Pirmosios kartos „Volvo S40“ ir „V40“ modeliai buvo pradėti gaminti 1995 metais, naudojant bendrą platformą su „Mitsubishi Carisma“. 2001 metais buvo pristatytas šių modelių kosmetinis atnaujinimas (faceliftas), kurio metu patobulintas variklio valdymas, įdiegtos papildomos saugumo priemonės ir didesni stabdžių diskai.
„Volvo S40/V40“ (pirmoji karta: 1995-2004)
Variklių gama ir ypatumai
Nors „Volvo S40/V40“ turi bendrų bruožų su „Mitsubishi Carisma“, kai kurie modeliai, pavyzdžiui, 1997 metų 1,8 litro benzininis variklis, pasižymintis 85 kW galia, buvo gerai įvertinti dėl tylaus veikimo ir pakankamai greito įsibėgėjimo. Sankryžoje stovint su užvestu varikliu, jo beveik nesigirdi. Apskritai, 1,8 litro varikliai buvo laikomi gana greitais savo klasei.
Dažniausiai pasitaikantys trūkumai
Automobilis turėjo ir bendrų trūkumų. Tarp jų - kieta važiuoklė ir korozijos pasitaikymas kėbule. Dėl „mišrūniškos“ konstrukcijos, kurioje važiuoklė paimta iš „Carisma“, o pavarų dėžė - iš „Renault“, kilo specifinių problemų. Pavarų dėžėse, ypač 1,8 litro benzininiuose modeliuose, pasitaiko sunkumų jungiant pirmą ir atbulinę pavaras. Pavyzdžiui, vienas savininkas minėjo, kad bėgiai nesijungė normaliai iki plastmasių pakeitimo, o dėl „kabančios svirties“ prie bėgių teko priprasti. Kiti trūkumai apima mažai vietos salone, prastą garso izoliaciją, nepatogią vairuotojo vietą, nepatogioje vietoje esančius langų atidarymo mygtukus ir prastą stabdžių efektyvumą. Taip pat dažnai girgžda spyruoklės važiuojant per gulščius policininkus, nors servise patvirtinama jų gera būklė. Matomumas yra apribotas dėl plataus kairės pusės rėmo balkio tarp lango ir vairuotojo durelių, o parkuojantis atbuline eiga sunku jausti atstumą. Priekinio buferio sijonas pas daugelį automobilių eina gabalais, kartais net sukniedytas.
Kylantys gedimai gali apimti kuro siurblio problemas (ganėtinai dažna problema I kartos V40 modeliuose), bei sankabos išminamojo guolio gedimus, kurie pasireiškia „čiauškėjimu“ esant neišmintai sankabai. Dėžės silpna vieta taip pat yra pavarų perjungimo štoko riebokšlis, kuris dažnai praleidžia tepalus.
Privalumai ir eksploatacija
Nepaisant trūkumų, „Volvo S40/V40“ pasižymi ir privalumais. Automobilis ganėtinai stabilus kelyje ir gerai laikosi net važiuojant per pusnis. Salonas yra palyginti erdvus į plotį tiek priekyje, tiek gale. Daugelis savininkų vertina, kad nereikia rūpintis įjungtomis šviesomis, nes užvedus automobilį jos įsijungia automatiškai. Patogumo suteikia ir autopilotas bei porankis.
2001 metų „S40“ su 1.9T benzininiu varikliu ir automatine pavarų dėže savininkas džiaugiasi smagiu varikliu ir gera įranga, tokiomis kaip šildomos sėdynės (automatiškai įsijungiančios prie minusinės temperatūros), borto kompiuteris, autopilotas ir klimato kontrolė. Automobilis pasižymi didele bagažine, patvarumu ir nebloga išvaizda bei aukštu saugumo lygiu (6 oro pagalvės). Variklis greitai sušyla. Tačiau šis modelis turi ir trūkumų: nepatogi vairuotojo sėdynė, galėtų geriau šviesti priekiniai žibintai, parkavimas nėra pats patogiausias dėl gana aukštos bagažinės. Kuro sąnaudos su automatine pavarų dėže yra didelės: žiemą mieste trumpais atstumais gali siekti iki 15 l/100 km, normaliomis sąlygomis mieste - 10-12 l/100 km, trasoje - 7-8 l/100 km. Remontas gali būti brangus, pavyzdžiui, granatos keitimas su pusašiu kainavo apie 1200 Lt.
Kalbant apie apšvietimą, buvo bandymų dėti į Pirmosios fazės modelius skaidrias lempas su posūkiais iš Antrosios fazės. Viskas tinka, išskyrus laidų fiškes.
„Volvo S40“ (antroji karta: 2003-2012)
Variklių pasirinkimas ir naujovės
2003-ųjų rugsėjį Frankfurto automobilių parodoje debiutavo antrosios kartos „Volvo S40“. Šis modelis pasižymėjo moderniu stiliumi, kuriame aiškiai atsispindėjo „Volvo“ paveldas. Antrosios kartos „Volvo S40“ buvo siūlomas su plačia variklių gama - keturių cilindrų (pvz., 1 596 ir 1 798 kub. cm) ir, pirmą kartą vidutinio dydžio „Volvo“ automobiliams, penkių cilindrų benzininiais varikliais (pvz., 2 435 ir 2 521 kub. cm). Naujasis modelis pasižymėjo net 68 proc. standesniu kėbulu nei jo pirmtakas. Šio modelio gamybos metai: 2003-2012 m.
Benzišinių variklių eksploatacija ir patikimumas
Antrosios kartos „S40“ su 2.4 litro 125 kW varikliu dažnai apibūdinamas kaip labai smagiai bėgantis ir patikimas. Važiuoklė, nors ir kietoka, yra labai patvari ir stabili kelyje. Tačiau sankabos keitimas yra brangus malonumas - plaukiojantis smagratis bendroje sumoje kainuoja apie 700 eurų.
„Volvo S40“ su 1.6 litro 80 kW (109 AG) benzininiu varikliu yra smagus aukštesnėse apsukose, tačiau nuo žemų apsukų jis yra gana bukas ir sunkiai įsibėgėja. Šio modelio važiuoklė yra patikima, nes dalinai perimta iš „Ford Focus“. Vis dėlto, prie 180 tūkst. km ridos gali pasireikšti sankabos gedimas. Nors pilnas komplektas kainuoja apie 520 eurų, ji yra gan patvari.
Amerikietiška automatinė „Volvo S40“ versija, nors ir maloni važiuojant, pasižymi kosminėmis kuro sąnaudomis - be dujų įrangos važinėti yra finansiškai sunku. Mažas sukimo momentas žemose apsukose ir bukas automatinės pavarų dėžės darbas reikalauja junginėti pavaras rankiniu būdu, jei norima greitesnio įsibėgėjimo. Pakaba yra gana silpna, nors nėra kieta, kaip galima tikėtis iš mažos mašinos. Trasos sąnaudos, važiuojant apie 140 km/h, siekia apie 10 l/100 km. Elektros sistemoje problemų nebuvo. Remonto kainos šiam modeliui gali siekti „premium“ segmento lygį: normalus guolis kainuoja apie 90 eurų, amortizatorius - 40-50 eurų. Variklyje reikia apie 6,5 litro tepalo, o automatinėje dėžėje tepalą rekomenduojama keisti kas 40 tūkst. km (apie 7 litrus), nes nesikeičiant iki 50 tūkst. km, dėžė pradeda „spardytis“. Dėžės nuėmimui reikia nukabinti variklį, o pilnam tepalo pakeitimui dėžę tenka išrinkinėti. Diržo keitimas taip pat reikalauja didelio darbo.
Bendra eksploatacija ir komfortas
Antrosios kartos „Volvo S40“ buvo pozicionuojamas kaip kompaktiškas sedanas, siūlantis „premium“ pojūtį už prieinamesnę kainą. Šis tikslas iš dalies buvo pasiektas: salonas atrodo solidžiai, o ergonomika buvo viena geriausių savo klasėje. Automobilio surinkimo kokybė - viena didžiausių stiprybių. Važiuojant mieste ar magistralėje, „Volvo S40“ yra gana tylus. Variklio garsas girdimas, bet nėra įkyrus, ypač važiuojant pastoviu greičiu.
Pakaba yra pusiau standi, gerai sugeria smulkesnius nelygumus, tačiau lietuviškoms duobėms nėra visiškai atlaidi. Vairavimas tvirtas, automobilis jaučiasi stabilus, bet nėra sportiškas - skirtas ramiam, prognozuojamam važiavimui. Interjeras yra labai malonus, minkštas ir nebarška, o centrinė panelė, nors ir atrodo kiek įdomiai, pripratus tampa labai maloni ir informatyvi. Sėdynės yra labai patogios, pusiau odinės, tačiau po didelio kilometražo gali jaustis susidėvėjimas (pvz., 2006 metų automobilyje). Navigacijos sistema kai kuriuos nuvylė, nes joje nėra nieko įdomaus - tai tik navigacija. Elektronika veikia puikiai, nors kritulių automatinis reguliavimas gali veikti „pagal savo protą“, daugelį funkcijų galima reguliuoti rankiniu būdu.
Kadangi tai C segmento sedanas, vietos galinėje eilėje nėra daug. Dviem keleiviams yra patogu, tačiau trims - ankšta, ypač per pečius. Bagažinė (404 litrai) yra gili, bet angos forma nepatogi - dėl aukšto slenksčio sunku įdėti sunkesnius daiktus. Šeimai su dviem mažais vaikais šis automobilis gali būti ribotas.
Nepaisant kai kurių savininkų nuoskaudų dėl bendro nepatikimumo (smagračiai silpni, elektronika genda, žiema sunkiai vedasi prie žemesnių temperatūrų, remontai vidutiniškai kas 2 tūkst. km), „Volvo S40“ (tiek pirmoji, tiek antroji karta) vis dar vertinamas dėl savo patvarumo sutvarkius esamus gedimus ir santykinai pigios eksploatacijos „Volvo“ segmento atstovui. Automobilis turi „cinkelį“, kuris verčia į jį žiūrėti kaip į rimtą daiktą.
Autopilotas 20150111 Volvo S40
tags: #volvo #s40 #benzininiai #varikliai