Diskusijos apie tai, kaip filosofija turėtų būti pateikiama plačiajai auditorijai, visuomet sulaukia prieštaringų reakcijų. Nemažai intelektualų mėgsta pašiepti populiarias filosofijos knygas, teigdami, kad kūrinys, kuriame bandoma populiariai paaiškinti filosofiją, iš esmės yra trupinių rankiojimas nuo stalo. Anot jų, tokios knygos pasakoja lyg ir lengvai, lyg ir apie viską, tačiau neprisiliečiant prie idėjų esmės.
Tačiau kiti atremia, kad šiais laikais, kai knygų skaitymas žmonėms toli gražu nebėra prioritetinė laiko leidimo rūšis, būtent tokios, patraukliai parašytos knygos padeda plėsti akiratį ir užpildyti žinių spragas. Juo labiau kad žodis „patraukliai“ toli gražu neturi reikšti „primityviai“. Būtent į šią nišą taiko britų filosofas Robertas Rowlandas Smithas, savo knygose siekdamas filosofiją įvilkti į kasdienybės rūbą.
Roberto Rowlando Smitho Kūrybos Kontekstas
Robertas Rowlandas Smithas - britų filosofas, dėstytojas ir konsultantas, jau pažįstamas lietuvių skaitytojams. Šiuo metu autorius yra atsidėjęs filosofijos populiarinimui: rašo knygas ir straipsnius apie jos taikymą kasdieniame gyvenime, laikraštyje „The Sunday Times“ turi savo skiltį, skirtą moralės klausimams, yra nuolatinis BBC televizijos ir radijo laidų dalyvis. Daugelį metų praleidęs Oksforde, dirbęs Prancūzijoje, JAV, Norvegijoje, R.R.Smithas grįžo į gimtąjį Londoną ir gyvena čia su žmona bei trimis dukterimis.
Jo knygoje „Pusryčiai su Sokratu: kasdienio gyvenimo filosofija“ apžvelgiama viena žmogaus diena, ieškant joje filosofinių poteksčių. Daugybę gyvenimo etapų žmonės pereina net nesusimąstydami, ką tai reiškia viso gyvenimo linijoje, kad tai, kas dabar atrodo visiškai įprasta ir priimtina (tarkime, mokymo sistema) kažkada buvo revoliucinga idėja. Autorius bando filosofiją įvilkti į kasdienybės rūbą - juk net ir išmokimas važiuoti dviračiu gali būti suvokiamas pagal įvairiausius požiūrius, o psichologiškai paaiškinantis ir svarbų asmenybės tapsmą.
Knyga „Prie vairo su Platonu“ tęsia šią tradiciją, joje autorius filosofo žvilgsniu apžvelgia svarbiausius kiekvieno iš mūsų gyvenimo įvykius nuo gimimo iki mirties. Aptariami net 19 gyvenimo etapų, tarp kurių:
- mokymasis vairuoti;
- pirmasis bučinys;
- nekaltybės praradimas;
- santuoka;
- persikraustymas;
- vidutinio amžiaus krizė;
- išėjimas į pensiją.
Autorius stengiasi įkvėpti optimizmo ir viena iš pagrindinių idėjų - kiekvienas gyvenimo etapas yra reikšmingas, kažko naujo, nepažinto pradžia. Knygoje remiamasi daugybe žymių mąstytojų, tokių kaip Sigmundas Freudas, Marcelis Proustas, Walteris Benjaminas, Karlas Marxas, Martinas Heideggeris, Shakespeare'as, Kantas, Pascalis ir Hegelis, aiškinant gyvenimo etapų prasmes, pavyzdžiui, ką apie įsimylėjimą sako Freudas.
Vidutinio Amžiaus Krizė: Šiuolaikinės Problematikos Analizė
Viena iš knygoje „Prie vairo su Platonu“ giliau nagrinėjamų temų - vidutinio amžiaus krizė. Jos reiškimosi laikas iš tiesų yra šių dienų ypatumas.
Krizės Išraiška Šiuolaikinėje Visuomenėje
Anksčiau, nepaisant numanomos gyvenimo trukmės, buvo įmanoma įsivaizduoti, kad gyvenimą galima padalyti perpus. Tačiau dabarčiai būdingas ilgas gyvenimas po to, kai susilaukėte vaikų ir dirbote, yra sąlygiškai naujas reiškinys. Viduramžiais nebūtumėte galėję sau leisti mėgautis vidutinio amžiaus krize - dar nesulaukęs keturiasdešimties jau būtumėte miręs. Šiais laikais, kai gyvename iki šimto metų ir dirbame iki šešiasdešimties, lieka kone 40 procentų gyvenimo, kuris neturi jokios aiškiai apibrėžtos ar kultūriškai nustatytos formos.
Chronologiniu požiūriu „vidutinio amžiaus krizė“ yra gana tikslus apibūdinimas, tačiau psichologiškai ji simbolizuoja ne dviejų vienodos trukmės gyvenimo etapų skiriamąją ribą, bet radikalią asimetriją, kai, blogiausiu atveju, pirmojoje dalyje lieka beveik viskas, o antrojoje - apgailėtini likučiai. Vis dėlto verta aptarti pačios krizės ir reakcijos į ją skirtumą. Kalbėdami apie „vidutinio amžiaus krizę“ dažnai juokaujame, tačiau ji gali atspindėti atsaką į tai, kas ne taip ir juokinga, kitaip tariant - į pamažu mus apimantį nerimą ar savigarbos stoką, kurie tokiame amžiuje baudžiasi virsti neišbrendama klampyne. Krizei būdingą elgesį turėtume vertinti kaip rimto negalavimo simptomą, o „Porsche“ tėra išorinė jo išraiška.
Tokie pavyzdžiai dažniausiai sietini su vyrais, bet pagal didėjantį riebalų nusiurbimo operacijų skaičių ir „berniukų“ verbavimą matyti, kad ir moterys stengiasi susigrąžinti tuos laikus, kai triumfavo. Tiesą sakant, senstant lyčių stereotipai vargu ar išnyksta, veikiau net priešingai - intensyvėja. Vidutinio amžiaus vyrai siekia ir vėl tapti tigrais, o jų bendraamžės - katytėmis.
Nostalgija ir Praeities Ilgesys
Svarbi krizės dalis yra nostalgija. Žodžio „nostalgija“ dalis „-algia“ reiškia „skausmą“. Taigi nostalgija etimologiškai apibrėžiama kaip veikiau nemalonus nei malonus išgyvenimas. Visa tai ryškiai skiriasi nuo šiuolaikinės nostalgijos sampratos, kai ji traktuojama kaip mėgavimasis sentimentaliais prisiminimais.
Ši sąvokos evoliucija siekia net Homero „Odisėjos“ laikus, kai pagrindinis veikėjas Odisėjas trokšta grįžti į mylimos Penelopės glėbį Itakėje - ir kuo ilgiau jam tenka laukti, tuo didesnę kančią jis patiria. Nors vidutinio amžiaus krizė sugrąžina guodžiančius (pagal šiuolaikinės nostalgijos sampratą) žmogaus praeities vaizdinius, tai vis tiek yra krizė, nes šiuose prisiminimuose slypi sielvartas.
Savirefleksija ir Nietzsche's Požiūris
Kaip visada, geriausias vaistas nuo krizės - prevencija, ir čia į pagalbą galime pasitelkti filosofą Friedrichą Nietzsche. Būtent šis „savi-“ (savirefleksija, saviugda) ir yra visa esmė. Vienas svarbiausių vidutinio amžiaus krizės aspektų yra tas, kad šiame procese neišvengiama savirefleksija. Vidutinis amžius tarsi savaime reikalauja asmeninio audito ir laimėjimų bei praradimų inventorizacijos.
Žmonėms, nepratusiems prie tokios introspekcijos, vien tai, kad tenka pažvelgti į savo vidų, gali sukelti krizę. Anksčiau žvilgsnis buvo sufokusuotas į išorinius gyvenimo įvykius, daiktų fantasmagorijos stebėjimą, o dabar skamba vidiniai varpai, raginantys tyrinėti dar neatrastas savo vidines gelmes. Visa tai gali pateikti nemalonių staigmenų, pavyzdžiui, paskatinti suvokti, kad jau niekada nebebūsite toks sąmojingas ar kad kai kurie santykiai negrįžtamai nutrūko.
Nietzsche neatsitiktinai savo keturiasdešimt penktojo gimtadienio proga parašė autobiografinį kūrinį savirefleksiją pavadinimu „Ecce Homo“, kuris trykšta nevaldomu savęs aukštinimu. Pavadinimas, susijęs su Jėzaus Kristaus pareiškimu „Štai žmogus“, ištartu ruošiantis jį nukryžiuoti, pateikia pirmąją užuominą: Nietzsche kartu nori save ir sugretinti, ir supriešinti su krikščionių Mesiju.
Nors galima prieštarauti, kad tokia didybės manija yra vienas akivaizdžiausių vidutinio amžiaus krizės požymių, tačiau Nietzsche atsakytų, kad krikščionybė ir egzistuoja būtent tam, kad nuslopintų savęs šlovinimą. Pats Kristus tampa garbinimo objektu, o visi kiti, tai yra mes, privalome nusižeminti - mūsų pagarbus nusilenkimas iki žemės yra būtinas atsakas į jo virtimą aukščiausiuoju. Nietzsche’s požiūriu, krikščionybė pasitelkia piktą ideologiją, kuria siekiama paversti mus nuolankiais vergais. Pagrindinis krikščioniškosios moralės tikslas - psichologinė kastracija, kai pirmiausia mums primetamas menkavertiškumas, o vėliau jis pavadinamas dorybe: „Gerai būti nusižeminusiam“, - teigia krikščionybė.
Toks savęs slopinimas savo ruožtu reiškia, kad ne Kristuje, o būtent „žmonijoje“ glūdi tikrasis nepaprastų darbų šaltinis, kuris suteikia miglotą viltį ištrūkti iš vidutinio amžiaus krizės. Nietzsche meldžia: jei tik galėtume nusimesti tą krikščionišką ar moralistinį šydą nuo savo akių, mes net matytume save kaip dievus, suprantama, ne krikščioniškosios prigimties. Svarbiausia - religinį pasyvumą paversti pasaulietišku aktyvumu. Tai įmanoma ryžtingai ginant savo norus ir neleidžiant tokiems dalykams, kaip paskola, santuoka ir darbas, jūsų palaužti, nes šie kasdieniai pančiai ne ką skiriasi nuo moralinių - abiem atvejais žmogus galiausiai nugyvens nuobodų ir nereikšmingą gyvenimą.
O kas yra toji „valia“, taip galingai sprogdinanti kelią į vidutinio amžiaus krizę? Anot Nietzsche's, savastis slypi būtent valioje - nepalenkiamas siekis įtvirtinti savąjį „aš“ arba „suvokti save kaip individą“. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, itin atsargiai įsitraukiama į kokią nors grupę, nes grupės lengvai tampa avių, bukai sekančių viena kitą, banda. Asmenybė, priešingai, atsiskiria nuo bandos ir tampa unikumu, kuris pats sprendžia ir valdo savo likimą. Tačiau negalite tiesiog imti ir pradėti suvokti save kaip individą.
Visų pirma, kitaip nei teigia krikščioniškoji teologija, privalote tikėti, kad pasaulis nėra iš anksto nulemtas ir yra pakankamai nepanaudotos erdvės, kurią ateityje galėsite formuoti pagal savo asmeninę viziją. Patį pasaulį turime suvokti kaip radikaliai atvirą, stokojantį galios, kurią dažnai jam priskiriame, nepajėgų atsispirti žmogaus valiai, kurti kliūtis ir slopinti kieno nors pažangą.
Šis Nietzsche’s idealas toli gražu skiriasi nuo tipiškos vidutinio amžiaus krizės, kuri geriausiu atveju tegali būti pastangų įveikti save parodija. Kai pilvotas keturiasdešimtmetis nusiperka elektrinę gitarą, gali būti, kad tokiu būdu jis puoselėja vidinę savęs, kaip roko dievo, kuriuo vis dar žavimasi, viziją. Tačiau tokie pavėluoti asmeninio gelbėjimosi veiksmai, tiesą sakant, yra labai tipiški - nė viename jų nėra nieko individualaus. Paauglystėje jis buvo „kietas“, tačiau be cento kišenėje, dabar jis turi pinigų, kad galėtų įsigyti pačią geriausią „Gibson“ gitarą, bet jau prarado savo šaunumą, o su juo ir tą išskirtinumo kibirkštėlę. Tuo tarpu tikroji Nietzsche’s krizė jūsų troškimus ir siekius kaip tik padarytų ne tokius tipiškus ir bendrus.
Vidutinio amžiaus krizė, tiek, kiek ji padeda pasirengti lūžiui, gali būti labai teigiama, tačiau jei ji tampa regreso preliudija, ji yra labai blogai.
„Prie Vairo su Platonu“ Vertinimai ir Knygos Poveikis
Kaip minėta, knyga „Prie vairo su Platonu“ greičiausiai neatvers gilių išminties klodų, ir sunkiai tikėtina, kad įgysite rimtesnį supratimą apie įvairias filosofines koncepcijas. Tačiau ji gali padėti suvokti kasdienybės filosofiją, pamėginti ieškoti prasmės tame gyvenimo etape, kuriame dabar esate. Nesvarbu, ar mokotės vairuoti, ar ruošiatės tuoktis arba skirtis, ši knyga leis į savo gyvenimą pažvelgti visiškai naujai.
Nors knyga siūlo įdomių įžvalgų apie platesnį gyvenimo paveikslą, kai kuriems skaitytojams ji gali pasirodyti sunkiai skaitoma. Vienas skaitytojas teigė, kad knyga „Prie vairo su Platonu“ jam pasirodė tarsi privalomas skaitymas pirmakursio filosofijos ar sociologijos paskaitoms. Jai suprasti prireikė pasigilinti į meno istoriją ir pasieškoti retesnių žodžių reikšmių. Nors knyga gali atrodyti „nuobodžiavimu“, ji vis dėlto pateikia keletą įdomių įžvalgų apie bendrą gyvenimo paveikslą, tačiau ne visiems patinka jos pateikimo stilius, todėl kai kurie jos nerekomenduoja, nebent ši tematika itin domina.
tags: #prie #vairo #su #platonu #problematika