1938 m. vasario 11 d. priimta trečioji nuolatinė Lietuvos Respublikos Konstitucija tapo svarbiu politiniu dokumentu, juridiškai įforminusiu po 1926 m. perversmo Lietuvoje nusistovėjusį autoritarinį režimą. Šis pagrindinis įstatymas įsigaliojo 1938 m. gegužės 5 d. ir pakeitė iki tol galiojusią 1928 m. Konstituciją.
Valstybės santvarka ir Prezidento galios
1938 m. Konstitucija ženkliai pakeitė valstybės valdymo modelį, eliminuodama demokratinės santvarkos principus. Iš Konstitucijos teksto buvo pašalintas žodis „demokratinė“, taip formaliai atsisakant ankstesnių demokratinės raidos gairių. Valstybės valdžia buvo skelbiama vienatija ir nedaloma, o sostine patvirtintas Vilnius.
Prezidentas tapo pagrindiniu ir bene vieninteliu įstatymų leidėju. Pagal šį dokumentą:
- Prezidentas buvo renkamas 7 metams Tautos atstovų.
- Jis turėjo išskirtinę teisę paleisti Seimą ir skelbti naujus rinkimus.
- Prezidentas šaukė bei baigė Seimo sesijas (turėjo teisę nutraukti jas anksčiau laiko).
- Ministrų Taryba buvo atsakinga ne Seimui, o Prezidentui.
- Prezidentas skyrė ir atleido ministrus, o nesant Seimo - leido įstatymus.
Konstitucijoje buvo pabrėžiama Prezidento atsakomybės stoka: „Respublikos Prezidentas neatsako už savo galios veiksmus“, o už kitus veiksmus, kol vadovauja valstybei, jis negalėjo būti traukiamas atsakomybėn.
Seimo funkcijos ir parlamentinė veikla
Seimas 1938 m. Konstitucijoje atliko labiau patariamąją, o ne sprendžiamąją funkciją. Nors Seimas buvo renkamas penkeriems metams visuotiniu, tiesioginiu, lygiu ir slaptu balsavimu, jam nebuvo suteikta teisė reikalauti Ministrų Tarybos atsistatydinimo. Seimo darbas apsiribojo įstatymų projektų svarstymu ir priėmimu, tačiau galutinai juos tvirtino ir skelbė Prezidentas.
Seimo nariai turėjo teisinį imunitetą už savo pasakytas kalbas posėdžiuose, tačiau buvo numatytos išimtys, jei kalba buvo nusikalstama prieš valstybės saugumą. Sesijų metu Seimo nario suėmimas buvo galimas tik esant nusikaltimo faktui ar sunkiam pažeidimui, apie tai privalomai informuojant Seimo Pirmininką.
| Institucija | Pagrindinė funkcija pagal 1938 m. Konstituciją |
|---|---|
| Prezidentas | Valstybės vadovas, leidžia įstatymus, skiria ministrus, paleidžia Seimą |
| Seimas | Svarsto ir priima įstatymų projektus, neturi teisės nušalinti Vyriausybės |
| Vyriausiasis Tribunolas | Sprendžia bylas ministrams dėl tarnybinių nusikaltimų |
Teisinė padėtis ir žmogaus teisės
1938 m. Konstitucija numatė galimybę suvaržyti ar sustabdyti piliečių teises ir laisves (spaudos, susirinkimų, draugijų) kilus viešosios tvarkos arba valstybės saugumo pavojui. Valstybės gynimo metu Prezidento įsakymai įgavo įstatymo galią, o pilietinės teisės galėjo būti laikinai apribotos. Tokia teisinė aplinka praktiką, kurioje deklaruojamos laisvės buvo ribojamos nuolat, pavertė įprastu reiškiniu, trukusiu iki pat 1940 m. okupacijos.
Svarbu pažymėti, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, pabrėždama valstybės tęstinumą, priėmė įstatymą dėl 1938 m. Konstitucijos galiojimo atstatymo, taip istoriškai įtvirtindama Lietuvos valstybingumo tęstinumo liniją.
tags: #vyriausybe #1938 #m #konstitucijoje #vairas #1939