Erichas Marija Remarkas (Erich Maria Remarque) - vienas populiariausių XX amžiaus vokiečių rašytojų, į literatūros istoriją įėjęs pirmiausia kaip įtaigus prarastosios kartos likimo vaizduotojas. Jis priklauso rašytojų kartai, patyrusiai dramatiškus XX amžiaus istorinius įvykius: Pirmąjį pasaulinį karą, politinę ir ekonominę Veimaro respublikos krizę, fašistinį terorą, Antrąjį pasaulinį karą ir sudėtingą pokarį.
Biografija ir Kūrybos Kelias
Vaikystė ir jaunystė
Erichas Marija Remarkas gimė 1898 metų birželio 22 dieną Osnabriuke (Žemutinė Saksonija), knygrišio šeimoje. Įdomus faktas, kad Remarko antrasis vardas buvo Paulius (Paul), bet vėliau motinos garbei jis vardą pasikeitė į Marija. Būsimasis rašytojas gimė gausioje, neturtingoje šeimoje, tačiau jo vaikystė buvo gana laiminga. Jaunystėje mėgo skaityti, svajoti apie kitokį gyvenimą, tyrinėjo drugelius, rinko įvairius akmenėlius, žvejojo, sportavo ir domėjosi įvairiais menais: piešė bei grojo. Tarp jo mėgstamiausių autorių buvo Fiodoras Dostojevskis, Thomas Mannas, Johanas Volfgangas Gėtė, Marcelis Proustas, Stefanas Zweigas.
Remarkas lankė seminariją, o norėdamas užsidirbti drabužiams, kuriuos mėgo gražiai rengtis, mokė vaikus muzikos. Jis buvo įsitikinęs, kad elegantiška apranga gali atverti įvairias duris ir padėti visuomenėje tapti gerbiamam bei užimti gerą vietą.
Pirmojo pasaulinio karo patirtis
Gyvenimas pasikeitė sulaukus aštuoniolikos. Išlaikęs baigiamuosius egzaminus, 1916 metais Remarkas pasiskelbė karo savanoriu ir, būdamas 18-os, pateko į Pirmojo pasaulinio karo frontą. Jaunatviškas entuziazmas ir patriotizmas ėmė blėsti, patyrus realius sukrėtimus: iš apkasų nešant sužeistą draugą, matant, kaip kitus ištaško skeveldros. Karo metu rašytojas buvo smarkiai sužeistas - skeveldros sužalojo jo koją, ranką bei kaklą. Sukrėtimai, patirti mūšio lauke, nenuslopino jaunuolio meilės literatūrai, tapybai ir muzikai.
Pokario veikla ir filosofinės įtakos
Po karo Remarkas kurį laiką dirbo mokytoju, vėliau, nuo 1921 metų, įsidarbino laikraščių redaktoriumi, kur aktyviai kūrė įvairiausius reklaminius tekstus ir komiksus. Remarko pažiūras veikė Artūro Šopenhauerio ir Frydricho Nyčės idėjos. Jau 1918 metais literatūriniame žurnale „Die Schönheit“ („Grožis“) pasirodė jo eilėraščių bei trumpų prozos kūrinių. Pirmieji du romanai, meniškai dar nebrandūs, neradę didesnio atgarsio, rodo autoriaus susižavėjimą tuomet madingu estetizmu ir gyvenimo filosofija, kurios įtaka, beje, ryški ir vėlesniuose Remarko kūriniuose.
Rašytojas nebuvo nuoseklus šios filosofinės krypties propaguotojas ir parėmė tik bendriausias jos idėjas. Gyvenimas čia suvokiamas kaip absoliutus, begalinis pradas, esantis, anot filosofo Georgo Zimelio, tarp sąmonės ir būties. Tragizmu paženklinta beveik visų Remarko herojų pasaulėjauta labai savitai derinama su gyvenimo stichijos šlovinimu. Sąvoka gyvenimas rašytojo kūryboje reiškia arba neapibrėžtas, mistines, tik intuicijai prieinamas gelmes, arba subjektyvų išgyvenimą. Kaip menininkas, Remarkas brendo veikiamas ne tik literatūrinių bei filosofinių, bet ir gyvenimo mokyklos.
Tarptautinė Šlovė ir Politinis Persekiojimas
„Vakarų fronte nieko naujo“ triumfas
Literatūrinė sėkmė atėjo staiga. 1929 metais pasirodęs Remarko romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ tapo viena populiariausių knygų ne tik Vokietijoje, bet ir paplito visame pasaulyje. Remarko bestseleris sukėlė politines aistras, nes dar niekas taip nuoširdžiai, atvirai ir su tragizmo gaida nevaizdavo Pirmojo pasaulinio karo. Romane pasakojama apie jauną vaikiną Paulių Boimerį, atsidūrusį Pirmojo pasaulinio karo apkasuose.
Šis romanas išsiskyrė iš kitų autorių anksčiau rašytų kūrinių apie karą, kuriuose paprastai mėgta kalbėti su patosu, aukštinti kovinę dvasią ir patriotiškumą. Pagrindinis veikėjas Paulius Boimeris - dar visai jaunas vaikinukas, susižavėjęs patriotiniais šūkiais ir užsirašęs į savanorius. Jis kartu su mokyklos draugais buvo mestas į patį frontą. Krentant bomboms ir, tiesiogine ta žodžio prasme, išsitaškant kūnams, entuziazmas greitai dingo. Autorius puikiai perteikia neviltį, bejėgiškumą, sielvartą, įtampą ir baimę. Vos išleistas romanas iš karto išpopuliarėjo, buvo verčiamas į kitas kalbas (į lietuvių kalbą pirmą kartą išverstas 1929 metais) ir tapo bestseleriu. 1930 metais Holivude pagal „Vakarų fronte nieko naujo“ pastatytas filmas.
Nacių persekiojimas ir emigracija
Nors romanas sulaukė populiarumo ir skaitytojų pripažinimo, jį palankiai priėmė ne visi. Būtent po romano „Vakarų fronte nieko naujo“ naciai labai įsiuto. Remarkas buvo viešai puolamas ir peikiamas, tačiau jis nuoširdžiai neslėpė savo antinacinių pažiūrų. 1932 metais rašytojas iškeliavo gyventi į Šveicariją, kur slėpėsi nuo nacių rūstybės. Negana to, 1933 metais įsiutę vokiečiai demonstratyviai degino Remarko darbus, skleisdami propagandą ir nepagrįstą informaciją, kad Remarkas yra prancūzų žydas, kurio tikroji pavardė yra Krameris.
1938 metais Remarkui, kaip „literatūriniam pasaulinio karo kareivių išdavikui“, buvo atimta Vokietijos pilietybė. Rašytojas emigravo į JAV prieš pat prasidedant Antrajam pasauliniam karui, apsigyveno Niujorke, o 1947 metais gavo Amerikos pilietybę ir toliau rašė knygas, kuriose smerkė karą. Nors nacių nagai rašytojo pasiekti negalėjo, jie savo neapykantą nukreipė į autoriaus artimuosius. 1943 metais Erich Maria Remarque sesuo buvo suimta ir nužudyta už „antipatriotinę veiklą“, o iš tiesų už ryšius su savo broliu. 1948 metais Remarkas grįžo į Šveicariją, kur praleido likusią savo gyvenimo dalį ir parašė ne vieną šiandien gerai žinomą romaną. Jis mirė 1970 metais, būdamas 72 metų.
Prarastosios Kartos Fenomenas
Kas yra „Prarastoji karta“?
„Prarastoji karta“ - dažnai girdimas terminas. Bendrąja prasme laikoma, kad prarastoji karta apima žmones, gimusius maždaug 1883-1900 metais. Šiai kartai priskiriami tokie žymūs autoriai kaip Erich Maria Remarque, taip pat Ernest Hemingway, F. Scott Fitzgerald, T. S. Eliot, Ezra Pound, Virginia Woolf, Sherwood Anderson, Jaroslav Hašek ir kiti, atstovaujantys įvairioms tautybėms.
Sąvoka „prarastoji“ šiame kontekste reiškia netekusią iliuzijų, tikėjimo, klajojančią be krypties, cinišką, abejojančią vyresnės kartos moralinėmis vertybėmis. Erich Maria Remarque, ko gero, yra vienas žinomiausių prarastosios kartos rašytojų.
Kūrybos bruožai ir temos
Rašytojų, priklausiusių prarastajai kartai, patirtis atsispindi kūriniuose, kuriuose dominuoja tuštumos jausmas, kritiškas požiūris į patriotinį patosą. Veikėjai dažnai būna likimo pasmerkti, patyrę traumas ir nerandantys vietos pasaulyje, pritampantys tik bohemiškoje aplinkoje. Herojai daug geria, neturi iliuzijų, kamuojami egzistencinių minčių.
Erich Maria Remarque parašė keturiolika romanų ir didžiąją dalį jų vienija vienokia ar kitokia kritika karui. Per savo veikėjus ir jų patirtį rašytojas atskleidė, ką pats patyrė Pirmajame pasauliniame kare, kaip karas atrodo dalyvių akimis, o ne karo vadų kabinetuose. Jo kūryboje knygų siužetai sukasi aplink karą ir pokarį, o pagrindinės temos yra meilė, mirtis, nusivylimas, abejonės vertybėmis, baimės, sudaužyti likimai. Rašytojo stilius neperkrautas, todėl knygos patinka ne tik suaugusiems skaitytojams, lengvai perprantantiems rašymo aplinkybes, bet ir jaunimui. Beje, autoriui būdingas ir juodas humoras, juk apie išgyvenimus juokauti turbūt įmanoma ir taip.
Svarbiausi Kūriniai
„Kelias atgal“ (1931)
Romane „Kelias atgal“, išleistame 1931 metais, autorius tęsia fronto temą. Tačiau to nereikėtų suprasti visiškai tiesiogiai, nes dauguma veikėjų knygoje yra kiti. Istorija pasakoja apie tai, kas nutinka po karo. Jaunuoliai grįžta namo. Artimieji džiaugiasi, tačiau tikisi, kad jų mylimi žmonės grįš tokie, kokie paliko namus. Deja, iš saugaus pasaulio išplėšti ir į karo mėsmalę nublokšti vaikinai jau kitokie. Kelis metus vienintelis jų tikslas buvo noras išgyventi. Jie nesupranta, kaip galima jaudintis dėl niekniekių, kaip apskritai gyventi su visais vidiniais demonais, po to, kai žudė ir diena iš dienos matė žūstant draugus. „Kelias atgal“ - itin slogi knyga, dvelkianti beprasmybe ir laikoma vienu reikšmingiausių kūrinių apie tai, kas nutinka po karo.
„Trys draugai“ (1936)
Šiame romane, išleistame 1936 metais, autorius tęsia karo sužalotų likimų temą bei rašo apie draugystę ir skausmą, būdingą tarpukario kartai. „Trys draugai“ supažindina su jaunuoliais - Robertu, Otu ir Gotfrydu, neseniai grįžusiais iš fronto. Viltis, kad taikos metas atneš geresnį gyvenimą, neišsipildo. Karą pralaimėjusioje šalyje klesti ekonominis nuosmukis: nedarbas, infliacija, socialinė nelygybė, skurdas. Padidėjo nusikalstamumas. Tuo tarpu trys draugai visomis išgalėmis kabinasi į gyvenimą. Kartu išgyvenę karą, dabar jie dienų dienas leidžia remontuodami automobilius ir nuolat svaigindamiesi alkoholiu. Draugystė - vienintelis dalykas, kuriuo jie gali pasikliauti savo gyvenime. Istorija kupina tragizmo ir neišsipildžiusių lūkesčių. Romanas taip pat buvo ekranizuotas.
„Triumfo arka“ (1945)
„Triumfo arka“ - nepaprastai graži meilės istorija, išleista 1945 metais. Romano veikėjai meilės laikosi įsikibę kaip inkaro. Siužetas vystosi Paryžiuje, kur gyvena iš Vokietijos pabėgęs chirurgas Ravikas. Jis slapstosi nuo policijos ir atlieka nelegalias operacijas. Kaip ir visi autoriaus veikėjai - be saiko geria. Chirurgo atmintyje - Pirmasis pasaulinis karas, tas nelemtasis Remarque knygų veikėjas. Ateityje jau šmėžuoja naujas karas.
„Juodasis obeliskas“ (1956)
Romanas „Juodasis obeliskas“ išleistas jau po Antrojo pasaulinio karo - 1956 metais. Didele dalimi kūrinys ir vėl gali būti laikomas autobiografiniu. Knyga prasideda 1923 metais, Vokietijoje siaučiant nematyto masto infliacijai, šienaujančiai tiek turtingus, tiek vargšus. Glėbys ir net karutis markių tampa beverčiais. Temos romane ir vėl liūdnos bei tęsia pradėtas kitose knygose. Pagrindinis veikėjas Liudvikas - dvidešimt penkerių metų jaunuolis, dirbantis antkapių parduotuvėje, bet svajojantis tapti poetu. Romanas laikomas bene stipriausiu autoriaus kūriniu, kuriame egzistencinės mintys stoja greta gero humoro.
Kiti kūriniai
Erichas Marija Remarkas parašė 14 romanų, vieną pjesę, kelis apsakymų ir esė rinkinius. Kiti svarbūs romanai apima: „Mylėk savo artimą“ (1940), „Gyvenimo kibirkštis“ (1952), „Laikas gyventi ir laikas mirti“ (1992), „Naktis Lisabonoje“ (1992) ir „Šešėliai rojuje“ (1993). Lietuvių skaitytojams prieinama didžioji dalis rašytojo kūrinių.
Palikimas ir Aktualumas
Erichas Maria Remarque paliko ryškų pėdsaką literatūros pasaulyje. Jo kūriniai įsitvirtino kaip pasaulinės literatūros klasika, kuri nagrinėjama mokyklose ir iki šiol nepraranda populiarumo. Rašytojo knygos, kupinos kritikos karui, įtikina, kad nebūna karo vardan gero tikslo - kovoja, miršta ir suluošinti lieka realūs žmonės. 1955 metais Remarkas sukūrė scenarijų filmui „Der letzte Akt“ apie paskutines Hitlerio dienas. Per savo kūrybą E. M. Remarque’o kūriniai mums, skaitytojams, perduoda šviesią viltį apie šio pasaulio trapumą ir meilę artimui. Suprasdami Remarko ir visų, išgyvenusių du pasaulinius karus, patirtį, galime geriau įvertinti dabartinių rūpesčių ir krizių mastą. Jo romanai, nagrinėjantys meilės, mirties, nusivylimo, abejonių vertybėmis, baimių ir sudaužytų likimų temas, išlieka aktualūs ir jaudinantys naujas skaitytojų kartas.
tags: #remarkas #uzpakaline #trauke #vinis