Vairavimo instruktorė Edita Vasaitienė šiam darbui atsidavusi jau 26-erius metus, o 22-ejus iš jų moteris vadovauja savo įkurtai vairavimo mokyklai „Mobilūs žmonės“, esančiai Kaune. Nors mokykla dažniausiai pritraukia moteris, čia mokosi ir vyrai, kurie tikina, kad gaus daugiau dėmesio. „Žinoma, ateina ir vyrai. Jie dažniausiai jaučia, kad čia gaus daugiau dėmesio. Tačiau dažnai sakome, kad mokykla skirta moterims - čia tarsi užkoduotas mūsų credo, kad dirbsime ne su visais, o su kiekvienu“, - pokalbį pradėjo Edita.
Individualus Požiūris ir Mokyklos Filosofija
Edita pabrėžia individualizuoto mokymo svarbą: „Su kiekvieno poreikiais, kiekvieno mokymosi tempu, išklausysime ir stengsimės pagelbėti. Į situaciją pažiūrėsime visapusiškai. Juk žmonės negyvena vakuume - jie ateina su įvairiausiom istorijom, nusistatymais, skirtingomis patirtimis, o mes bandome išlaviruoti.“ Anot jos, svarbu išlaikyti teises, bet daug kartų svarbiau yra išmokti važiuoti. „Manau labai svarbu kalbėti apie tai, kad išmokti važiuoti ir išlaikyti teises yra du labai skirtingi dalykai“, - teigia instruktorė. Šiandien E. Vasaitienė gali didžiuotis moterų vairavimo mokymo ambasadorės titulu.
Kelias į Vairavimo Instruktoriaus Profesiją
Kone visą gyvenimą šiam darbui paskyrusi Edita sako, kad jos tikslas - įskiepyti moterų norą važiuoti ir padėti atsikratyti baimių. Moteris prisiminė ir savo vairavimo pradžią. „Tiesą pasakius, mano istorija - paprasta ir banali. Man be galo patiko technika, norėjau suprasti, kaip viskas juda, kaip viskas padaryta, kokia kelio ženklų prasmė. Būdama 16 metų stovėdavau tėvų namų balkone, esančiame ketvirtame aukšte, ir bežiūrėdama į šalia matomą gatvę supratau, kaip važiuoti žiedu. Nors tada dar net nemokėjau taisyklių. Mane tai domino ir man tai padaryti buvo paprasta. Vidinių kančių mokydamasi vairuoti nejutau - buvo tiesiog labai gera. Iki šiol vairavimas man asocijuojasi su laisve, su galimybe laisvai judėti“, - šypsojosi pašnekovė.
Edita patikino, kad vairavimo instruktore tapo kiek vėliau. „Atėjo pirmieji nepriklausomybės metai, ne paslaptis - buvo sunku išgyventi. Tuo metu vairavimo mokytojai uždirbdavo tikrai neblogai ir aš pamaniau, o kodėl neužsidirbti lėšų pragyvenimui? Galvojau, kad tai bus labai laikina. Kaip matote, nieko geriau nebesugalvojau.“ E. Vasaitienės pirmasis išsilavinimas - medicininis, o tai išgirdę žmonės stebisi. „Bet man atrodo, kad kiekvienas darbas yra vertas pagarbos. O darbas, kuris kokiu nors būdu „čiupinėja“ žmogų, - ypatingai svarbus“, - teigia Edita. Nors sako, kad jei prireiktų, galėtų dirbti ir kitus darbus, šį ji tikina išties mylinti. Į pirmą poziciją ji stato žmogų - bendravimas su kiekvienu, supratimas, koks jis yra ir asmenybės analizė yra moters aistra. „Net nuėjusi į bažnyčią negaliu susikaupti, nes visus analizuoju - ką jie galvoja, kokia jų šeima, ką jie valgė? Aš dažnai analizuoju ir save. Šiame darbe sutinku daug įvairių įdomių žmonių. Jie taip pat mane išmoko daugelio dalykų“, - kalbėjo autorė.
Knyga „Nepralaimėjusios: (ne) lengvos vairavimo istorijos“
Prieš dvejus metus Editos Vasaitienės parašyta knyga „Nepralaimėjusios: (ne) lengvos vairavimo istorijos“ sudaro 12 skirtingų pasakojimų. Nors visos jos gimė iš asmeninės patirties, vis tik moteris tikino, kad herojų atitikmens realiame gyvenime nėra - viskas sulipdyta iš mažų gabaliukų, skirtingų mokinių savybių. „Pasirinkau būtent tokią formą, nes man knyga yra šventa, tikra. Mėgstu tikrus dalykus. Tai, kas yra virtualioje erdvėje, yra laikina. Žinoma, viskas yra laikina, jeigu jau taip filosofiškai žiūrėti, net ir mes patys“, - šysojosi vairavimo instruktore dirbanti rašytoja. Knyga apima ne tik vairavimą, bet ir drąsą gyventi, siekti ir tikėtis, regis, neįmanomo dalyko, apie visuomenės (ne)toleranciją vyresniems, lėtesniems, ne tokiems gabiems vairuotojams, apie ilgas, varginančias, kupinas sekinančių emocijų, bet viltingas moterų mokymosi vairuoti istorijas.
Edita norėjo, kad apie šį darbą sužinotų visuomenė. „Daug mano kolegų nesugalvoja ne tik rašyti knygą, daugelis jų net nesugalvoja, kad reikia dirbti nuoširdžiai. Kad parašyti knygą, reikia išmanyti darbą, turėti labai daug patirties.“ Iš skaitytojų Edita sulaukia nemažai atgarsių - vieni rašo padėkas, kiti ateina mokytis į jos įkurtą vairavimo mokyklą, moteris sulaukia ir skambučių. „Žinoma, jei baimė vairuoti yra liguista, net ir knyga nelabai padės. O jei nerimas nedidelis, jį tikrai galima nugalėti. Knyga norėjau parodyti, kad moterys tikrai gali patikėti savimi. Kodėl kalbu daugiau apie moteris? Daugeliu atvejų mūsų gyvenimas yra daug sunkesnis“, - pasakojo E. Vasaitienė.
Vairavimo Baimės ir Psichologinės Pagalbos Svarba
Baimės, su kuriomis susiduria būsimieji vairuotojai, kartojasi ir visuomet yra labai panašios, tikina Edita. „Dažniausiai atėjusieji sako - bijau vairuoti, nes visi aplink neatsargiai vairuoja. Na, taip tikrai nedaro visi, nereikia suabsoliutinti. Mokiniai bijo, kad kelyje atsiliks, bus lėti - didžiulis nepilnavertiškumo kompleksas, nors jis visiškai nesusijęs su žmogaus patirtimi. Čia juk ne jo patirtis, o kažkada kažkur išgirsta klišė. Taip pat gaji nesėkmės baimė“, - kalbėjo pašnekovė.
Edita patikino, kad būsimam vairuotojui turi būti ne tik instruktore, bet ir psichologe. „Aš savo atveju esu 80 proc. psichologė ir tik 20 proc. techninės dalies mokytoja. Tu žmogų turi priversti patikėti, kad pavyks iš pirmo karto. Tikėjimas savo mokytoju kaip treneriu, kaip autoritetu ir nebijojimas pabandyti - labai svarbu. O tai yra psichologija. Turi sugalvoti įvairių psichologinių žaidimų, kad mokinys norėtų tai padaryti. Arba mes susitariame, kad dabar darysime taip, nors ir bus labai baisu, bet tai bus mano atsakomybė. Ir žmogaus veidas nušvinta. Kartais viskas nuo to ir prasideda.“
Vairavimo pamokų iššūkiai ir reakcija į nesėkmes
Nors pati moteris nemano esanti griežta mokytoja, pokalbio metu prisipažino, kad daugeliui mokinių ir kolegų atrodo atvirkščiai. „Yra buvę, kad po pirmosios pamokos žmogaus siekis vairuoti išblėso. Bet ne todėl, kad aš buvau per griežta ar netinkamai kažką pasakiau - aišku, kartais mokinys gali išprovokuoti tam tikrą mokytojo elgesį. Aš irgi esu žmogus, galbūt iš namų atsinešu įvairių nuotaikų, lygiai taip pat šį darbą dirbdamas išmoksti įvairių manipuliacijų, sieki, kad mokinys nematytų tavo problemų, bet tas kartais vis tiek jaučiasi. Tačiau priežastis, kodėl žmogus nebenori mokytis vairuoti, yra viena - nes jis tikėjosi visai ko kito. Jis manė, kad atsisės ir važiuos. Dažnas ir į pastabas reaguoja liguistai, asmeniškai. Jam atrodo, kad kažkas prieš jį nusistatęs, kad jį bara. Tai va tokios yra plonybės - turi priversti, įtikinti, būti empatišku, jį suprasti, palaikyti. Šie dalykai labai skirtingi, bet jie turi derėti, o ribos - plonos.“
Vairavimo instruktorė pasakojo, kad yra tekę susidurti ir su nevaldomu mokinių pykčiu - teko išvysti ne tik ašarų, bet ir raminti, kai trankė ar mėtė daiktus. „Tenka išgirsti ir įvairių istorijų arba mokyti vieną žmogų pusmetį ar ilgiau. Vienas mokinys vairuoti mokėsi devynis mėnesius, tai buvo ilgiausias laiko tarpas. Įprastai pamokos trunka 3-4 mėnesius. Įprastai į mūsų mokyklą ateina praradę viltį arba atsisakę kitų mokyklų. Tai tarsi paskutinė institucija, kuri pasakys, ar gali žmogus vairuoti, ar ne. Visada sakau, kad bus viskas gerai, tik reikės daug mokytis. Kartais reikia sunkiai dirbti, būna, turi vos du mokinius per dieną ir taip išsenki, kad nebenori nieko. Grįžti namo ir negali net nusirengti, virpi iš tos įtampos, kurią patyrei. Būna, bandai žmogų įtikinti, kad jis gali, bet viskas kaip į sieną. Kol prie jo prieini, prasibrauni, praeina nemažai laiko ir tik tada prasideda mokslai. Tad kiekvienas atvejis labai individualus. Tiesa, gal keista tai girdėti, nes įprastai vairavimo mokytojai kalba apie visai kitus dalykus.“
Mokinių Įvairovė: Amžius, Lytis ir Savybės
E. Vasaitienė, paklausta apie mokinių amžių, atsakė, kad yra mokiusi vairuoti ir 72-ejų metų moterį. Pasak Editos, dažnai nutinka, kad vyresnio amžiaus sulaukę žmonės yra pilni patirties ir įgūdžių, tačiau dažnai jie lieka neišnaudoti. Tiesa, ji patikino, kad jau kelerius metus nejaučianti skirtumo tarp vyrų ir moterų vairavimo. „Nieko nelemia nei amžius, nei lytis. Viskas priklauso nuo asmeninių savybių, domėjimosi ta sritimi. Lytys, gebėjimai niveliuojasi, jeigu galima taip pasakyti. Svarbu ir žmogaus nusiteikimas, požiūris, matomas pavyzdys, intelekto lygis - jeigu manoma, kad nesilaikyti taisyklių, negerbti kitų yra šaunumo požymis, tai nėra gerai. Tuo tarpu laikytis taisyklių ir gerbti visuomenę - visai kita pusė. Ir tai visai nepriklauso nuo lyties.“
Jaunesni ir Vyresni Vairuotojai
„Nieko nėra gamtoje vienodo. Bet, žinoma, jaunesnis žmogus įprastai turi daugiau drąsos, tačiau pas juos yra mažiau išminties nesėkmės atveju. Jaunesni būna ambicingai pikti, jei nepavyksta. Vyresnio žmogaus suvokimas apie klaidas ir savianalizė yra nepalyginamai didesni. Kalbant apie tai, kad žmogui su amžiumi mažėja koordinacija - galbūt taip, bet tai nėra pavojinga kelyje. Tačiau kalbant apie tai, kas geriau vairuoja - jaunesni ar vyresni, atsakymo tiesiog nėra“, - įsitikinusi pašnekovė.
Vyrų ir Moterų Vairavimo Skirtumai
„Fiziologiniai skirtumai iš tiesų yra. Vyrai geriau jaučia erdvę, bet mes, moterys, esame atsargesnės. Gal mes ne taip įmantriai manevruosime, neieškosime progų, kaip sudėtingiau prisiparkuoti, kaip čia dar save palavinti. Vyrams tokie iššūkiai kelia azartą, todėl jie tai daro. Tačiau moterys dėl to vairuoja nei blogiau, nei geriau negu vyrai. Tai juk ne cirkas, kuriame reikia padaryti kažkiek akrobatinių pratimų. Vairuoja visi visaip, gal vyrai daugiau domisi vairavimu, todėl savo gyvenime jo turi daugiau. Jiems teikia malonumą pats procesas. O moterims daugiau rūpi nauda, kaip nuvykti nuo taško A iki taško B, todėl jos turi mažiau vairavimo patirties ir mažiau į jį gilinasi. Be to, ir leidžia sau tokiomis būti. Šiuo metu vairavime apskritai neliko nei lyties, nei metų skirtumų. Viskas priklauso nuo žmogaus savybių. Yra jaunų merginų, kurios negali nei koncentruotis, nei priimti save kritiškai, nei gebėjimų turi, tik daug ambicijų. O yra brandžių moterų, kurios turi menkai gebėjimų, bet didžiulį norą išmokti, kuris daro stebuklus.“
Moterų Vairavimo Baimės ir Pasitikėjimas
„Anksčiau vyresnes mokines vežė mano entuziazmas, dabar - patirtis. Svarbiausia suvokti, kad anksčiau ar vėliau viskas bus gerai. Bet tai reikia kartoti kiekvieną pamoką. O iš kur atsiranda būsimųjų vairuotojų nepasitikėjimas? Nežinau ir pati. Man įdomu būtų sužinoti, ar, tarkime, ir kokioje nors Skandinavijoje moterys turi tokią baimę vairuoti? Pas mus jaučiamas begalinis kompleksas - nepataikyti į taktą. Nepaisant to, kad daugelis moterų dabar dirba vadovaujamą darbą ar turi savo įmonę, joms vis dar trūksta orumo ir stuburo. Jei jos pasakė sau, kad išmoks vairuoti, tai neturėtų trauktis iš to kelio. Bet jos traukiasi, nes dairosi per petį, galvoja, kas ką pasakys. Pavyzdžiui, kai kurios sako, kad nesigiria artimiesiems ar kolegoms, kad mokosi vairuoti, nes nenori atrodyti nesėkmingos, jei nepavyks. Ir kas čia tokio? Čia net ne laikmečio problema, o moralinio skurdo.“ E. Vasaitienė apie moteris vairuotojas kalba itin atvirai - būtent dėl šios priežasties ryžosi parašyti ir knygą.
Vyrų Psichologija Vairuojant
Nepaisant to, vyrų psichologijos tema Edita taip pat nesvetima. „Vyrai išgyvena, bet jie apie tai nekalba. Vis tik kūno kalba pasako viską - būna, kad jau srūva vairu prakaitas, nors jie niekada neprisipažins, kad bijo. Matau, kaip keliai ar ranka virpa. Vyrai galbūt lengviau susitaiko, kad nepavyko“, - patirtimi su mokiniais dalijosi Edita. „Į mokinių psichologiją gilinausi visada, tik kurį laiką nesuvokiau to. Tik dabar ėmiau domėtis tuo plačiau - ieškau informacijos internete, lyginu ją, išbandau gyvai. Pavyzdžiui, yra tokių mokinių, kurie po kiekvienos nesėkmės atrodo atsainūs, kikena. Tiesą sakant, mokytoją tai veda iš proto. Bet paskui suvokiau, kad tai - reakcija į stresą.“
Vairavimo Kultūra Lietuvoje ir Instruktoriaus Požiūris
Pasiteiravus, kokia Editos nuomonė apie šiandieninę vairavimo kultūrą Lietuvoje, moteris atsakė nė nedvejojusi - pasak jos, padėtis labai gerėja ir yra nepalyginamai aukštesniame lygyje, nei buvo prieš penkerius ar dešimt metų. „Pirmas dalykas - tolerancija. Išlaukia, palaukia, praleidžia, su mokiniais komunikuoja, palinki sėkmės. Situacija tikrai tikrai gerėja. Tačiau labai gaila, kad visuomenė pasigriebia tą retą blogąjį pavyzdį ir ištransliuoja kaip „visą laiką esantį“. Pas mus dažnai žavimasi skandinavais ir jų vairavimo kultūra. Nepamirškime, kad Skandinavijoje yra labai senos demokratijos, jie neturėjo tiek patirčių, kiek išgyvenome mes. Pastebėjau, kad lietuviai į draudimus kelyje dabar reaguoja šiek tiek priešiškai. Bet juk taisyklės nėra šiaip draudimas, realiai be jų eismas bus neįmanomas. Bandome ignoruoti - dažnai draudimą ar taisyklę bandome apeiti. Bet baudos labai sukontroliuoja dalykus“, - mintimis apie vairavimo kultūrą ir jos gerėjimą dalijosi Edita.
„Viduriavimas“ Keliuose ir Profesionalumo Samprata
Edita įvardija klišę, kad pas mus vyksta karas keliuose. „Aš sakyčiau - greičiau viduriavimas. Juo vadinu vairuotojų skubėjimą. Galbūt gyvenime jiems netenka pirmauti, tai bent čia nori pasirodyti. Juk automobilis - psichologinių problemų sprendimo įrankis. Kita vertus, tokių žmonių nėra daug. Patikėkite, situacija keliuose labai pagerėjusi. O „chuliganų“ yra visame pasaulyje, net pas ramiuosius skandinavus. Mano manymu, chuliganiškas vairavimas nėra vien pokomunistinis bruožas.“
„Aš pasakoju apie vairavimą per psichologinę prizmę, kad reikia atsiduoti momentui, pajausti, žiūrėti į tolį, į perspektyvą, nes akys duoda impulsą rankoms. Tokia yra mūsų fiziologija. Mes negalvojame, kaip pakelti ranką prie ausies, mes ją tiesiog pakeliame. Aš save vadinu ne instruktore, o vairavimo mokytoja, koučere, kuri moko ne tik pedalus spausti - čia nėra jokio ypatingo mokslo, bet edukuoja kaip elgtis kelyje. Pavyzdžiui, oriai išlaukti, kai tavęs nepraleidžia įsukti iš šalutinio kelio ar į kitą juostą. Oriai nereaguoti, jeigu dėl to už nugaros kažkas nekantriai pypina. Na ir kas? Ar gaisras, kad aš tuoj pat turiu įvažiuoti? Nereaguoti į nekantrų „pypintoją“ netgi krikščioniška - tu leidi žmogui būti tokiu, koks jis yra. Vėliau jis pats pajaus kaltę, kad taip negražiai elgėsi. Ir tegu jaučia - kitą kartą gal taip nesielgs.“
Edita Vasaitienė pabrėžia, kad greitis mieste nėra geras sprendimas. „Jis padeda atvykti greičiau 4-6 min. Aišku, jeigu vėluoji į lėktuvą, tai svarbu, bet tokios situacijos, kai tikrai reikia labai skubėti, yra vienetinės. Jei norite kažkur nuvykti greičiau, rinkitės dviejų juostų gatves, kurios erdvesnės ir suteikia daugiau pasirinkimo manevruoti, bet ne greitį. Jeigu tiesiog smagu greitai važiuoti, geriau tam pasirinkti kitą trasą. Tačiau spausti greičio pedalą, kai matai, kad tau raudona ir reikės stabdyti, nėra profesionalumas. Greitis nėra profesionalumas. Aš visada sakau prieš egzaminą - profesionalumas yra išsisukti iš situacijos nepažeidžiant taisyklių, net kai nepamatei ar nepažįsti kelio ženklo.“
Bendravimas Kelyje ir Vairuotojų Atsakomybė
„Beje, kad gatvėse vairuotojai geranoriškai nepraleidžia vieni kitų, dažniausiai kalba tie, kurie nevairuoja. Mano mokinės taip pat dažnai tai sako, nors pačios to nepatyrė. Galbūt jų vyrai vairuoja agresyviai, provokuodami kitus vairuotojus - iš čia jų patirtis. Jeigu mes patys esame arogantiški, provokuojame tokiais būti ir kitus. Todėl man norisi kalbėti apie kultūrą. Esu naivuolė, kuri tiki, kad jeigu apie tai daug kalbėsime, situacija pasikeis. Todėl ir knygą parašiau.“
Dažniausios Vairuotojų Klaidos ir Požiūris į Pėsčiuosius
Edita paneigė ir dar vieną klišę, susijusią su mokinių požiūriu. Daugelis yra įsitikinę, kad svarbiausia vairavimo dalis - naujas, jų poreikius atitinkantis automobilis, tačiau moteris su tuo nesutinka. „Ne naujas automobilis lemia įgūdžius, o žmogus, kuris sėdi šalia. Žinoma, nenoriu nueiti į kraštutinumus, automobilis turi būti tvarkingas. Visada mokiniams pabrėžiu, kad reikia domėtis, žinoti visą kontekstą apie transporto priemonę. Žinote, koks dažniausias atsakymas į tai? Aš juk pats neremontuosiu automobilio. Bet to daryti ir nereikia, tačiau suvokti dalykus - būtina“, - įsitikinusi knygos autorė.
Išskirtinis bendravimas su mokiniais - unikali E. Vasaitienės savybė. Dažnai vairavimo instruktoriai nelinkę į asmeniškumus, jiems pakanka atkreipti dėmesį tik į techninius niuansus. „Aš žmogų ne tik provokuoju atvirumui, bet ir pati esu atvira. Jei nepažinočiau žmogaus ir jis man neatsivertų - būtų be galo sunku dirbti. Nesuprasčiau, kokiu rakursu su juo bendrauti. Įprastai dalijamės viskuo, net ir želdynų ant palangės nuotraukomis. Bet žmogus turi suprasti, kad esu mokytoja, kad ir kaip kartais nesinorėtų laikytis tos distancijos“, - šysojosi Edita. Vairavimo instruktorė tikino, kad svarbiausia vis tik yra tai, kad mokiniai, kad ir kokio amžiaus ar lyties jie būtų, ja dažniausiai besąlygiškai pasitiki. „Aš esu tikra dėl savo darbo. Žinau, kad padarysiu ir kad padarysiu gerai“, - kalbėjo 56-erių moteris.
Dažniausios vairuotojų klaidos, kurias pastebi Edita, yra neatidumas ir sąmoningas taisyklių ignoravimas. „Pagarbos trūkumas visgi jaučiasi.“ Instruktorei nepatinka klevo lapo ar batelio lipdukai. „Man tai baisiai kvaila, tarsi iš karto užsirašai - aš esu žiopla, nes turiu batelį prisiklijavusi. Tai neprisistatyk tokia.“ Edita mano, kad vairuotojų bendruomenė yra atskiras sociumas su savomis taisyklėmis, kuris jai patinka. „Man įdomu, kai yra mašinų, kai vyksta bendravimas tarp vairuotojų. O bendrauti būtina.“ Ji pataria, kad norint įsukti iš šalutinio į pagrindinį kelią, galima susitarti ženklais, nusišypsoti, parodyti rankomis. Jei nekantrus vairuotojas „virduliuoja“ iš paskos, galima įjungti avarines šviesas ir truputį pristabdyti - nekantrusis pagalvos: „Dieve, koks jis keistas, jau geriau jį aplenksiu“. „Ir gerai - jums bus ramiau, kad už nugaros niekas „nevirduliuoja“. Visiems „virduliuojantiems“ norisi palinkėti laikykis saugaus atstumo, užuot „prilipus“ prie tokio pasimetusio vairuotojo ir dar moralizavus, atsidarius langą.“
Požiūris į Pėsčiuosius
„Pėsčiųjų problemą norisi paliesti iš dviejų pusių. Dažnai tenka girdėti iš vairuotojų - žmogus dar neina, dar nežiūri į mane, dar krapštosi, telefonu kalba. Koks skirtumas, ką jis daro? Jis čia atėjo ne šiaip sau pažiūrėti į perėją. Jis todėl ir neina, kad tu važiuoji. Kita vertus, jeigu vairuotojas sustojo, o tu, būdamas pėsčiasis, rodai ženklais - važiuok, tai tu darai blogį. Vairuotojui problema ne stovėti, o sustoti. Taigi, jeigu jau sustojo ir tave praleidžia, tave gerbdamas, būk malonus, ir tu parodyk pagarbą - eik per gatvę.“
tags: #vairavimo #instruktore #edita