencijuotuose ruožuose, kur leidžiama pasiimti 2 upėtakius nuo 30 iki 40 cm).
Sezoniniai upėtakių žvejybos ypatumai
Pavasaris
Pasibaigus žiemai upėtakiai ima aktyviai maitintis, atgauna jėgas. Ankstyvą pavasarį (kovą-balandį) upeliuose kyla vanduo nuo polaidžio, jis būna vėsus ir dažnai drumstas. Todėl pavasario pradžioje dauguma upėtakių laikosi gilesnėse vietose, vengia pagrindinės srovės - tūno užuovėjose prie dugno. Tokiu metu žuvys dar nėra labai išrankios maistui, griebia tai, kas joms patogiai atplaukia. Žvejui svarbu prisitaikyti prie sąlygų: esant aukštam ir drumstam vandeniui verta rinktis didesnius ir sunkesnius masalus, kurie nuskęstų giliau ir būtų geriau matomi. Pavyzdžiui, tikslinga naudoti gilesnį nerimą turinčius voblerius. Orams šylant (gegužę), upėtakių aktyvumas pasiekia piką - vandeniui įšilus iki ~10 °C ir daugiau, jie gausiai medžioja, dažnai kyla ir į seklumas. Tai vienas geriausių žūklės periodų, nes upėtakiai aktyviai maitinasi ir intensyviai reaguoja į įvairius masalus. Pavasarį vandeniui skaidrėjant, reikia atsižvelgti, kad žuvis ima geriau matyti grobį - todėl patariama rinktis natūralesnių spalvų masalus skaidriame vandenyje.
Vasara
Vidurvasaris upėtakių žūklėje - sudėtingiausias metas. Vandeniui sušilus, upėtakiai tampa vangesni dienos metu, stengiasi vengti šilumos. Šiltuoju sezonu šios žuvys ieško vėsumos: laikosi pavėsyje po pakrantės medžių šakomis, po nuvirtusiais rąstais, gilesnėse duobelėse, taip pat rėvų pradžioje, kur greitesnė srovė atneša daugiau deguonies. Dienos metu jie dažnai slepiasi ir mažai juda, ypač jei saulėta. Dėl to efektyviausia žvejoti ryte arba vakare, kai oras atvėsta - tuomet upėtakiai išlenda maitintis. Būtent aušros metą arba saulei leidžiantis šios žuvys suaktyvėja, be to, prieblandoje jos drąsiau medžioja ir mažiau pastebi žveją. Vasarą upėtakių raciono didelę dalį sudaro vabzdžiai (musės, laumžirgiai, vabalai), todėl jie dažnai maitinasi paviršiuje. Galima pastebėti, kai upėtakis renka vabzdžius nuo vandens, tuomet puikiai suveikia muselės. Masalų strategija vasarą - subtilumas.
Ruduo
Artėjant žiemai upėtakiai vėl suaktyvėja - tai trofėjinių laimikių metas. Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjį vanduo atvėsta nuo vasaros karščių, žuvys ima intensyviai maitintis, kaupti riebalus prieš nerštą ir žiemojimą. Rudens pradžioje (rugsėjį) upėtakiai dar gali medžioti vabzdžius paviršiuje šiltesnėmis dienomis, tačiau apskritai jie tampa atsargesni masalų atžvilgiu - neretai pastebima, kad žuvys išrankiau renkasi masalą. Tokiu atveju pravartu dažnai keisti masalą, paieškoti kitokių spalvų ar formų - rudeniop upėtakiai gali turėti savo „skonį“ kiekvieną dieną. Rudens upės suteikia pranašumą patyrusiam žvejui, kuris moka „skaityti“ vandenį - upėtakiai laikosi tipinėse vietose, dažnai vis sugrįžta į savo pamėgtas slėptuves. Dažniausios upėtakių buveinės: upės posūkiai su paplautu krantu (po juo susidaro gilios slėptuvės), dideli akmenys ar paskendę rąstai (už jų - ramaus vandens „kišenės“), taip pat gilesnės duobės prie kranto po nusvirusiais medžiais ar krūmų šakomis. Rudens pradžioje (rugsėjį) upėtakių kibimas gali būti labai geras - neretai pagaunami stambiausi egzemplioriai, nes jie aktyviai medžioja dienos metu. Kalbant apie masalus rudenį, verta pabandyti didesnius. Upėtakiai ruošdamiesi žiemai stengiasi suvartoti kuo daugiau kaloringo maisto, tad rudenį efektyvūs ~6-8 cm ilgio minnow tipo vobleriai, agresyviau judantys masalai. Rudenį dažnai pasiteisina ir ryškesni masalai, nes vanduo po pirmųjų liūčių gali truputį drumstis.
Upėtakių Žvejyba Pavasarį Ir Rekordinis Upėtakis NEĮPRASTU Masalu
Upėtakių žvejybos būdai ir įrankiai
Upėtakius gaudyti galima keliais skirtingais būdais, tačiau tarp žvejų populiariausi du: spiningavimas ir muselinė žūklė. Kiekvienas metodas turi savus privalumus: vienas labiau dinamiškas, kitas - suteikiantis natūraliausią masalo pateikimą.
Spiningavimas
Tai bene pats universalus ir plačiai naudojamas upėtakių žūklės būdas. Spiningavimas laikomas vienu efektyviausių upėtakių gaudymo metodų. Jo esmė - naudojant spiningo meškerę mėtyti dirbtinius masalus (voblerius, blizges, sukriukes, guminius masalus) ir aktyviai juos traukti, imituojant plėšrūno grobį. Didelis spiningavimo privalumas yra dinamika: žvejys gali sparčiai apgaudyti didelį upės ruožą, ieškoti aktyvios žuvies. Mėtomi masalai gali nuskrieti toli, pasiekdami net tolimas ar sunkiai prieinamas vietas. Spiningu patogu žvejoti tiek srauniuose upeliuose, tiek didesnėse upėse - tereikia parinkti tinkamą masalą. Šiuolaikinėje upėtakių žūklėje ypač populiarūs vobleriai, leidžiantys patraukliai pateikti grobį įvairiomis trajektorijomis. Spiningavimo technika reikalauja išmanymo, dažnai patariama užmesti masalą prieš srovę ir traukti pasroviui, kad masalas natūraliai keliautų vandeniu. Taip pat svarbu jausti masalo žaismą - tam naudojami lengvi, jautrūs spiningai ir ploni valai.
Muselinė žūklė
Muselinė žūklė (žvejyba su dirbtinėmis muselėmis) - tai metodas, laikomas klasikiniu upėtakių gaudymo būdu. Jis dažnai vadinamas švelniausiu ir natūraliausiu masalo pateikimu. Muselinė techniškai sudėtingesnė už spiningavimą - reikalauja specialios įrangos (muselinės meškerės, ritės, storo valo-šniūro ir pavadėlio) bei įgūdžių užmesti beveik nieko nesveriančią muselę tolyn. Tačiau gerai įvaldžius, šis būdas suteikia unikalių privalumų. Pirmiausia, galima itin tikroviškai imituoti natūralų upėtakių maistą - muselininkai naudoja įvairias dirbtines museles: sausas (plūduriuoja vandens paviršiuje), šlapias (skęsta negiliai), nimfas (skęsta prie dugno) ir strimerius (imiteruoja mažas žuveles). Antra, museline meškere masalas pateikiamas labai subtiliai - plonas pavadėlis leidžia muselę nutupdyti ant vandens beveik be pliaukštelėjimo, todėl neįbauginami baikštūs upėtakiai. Tai ypač svarbu žvejojant vasarą, kai vanduo skaidrus ir žuvys maitinasi paviršiuje.
Įrankiai: Spiningai, Muselinės meškerės, Ritės
- Spiningai: Upėtakiams gaudyti paprastai naudojami neilgi, lengvo užmetimo svorio spiningai. Populiariausi yra ~1,8-2,4 m ilgio lengvosios klasės kotai, skirti maždaug 2-15 g svorio masalams. Akcija pasirenkama greita (Fast) arba vidutiniškai greita - tai leidžia kotui greitai reaguoti į staigius upėtakio smūgius. Spiningas turėtų būti jautrus, pagamintas iš kokybiško anglies pluošto. Upėtakių kotai dažniausiai priskiriami Ultra Light (UL) arba Light (L) klasei.
- Muselinės meškerės: Jos ilgos (dažniausiai ~2,4-2,7 m), itin lankstios ir lengvos. Populiarios #4-#5 klasės (AFTMA standarto) meškerės, idealiai tinkančios nedideliems masalams. Šios meškerės pakankamai švelnios, kad amortizuotų staigius žuvies judesius, bet turi užtektinai galios suvaldyti stambesnį upėtakį srovėje.
- Ritės: Upėtakių spiningavimui naudojamos nedidelės, lengvos spininginės ritės (dydis ~1000-2500). Svarbu, kad ritė turėtų kokybišką stabdį, saugantį ploną valą nuo trūkimo. Muselinės meškerės ritė tarnauja kaip valo saugykla ir koto balanso užtikrinimas; dažnai naudojamos paprasčiausios click & pawl tipo ritės.
Kuojų Žūklė Upės Posūkiuose
Į kuojų žūklę reiktų ruoštis upėms imant grįžti į pastovią tėkmę ir vandeniui šiek tiek nuskaidrėjus. Tuomet raudonakės pradeda grupuotis į būrius ir laukia, kol vanduo dar labiau sušils ir tuomet jos pasileis į nerštavietes. Tuo metu žuvų fiziologiniai procesai paprastai jau būna prasidėję, kas liečia nerštą. O tai reiškia, kad jos privalo gana aktyviai maitintis.
Kur ieškoti
Mažose upėse kuojos labiausiai mėgsta sukinėtis gilesnėse sietuvose, upės išplatėjimuose, upės vingiuose ir panašiai. Kuojoms labai patinka laikytis lėtoje atgalinėje srovėje. Gana dažnai būtent didžiosios kuojos laikosi tokiose vietose. Apibendrinus, kuojos mėgsta laikytis silpnesnėje, nei įprasta duotai upei, srovėje, kur yra didesnis, nei įprasta duotai upei, gylis.
Masalai ir jaukai
Mano nuomone, mažose upėse kuojas tikslingiausia jaukinti skurdžiu pirktiniu jauku, kuris būtų sunkus ir pakankamai lipnus, kad pasiektų upės dugną ir ten kurį laiką pabūtų neišplautas. Sakykim, paprastas ir visur veikiantis jauko receptas galėtų būti:
- 1 kg. Sensas Gross Gordons
- 2 kg. juodžemis/kurmiarausio žemė
- Jauko klijai pagal gylį/tėkmės stiprumą
Kas liečia masalus, reiktų rinktis kažką gyvulinės kilmės: musės lervos, pinkos, trūklio lervos ar apsiuvų lervos. Rekomenduočiau šiek tiek „praturtinti“ ir jauką gyvulinės kilmės masalais, bet tikrai nepersistengti, ypač žūklės pradžioje. Sakykim, jei žūklės pradžioje norite sumesti 3-5 lauko teniso dydžio jauko rutuliukus pasirinktoje žūklavietėje, kiekviename iš jų neturėtų būti daugiau nei po 10-15 musės lervų ar pinkų, ar valgomasis šaukštas trūklių. Taip pat rekomenduočiau naudoti negyvas musės lervas ar pinkas jauke, nes gyvi šie kirminėliai besirangydami mikliai suskaldo jauko rutulius, jiems nepasiekus dugno, o kartais net vandens paviršiaus.
Taktika ir technika
Nors ir būna dienų, kai kuojos maitinasi itin aktyviai, tačiau norint jų kibimų sulaukti pastoviai, įrankiai turi būti delikatūs, o masalas pateiktas taip pat tinkamai. Tai ypač tinka didžiosioms mažų upių kuojoms ir norint jas pergudrauti reikia naudoti mažus kabliukus, plonus valus ir delikačias plūdeles. Storiausias pavadėlis, kurį rekomenduočiau naudoti, būtų 0,10 mm, bet čia tik toms dienoms, kai kuojos kimba kaip piranijos. Dažniausiai reiktų naudoti 0,07 mm. - 0,09 mm. pavadėlį su 18-22 nr. kabliuku. Rekomenduočiau rinktis delikačias stick tipo plūdeles su liaunesnėmis antenomis.
Sistemėlė turėtų būti paprasta, sakykim, pagrindinė svarelių grupė 60-100 cm nuo kabliuko, 15-30 cm pavadėlis, ir pora 8-6 numerio svarelių grupių išdėstyta tolygiai tarp pavadėlio ir pagrindinės svarelių grupės. Masalą reiktų pateikti vos vos virš dugno ar jam šiek tiek liečiant dugną. Labai svarbu sistemėlę šiek tiek prilaikyti, kad masalas visada būtų pateikiamas šiek tiek lėčiau nei srovė prie dugno. Taip pat labai svarbu, kad masalas ir visa sistemėlė būtų nešama srovės lygiagrečiai, o ne įstrižai jai. Žūklės pradžioje rekomenduočiau pradėti mažu masalu, t.y. viena musės lerva ar pinka ar 1-3 trūkliais.
Kadangi kuojų žūklėje naudojami ploni pavadėliai ir maži kabliukai, koto pasirinkimas tokiai žūklei taip pat turi būti įvertintas. Nesvarbu, ar tai bus match ar bolo tipo kotas, jis turi būti minkštas ir lengvos klasės. Pagrindinis valas taip pat turi būti sąlyginai plonas, 0,14 mm - 0,16 mm skersmens.
Strepečių Žūklė Upės Posūkiuose
Strepečiai yra tikros upinės žuvys, stovinčiame vandenyje jie iš esmės neišgyvena. Strepečiai paprastai aktyvūs ištisus metus, ir turbūt patys aktyviausi būtent pirmojoje pavasario pusėje, kol vanduo dar yra vėsesnis. Neršia jie taip pat esant dar gana vėsiam vandeniui, todėl ir aktyviai maitintis jie ima dar anksčiau nei, sakykim, kuojos. Strepečių galima ruoštis net upės vandeniui nenuskaidrėjus - jie puikiai kimba, kai upės vanduo dar yra rudokas.
Kur ieškoti
Strepečiai mėgsta laikytis ruožuose su lygiu žvyruotu dugnu upės viduryje ir padoria srove. Dažnai jų tekdavo sugauti prie „įėjimo“ ar „išėjimo“ į/iš duobės, taigi, seklesniuose duotos upės ruožuose nei aplinkiniai. Daug svarbiau yra padori srovė ir tinkamas dugnas. Apibendrinus, strepečiai laikosi visiškai priešinguose upių ruožuose nei kuojos - būtent seklesni, greitos srovės ruožai.
Masalai ir jaukai
Masalas numeris 1 strepečių žūklėje yra musės lervos. Geriausiai veikia baltos arba geltonos lervutės. Kai upės vanduo skaidresnis, strepečius jaukinti siūlyčiau reguliariai, kas 1-2 minutes įmetant/nusviedžiant laidyne 10-20 musės lervų pasirinktoje žūklavietėje. Taip strepečiai ima gana aršiai konkuruoti ir juos sugauti tuomet pasidaro gana lengva. Kai vanduo drumstas, jaukinimas vien musės lervomis norimą efektą pasieks daug lėčiau. Tokiu atveju strepečius galima jaukinti lygiai tokiu pačiu jauku kaip jau aptartas kuojoms, tik reiktų daugiau klijų, o kartais net mažų akmenukų jauke, kad pasunkinti jį.
Taktika ir technika
Strepetys yra būrio žuvis, o įvertinus faktą, kad jei paprastai laikosi stiprioje srovėje ir taip sunaudoja daug energijos, jiems reikia daug maisto. Todėl jie yra agresyvesni ir lengviau sugaunami nei, sakykim, kuojos. Delikatumo elementas sistemėlėje turi likti, tik gal kiek mažiau nei kuojinėse sistemėlėse. Strepečių žūklei rekomenduočiau naudoti stick plūdeles su storesne antena, nes šiuos srovės vijurkus paprastai meškeriosite stipresnėje srovėje, todėl storesnė antena bus geriau matoma.
Sistemėlės strepečių žūklei turėtų būti panašios į kuojines. Tik tuomet, kai strepečiai ima maitintis tikrai agresyviai, reiktų išbandyti ir agresyvesnę sistemėlę, kai tarp pagrindinės svarelių grupės ir kabliuko yra tik 40-50 cm atstumas. Tokiu būdu agresyviai kimbančių strepečių kibimus pamatysite anksčiau. Strepečiai neužauga labai dideli, todėl 0,09 mm - 0,11 mm pavadėliai su 16-20 nr. kabliukais turėtų būti pats tas. Ant kabliuko paprastai geriausiai veikia viena ar dvi musės lervos. Koto pasirinkimas strepečių žūklei turėtų būti lygiai toks pats kaip kuojų žūklei: minkštas kotas sugeria strepečių sukimąsi ir vartymąsi srovėje, padedant ištraukti daugiau žuveliokų.
Šapalų Žūklė Upių Posūkiuose
Šapalai, kaip ir strepečiai, yra gana aktyvūs net esant itin šaltam vandeniui. Šapalų žūklė plūdine gali būti gana sudėtinga, ypač tų didžiųjų juodauodegių. Tačiau kuo sudėtingiau, tuo įdomiau. Šapalas yra viena sunkiausiai sugaunamų mūsų vandenų žuvų. Reikalauja meistriškumo ir tinkamos taktikos.
Kur ieškoti
Sėkmingiausios šapalų žūklės būna meškeriojant prie vienokio ar kitokio kliuvinio. Paprastai tai būna į upę įvirtęs medis arba šalia upės augančio krūmo šakos, dengiančios upę. Didesnieji šapalai retai pasirodo „atvirose“ vietose. Apibendrinus pasirenkant žūklavietę šapalaujant, svarbiausias kriterijus yra tinkama slėptuvė. Didieji mėgsta duobes, sietuvas upės posūkiuose, šalia kurių yra sraunumų. Patinka jiems ir pagilėjimai upės viduryje, ypač jei šalia yra koks nors kliuvinys (šakų sąnašos, kupstai, dideli akmenys, tiltų poliai ir panašiai), už kurių sūkuriuoja vandens verpetai. Mėgsta šapalai plūduriuojančius nuvirtusius medžius, kelmus, ant kranto augančių medžių nusvirusias šakas. Stambių šapalų galima aptikti ir šiek tiek žemiau sraunumų, kur jau giliau, bet vis dar teka stipri srovė. Neretai šios žuvys renkasi nelygų upės dugną, slenksčius, dėl kurių susidaro įvairios vandens srovės. Kuo šapalas didesnis, tuo jis didesnis slapukas - labai retai upėje pamatysite didelį šapalą, nes jis viršutiniuose vandens sluoksniuose pasirodo retokai.
Masalai ir jaukai
Jokia paslaptis, kad šapalas yra tikrai grobi žuvis. Dažnai juos įmanoma išprovokuoti kibimui siūlant jiems nemenko dydžio masalus. Net anksti pavasarį šapalai neatsisako padoraus batono gabalo, o dar geriau daktariškos dešros kubelio. Žinoma, neatsisako jie nei musės lervų, pinkų ar kuokštelio trūklių. Vis dėl to, taikantis specifiškai į padorius šapalus, musės lervų ir pan. masalų naudojimas nėra logiškas, nes tokius masalus greičiau sugriebs kitos žuvys ar maži šapaliukai. Man geriausiai pasiteisinę du šapalų jaukinimo būdai:
- Nejaukinimas: Susiradus padorią šapalų slėptuvę, pravedinėji sistemėlę kuo arčiau kliuvinio su dideliu masalu (dešra arba batonas). Dažnai taip pavyksta suvilioti vieną ar du šapalus ir tuomet reikia keisti žūklavietę, nes likę šapalai pasibaido.
- Reguliarus jaukinimas: Labai panašus į strepečių jaukinimą musės lervomis kas 1-2 minutes. Jaukinti reiktų prieš srovę nuo šapalų slėptuvės bent 20-30 minučių, tačiau sistemėlės kol kas nepravedinėti. Pajaukinus tą laiko tarpą, galima pradėti daryti pravedimus su 2-3 musės lervomis ant kabliuko. Jei kimba kitos žuvų rūšys, bet ne šapalai, reiktų nustoti daryti pravedimus, tačiau nenustoti jaukinti. Po 10-15 minučių vėl bandyti padaryti keletą pravedimų.
Pavasarį, kai gyvybė gamtoje tik pradeda busti, šapalams reikia siūlyti sliekų. Vėliau ant kabliuko galima kabinti šutintus kviečius ar žirnius. Vasarą naudingiausi būna laumžirgiai, drugeliai, karkvabaliai ir žiogai. Stambūs šapalai yra godūs, jų silpnybė yra didesni masalai, todėl žvejojant žiogais ir laumžirgiais ant kabliuko patariama mauti bent po kelis.
Taktika ir technika
Meškerioti šapalų delikačiai nerekomenduoju. Meškeriodami delikačiai sulauktumėte daugiau jų kibimų, tačiau su delikačiais pavadėliais ir mažais kabliukais daugumą kovų su žuvimis pralaimėtumėte. Kiekvienas šapalas turi „kliuvinio suradimo“ daktaro laipsnį. Pavadėliai turėtų būti 0,12-0,15 mm skersmens, o kartais dar storesni, kai aplinkui daug kliuvinių ir tikimybė, kad užkibs tikrai didelis šapalas. Kabliukai turėtų būti taip pat gerokai tvirtesni. Meškeriojant batonu ar dešra, galima rinktis tikrai didelius kablius - 8-12 numerio, nes kabliuką vis tiek pavyksta paslėpti masale. O meškeriojant musės lervomis, reiktų rinktis 18-20 numerio karpinius kabliukus, kurie yra maži, tačiau tvirti, nes pagaminti iš storos vielos.
Šapalai stipriai baidosi plūdės metamo šešėlio, todėl visada rekomenduočiau naudoti skaidraus plastiko avon arba chubber tipo plūdes. Šios plūdės taip pat pasižymi storomis antenomis, taigi, jos nepaskęsta nuo didelio masalo svorio. Svarelių išdėstymas turėtų būti labai panašus į jau aptartą kuojinę sistemėlę. Pats geriausias masalo pateikimas šapalui yra griežtas sistemėlės prilaikymas. Tokiu būdu masalas pakyla šiek tiek nuo dugno ir šapalas tiesiog negali tam atsispirti. Iš tikro, labai dažnai būna, kad prilaikant sistemėlę vienoj vietoj, šapalas sugriebia masalą taip agresyviai, kad pats užsikerta.
Koto pasirinkimas keliaujant meškerioti šapalų taip pat turi būti gerai pamatuotas. Geriau rinktis kietesnį ir galingesnį, medium klasės kotą. Tvirtesnis kotas suteikia mažiau laisvės žuviai, todėl pakirstas šapalas turi mažiau laiko ieškoti, kur apvynioti valą ir taip pasprukti. Šapalas, pačiupęs masalą, visada jį nešasi. Jei kimba nemaža žuvis, plūdė negreitai, tačiau užtikrintai plaukia tolyn ir neria. Nereikia skubėti pakirsti. Pakirtus šapalas labai priešinasi, tačiau greitai pavargsta ir pasiduoda. Nuvargintas jis nesunkiai pritraukiamas prie kranto.
tags: #zvejyba #upes #posukiuose