Automobilinių priekinių žibintų istorija apima daugiau nei šimtmetį inovacijų ir technologinės pažangos. Nuo paprastų žibalo lempų iki sudėtingų lazerinių sistemų, automobilių priekiniai žibintai patyrė įspūdingų transformacijų ir tapo kritiniais saugos komponentais. Automobilių priekinių žibintų atsiradimo ir transformacijos istorija yra kupina įvairių detalių ir įdomių akimirkų, atskleidžiančių, kaip automobilio priekinis žibintas nuėjo ilgą kelią, kad įgautų šiuolaikišką vaizdą. Ryškūs žibintai būtini kiekvienam automobiliui - tamsiu paros metu jie apšviečia kelią ir padeda kitiems eismo dalyviams pastebėti jus.
Nuo primityvių lempų iki pirmųjų elektrinių žibintų
Ankstyviausi automobiliai visiškai neturėjo priekinių žibintų, nes jie buvo vairuojami tik dienos metu. Pirmieji automobiliniai žibintai pasirodė dar 1880 metais, o jų idėja buvo perimta iš karietų. Kai pasirodė pirmieji automobiliai, jie naudojo pačias primityviausias lempas, kurioms veikti naudojo žibalą, aliejų, o vėliau - acetileną. 1887 metais užfiksuota istorija, kai vairuotojas, praradęs kelią tamsioje dykumoje, buvo parvestas namo ūkininko su paprastu žibintu, iliustruoja ankstyvųjų žibintų svarbą. Tokių lempų įžiebimas, žinoma, reikalaudavo daug laiko: norint įjungti priekinius žibintus, reikėdavo atidaryti acetileno tiekimo vožtuvą, tada pačių priekinių žibintų stiklinius dangtelius ir uždegti degiklį su degtuku. Tuo pačiu metu acetilenas buvo gaminamas judant atskirame rezervuare, padalytame į dvi dalis, kurias prieš kelionę reikėjo užpildyti kalcio karbidu ir užpilti vandeniu.
Pirmosios inovacijos šioje srityje pasirodė anksti. 1906 metais pirmą kartą pasaulyje apšvietimui buvo panaudota baterija. 1908 metais Sally Windmüller sugalvojo naują acetileno degiklių veikimo principą, o 1909 metais acetileno lempa pirmą kartą buvo naudojama kaip šviesos reguliatorius (dimeris).
Elektrinių žibintų era prasidėjo 1898 metais, kai „Columbia“ elektrinė transporto priemonė naudojo elektros energiją priekiniams ir galiniams žibintams, ir būtent tada gimė elektriniai žibintai. Pirmieji elektriniai žibintai buvo išbandyti dar 1898 metais, tačiau tos pirmosios kaitrinės lemputės nebuvo pakankamai patvarios, o daugelis automobilių neturėjo tinkamų elektros sistemų. Kelio nelygumai tiesiog žudė ir taip netobulus volframo siūlus. Pati elektrinė kaitrinė lempa buvo išrasta dar XIX amžiuje, tačiau automobiliui reikėjo nuolatinės srovės generatoriaus.
1912 metais automobilinė apšvieta žengė milžinišką žingsnį į priekį, kai elektrinės kaitinamosios lemputės pakeitė atviras liepsnas. Pirmieji iš tikrųjų modernūs elektriniai žibintai buvo pristatyti 1912 metais. Į atviros liepsnos vietą buvo įdėta elektrinė lemputė. Iš vienos pusės buvo padėtas poliruotas atšvaitas, o kitoje - objektyvas. „Cadillac Model 30“ ir legendinis „Rolls-Royce Silver Ghost“ buvo vieni pirmųjų, gavusių elektrinius priekinius žibintus į standartinę komplektaciją.
Ankstyvosios inovacijos ir saugumo patobulinimai
Ankstyvieji elektriniai žibintai turėjo trūkumų. Iš pradžių žibintai negalėjo būti blankūs, todėl vairuojant jie apakindavo. Siekiant įveikti šį trūkumą, vėliau buvo naudojamas papildomas fotometrinis reguliatorius. Priekiniai žibintai galėjo būti perkelti vertikaliai, bet vairuotojas turėjo išeiti iš automobilio ir perkelti įrangą. Be to, bėgant laikui buvo pastebėta, kad atšvaitas greitai aprūdija, nes priekiniai žibintai nebuvo hermetiški. Jau silpna šviesa tapdavo vis silpnesnė, o svarbiausia, kad aplink priekinius žibintus būdavo suformuota aureolė, kuri apakindavo artėjančius automobilius. Dėl to 1941 metais tokio tipo priekiniai žibintai buvo uždrausti.
Šviesų kontrolė sparčiai tobulėjo. 1919 metais „Bosch“ pristatė dviejų kaitrinių lempų lemputes. Priekiniai žibintai su artimaisiais ir tolimaisiais žibintais pasirodė 1920 metais. Po kelių ne visai pavykusių eksperimentų 1924 metais pristatyta trumpųjų ir ilgųjų šviesų sistema. 1925 metais navigacijos bendrovė skatino dvigubą kaitinamąją lemputę, o tolimosios ir artimosios šviesos reguliavimą kontroliavo vairo kolonėlėje sumontuotas jungiklis. 1916 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėti naudoti vairavimo žibintai. 1926 metais priekinių žibintų reguliatoriaus jungiklis buvo perkeltas iš vairo į grindis. 1988 metais Amerikos bendrovė išplėtojo parabolinį elektros lempos atšvaito priekinio žibinto, šoninio žibinto ir galinio žibinto atšvaitą.
1950-ųjų viduryje prancūzų kompanija „Cibie“ atnešė revoliucinę koncepciją: asimetrinius šviesos spindulius. Ši inovacija, kuri vis dar naudojama ir šiandien, užtikrino, kad vairuotojo pusės priekinis žibintas apšviestų kelią arčiau, o keleivio pusė šviestų toliau, gerinant saugumą ir sumažinant akinimo riziką.
Posūkio signalų raida
Posūkio signalų naudojimas yra labai įdomus ir svarbus etapas automobilių apšvietimo istorijoje. 1916 metais vyras vardu C. H. Thomas Jungtinėse Amerikos Valstijose ant savo pirštinių įdėjo baterija maitinamas lemputes, kad vairuojant naktį, kiti vairuotojai galėtų matyti jo gestus. 1938 metais „Buick“ automobilių gamintojas pasiūlė posūkio žibintą kaip papildomą priedą, tačiau tuo metu jis buvo sumontuotas tik automobilio gale. Po 1940 metų automobilio priekyje taip pat buvo įrengtos posūkio signalo lemputės, o signalo jungiklis bet kuriuo metu turėjo reguliavimo funkciją.
Halogeninės lemputės: efektyvumas ir ilgaamžiškumas
20 amžiaus pradžios žibintai buvo labai neryškūs, o jų efektyvumą ribojo ir prastos lempučių technologijos, ir silpnos automobilių elektros sistemos. 1962 metais „Hella“ pristatė pirmąją automobilio halogeninę lempą. Šios lemputės, kurios greitai tapo privalomomis daugelyje šalių, yra šiek tiek mažesnės nei įprastos kaitrinės, tačiau šviečia ryškiau, sunaudoja mažiau energijos ir tarnauja ilgiau. Šviesos efektyvumas padidėjo pusantro karto, palyginti su ankstesnių kartų lempomis, tarnavimo laikas iš karto padidėjo dvigubai, sumažėjo šilumos išsiskyrimas, o pati lempa taip pat tapo daug kompaktiškesnė.
Nuo 1973 metų automobilių gamintojai pradėjo masiškai gaminti ir keisti priekinių žibintų lempas halogeninėmis lemputėmis. Dėl, tuo metu, inovatyvių hermetikų ir surinkimo technologijos, reflektoriai korozijavo, tačiau minimaliai, dėl drėgmės patekimo į vidų. Karščiui atsparaus kvarco lemputė leido palaikyti labai aukštą kaitinimo siūlelio temperatūrą, kad šviesos spalvų kompozicija būtų kuo panašesnė į natūralią dienos šviesą. Halogeniniai žibintai iki šiol naudojami daugelyje automobilių, tačiau tai nereiškia, kad jie neturi savų trūkumų. Iš esmės, tai yra tik pagerinta sena technologija, kuri kelią apšviečia nelabai ryškiai ir nelabai tolygiai.
Ksenoniniai (HID) žibintai: ryškumas ir energijos efektyvumas
1991 metais BMW pristatė 7-os serijos limuziną, kuris turėjo daug įdomių detalių, o viena iš jų tikrai buvo ksenoniniai žibintai. Joks kitas serijinės gamybos automobilis tokių ryškių šviesų iki tol neturėjo. Šiuolaikiniuose automobiliuose dažnai įmontuotos HID lemputės, arba kitaip ksenon lemputės, kurias palaipsniui keičia LED lemputės.
Automobiliniai ksenoniniai žibintai vietoje įprasto volframo siūlo naudoja elektros lanką. HID lemputėse esantis aukštosios įtampos lankas skleidžia šviesą inertinių dujų atmosferoje. Žinoma, stiklo tūbelėje yra ksenonas - inertinės dujos, kurios sužadintos skleidžia šviesą. Norint uždegti šias lemputes, reikalinga aukšta įtampa ir didelė pradinė srovė, nors jos suvartoja mažiau energijos veikimo metu nei halogeno lempos. Be to, elektrinis lankas sukuria vienodesnį šviesos srautą, kurį lengviau fokusuoti.
Pagrindinis ksenoninių lempų pranašumas yra jų dienos šviesai panaši apšvietimo kokybė, kuri sumažina vairuotojo akių nuovargį ir pagerina koncentraciją bei atidumą. Ksenoninės lemputės yra žymiai ryškesnės už halogenines, kelis kartus jas lenkdamos. Tačiau svarbu ir tai, kad ksenoninės lemputės tarnauja daugiau nei 2000 valandų, kai įprastos halogeninės lemputės atlaiko 450-1000 valandų. Pavyzdžiui, Vokietijoje gaminama „Philips D3S Xenstart 35W“ pasižymi 3200 liumenų ryškumu, kuris net 200 % lenkia įprastas halogenines šviesas. D3S naudoja mažiau elektros energijos, todėl mažiau apkraunama automobilio elektros sistema ir, bent jau teoriškai, taupomi degalai.
Ksenoninėms lempoms reikalingi balastai, tačiau su laiku buvo išrasti ir vadinamieji biksenoniniai (angl. bi-Xenon) žibintai, kurie ypatingi tuo, kad trumpųjų ir ilgųjų šviesų funkcijas atlieka vienas modulis, kuriam pakanka vieno balasto. Deja, tokios ryškios šviesos netinkamai įrengtos gali būti pavojingos - netinkamai įrengti ksenoniniai žibintai dažnai kritikuojami už kitų eismo dalyvių akinimą. Rinkoje yra daug pigių kiniškų ksenoninių lempučių, tačiau jos dažnai būna nekokybiškos, tarnauja trumpiau, šviečia ne taip ryškiai arba pasižymi keista spalvos temperatūra. Nepaisant to, ksenoniniai žibintai vis dar turi savų privalumų - jie yra gerokai pigesni ir paprastesni nei LED ar lazeriniai žibintai.
LED technologija: naujos galimybės ir dizaino laisvė
1993 metais „Opel“ pirmą kartą panaudojo plastikinį polikarbonato lęšį ant masinės gamybos automobilio („Omega“ modelis). Ksenonines šviesas kada nors pakeis LED ir lazerių technologijos. Pirmieji automobiliai su LED lemputėmis, kaip įprasta, buvo prabangūs modeliai. 1992 metais 3 serijos BMW kabrioletas buvo vienas pirmųjų, kuriame buvo įmontuota galinė LED stabdžių juosta. LED lemputės buvo gana ilgai naudojamos stabdžių žibintuose. Ši naujovė atrišo dizainerių rankas, leisdama jiems sukurti bet kokio stiliaus šviestuvus.
2000-ųjų pradžioje „Audi A8“ su dvylikos cilindrų varikliu pasirodė su įmontuotais LED dienos šviesos žibintais. O 2008 metais „Lexus LS 600h“ buvo pirmasis automobilis pasaulyje su įmontuotais pilnais LED priekiniais žibintais. Vis dar nėra vieningo LED surinkimo standarto, todėl automobilių gamintojai turi gaminti originalų kiekvieno modelio dizainą, o šis malonumas nėra pigus.
Lazeriniai žibintai ir išmaniosios apšvietimo sistemos
Dar didesnė naujovė ir inovacija yra lazeriniai žibintai, kuriuos jau pradėjo naudoti Vokiečių gamintojai „Audi“ ir „BMW“. Lazerinių žibintų diapazonas yra iki 500 metrų. Tačiau didelis priekinių lazerinių žibintų trūkumas yra jų kaina - jie yra brangiausi dabartiniai priekiniai žibintai, o jų kaina siekia mažiausiai 10 tūkstančių eurų.
Remdamiesi diodais, „Hella“ specialistai sukūrė matricinę LED sistemą, kuri neapakina vairuotojų. Ši technologija atstovauja intelektualų apšvietimą, kuris išvengia akinimo priešpriešinio eismo metu. Sistemą sudaro kamera, esanti ant priekinio stiklo, procesorius, elektroniniai blokai ir LED žibintai. Kamera perduoda eismo informaciją į valdymo bloką, kuris įjungia ir išjungia atskiras LED žibinto dalis. Taigi artėjanti šviesa neapakina kito vairuotojo ir taip gali būti išvengta eismo įvykio ar nelaimingo atsitikimo. Protingieji LCD priekiniai žibintai derina LED technologiją su integruotais LCD ekranais, atveriant naujas galimybes automobiliniam apšvietimui.
Apibendrinimas: kritinė saugos komponentų svarba
Nepaisant technologinės pažangos, pagrindinis priekinio žibinto dizainas, sukurtas 1920-aisiais, išlieka daugmaž nepakeistas, tačiau paties apšvietimo efektyvumas ir technologijos patyrė revoliucinius pokyčius. Jūsų transporto priemonės priekinių žibintų kokybė ir būklė yra kritiniai saugos komponentai, tokie pat svarbūs kaip stabdžiai, padangos ir kitos mechaninės sistemos.
tags: #zibintu #pagaminimo #metai