Lietuvos istorinio transporto entuziastai ir asociacijos aktyviai prisideda prie senovinių automobilių ir kitų transporto priemonių paveldo išsaugojimo, populiarinimo bei istorijos tyrinėjimo. Šis straipsnis apžvelgia svarbiausius įvykius, iniciatyvas ir iššūkius, su kuriais susiduria senovinės technikos mylėtojai Lietuvoje.
Senovinio transporto renginiai ir parodos
Kasmet Lietuvoje vyksta įvairūs renginiai, skirti istorinio transporto mėgėjams. Vienas iš jų - Oldtimer sezono atidarymas, kuris tradiciškai vyksta gegužės 1 d. Šventės metu istorinio transporto entuziastai susirenka atidaryti sezoną, dažnai keliaudami nustatytu maršrutu, pavyzdžiui, Šeduva - Panevėžys.
Retro Mugė yra specializuotas istorinio transporto renginys, kuriame dalyviai gali susitikti, keistis patirtimi ir įsigyti su retro technika susijusių prekių. 2026 metais Retro Mugė vyks gegužės 31 d., Dariaus ir Girėno aerodrome, Kaune, pradedant 8.00 val. Ši mugė pristatoma kaip „viskas vienoje vietoje istoriniam transportui“. 2025 metų „Retro mugė ruduo“ buvo kitokia, sujungusi retro ir drag'o kultūras. „RETRO MUGĖ 2025 ŽIEMA“ vyko vasario 23 d., tradiciškai paskutinį žiemos sekmadienį.
Motorų diena - dar vienas svarbus renginys. 2025 metais Šeduvoje, spalio 11 dieną, vyko Motorų diena, kurios metu buvo užvedinėjami muziejinių eksponatų varikliai. Taip pat Motorų diena buvo organizuojama ir Anykščių Retromobile istorinio transporto muziejuje, kuris, kaip paaiškėjo, yra žinomas ne visiems anykštėnams.
Muziejai ir kolekcijos
Lietuvoje veikia keletas muziejų ir kolekcijų, skirtų senovineii technikai:
- Buvusiame Vilniaus taksi parke įkurtas Automuziejus yra laikomas didžiausiu Lietuvoje istorinės transporto technikos muziejumi. Jis duris atvėrė 2023 metais ir eksponuoja daugiau nei 100 transporto priemonių - nuo XIX a. pradžios. Muziejaus kolekcija, kruopščiai rinkta ir restauruota trisdešimt metų, išsiskiria aukšta kolekcine verte ir autentiškumu.
- Molėtų technikos muziejus, įkurtas prieš ketverius metus, yra unikali vieta, sukurta vieno žmogaus lėšomis. Jame eksponuojami automobiliai, pasakojantys Lietuvos istoriją. Muziejaus transporto priemonės buvo naudotos net filmuojant serialą „Černobylis“.
- Sodeliškių dvaro Senovinės technikos muziejuje telpa traktorių ir vaikiškų vežimėlių kolekcija.
- Senovinių automobilių ir motociklų muziejuje „Kubilkiemis” galima pamatyti prieš kelis dešimtmečius gatvėse riedėjusias transporto priemones.
- Klaipėdos istorinių automobilių namuose - muziejuje „Memel Automuseum“ eksponuojami ne tik senoviniai XX a. pradžios automobiliai.
Kauno „Retromobile“ muziejaus likimas
Kauno „Retromobile“ muziejus, veikęs Aleksote, nuo liepos 1-osios nebeliko. Pasak muziejaus vadovo R. Kardelio, Kauno miesto vadovai nusprendė uždaryti šį muziejų, nors analogiškas muziejus Rygoje veikia 4000 kv. m pastate ir yra išlaikomas valstybės. Kauno „Retromobile“ nuomojo 1500 kv. m patalpas, kurias pats suremontavo ir neprašė iš savivaldybės nė cento. Nors Rygos muziejuje yra apie 100 senovinės technikos eksponatų, Kauno muziejuje jų buvo virš 120.
Kauniečiai prisimena, kai filmo „Emilija“ kūrėjams, atkuriantiems Romo Kalantos epochą Laisvės alėjoje, „Retromobile“ parūpino reikiamų automobilių: milicijos žiguliukų ir motociklų, autobusų, sunkvežimių, kitų lengvųjų automobilių. Muziejų nakties proga muziejaus kieme buvo vežiojami vaikai istorine technika, o visi kiti - po naktinį miestą retro autobusais ir retro sunkvežimiais. R. Kardelis teigė, kad Kaunas, netrukus tapsiantis Europos kultūros sostine, nekultūringai pasielgė su kilnojamuoju kultūros paveldu, atsisakęs retro automobilių muziejaus ir uždaręs Ryšių muziejų. „Retromobile“ net iš dviejų Kauno merų yra gavusi Gerumo kristalus už nemokamas akcijas mieste, istorijos puoselėjimą ir kt.
Išskirtiniai eksponatai ir jų istorijos
„Retromobile“ ekspozicijoje buvo galima rasti unikalių eksponatų. Visos transporto priemonės, kurios buvo matomos ekspozicijoje, yra važinėjusios Lietuvoje arba kitokiais saitais susijusios su ja. Tarp jų - lietuvių meistrų rankomis sovietmečiu pagaminti automobiliai:
- Automobilio kūrėjas lietuvis Juozas Tamkvaitis Maskvoje 1972 m. vykusioje parodoje už technologinius ir techninius sprendimus buvo įvertintas aukso medaliu. Šis unikalus kūrinys turėjo net elektra valdomus langus.
- Kitas lietuvių meistras 1987 m. rudenį pagamino aštuonvietį geltoną autobusiuką, panašų į sovietmečiu mūsų keliais važinėjusią „Latviją“. Autobusiuko pavadinimas - „Alrekas“ - buvo sudėliotas iš šeimos narių vardų ir pavardžių raidžių.
Muziejuje taip pat buvo eksponuojami ir kiti įdomūs automobiliai:
- „Mercedes Benz Pullman 230“ limuzinas, pagamintas 1938 m. su brezentiniu stogu, rastas surūdijęs Lietuvos laukuose. „Pullman“ pavadinimas buvo naudojamas pabrėžti aukščiausio lygio komfortą.
- Juodas, 1946 m. Sovietų Sąjungoje pagamintas GAZ M1 automobilis, kurį vienas Lietuvos gyventojas 1990 m. iškeitė į antros laidos „Volkswagen Golf“.
- Vokiškas 1938 m. „Opel“, kuris buvo sovietinio automobilio prasta kopija, rastas Kauno rajone, Rumšiškėse, nudažytas baltai.
- Pirmasis tarpukario Lietuvoje įregistruotas automobilis - „Dodge Brothers“. Jis 1918 m. pabaigoje buvo įregistruotas pirmosios Lietuvos vidaus reikalų ministerijos.
- Kariškos išvaizdos amerikiečių gamybos „Jeep Willys“, likęs Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo. Ant jo kapoto šono buvo ryškios raidės USA, kurias rusų kareiviai iššifravo savaip: „Ubitj sukinsyna Adolfa“.
- GAZ MM sunkvežimis, liaudyje vadintas polutarka, skirtas tremtiniams vežti į geležinkelio stotis. Šis sunkvežimis buvo paskolintas dokumentinio filmo apie didžiąją 1948 m. tremtį kūrėjams.
- Savaeigė atvira transporto priemonė su vikšrais, pagaminta kauniečio tremtinio Vorkutoje, Sibire.
- Neįprastos išvaizdos 3 t čekų gamybos sunkvežimis „Praga“, dalyvavęs Holivudo filme „Pasipriešinimas“. Jo pirmtakas 1921 m. buvo nupirktas Lietuvos kariuomenės ugniagesių komandai.
FIVA ir istorinio transporto statusas
Lygiai prieš 60 metų, 1966 m. vasario 26 dieną, Paryžiuje, 7 šalių (Italijos, Šveicarijos, Ispanijos, Olandijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos) istorinės technikos asociacijos susibūrė ir įkūrė FIVA (Fédération Internationale des Véhicules Anciens). Tai yra tarptautinė organizacija, vienijanti istorinio transporto mėgėjus ir puoselėjanti jų interesus.
FIVA pagerbė Konradą Auwärterį - autobusų kėbulų gamintojos Neoplan įkūrėjų šeimos atstovą - už dešimtmečius trukusį indėlį į istorinių autobusų puoselėjimą.
Muito lengvatos ir teisinis reguliavimas
Importuojant senesnius nei 30 metų automobilius, kurie atitinka istorinių transporto priemonių kriterijus, netaikomas 10 procentų muito mokestis. Vadovaujantis galiojančia tvarka, tokios transporto priemonės gali būti priskiriamos istorinėms. Vis dėlto, pasitaiko atvejų, kai Susisiekimo ministerija ir jos pavaldume esanti Lietuvos transporto saugos administracija veikia istorinių transporto priemonių pripažinimo srityje keliančiai klausimų.
Lietuvos automobilių parko raida
Dauguma tarpukario Lietuvoje įregistruotų lengvųjų automobilių buvo amerikietiški. Kai 1937 m. buvo sumažinti importo į Lietuvą muitai, šalyje pradėjo augti automobilių skaičius - vienas lengvasis automobilis tuomet teko 1243 lietuviams (JAV - keturiems penkiems amerikiečiams). 1938 m. dauguma registruotų (2301) Lietuvoje automobilių buvo pagaminti JAV. Populiariausi buvo „Ford“ automobiliai (411), „Chevrolet“ (224), „Buick“ (119), „Chrysler“ (106), „Studebaker“ (67), „Packard“ (56). Iš europietiškų pirmavo „Opel“ - (418).
Valstybiniai numeriai ir jų istorija
Pirmuosius valstybinius numerius automobiliai Lietuvoje gavo tik 1921 m. pradžioje, o nuo 1932 m. įsigaliojo valstybiniai numeriai su registracijos vietos nuoroda. Ant numerio užrašytos viena arba dvi raidės reiškė šalies miestą arba apskritį, kurioje transporto priemonė registruota. Pavyzdžiui, prezidento Antano Smetonos automobilio valstybinis numeris buvo „K 1“. Numeriai buvo balti su juodais skaičiais.
Viešojo transporto raida Vilniuje
Autobusų istorija
Pirmasis automobilis į Lietuvą atkeliavo 1896, o Vilniaus gatvėse pasirodė 1903 metais, pasaulyje automobilis buvo išrastas 1885 metais. Tai rodo, kad Vilnius nelabai atsiliko nuo pasaulinių tendencijų, nors vis dar gajus sovietinis pramanas, kad močiutės, 1930-aisiais pamačiusios automobilį, bėgo į mišką slėptis. Taip tikrai nebuvo, nes jau 1907 metais per Lietuvą važiavo lenktynių Pekinas-Paryžius dalyviai.
Pirmasis autobusas Vilniuje pasirodė 1909 metais, nors kai kurie autoriai teigia, kad pirmieji autobusai pradėjo važinėti 1904-aisiais. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vilniuje buvo maždaug dešimt bandymų organizuoti keleivių vežimą, beje, tarp vežėjų pasitaikė ir aferistų. 1909 metais atsirado keleivių vežimą reguliuojantys įstatymai.
Po karo vežėjai atsigavo tik 1924 metais, kai vienas verslininkas iš Rygos atsivežė kelis „Fiat“ autobusus. Paskui gatvėse pasirodė „Berliet“, tačiau garsiausi Vilniuje, kaip ir kitur pasaulyje, buvo „Ford“ autobusai. Jie buvo pigūs, primityvūs, panašūs į vežimą su 22 arklio galių varikliais. Tačiau 1926-1927 metais jie užkariavo Vilnių. Dėl silpno variklio tie autobusai Mažosios Pohuliankos (dabar K. Kalinausko) gatve važiuodavo atbuli.
Vilniuje autobusų istorija susiskirsto dešimtmečiais. Po „Ford“ užkariavimo Varšuvoje atsiradus autobusus „Chevrolet“ surenkančiai gamyklai, netrukus šie autobusai visiškai išstūmė „Ford“. 1932 metais kompanija „Arbon“ Vilniuje pradėjo keleivius vežti labai moderniais „Saurer“ autobusais su dyzeliniais varikliais, kurie išliko iki karo. Pirmasis autobusų parkas buvo įsikūręs toje vietoje, kur dabar Savanorių prospekte yra prekybos centras „Rimi“. Lenkų istorikai kompanijos „Arbon“ veiklą apibūdino kaip vieną didžiausių finansinių aferų.
Troleibusų atsiradimas ir raida
Vilniaus troleibusų istorija prasidėjo nuo pirmojo Sovietų Sąjungos ministrų tarybos nutarimo, datuoto 1948 metų kovo 20 diena, pavadinto „Dėl priemonių Lietuvos SSR sostinei, Vilniaus miestui, atstatyti“. Šiame nutarime buvo numatyta pastatyti miesto troleibusų linijas 1948 metais parengiant techninius dokumentus ir pradedant statybą 1949 metais. Be to, Vilniui buvo skirta 30 naujų autobusų. Troleibusai iš tiesų atkeliavo iš Maskvos, greičiausiai kaip alternatyva po karo visoje Sovietų Sąjungoje trūkstamiems autobusams.
Pirmieji septyni troleibusai į gatves išriedėjo 1956 metų lapkričio 7 dieną, Spalio revoliucijos metinių proga. Tačiau, pasak amžininkų, troleibusai gatvėmis negalėjo važiuoti lapkričio 7-ąją, nes trūko elektros. Energetikai užsiminė, kad vienas arba du troleibusai išvažiavo lapkričio 6-ąją, siekiant išmėginti juos ir nesugadinti parado. Kai troleibusai važinėjo gatvėmis, maždaug pusei miesto teko išjungti elektrą. Elektros energijos tiekimas troleibusų linijoms buvo sutvarkytas tik 1957 metų sausį, kai Vilniaus antrojoje termofikacinėje elektrinėje įjungta trečioji turbina.
Vėliau vilniečiai rusiškus troleibusus sugebėjo pasikeisti čekoslovakiškais „Škoda 8Tr“. Ilgiausia - apie 80 kilometrų troleibusų linija Sovietų Sąjungoje buvo nutiesta iš Simferopolio į Jaltą kalnuota vietove. Šiai linijai išbandyti buvo perkama eksperimentinė „Škoda 8Tr“ siunta, bet keli troleibusai kažkodėl atsidūrė Vilniuje, galbūt per vadinamąjį „lagaminų verslą“. Iki tol Vilniaus gatvėmis riedėjo rusiški troleibusai be vairo stiprintuvo ir kondicionieriaus. Po „Škoda 8Tr“ Vilniuje atsirado ir „Škoda 9Tr“, kurie tais laikais jau nenusileido kitų Europos gamintojų transporto priemonėms. Ilgą eksploatacijos laikotarpį išgyvenusius „Škoda 9Tr“ vėliau nupirko Ukraina ir prikėlė naujam gyvenimui.
Istorija apie troleibuso vairuotoją, svajojusią tapti kosmonaute
Tramvajai ir metro
Nors Vilniuje ir dabar dar galima matyti suprojektuotas gatves su skiriamosiomis juostomis tramvajams, tramvajaus vilniečiams pramušti nepavyko. Buvo kalbama ir apie metro, tačiau 1990-aisiais sulėtėjo miesto plėtra, sunyko pramonė, o Vilnius pradėjo plėstis ne daugiabučiais, o mažais gyvenamaisiais namais ir kotedžais.
tags: #senoviniai #auto #ir #zickus