Kiekviena tauta savo kalboje vartoja daugiau ar mažiau priežodžių, kuriuose vaizdingumo dėlei sugretinami bei lyginami du skirtingų kategorijų dalykai, turintys tarpusavy kokį nors panašumą. Tokie priežodžiai literatūros moksle yra vadinami palyginimais. Jie priklauso smulkiosios tautosakos sričiai, kurioje liaudis yra apreiškusi kūrybinį savo potencialą.
Palyginimų apsčiai turi ir lietuviai, kurie pra-rečiui griebiasi jų paįvairinti savo pokalbiui. Sakysime: "Apsiputojęs kaip šernas", "Pilnas kaip akis", "Sėdi kaip ant žarijų", "Vaišės kaip per tėvo šermenis".
Palyginimų sandara ir formos
Kaip matyti iš šių pavyzdžių, palyginimai yra sudaryti iš dviejų narių, arba dalių. Esmingiausias - pirmasis narys, prasidedąs dalyviu, būdvardžiu, veiksmažodžiu ar daiktavardžiu. Tik retokais atvejais palyginimai prasideda kitomis kalbos dalimis. Pavyzdžiui: "Niekur nėra taip patogu, kaip po savo stogu", "Ant snukučio lyg pelytė, o meili lyg lapytė", "Ak kad tave suriestų kaip ožio ragą!".
Yra ir tokių palyginimų, kuriuose abu nariai sukeisti, būtent antrasis stovi pirmojo vietoje: "Kaip gyvatė, senos odos nusikratė".
Be to, kai kas palyginimuose skiria dvi formas: vieną, kai abu nariai yra tame pačiame laipsnyje, ir kitą, kai antrasis narys išreiškiamas aukštesniu laipsniu. Tai gali būti akivaizdu iš šių pavyzdžių: "Guldo galvą kaip motina už savo vaiką", "Guvesnis miesto paršelis nei kiemo vaikelis".
Žodelių ir jungtukų vartojimas
Palyginimams sudaryti dažniausiai vartojamas žodelytis "kaip". Žymiai mažiau pasitaiko palyginimų, kuriuose abu nariai jungiami kitų jungtukų pagalba, kaip štai:
- "Išėjo it ožys mielių parnešti."
- "Gyvenimas be žmonos, lyg daržas be tvoros."
- "Lekia tarytum aitvaras."
- "Greičiau vėją suvaikysi, nei žmonos norus atspėsi."
- "Sudžiūvęs nei šakalys."
Tačiau yra ir tokių, kuriuose lyginamasis žodelis praleidžiamas:
- "Alus - ne vanduo, kunigas - ne piemuo."
- "Motinos dūžis - sviesto gniūžis, o pamotės žodis - tulžies kodis."
- "Pati - ne rankovė, neišversi."
Lietuvių kalboje pasitaiko palyginimų, sudarytų iš keturių, o kartais net šešių narių:
- "Geras kaip ožys, suktas kaip lapė."
- "Mylėk žmoną kaip dūšią, kratyk kaip grūšią."
- "Prie darbo kaip gaidys, prie valgio kaip arklys."
- "Graži kaip pavasaris, linksma kaip vasara, bagota kaip ruduo."
Tam pačiam dalykui vaizduoti retkarčiais vartojami du ar daugiau palyginimo variantų, kaip štai:
- "Akyse - kaip šilkas, už akių - kaip vilkas."
- "Akyse - kaip lapu kloja, už akių - kaip šuva loja."
- "Akyse - kaip brolis, už akių - kaip velnias."
- "Akyse - lapė, už akių - šernas."
Stilius ir skambesys
Palyginimų stilius pasižymi glaustumu, sklandumu, trumpasakotiškumu, kaip ir apskritai priežodžiuose. Nemažas dėmesys skiriamas skambumui. Abi palyginimo dalys dažnai surimuojamos:
- "Paikas kaip avies vaikas."
- "Našlaitėlė kaip drebulėlė."
- "Kaip gyvatė, akis pastatė."
- "Parduoda vyrus kaip jaučius, ima pinigus kaip žalčius."
- "Pataikūno saugokis kaip perkūno."
Retkarčiais išgaunamos net aliteracijos:
- "Apsirėdė kaip pelėda povo plunksnomis."
- "Gražūs Gruzdžių berneliai, kaip daržely diemedėliai."
- "Gardu kaip du medu."
Palyginimų kilmė ir reikšmė
Apie palyginimų esmę Vidmeris sako: "Palyginamieji posakiai dažnai atsiranda dėl polinkio ką nors perdėtai nupasakoti. Šis linkimas perdėti, padidinti yra bendras visiems žmonėms, kurie griežtai savęs nekontroliuoja. Jiems neužtenka pasakyti, kad šis žmogus kvailas. Tai būtų per daug ne vaizdu, nespalvinga, per daug blanku". Štai kodėl šiam reikalui jie sukuria posakius: "Kvailas kaip avinas", "Kvailas kaip bato aulas".
Vis dėlto palyginimas nėra superlatyvinis, bet konkretizuojantis posakis: jis nesiekia perdėti, bet apibūdinti vaizdingai. Vartojamoji žmonių kalba yra per mažai abstrakkti, kad galėtų išreikšti idėjas: ji nuolat ieško taškų, kuriais galėtų susiliesti su jusliniu pasauliu; ji griebiasi palyginimų ir įvaizdžių, kurie suteikia stiliui poetinį atspalvį.
Vieni lietuvių palyginimai yra sukurti pačios liaudies, naudojantis gyvenimo patirtimi, kiti pateko į kasdieninę kalbą iš raštų, treti atėjo iš kaimyninių tautų ir imta juos vartoti kaip savus, visai užmiršus jų kilmę. Tačiau šiame rašinyje bus stengiamasi cituoti tik autentiškus, lietuvių liaudies sukurtus palyginimus.
Palyginimų vartojimo būdai
Yra keturi palyginimų vartojimo būdai, arba atvejai:
- Grynai aprašomasis - apibūdinti asmenims, fizinėms bei dvasinėms jų savybėms, gamtinei aplinkai: "Galvelė kaip aguonėlė, veideliai kaip bijūno žiedeliai."
- Asociacinis - nusakyti dalykams asociacijų pagalba: "Augo kieme mergužėlė, kaip daržely aguonėlė."
- Tik ornamentinis: "Alpsta kaip merga, berną pamilusi, su kita besibučiuojant išvydusi."
- Išreikšti priežodinei išminčiai: "Tiesa, kaip saulė, amžina." "Marti, kaip pipiras, karti."
Istoriniai ir kultūriniai palyginimų atspindžiai
Daugelis palyginimų yra labai seni. Jie atspindi ilgų amžių liaudies žmonių galvoseną, įsitikinimus, papročius, prietarus ir, apskritai, visą jų buitį. Iš palyginimų galima atsekti seniausias lietuvių kultūros apraiškas, liečiančias įvairias gyvenimo sritis, kuriose žmogus darbavosi ir kūrė kaip protinga būtybė.
Dėl savo senumo ne visi palyginimai šių laikų žmogui suprantami be interpretacijos. Štai kad ir toks posakis: "Šnypščia kaip žaltys be ožkos pieno". Palyginimui išaiškinti reikia prisiminti senovės lietuvių pagarbą žalčiams, kuriuos jie laikydavo savo namuose ir girdydavo pienu. Taip pat jau ne visi šiandien begali suvokti ir šio posakio reikšmę: "Apsi-kaišiojus kaip Sekminių karvė". Pasirodo, kad šis palyginimas susijęs su papročiu, pagal kurį Lietuvoje per Sekmines yra papuošiamos vainikais karvių galvos. Jis taikomas mergaitei, prisikaišiojusiai į galvą nevykusių papuošalų.
Kartais net mįslės yra reiškiamos palyginimų forma: "Lėkiau kaip angelas, puoliau kaip velnias" (sniegas ir lietus).
Dar kiti palyginimai suvokiami tik gerai į juos įsigilinus. Štai: "Dantys kaip karveliai". Ką tai reiškia? Pasirodo, kad tai sveiki, balti dantys.
Palyginimai su vardais, vietovardžiais ir mitologiniais motyvais
Į palyginimus retkarčiais įtraukiami net asmenų vardai. Matyt, kai kurie asmenys žmonėse buvo taip išgarsėję kokiu nors savo veiksmu ar keistumu, kad liaudies vaizduotė sukūrė iš to palyginimų, kaip štai:
- "Stovi kaip Pilypas kanapėse."
- "Alsuoja kaip Dauliaus kalė, varlę vijusi."
Palyginimuose kartais minimi ir kai kurie Lietuvos ar kaimyninių tautų vietovardžiai:
- "Akys plačios kaip Žarėnų ganyklos."
- "Išėjo lyg varlės į Varšuvą."
Taip pat yra palyginimų su kitų tautų narių vardais:
- "Gyvena kaip švedas ant marių."
- "Mandrus kaip prancūzų šuo."
Pasitaiko palyginimuose ir mitologinių bei religinių motyvų, ypač susijusių su krikščionybe:
- "Gražus kaip laumės vaikas."
- "Piktas girtas kaip raganos pirštas."
- "Blaškosi it laumė po jaują."
- "Prisikalbino kaip velnias prie davatkos."
- "Gyvena kaip šv. Petras pas Dievą ant kampo."
- "Ėda kaip galvijas, net snukio neperžegnojęs."
- "Kūrenas kaip šv. Jono ugnelė."
Palyginimų klasifikacija ir pavyzdžiai
Yra keturi palyginimų vartojimo būdai, arba atvejai:
I. Bendrai apie palyginimus
Palyginimai yra liaudies kūrybos perliukai. Dauguma jų žavi švelniu savo humoru ir ironija, kuri netiesiog pasako kokią nors gyvenimo tiesą: "Lipa kaip atbula karvė į medį." "Išėjo iš kalbos, kaip elgeta iš maldos." "Nusimano kaip kiaulė apie pipirus." "Sugraudino kaip katiną lakštingalos daina."
II. Žmogus palyginimuose
A. Žmogaus kūnas
1. Fizinės savybės
- Aukštas: "Aukštas kaip žardas - nors busilui tūpti." "Aukštas aukštas kaip šaukštas, ilga ilga kaip smilga."
- Alkanas: "Alkanas visuomet, kaip gegužiukas svetimame lizde." "Alkanas kaip šuo (vilkas)."
- Baltas: "Baltas kaip degutas (ironiškai)." "Balta kaip deivė." "Balta kaip kiaulės blakstiena." "Balta kaip marių puta."
- Bagotas: "Bagotas kaip ruduo, piktas kaip šuo."
- Baisus: "Baisus kaip velnias raiste."
- Budrus: "Budrus kaip busilas pievoje."
- Didelis: "Didelis kaip briedis." "Didelis kaip kaminas, kvailas kaip avinas."
- Gajus: "Gajus kaip ragana skandinama."
- Girtas: "Girtas kaip kiaulė." "Girtas kaip maišas." "Girtas kaip mielė." "Girtas kaip šuo, drignių apsiuostęs."
- Gražus: "Gražus kaip iš pieno plaukęs." "Gražus kaip laumės vaikas." "Gražus kaip lėlė." "Gražūs kaip lino žiedeliai." "Graži kaip saulės duktė."
- Greitas: "Greitas kaip devyni vėjai." "Greitas kaip kiškis." "Greitas kaip vėžlys (ironiškai)." "Greitas kaip viesulas." "Greitas kaip žaibas." "Greita kaip netikėta bėda." "Greita kaip stirna."
- Ilgas: "Ilgą kaip smilga, storą kaip vora."
- Išbalęs: "Išbalęs kaip avižos grūdas." "Išbalęs kaip drobė."
- Išdailintas: "Iš dailintas kaip Velykų margutis."
- Išsišiepęs: "Išsišiepęs kaip laumė."
- Kietas: "Kietas kaip titnagas."
- Mažas: "Mažas kaip aguonos grūdas." "Mažas kaip nagas." "Maža kaip kielės akutė."
- Meilus: "Meili kaip alkanam duona." "Meili kaip gulbė."
- Neramus: "Neramus kaip gegužiukas svetimame lizde."
- Nusigėręs: "Nusigėręs kaip gaidys."
- Mitrus: "Mitrus kaip čigono arklys."
- Pasirėdęs: "Pasirėdžiusi kaip kapinių lelija."
- Plikas: "Plikas kaip tilvikas." "Plikas kaip velnio pirštas."
- Saldus: "Saldus kaip medus."
- Slidus: "Slidus kaip kalavijas."
- Sotus: "Soti kaip malūnininko kiaulė (vištelė)."
- Susiraukęs: "Susiraukęs kaip devynios pėtnyčios."
- Sveikas: "Sveikas kaip ąžuolas." "Sveikas kaip ridikas." "Sveikas kaip vinis, karštas kaip ugnis."
- Šaltas: "Šalta kaip varlė."
- Tiesus: "Tiesus kaip alkūnė (ironiškai)."
- Vienas: "Vienas kaip pirštas, visų pamirštas."
2. Fiziniai veiksmai
- Apipulti: "Apipuolė kaip varnos vanagą."
- Apsiašaroti: "Apsiašarojo kaip vilkas, avį papjovęs."
- Apsiverkti: "Apsiverkė kaip girtuoklis po trečio butelio."
- Apsiprasti: "Apsiprato kaip kiaulė bulvėse."
- Atbėgti: "Atbėgo kaip aitvarą pasižabojęs."
- Bėgti: "Bėga kaip akis išdegęs." "Bėga kaip bitės inkąstas." "Bėga kaip be galvos." "Bėga kaip sudegęs." "Bėga kaip kiškis balon skandintis." "Bėga kaip ugnies pasistvėręs."
- Bastytis: "Bastosi kaip nekrikštyta dūšia." "Bastosi kaip velnias po raistus."
- Cypti: "Cypia kaip griešna dūšia ugny."
- Čiulbėti: "Čiulba kaip lakštingala krūmuose."
- Daužytis: "Daužosi kaip pakaruoklio dūšia."
- Dejuoti: "Dejuoja kaip gegutė, savo vaikų ieškodama."
- Dingti: "Dingo kaip pernykštis sniegas." "Dingo kaip ugny (sudegęs)." "Dingo kaip vanduo nuo žąsies."
- Dirbti: "Dirba kaip arklys, suvalgo kaip trys." "Dirba kaip gaidys, ėda kaip arklys."
- Draskytis: "Draskosi kaip katinas ant stogo."
- Drebėti: "Dreba kaip epušies lapas."
- Eiti: "Eina kaip aklas balandžių šaudyti." "Eina kaip giltinę pamatęs." "Eina kaip lazdą prarijęs."
B. Žmogaus dvasia
1. Dvasinės savybės
- Aklas: "Aklas kaip akmuo."
- Atjautus: "Atjautus kaip motina."
- Bailus: "Bailus kaip kiškis."
- Blogas: "Blogas kaip velnias."
- Drovus: "Drovi kaip gegutė."
- Geras: "Geras kaip angelu."
- Gudrus: "Gudri kaip lapė."
- Kvailas: "Kvailas kaip avinas."
- Laimingas: "Laimingas kaip devintame danguje."
- Linksmas: "Linksmas kaip vasara."
- Nuobodus: "Nuobodus kaip lietus."
- Piktas: "Piktas kaip šuo."
- Protingas: "Protingas kaip pelėda."
- Ridus: "Ridus kaip vanduo."
- Tingus: "Tingi kaip katė."
- Užsispyręs: "Užsispyrimas kaip ožio."
- Žiaurus: "Žiaurus kaip vilkas."
2. Dvasiniai veiksmai
- Apgailėti: "Apgailėjo kaip motina pamestą vaiką."
- Bijoti: "Bijojo kaip velnias kryžiaus."
- Džiaugtis: "Džiaugėsi kaip vaikas gavęs dovanų."
- Gailėtis: " Gailėjosi kaip gulbė, kad negali skristi."
- Girti: "Gyrėsi kaip gaidys, kad vištas sutvarkęs."
- Gudrybauti: "Gudravo kaip lapė."
- Juoktis: "Juoktis kaip kiaulė, kai pilvas pilnas."
- Meluoti: "Melavo kaip pardavėjas."
- Nusiminti: "Nusiminė kaip našlaitėlė, kai saulė dingsta."
- Pykti: "Pyko kaip šuo ant kaulo."
- Svajoti: "Svajojo kaip poetas."
- Tylėti: "Tylėjo kaip pelė po šluota."
III. Daiktai ir sąvokos palyginimuose
1. Spalvos
- Juoda: "Juoda kaip anglis." "Juoda kaip naktis."
- Raudona: "Raudona kaip aguona." "Raudona kaip kraujas."
- Žalia: "Žalia kaip žolė."
- Balta: "Balta kaip sniegas."
2. Negyvieji daiktai
- Akmuo: "Kietas kaip akmuo."
- Duras: "Sunkus kaip durys."
- Kaminas: "Didelis kaip kaminas."
- Medis: "Tiesus kaip medis."
- Vanduo: "Skaidrus kaip vanduo."
3. Gyvieji daiktai (gyvūnai, paukščiai, augalai)
- Arklys: "Dirba kaip arklys." "Greitas kaip arklys."
- Avinas: "Kvailas kaip avinas."
- Karvė: "Lėta kaip karvė."
- Kiaulė: "Girtas kaip kiaulė."
- Kiškis: "Bailus kaip kiškis."
- Lapė: "Gudri kaip lapė."
- Ožys: "Užsispyrimas kaip ožio."
- Šernas: "Apsiputojęs kaip šernas."
- Šuo: "Piktas kaip šuo."
- Vėžlys: "Lėtas kaip vėžlys."
- Vilkas: "Žiaurus kaip vilkas."
- Zuikis: "Bailus kaip zuikis."
- Balandis: "Švarus kaip balandis."
- Gaidys: "Gyrėsi kaip gaidys."
- Lakštingala: "Čiulba kaip lakštingala."
- Pelėda: "Protingas kaip pelėda."
- Varna: "Juoda kaip varna."
- Žąsis: "Balta kaip žąsis."
- Ąžuolas: "Sveikas kaip ąžuolas."
- Aguona: "Raudona kaip aguona."
- Bijūnas: "Gražūs kaip bijūno žiedeliai."
- Bitė: "Darbi kaip bitė."
- Eglė: "Tiesus kaip eglė."
- Gyvatė: "Slidus kaip gyvatė."
- Rūta: "Graži kaip rūta."
4. Abstraktūs dalykai
- Meilė: "Meilė kaip ugnis."
- Tiesa: "Tiesa kaip saulė."
- Gyvenimas: "Gyvenimas kaip sapnas."
- Mirtis: "Mirtis kaip miegas."
5. Savaiminiai veiksmai
- Bėgti: "Bėga kaip vėjas."
- Kristi: "Krinta kaip lietus."
- Šviesti: "Šviečia kaip saulė."
6. Beasmeniai išsireiškimai
- "Kaip perkūnas."
- "Kaip audra."
- "Kaip žaibas."
IV. Lietuvių ir kitų tautų palyginimai
1. Asmens savybės
- "Gyvena kaip švedas ant marių."
- "Mandrus kaip prancūzų šuo."
2. Asmens veiksmai
- "Išėjo lyg varlės į Varšuvą."
Vieni palyginimai žinomi visoje Lietuvoje, kiti atskiruose regionuose ar tarmėse, treti siauresnėse apylinkėse: "Alus kaip velnias raguotas" (Dusetos). "Ilgai siuto kaip devynių velnių apsėstas" (Merkinė). "Ilgai prausėsi kaip saulė mariose" (Kretinga). Tačiau beveik visame krašte žinomas eufemistinis posakis: "Nebūk kaip kur žemę knisa."
Palyginimų kilmė ir vertė
Straipsnio "Palyginimai lietuvių priežodžiuose" autorius Juozas Tininis, žuvęs automobilio nelaimėje 1971 m. rugpjūčio 2 d. Kalifornijoje, jau yra gerokai pamirštas. Panašiai yra ir su jo raštais bei šiuo straipsniu, kuris pateko į "Aidų" redakciją. Dabar, jis spausdinamas, primenant 20 metų sukaktį nuo nelaimingos Tininio mirties. Tuo pagerbiamas jo kaip rašytojo atminimas.
Juozas Tininis, gilaus išsilavinimo, malonaus būdo ir aiškaus talento asmuo, gimė 1911 m. lapkričio 11 d. Panemunėlio vis., Rokiškio aps. Baigęs Rokiškio gimnaziją, 1935 m. pradėjo VDU studijuoti teol.-filosofijos fakultete klasikines kalbas. Baigęs fakultetą, 1938 m. Nancy universitete studijavo prancūzų literatūrą. 1945-1948 m. Tubingeno universitete gilinosi į graikų kalbą bei literatūrą, o po to, 1960 m. Vienos universitete - lyginamąją kalbotyrą. 1936-1944 m. buvo Joniškio lotynų ir prancūzų kalbų mokytojas. Tremtyje taip pat mokytojavo gimnazijose. Nuo 1949 iki 1954 metų gyveno Australijoje, po to Los Angeles mieste, Kalifornijoje, ir visur veikliai reiškėsi kultūriniame ir literarūriniame gyvenime bei leido knygas. 1957 m. išėjo jo novelių ir pasakojimų rinkinys "Sužieduotinė", 1971 m. - "Nuskandintas žiedas", 1970 m. - romanas "Dailininko žmona". Rankraštyje liko nebaigtas novelių rinkinys "Neatskleista paslaptis". Be to, tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje bendradarbiavo katalikų periodinėje spaudoje. Buvo ir "Aidų" bendradarbis. Pasižymėjo ir vertimais iš prancūzų ir vokiečių kalbų. Nuo 1925 m. iki mirties priklausė ateitininkams.
Nusižiūrėjęs į aplinkos pasaulį, žmogus pra-rečiui prisitaiko sau kai kurių gyvų ar negyvų daiktų savybes. Iš to gimsta palyginimai, kuriuose bailus asmuo lyginamas su kiškiu ar zuikiu, gudrus - su lape, kvailas - su avinu ar avimi, pasipūtęs - su kalakutu, nerangus - su vėžliu, darbštus - su bite ar skruzde, greitas - su aitvaru ar vėju, geras - su angelu, blogas - su kipšu, velniu ar šėtonu.
Norint parodyti, kokių palyginimų lietuviai turi, reikia juos suskirstyti į grupes. Vieni juos skirsto pagal objektus, su kuriais žmonės lyginami, kiti - pagal sritis, iš kurių tie palyginimai imami, pavyzdžiui, iš ūkininkų gyvenimo, iš gyvulių pasaulio, iš gamtos... Tačiau toks skirstymas prieštarauja palyginimo esmei. Geriausia ir tiksliausia juos skirstyti imant pagrindan pirmąjį palyginimo narį. Tačiau ir taip skirstant, nelengva surasti bendrų taškų, apie kuriuos būtų galima tiksliai sugrupuoti visus lietuvių palyginimus. Vis dėlto čia bus mėginama palyginimus suklasifikuoti pastaruoju būdu, kurio bendra schema šitaip atrodo: I. Bendrai apie palyginimus. II. Žmogus palyginimuose: A. Žmogaus kūnas: 1. Fizinės savybės, 2. Fiziniai veiksmai. B. Žmogaus dvasia: 1. Dvasinės savybės, 2. Dvasiniai veiksmai. III. Daiktai ir sąvokos palyginimuose: 1. Spalvos, 2. Negyvieji daiktai, 3. Gyvieji daiktai, 4. Abstraktūs dalykai, 5. Savaiminiai veiksmai, 6. Beasmeniai išsireiškimai. IV. Lietuvių ir kitų tautų palyginimai: 1. Asmens savybės, 2. Asmens veiksmai.
Pavyzdys iš pateikto teksto, iliustruojantis praktišką palyginimo panaudojimą:
Išmoktas paprastas amatas vėliau išgelbsti žmogų nuo skurdo. Darbštus viniakalys per ištisą dieną stovėjo kalvėje ir be paliovos kalė vinis, kad net žiežirbos tiško. Turtingo kaimyno pono von Bergo sūnus, eidamas kasdien pro šalį, valandomis žiūrėdavo į tą darbą. Vieną sykį viniakalys ir sako jam: „Daug dailaus laiko turėdamas, pasimokyk ir tamsta, ponaiti, vinių kalti, nes ką gali žinoti, rasi, kitsyk ir naudinga bus mokėti“. Dykaduoniui ponaičiui tai patiko. Pasiėmęs juokaudamas kūjelį, ėmė ant priekalo kalinėti ir greitu laiku išmoko gaminti pusėtinai tinkamas vinis batams įkalti. Senis ponas von Bergas mirė; sūnus per karą nustojo savo dvarų ir, kaipo beturtis išeivis, iškeliavo toli iš savo krašto į vieną kaimą. Tame kaime gyveno daugelis kurpių, kurie mieste apsčiai išleisdavo pinigų vinims pirkti, o dažnai ir už pinigus negaudavo; mat visoje apylinkėje gamino armijai daugel tūkstančių batų. Jaunas ponaitis von Bergas, vargo prispaustas, prisiminė gerai mokąs batams vinis kalti. Jis apsiėmė kurpiams užtenkamai prigaminti vinių, jeigu padės jam uždėti dirbtuvę. Kurpiai padėjo, ir jis iš savo darbo gerai galėjo išsimaitinti.