Princas Rainier III, taip pat žinomas kaip Rainier Louis Henri Maxence Bertrand Grimaldi, Monako kunigaikštystę valdė beveik 56 metus - nuo 1949 iki 2005 metų. Jis buvo vienas ilgiausiai valdžiusių monarchų Europos istorijoje, palikęs nepaprastai ryškų pėdsaką kunigaikštystės politikoje, ekonomikoje ir tarptautiniame įvaizdyje.
Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimas
Princas Rainier III gimė 1923 m. gegužės 31 d. Monte Karle, Monake. Jis buvo pirmasis Monako suverenų, gimęs Monako žemėje. Jo tėvai - Valentino hercogas princas Pierre'as (grafas de Polignac) ir Valentino hercogienė princesė Charlotte de Monaco, kuri buvo vienintelis princo Louis II vaikas ir Monako sosto įpėdinė. Rainier tėvai išsiskyrė, kai jam buvo šešeri metai, ir jis liko gyventi su motina.
Ankstyvąjį išsilavinimą įgijo prestižinėse valstybinėse mokyklose Anglijoje ir Šveicarijoje. Vėliau studijavo Prancūzijoje, Monpeljė universitete, kur 1943 m. įgijo menų bakalauro laipsnį, o po karo studijavo Paryžiaus universitete. 1944 m., Antrojo pasaulinio karo metu, princas Rainieras įstojo į Laisvąją Prancūzijos armiją kaip artilerijos karininkas ir dalyvavo Elzaso mūšyje, kovodamas prieš nacių okupaciją. Už nuopelnus jam buvo suteiktas Prancūzijos Respublikos karo atminimo medalis.
Įžengimas į sostą ir Monako atgaivinimas
1944 m. jo motina Charlotte atidavė savo teises į Monako sostą, ir Rainier tapo tiesioginiu Monako princo Louis II įpėdiniu. 1949 m. gegužės 9 d. mirus seneliui princui Louis II, 25 metų Rainier III tapo Monako suverenuoju princu. Jo valdymas truko daugiau nei pusę amžiaus, iki pat jo mirties 2005 m. balandžio 6 d.
Užėjęs į sostą, princas Rainieras rado šalies iždą tuščią po ilgų finansinio aplaidumo metų ir didelių skandalų. Monako ekonomika buvo nusilpusi nuo Antrojo pasaulinio karo, o turtingieji Europos aristokratai, anksčiau lošę Monte Karlo kazino, retai lankėsi kunigaikštystėje. Rainieras nenuilstamai stengėsi atgaivinti Monako ekonomiką ir reputaciją. Jis bendradarbiavo su graikų laivybos magnatu Aristoteliu Onassis, siekdamas atgaivinti šalies likimą. Onassis, manydamas, kad viešbučiuose ir kazino trūksta pinigus leidžiančių žmonių, pakišo mintį princui vesti kokią nors žavią kino žvaigždę, kuri žiniasklaidos dėka išgarsintų šalį ir paverstų ją traukos centru.
Monako transformacija: „Kunigaikštis Statytojas“
Princas Rainieras III, pravardžiuojamas „Kunigaikščiu Statytoju“, reikšmingai transformavo Monako kunigaikštystę tiek teritoriškai, tiek instituciškai. Jis siekė pritraukti naują pramonę ir verslą, viliodamas investuotojus ir įmones, kurios prisidėtų prie Monako ekonomikos atstatymo ir klestėjimo.
Ekonomikos ir infrastruktūros plėtra
- Jis pakeitė konstituciją ir valdymo formą, pradėjo reklamuoti Monaką kaip mokesčių rojų, turintį dideles nekilnojamojo turto plėtros galimybes, siekiant pritraukti turtingiausius investuotojus ir turistus.
- Princas Rainieras III inicijavo beprecedentę plėtrą: išplėtė kunigaikštystės teritoriją statybomis virš jūros, suvokdamas Monako geografinius apribojimus (1861 m. teritorija buvo tik 145 hektarai).
- Jam valdant, buvo pripažinti šalies teritoriniai vandenys ir oro erdvė, o 1993 m. Monakas oficialiai gavo vietą Jungtinėse Tautose.
- Jis atgaivino „Grand Prix de Monaco“ - vienas prestižiškiausių automobilių lenktynių pasaulyje.
- Įgyvendino infrastruktūros modernizavimo politiką: 7-ajame dešimtmetyje buvo demontuotas ir perprojektuotas geležinkelis, 1964 m. atidaryta nauja traukinių stotis. Klestėjo visuomeninės įstaigos, buvo atnaujinta „Société des Bains de Mer“, renovuoti kazino ir pagrindiniai Monako viešbučiai.
Nekilnojamojo turto bumas pavertė šį nuostabų pajūrio kampelį, kurio gyventojai gyvena 1,95 kv. km plote, įsiterpusiame tarp San Remo ir Nicos, „mažuoju Manhetenu“. Rainiero III vizija 1974 m. numatė renovuotą miestą su moderniu konferencijų centru, naujomis mokyklomis ir ligoninėmis, socialiniais būstais, patobulinta technine infrastruktūra ir, svarbiausia, pusiausvyra tarp ekonominės plėtros ir aplinkosaugos. Jis tvirtino, kad miesto plėtra neturi vykti gyvenimo kokybės sąskaita.
Konstitucinės reformos
Princas Rainieras taip pat buvo atsakingas už naują Monako konstituciją, įvestą 1962 m. Ši nauja konstitucija nutraukė autokratinį valdymą ir suteikė daugiau galių vyriausybei bei Nacionalinei tarybai, sudarytai iš aštuoniolikos išrinktų narių.
Santuoka su Grace Kelly: pasakos pradžia
Vienas garsiausių Rainierio valdymo aspektų buvo jo santuoka su amerikiečių kino žvaigžde Grace Kelly, kuri į Monaką atnešė Holivudo spindesio ir padėjo kunigaikštystei įgyti tarptautinį pripažinimą.
Grace Kelly: aktorės kelias iki princesės
Grace Kelly vaikystė prabėgo JAV, Pensilvanijoje, pasiturinčioje airių amerikiečio verslininko irkluotojo bei vokiečių kilmės amerikietės, lengvosios atletikos trenerės šeimoje. Tėvai nesuprato jos polinkio knygoms ir menui, nepritarė jos norui studijuoti aktorystę. Nepaisant to, 1949 metais Grace Kelly baigė Meno akademiją. Per penkerius metus ji nusifilmavo vienuolikoje filmų, buvo įvertinta kritikų, gavo dešimt apdovanojimų ir Oskarą už geriausios aktorės vaidmenį. Būdama 26 metų, ji pasiekė savo aktorės karjeros viršūnę.
Pirmasis susitikimas ir sužadėtuvės
1955 m. gegužę, savaitinio žurnalo „Paris Match“ žurnalistas Pierre Galan suorganizavo Grace Kelly ir Monako princo susitikimą. Tai buvo redaktoriaus idėja parašyti intriguojantį straipsnį apie dvi įžymybes. Princas be svarstymų sutiko, matydamas tai kaip puikią progą pareklamuoti iš turizmo gyvenantį Monaką.
Susitikimo diena, vykusi po Kanų festivalio, buvo kupina netikėtumų. Dėl elektros streiko viešbutyje nebuvo elektros, todėl Grace teko improvizuoti su šukuosena. Kelionėje į Monaką jų automobilį užkabino paparacų mašina, dėl to Grace Kelly pavėlavo į susitikimą. Atvykusi į rūmus, princas nesirodė, o susitikimas truko vos valandą. Pokalbio metu fotografai jų nepaliko dviese. Princas jai aprodė savo zoologijos sodą ir kalbėjosi apie kiną, nes buvo matęs visus jos filmus. Nors Grace mokykloje mokėsi prancūzų kalbos, princas labai gerai kalbėjo angliškai.
Po susitikimo Grace išskubėjo atgal į Kanus, tačiau Rainieras buvo sužavėtas. Po ilgo susirašinėjimo laiškais užsimezgė šilta draugystė, princas siuntė mielas dovanas. Prieš 1955 m. Kalėdas duodamas interviu, kunigaikštis atvirai papasakojo apie savo troškimą vesti šviesiaplaukę, moterišką ir sąžiningą moterį, kuri mokėtų elgtis su žmonėmis ir gyvūnais.
Antrą kartą pora susitiko po pusės metų bendravimo laiškais. Kalėdų išvakarėse princas atvyko į Filadelfiją, pas Grace Kelly tėvus. Aplinkiniai pastebėjo jų sutrikimą susitikus. Kalėdų dieną princas padovanojo Rinaldi šeimos žiedą, o Naujųjų metų išvakarėse įvyko jų sužadėtuvės. Princas privalėjo vesti ir turėti įpėdinių, nes jo šalis buvo ant bankroto slenksčio. Grace, pavargusi nuo ilgo darbo kine, troško šeimos ir tokio vyro, kuris būtų jos vertas ir šeimos galva. Princas visiškai atitiko šiuos reikalavimus.
Karališkosios vestuvės ir Princesės Grace gyvenimas
Vestuvių dieną Grace, kartu su savo giminėmis ir draugais, garlaiviu „Constitution“ išvyko į Monaką. Kartu keliavo ir 250 žurnalistų. Rainieras savo jachta pasitiko laivą ir lydėjo jį į uostą. Grace su tėvais nusileido į kunigaikščio jachtą.
Vestuvių ceremonijos
1956 m. balandžio 18 d. rytą, Monako rūmų salėje įvyko civilinės jungtuvės. 16 minučių trukusią civilinę ceremoniją teko kartoti du kartus, nes MGM studija ją filmavo prancūzų kalba. Po ceremonijos vestuvių svečiai rūmuose vaišinosi ikrais ir omarais, o 3000 Monako gyventojų buvo vaišinami tortu ir šampanu sode. Vakare Monte Karlo operoje vyko šventinis baleto spektaklis. Nors santuoka iš šono atrodė kaip spektaklis, tą naktį princas elgėsi kaip įsimylėjėlis: išlydėjęs svečius, paleidęs asmens sargybinius ir vairuotoją, nusivežė Grace prie Viduržemio jūros laukti saulėtekio. Į Monaką jie grįžo tik paryčiais.
Kitą dieną, nemiegoję jaunavedžiai, kentė prožektorių karštį ir blizgančius kamerų stiklus. Religinė ceremonija truko tris valandas. Dalyvavo daug įžymybių, tačiau nė vieno karališkųjų šeimų atstovo iš Europos. Grace rankose laikė pakalnučių puokštę ir atrodė stulbinančiai. Jos perlais išsiuvinėta, vestuvinė dizainerės Helen Rose suknelė buvo MGM kino studijos dovana, prie kurios šešias savaites dirbo trisdešimt siuvėjų. Rainieras vilkėjo auksu siuvinėtu Napoleono armijos generolo uniformos stiliaus kostiumu. Po ceremonijos žengdami bažnyčios laiptais link automobilio, jie šypsojosi vienas kitam. Po iškilmingų priešpiečių pora išėjo ruoštis povestuvinei kelionei ir prieš saulei nusileidžiant jau buvo uoste.
Gyvenimas princesės vaidmenyje ir šeima
Grace Kelly nežinojo, koks bus gyvenimas būnant princese. Jai teko atsisakyti JAV pilietybės, mėgstamo darbo kine ir bendravimo su daugeliu draugų. Ją supo svetima kalba ir kultūra. Ji pasirašė sutartį, kurioje buvo numatyta, jog skyrybų atveju vaikų globa be išlygų atitektų tėvui. Įsimylėjusi princą, ji nesijaudino dėl šio punkto.
Grace labiausiai iš pusiausvyros vedė viešumas. Po vestuvių ši užduotis tapo neįmanoma. Jos artimiausias draugas teigė, kad gyvenimo pabaigoje ji buvo pavargusi ir silpnumo akimirkomis svajojo vaikščioti viena Paryžiuje ir niekam nerūpėti. Nors buvo kalbama apie nelengvą princo charakterį ir karštakošiškumą, o Grace sunkiai sutarė su rūmų personalu, ji troško sukurti jaukius namus. Grace nepatiko tamsiai ir nepatogiai apstatytas rūmų pastatas, ji norėjo daug ką pakeisti.
Monako piliečiai priekaištavo, kad Grace retai pasirodo viešumoje. Tačiau gimus vaikams, rūmuose buvo paruošti vaikų kambariai, ant jų sienų nupiešti Disnėjaus filmų herojai, o sode įrengtas baseinas. Pora susilaukė trijų vaikų: princesės Caroline, princo Alberto II (dabartinio Monako princo) ir princesės Stéphanie. Deja, Grace Kelly patyrė du persileidimus (1963 m. ir 1967 m.), po kurių nebegalėjo turėti vaikų.
Kol vaikai augo, Grace atsidavė šeimai. Tačiau vaikams užaugus, ji troško kuo nors pripildyti susidariusią tuštumą. Ji užsiimdavo tapyba, piešimu, skulptūra, puodų žiedimu, siuvinėjimu, skambinimu gitara. Artėjant 50-mečiui, Grace grįžo į teatrą, gavo daugybę kvietimų pasirodyti. Ji įsiamžino dviejuose filmuose: viename kaip pasakotoja apie Leningrado baleto mokyklą, kitame - apie Monaką.
Nepaisant viešumoje sklandžiusių gandų apie skyrybas, Grace ir Rainieras, duodami interviu 20 metų santuokos jubiliejaus proga, šiuos gandus paneigė. Artimiausia Grace Kelly draugė Joan Dale prisiminė: „Princesė Grace ir princas Rainier mylėjo vienas kitą nuo pat pradžių. Jis buvo nepaprastai žavus vyras, nors ir drovus, bet išties žavėjo protu ir geru humoro jausmu. Ji tikrai ištekėjo iš meilės ir nors buvo sunku mesti aktorės karjerą, jos didžiausias džiaugsmas buvo būti mylinčia žmona ir mama.“ Jie buvo susituokę 26 metus ir mylėjo vienas kitą iki pat jos mirties dienos. Kaip ir bet kuri kita pora, jie kartais nesutardavo, tačiau greitai rasdavo sprendimą. Rainieras, šeimoje tardavo paskutinį žodį, tačiau prieš priimdamas sprendimą visada atsižvelgdavo į Grace nuomonę. Grace Kelly dažnai kartodavo, kad „daug metų susituokusios poros nusipelno apdovanojimo“, ir patikino, kad Rainieras ją myli.
Grace Kelly: Už žavesio ir karūnos | VISAS DOKUMENTINIS FILMAS
Princesės Grace mirtis ir kunigaikščio gedulas
Deja, jų pasaka tragiškai nutrūko 1982 m. rugsėjo 13 d. pirmadienį. Grace su dukra Stephanie iš vasaros vilos išvyko į Monaką. Vairuodama ji patyrė insultą, dėl kurio automobilis nukrito nuo uolos. Atvežta į ligoninę, Grace nebuvo praradusi sąmonės, bet jos būklė greitai blogėjo dėl kraujo išsiliejimo dviejose smegenų vietose. Jų jauniausia dukra Stephanie išgyveno avariją, patyrusi sunkių sužalojimų.
Karstas su Grace palaikais koplyčioje buvo laikomas tris dienas, vėliau ji buvo palaidota Grimaldi giminės kape. Pagerbti Monako princesės atvyko daugiau nei 400 žmonių. Dėl patirtos kaklo slankstelio traumos dukra Stephanie negalėjo atsisveikinti su mama. Per laidotuves princas Rainieras nuleidęs galvą verkė. Po skaudžios netekties princas ilgai gedėjo, atsisakė dar kartą vesti. Monake jis įkūrė rožių sodą mylimos žmonos garbei, o gražiausią savo šalies gatvę pavadino Monako princesės Grace vardu.
Rainierio III palikimas ir mirtis
Princas Rainieras III, žinomas kaip ilgiausiai valdęs monarchas Monako istorijoje, paliko gilų ir ilgalaikį pėdsaką kunigaikštystėje. Jam valdant Monakas iš šlovę prarandančio lošimo centro virto milijardierių rojumi ir tarptautiniu finansų centru. Grace Kelly suvaidino milžinišką vaidmenį Monako politikoje ir įvaizdyje, o jos garsumas buvo sumaniai panaudotas prieš Prancūzijos priespaudą, paverčiant ją tikra Monako traukos jėga.
Į gyvenimo pabaigą Rainier, kuris pagal soste praleistą laiką buvo antrasis visame pasaulyje po Tailando karaliaus Bhumibolo Adulyadejo, atrodė vienišas. Paskutiniaisiais metais jo sveikata pablogėjo, jis sirgo plaučių infekcijomis ir širdies ligomis.
Princas Rainier III mirė 2005 m. balandžio 6 d., eidamas 81-uosius metus, Monte Karle, Monake. Jis buvo palaidotas Šventojo Mikalojaus katedroje, šeimos kape, šalia savo mylimos žmonos Monako princesės Grace Kelly. Valstybės vadovo postas atiteko princui Albertui II.
Šiandien Monakas neturi lygių Viduržemio jūros pakrantėje dėl vienam gyventojui tenkančio turto, viešųjų paslaugų kokybės ir plėtros koncentracijos tokioje mažoje erdvėje. Tai neabejotinai didžiulis kunigaikščio Rainierio III, jo vizijos ir pastangų, nuopelnas.