Iki šiol Alfonsas Nyka-Niliūnas Lietuvoje daugiau žinomas kaip poetas ir vertėjas. Tik lietuvių literatūros specialistai yra skaitinėję jo kritikos straipsnių. Gal ir neblogai, kad šio įžvalgaus kritiko nuomonės dar nenuvalkiojome; jos ateina pačiu laiku, kai, atslūgus entuziazmo karščiui, vėl pamažu imamės rimtesnių literatūrinių studijų, o pirmiausia bandome susigaudyti - kas ko vertas.
Ramybės nuolatos neduoda ir kitataučių kolegų klausimai: ką siūlytumėte versti iš lietuvių literatūros? Taigi Alfonsas Nyka-Niliūnas kaip kritikas grįžta su labai laukiamu bagažu - atvirais, reikliais ir geranoriškais lietuvių literatūros vertinimais ar bent jau kvietimu svarstyti vertės problemas.
Skaitant paties autoriaus sudarytą straipsnių rinkinį ima dėstytis nors ir fragmentiška, bet atidi ir vertybiniu požiūriu griežtai apibrėžta lietuvių literatūros istorija nuo Kristijono Donelaičio, Maironio iki Henriko Radausko, žemininkų, „Literatūros lankų“ sąjūdžio. Publikuojama ir keletas straipsnių apie klasikinę užsienio literatūrą.
Vertinimo problemos ir kritiko vaidmuo
Šiandieninėje lietuvių literatūros padangėje vertinimo problema yra bene pati komplikuočiausia ir svarbiausia. Rašomos akademinės istorijos, vadovėliai, kuriuose į praeities literatūrą jau galima būtų pažvelgti be ideologinių nuostatų, o kūrinius vertinti pirmiausia meninės brandos požiūriu.
Kyla klausimai: pagal kokius principus, tarkim, sudėlioti vienoje plotmėje XX amžiaus antrosios pusės literatūrą esmingai neatribojant Lietuvoje ir išeivijoje rašytų kūrinių? Kur riba tarp bibliografinių faktų išskaičiavimo ir pokalbių apie rimtus literatūros įvykius? Kokie kūriniai turėtų sudaryti lietuvių literatūros „aukso fondą“? Tokie klausimai šiandien sklando ore ir Nykos-Niliūno straipsniai įsijungia į šiuos svarstymus.
Kritiko autoriteto svarba
Vertintoju tapti nėra lengva, šios rolės niekas tau nepaskirs, bet nepakanka ją sau prisiimti. Vertintojo vardas užsitarnaujamas. Sangrąžinė pastarojo žodžio forma labai svarbi, nes tai ne kokio užsakymo sėkmingas vykdymas, bet lėtas savojo autoriteto kūrimas, argumentų savajai nuomonei pagrįsti rinkimas. Kelių puslapių recenzijoje kritikas įvertina naują knygą; tokio pobūdžio rašinyje vargu ar rasime išsamių vertinimo pagrindimų, tai neslepiamas subjektyvus sprendimas, kurio garantija - vertintojo vardas.
Didelė dalis anuomet ir vėliau išspausdintų Nykos-Niliūno straipsnių, recenzijų pasižymi pasakojimo skaidrumu bei įtaigumu, vertės kriterijų nuoseklumu. Ne vieną straipsnio ar recenzijos teiginį, skelbtą moralinę poziciją patvirtino laikas ir netgi naujausi Lietuvos istorijos įvykiai. Literatūros kritiko autoritetą sutvirtina ir jo kaip vieno pačių žymiausių lietuvių poetų ir poezijos vertėjų aureolė.
Alfonso Nykos-Niliūno vertinimo kriterijai
Nyka-Niliūnas gana aiškiai formuluoja savuosius literatūros vertinimo kriterijus. Vienas svarbiausių - ką naujo rašytojas atnešė į literatūrinį procesą. Ir tai dažnai yra svarstoma platesniame kontekste, išeinant už lietuvių literatūros ribų.
Kai kalbama apie atskiro rašytojo kūrybinę biografiją, stengiamasi apčiuopti pozityviausius aspektus, iškiliausius kūrinius ir didžiausia vertybe laikomas sugebėjimas keistis, atsinaujinti. Taigi literatūriniai reiškiniai stebimi literatūros istorijos perspektyvoje ir aptariant asmeninės biografijos pakilimus ir nuosmukius. Literatūriniai lyginimai, įtakų aptarimas pasižymi erudicijos platumu, šia prasme atskaitos taškas vertinimams yra solidus, nedarantis lietuvių literatūrai jokių nuolaidų.
Be svarbiausiojo reikalavimo kūryboje siekti naujumo ir europinės literatūros standartų, kiti vertinimo kriterijai būtų tokie:
- Pagal kūrinio santykį su vaizdavimo objektu;
- Pagal vidinę teksto kokybę garantuojančius reikalavimus;
- Pagal moralinę rašytojo laikyseną, jo atsakomybę prieš lietuvių kalbą bei kultūrą.
Literatūros santykis su realybe
Kalbėdamas apie literatūros santykius su realybe, Nyka-Niliūnas aiškiai artikuliuoja pagrindinę XX amžiaus literatūros kritikos nuostatą: literatūros veikalas turi būti vertinamas tik literatūrinių santykių plotmėje (p. 259). Kitaip sakant, literatūra neturi kokių nors vertės požiūriu privilegijuotų temų, ir vertinamas turi būti kūrinys, o ne autorius su jo nuopelnais.
Kalbėdamas apie rašytojų pasirenkamą tematiką kritikas teigia, jog „banalybę meniškai pavaizduoti yra didelis ir sunkus menas, tuo tarpu banaliai vaizduoti gyvenimą yra didelis nusikaltimas ir menui, ir realybei“ (p. 341).
Nykos-Niliūno raštuose ne kartą yra papriekaištaujama rašytojams, kad jų kūriniams trūksta objektyvumo ar jie prasilenkia su realybe. Kritiko nuomone, vaizduojami žmonės neturi būti klusnūs autoriaus idėjų formuluotojai, jie turi liudyti save, liudyti gyvą žmogų, o literatūrinėmis ar propagandinėmis schemomis pagrįsti charakteriai kaip tik ir yra neobjektyvūs (p. 316). Realybės jausmo praradimas veda prie pavojingos gyvenimo simplifikacijos (p. 328).
Partizaninio judėjimo vaizdavimas literatūroje
Kalbėdamas apie pokario partizaninio judėjimo vaizdavimą išeivijos ir Lietuvos literatūroje, Nyka-Niliūnas rašo, kad šiuo požiūriu „šiandieninė išeivijos proza stovi labai arti socialistinio realizmo, kuriame taip pat viskas išeina ne iš žodžio ir ne iš žmogaus, bet iš politinių logaritmų lentelės. Tatai puikiai liudija labai panašus abiejose pusėse partizanų kovų Lietuvoje temos traktavimas. Nė viena pusė neišeina iš žmogaus. Nė vienai pusei nerūpi atskleisti, kas ir kaip iš tikrųjų vyko. Nė viena pusė nesiremia objektyviai išstudijuota realybe ir savo herojų į sceną išveda arba iš anksto pasmerkus, arba iš anksto išteisinus. Visi atsakymai iš anksto žinomi, abi pusės turi tik po vieną sprendimo galimybę“ (p. 379).
Žodžio profesionalumas prozoje
Prozaiko žodis, anot kritiko, turi būti atpalaiduotas nuo aiškinamojo balasto, jis turi ne sakyti, o egzistuoti. Prozos profesionalumas suprantamas kaip atsakomybės ir vaidmens grąžinimas žodžiui „autentiškam šifrui, kuris garantuotų autoriaus nepriklausomybę nuo ideologijų antplūdžio, - taip, kaip magiškas ženklas savo kriptiška forma išsaugo jame slypinčios idėjos autentiškumą bei gyvybę“ (p. 380).
Taigi išeivijos proza, Nykos-Niliūno nuomone, „turėtų rūpintis ne tiek sprendimais, kurie beveik visuomet išeina klaidingi, kiek klausimo būties tyrimu. Tam, be abejo, reikėtų aukštesnės juslinės bei intelektualinės kultūros ir ypač „fenomenologinio“ santykio su realybe, kuris pakeistų propagandinį (išmoktąjį arba primestąjį) santykį“ (ibid.). Kvietimas atsisakyti propagandinio santykio su tikrove, reikalavimas, kad žodis imtų egzistuoti ir kiti teiginiai netiesiogiai primena žymaus prancūzų literatūros kritiko Roland'o Barthes'o keltus reikalavimus, o pastaba, kad rašytojas Eduardas Cinzas pirmojoje savo knygoje dar neturi savo ecriture (p. 381), - jau visai nedviprasmiška nuoroda į minėtą kontekstą.
Lietuvių prozos vertinimas
Aptardamas lietuvių prozininkų kūrybą, Nyka-Niliūnas įvairiomis progomis svarsto jos nesėkmių priežastis. Pavyzdžiui, pagyręs Marių Katiliškį už talentą kritikas pastebi, kad spontaniškai išgyventa medžiaga dar nėra meno kūrinys, o jai sutvarkyti reikalinga sąmoninga kūrėjo veikla (p. 205).
Vertintojas pabrėžia literatūrinės disciplinos būtinumą, sergsti lietuvių autorius nuo tradicinės mūsų beletristikos ydos, kai veiksmas aukojamas dėl pasakojimo lyriškumo, kai apskritai silpnai gebama dinamizuoti veiksmą. Neabejotina vertybe laikomas toks pasakojimas, kuriame dominuoja tvarka ir kur autorius aiškiai suvokia pasakojimo tikslą.
Apibūdindamas vieną itin vykusią Jurgio Jankaus novelę, Nyka-Niliūnas rašo: „Nė sekundės neišleisdamas savo kūrinio veiksmo iš akių, neeikvodamas laiko nereikalingiems peizažams ir lyrikai, išorinį veiksmą suderindamas su vidine personažų evoliucija, Jankus sukūrė tikrą konstrukcijos šedevrą“ (p. 267). Tačiau bene artimiausia kritikui yra Antano Vaičiulaičio proza. Pavyzdžiui, komplimentų nusipelno „Valentina“:
„Vaičiulaičio stilistinis instinktas ir smulkiausių žodžio ir sakinio niuansų jautimas dažnai stebina skaitytoją. Ir Valentinoje kiekvienas mažiausias pasažas turi savo „choreografiją“, kiekvienas žodis žino ne tik savo vietą, bet ir judesį bei spalvą. Žodžiai ir sakiniai nebėga pirmyn, besipjaudami su prasme, kaip avinų banda, nežinanti, kur sustoti (o tai labai dažnai pasitaiko mūsų naujausių beletristų darbuose), bet klauso kiekvieno autoriaus mosto“ (p. 225).
Poezijos vertybių aptarimas
Aptariant poezijos vertybes, bene parankiausiu autoriumi Nykai-Niliūnui tampa Henrikas Radauskas. Apibūdindamas eilėraščių rinkinį „Fontanas“, kritikas pasitelkia estetizmo ir formalizmo kategorijas, jas priešindamas tradiciniam lietuvių poezijos polinkiui į lyrinį spalvingumą. Mūsų nuomone, Nyka-Niliūnas visai pagrįstai pabrėžia 1935 metais pasirodžiusio „Fontano“ vaidmenį bendrame lietuvių poezijos atsinaujinimo procese:
„Šios dienos akimis žiūrint, savo epochoje Fontanas tvirtai stovi ant kojų ir formalinėmis savybėmis, ypač poetinės technikos prasme, yra neabejotinai aktualesnis už ne vieną daug garsesnę to laiko knygą, kurios šiandien tegali būti vertinamos kaip tuščias ekspresionistinis balastas. Fontano netiesioginė propaganda grįžti prie solidesnės formos taip pat buvo prasminga. [...] Istoriškai imant, Fontanas, po Jono Kossu-Aleksandravičiaus Eilėraščių, užima vieną iš svarbesnių estetinio formalizmo reakcijos (prieš formos palaidumą) postų“ (p. 228).
Tame pačiame straipsnyje Nyka-Niliūnas komentuoja minėtąsias kategorijas. Jis nesutinka, kad Radauskas, būdamas formalistas, idėją aukoja dėl poezijos technikos, ir teigia, jog šio poeto formalizmas remiasi iš estetizmo kylančiu išbaigtumo bei simetrijos pamėgimu ir tiesioginės saviraiškos vengimu. Pasak kritiko, kūrinio „idėja (siužetinis, prasminis ir sąvokinis poezijos turinys) ir forma (minėtų elementų meninė inkarnacija) sudaro integralią visumą poezijos veikale“ (p. 232).
Apibūdindamas poetinę Radausko pasaulėžiūrą ir kalbėdamas konkrečiai apie rinkinį „Strėlė danguje“, Nyka-Niliūnas pabrėžia poeto vengimą angažuotis poezijai svetimoje problematikoje. Įdomiai yra svarstomas Radausko ir jaunesnės už jį poetų kartos poezijos santykis (straipsnis rašytas 1951 metais).
Viena vertus, tai aiški opozicija: Radausko estetizmas, jo poezijos nesuinteresuotumas arba tiesiog kamerinis pobūdis sunkiai derinasi su naujosios kartos, susiformavusios dabar daug kieno akcentuojamame „apsupime“ bei persekiojamo žmogaus filosofijos įtakoje, palinkimu angažuotis. Naujausioji poezija yra krizės ir netikrumo išauginta, o Radausko poezija susiformavo stabilizacijos laikotarpiu, pastovių vertybių dvasioje (p. 235).
Ir išeivijoje rašytoje poezijoje Radauskas neatsisako savųjų principų. Tačiau, pabrėžia Nyka-Niliūnas, yra vienas punktas, kur jaunojos poetų kartos ir Radausko siekimai visiškai sutampa: „bet kokia kaina išlaikyti poezijos, kaip estetinės kūrybos, nepriklausomybę ir apsaugoti nuo publicistinės infliacijos“ (p. 235).
„Literatūros lankai“ ir kritiko funkcijos
Alfonsas Nyka-Niliūnas buvo vienas iš aktyviųjų 1952-1959 metais ėjusio neperiodinio literatūros laikraščio „Literatūros lankai“ bendradarbių, priklausė redakciniam kolektyvui. Pasisakydamas šio leidinio tribūnoje jis nevengė kalbėti visos apie „Literatūros lankus“ susibūrusios rašytojų, kritikų, vertėjų grupės vardu. Minimas leidinys savo laiku iš tiesų buvo sudrumstęs išeivijos literatūrinio gyvenimo vandenis, su jame skelbiamomis literatūros kritikos nuomonėmis buvo ypač aštriai polemizuojama. Čia skelbti Nykos-Niliūno straipsniai, poleminiai pasisakymai leidžia pajusti tuometinį literatūros kritikos problemų spektrą ir mūsų aptariamo autoriaus užsiangažavimą.
Apskritai Nykos-Niliūno kritikos straipsniai, recenzijos yra atviri ir gana kritiški. Kategoriškai pasisakoma prieš literatūros raidą stabdančių tradicijų saugojimą, prieš literatūrinio silpnumo maskavimui pasitelkiamą „tautinį stilių“, prieš subliuškusią literatūrą ginančią žurnalistiką.
Aptardamas kritiko funkcijas Nyka-Niliūnas pažymi, kad dalyvaudamas kokybinės atrankos procese kritikas pirmiausia turi nurodyti faktinę aptariamo dalyko padėtį ir ją įvertinti, bet jokiu būdu negalima patarinėti poetui, kokiais keliais jis turėtų eiti:
„...kiekviena pedagoginė tendencija kritikoje yra absurdiška kaip sureliatyvinanti kriterijus, varžanti kūrybinę laisvę ir virstanti nuobodžia pamoka. [...] Kritiko atsakomybė yra daugiau teisėjo negu pedagogo, nes kritiko kontaktas su kūriniais yra panašus į istoriko kontaktą su istoriniais faktais, paremtas ne emociniais, bet intelektualiniais sprendimais“ (p. 301).
Literatūriniame ginče su „gyvaisiais klasikais“ Nyka-Niliūnas stoja jaunųjų pusėn ir siekia paaiškinti savo poziciją. Daug ką gąsdina, kad jaunieji sukyla prieš herojiškas pozas pamėgusius vyresniuosius.
tags: #tavo #vardu #ziba #zvaigzdeles #danguje #daina