Ši knyga yra išsamus Origeno „Giesmių giesmės homilijų“ leidimas, skirtas „Krikščioniškosios mistikos“ serijai. Nors ji išaugo iš ankstesnio, prieš penkiolika metų „Aidų“ išleisto nedidelio Origeno knygelės vertimo, iš esmės tai yra visiškai naujas darbas, atsižvelgiantis į didžiojo Aleksandriečio kūrybos tyrimų pažangą ir naujas interpretacijos galimybes.
Leidimo rengimas ir turinys
Knygos ištakos siekia Gedimino Žuko verstas Origeno „Giesmių giesmės homilijas“, kurioms Vytautas Ališauskas parašė įvadą ir paaiškinimus. Kadangi tiražas jau seniai išsisklaidė, o Origeno kūrybos tyrimai smarkiai pažengė priekin, šios priežastys paskatino rimtesniam užmojui parengti atnaujintą ir išsamiau komentuotą homilijų leidimą.
Tekstas ir vertimas
Šioje knygoje spausdinamas lotyniškas homilijų tekstas iš esmės atitinka Baehrenso kritinį leidimą (1925), su nežymiais pakeitimais perspausdintą ir Rousseau leidinyje (1966). Keli reikšmingi pakeitimai atlikti atsižvelgiant į Simonetti parengtą naują kritinį leidimą (1998), o skirtumai nuo Baehrenso teksto aptarti komentare atitinkamose vietose. Publikacijoje, kitaip negu minėtose, lotyniškosios u ir v perteikiamos pagal fonetinį principą. Lotynišką tekstą rinko Raminta Važgėlaitė. Gedimino Žuko vertimas esmiškai perredaguotas, atsižvelgiant tiek į tekstologinius atradimus, tiek į naujas interpretacijos galimybes, atsiskleidusias rengiant smulkmeniškesnį komentarą.
Įvadas ir ekskursai
Įvadas šiam leidiniui gerokai praplėstas, tačiau pagrindinė jo gija išliko ta pati, kaip senojoje knygoje. Du nauji ekskursai papildo tai, ko kadaise trūko - Origeno gyvenimo ir minties apžvalgas:
- Origeno gyvenimo bruožai
- Sistas apie Origeno teologiją
Taip pat atnaujintas ekskursas apie Giesmių giesmės interpretavimą I-III a., pridėta homilijose aptariama Giesmių giesmės dalis iš Septuagintos.
Komentarai ir literatūra
Komentaro uždavinys - paaiškinti tamsesnes teksto vietas, pristatyti teologinį ir istorinį homilijų kontekstą, ypač diskusiją su gnosticizmu. Homilijų dėstymas dažnai itin lakoniškas, todėl stengtasi jas susieti su didžiuoju Giesmių giesmės komentaru bei kitais Origeno veikalais. Kai citatų vertėjas nenurodomas, juo laikytinas komentaro autorius. Komentarai numeruojami pagal homiliją, jos skyrelį ir išnašą (pvz., II 2.5 - antros homilijos antras skyrelis, penkta išnaša), ši numeracija naudojama ir kryžminėms nuorodoms. Leidime taip pat pateikiamos Origeno veikalų santrumpos, išsami literatūra, citatų rodyklė, vardų ir dalykų rodyklė, bei iliustracijų sąrašas.
Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas
Origeno „Giesmių giesmės homilijos“ skirtos padrąsinti skaitytoją tapti meilės pokalbio dalyviu: „išgirsk Giesmių giesmę, skubėk ją suprasti ir su Sužadėtine kartoti, ką ji sako, kad išgirstum, ką išgirdo ir Sužadėtinė“ (HCt 11). Šis motyvas persmelkia ne tik Giesmių giesmę aiškinančius tekstus, bet ir visą Origeno homiletiką. Jis nukreiptas atbaigti į jo vienintelį objektą: Dievą, balsą, kalbą, Žodį. Niekas kita, tik balsas, nelygu ugninis kalavijas, įsminga į širdį, kalba su nežemišku švelnumu į pasaulį šnabžda meilės paslaptis apie meilės paslaptis, Žodis yra paslėptosios Tėvo grožybės sušvitimas ir atšvaitas.
Pokalbio samprata
Giesmių giesmė yra meilės pokalbis, o meilės pokalbio prašalaitis suprasti negali. Vienintelis būdas jį suvokti - į jį įsitraukti. Tikras pokalbis (kitaip negu debatai, šnekalai ar keitimasis informacija) laikosi dvigubu judesiu: leidimo klausti - noro atsakyti ir klausimo-atsako išklausymo. Klausymasis ir išgirdimas yra pokalbio prielaida: suprasti gali tik tas, kas atsiliepia, atsiliepti gali tik tas, kas leidžiasi užkalbinamas. Teksto interpretacija irgi yra pokalbio atmaina.
Krikščionybės paaiškinimas | Istorija, įsitikinimai ir pasaulinis poveikis (pilnas dokumentinis filmas)
Savižinos motyvas
Didžioji graikų filosofijos tradicija savęs pažinimą suprato kaip galutinės, nenykstamos tiesos ir sielos kelio į ją radimą. Platonui priklauso klasikinė tokio kelio formuluotė: filosofijos vadovaujama, siela atsisakanti juslinio pažinimo, susitelkianti savyje ir tirdama tikrovę pati viena kylanti ten, „kur viskas tyra, amžina, nemaru, nekintama [...]. Siela tada liaujasi klaidžiojusi [...]. Šitokią jos būseną vadiname mąstymu“ (Faidonas, 79d). Mąstymo objektas čia yra pati siela, savyje atrandanti (iš ikižemiškojo gyvenimo atsimenanti) tikrosios būties žinojimą. Mąstyti, vadinasi, atsiminti, todėl sielai pakanka pačios savęs.
Origeno bibliniuose komentaruose ir homilijose savęs pažinimo motyvas iškyla naujame kontekste. Ragindamas „pažinti patį save“ Origenas suvokia savo ryšį su graikiškąja tradicija (CCt II 5) ir pripažįsta tokios savižinos vertę. Tačiau iš tiesų sielai jis rodo kitą kryptį: atpažinti savyje Dievo paveikslą ir suprasti, kiek sielos padėtis atitinka Dievo Žodžio keliamus reikalavimus (ibid.). Sielos „transcendentalinė vienatvė“, pasirodanti mąstyme, pralaužiama. Pažinti save ją ragina karštas Sužadėtinio-Dievo Žodžio balsas. Jis pirmesnis už bet kokį savižinos spontaniškumą.
Raštas ir balsas
Rašydamas apie Senojo Testamento (ST) giesmių pakopas, Origenas parodo, kad kiekvienas vidinės pažangos tarpsnis siejasi su Dievo Žodžio supratimu. Krikščioniui nesunku konstatuoti, jog dabartinėmis žmonijos sąlygomis nepakanka „polinkio į išmintį“ (gr. φιλοσοφία) tarpininkavimo. Origenas neabejoja, kad po Adomo nuopuolio Tiesa nesuieškoma kontempliuojant nekintamų idėjų spindesį; „ji pasiekiama tik per naują noetinį objektą: apreikštųjų Raštų inteligibilųjį pasaulį“. Kalbama apie Raštus, kurie turi labai apčiuopiamą, materialų pavidalą - surašytą rašalu papiruse, pergamente, popieriuje (plg. 2 Jn 12; 3 Jn 13).
Tačiau vienas iš apreikštųjų Raštų autorių paliko tokius žodžius: „Dar daug ką turėčiau tau rašyti, bet nenoriu rašyti rašalu ir plunksna“ (3 Jn 13). Platoniškoji kritika iškelia dvi pagrindines rašyto teksto bėdas: jis negali tapti išminties ieškančiojo pašnekovu, o būdamas vienišas atitenka skaitytojo sauvalei ir negali apsiginti nuo neverto skaitytojo. Atsvara nebyliam ir bejėgiam rašytiniam logos yra tai, ką filosofas brėžia gyvu žodžiu (ἔμψυχος λόγος) klausytojo sieloje.
Origenas visa tai žino. Jau apaštalas Paulius sakė, kad „raidė užmuša“ (2 Kor 3, 6), o „mirties tarnystė akmenyse įkalta“ (ibid. 3, 7). Maža to, Paulius išsako beveik platonišką perskyrą tarp rašto, surašyto rašalu, ir rašto, kurį jis surašė gyvojo Dievo Dvasia „gyvų širdžių plokštėse“ (ibid. 3, 3). Origenas nuolat remiasi šiais posakiais. Raidė jam nebyli ir „karti“ (plg. HNm IX 7). Raštą gali skaityti tiek vertieji, tiek nevertieji. Tačiau krikščionio padėtis, ko gero, net keblesnė negu Platono. Tenka susidurti su dar stipresniu rašytinio žodžio neprakalbinamumu, sąlygotu ne tik toli esančio autoriaus tylos, bet ir pasikeitusio skaitytojo.
Krikščionių bendrijai nebylumo pavyzdys buvo Senasis Testamentas, jo teisės ir kulto nuostatai. Markijono mestas iššūkis tebegundė arba tebetrikdė tikinčiuosius ir Origeno laikais. Gindamas Didžiosios Bažnyčios tikėjimą, kad visa Biblija yra Dievo įkvėpta, Origenas drauge pripažįsta, kad klausimas, kaip Mozės Įstatymas gali vėl prabilti naujai bendrijai, nėra teoriškai išmąstytas ar iš išorės primestas eretikų. Pamaldose, per pamokslą, Origenas kreipiasi į tikinčiuosius, sakančius: „Kuriam galui tai skaityti bažnyčioje? kas mums darbo žydų nuostatai ir atstumtos tautos apeigos? Tai žydų reikalai, tegu žydai jais ir domisi“ (HNm VII 2.4).
Ką krikščionims gali sakyti „deginamosios aukos“, „apipjaustymas“, „tyras ir netyras maistas“? ko galima išmokti iš šokiruojančių istorijų apie kruvinus karus, patriarchų daugpatystę, incesto atvejus ir t.t.? Šitai - tik dalinis raidės tylėjimo atvejis, bet jo pakanka įsivaizduoti, kaip sunku prakalbinti Senojo Testamento raidę. Origenas mato vienintelę galimybę padėčiai pakeisti: reikia nustatyti jungtį tarp rašymo ritinyje / kodekse ir rašymo gyvu žodžiu (Platonas), Dievo Dvasia (Paulius) sieloje arba širdyje. Šiai jungčiai aptikti būtina sąlyga - vidinė paties aiškintojo permaina.
tags: #var #to #ji #mo #bran #da