Kalbėdami apie pirmąjį sovietinį automobilį, neišvengiamai susiduriame su sudėtinga ir dažnai slepiama Sovietų Sąjungos automobilių pramonės istorija. Daugelį metų buvo stengiamasi nuslėpti ar bent jau sumenkinti tai, kad didžioji dalis SSRS sukurtų mechanizmų ar agregatų nebuvo originalūs. Praktiškai visi ratuočiai, gaminti Rusijoje nuo pat Spalio revoliucijos, buvo daugiau ar mažiau vykusios užsienio modelių kopijos.
Šis pirmasis automobilis nebuvo koks nors lengvas ir gražus automobilis, kokius matome šiandien. Jis buvo sunkus ir nelabai gražus, tačiau svarbu, kad tai buvo pirmasis automobilis, pagamintas Sovietų Sąjungoje.
Sovietinės automobilių pramonės ištakos: nuo importo iki kopijų
Pirmasis „sovietinis“ automobilis - AMO-F-15
Pats pirmasis automobilis, pagamintas Sovietų Sąjungoje, vadinosi AMO-F-15. Jis buvo pagamintas 1924 metais Maskvos automobilių gamykloje. Šis automobilis buvo gana paprastas ir lengvai valdomas, todėl greitai tapo populiarus. Tačiau AMO-F-15 nebuvo visiškai sovietinis gaminys.
Ankstyvasis bendradarbiavimas ir „originalių“ detalių gamyba
Visko pradžia ko gero galima laikyti 1917-uosius metus, kai Maskvoje pastatytoje gamykloje AMO buvo pradėti rinkti 1,5 tonos sunkvežimiai „Fiat 15-TER“. Puikiai išlaikę Pirmojo pasaulinio karo egzaminą, šie ratuoti aparatai neliko nepastebėti komunistų partijos vadų. Rūpindamasi tolesne jų gamyba, naujoji Rusijos valdžia skyrė lėšų pabaigti ir sukomplektuoti cechams. Per metus gamykla turėjo surinkti 1 200 automobilių - modernizuotų 15-TER versijos - F-15 modelių.
Bolševikai tuomet meistriškai mulkino „FIAT“ atstovus žadėdami ilgą ir abipusiai naudingą bendradarbiavimą. Atsargines dalis AMO pirko labai mažomis kainomis, tačiau, gavę būtiną asortimentą ir mazgų kiekį, SSRS vadai italus išgrūdo lauk.
Kito modelio gamybos licencija 1930-aisiais buvo įsigyta iš amerikiečių bendrovės „Autocar“. Modelio AMO-2 (buvusio „Autocar 5“) surinkimas iš importuojamų detalių lygiai po metų vienašališkai buvo nutrauktas, nes tarybinė pramonė išmoko gaminti „originalias“ dalis.
Panašų antausį gavo ir „Ford“. 1929-ųjų pavasarį SSRS Liaudies ūkio komitetas priėmė sprendimą dėl gamyklos statybos Nižnyj Novgorode, kur kasmet turėjo būti pagaminama apie 100 000-120 000 sunkvežimių. Gamykla, vadinta NAZ (vėliau pervadinta į GAZ), buvo pirmasis Rusijos fabrikas, iškart apskaičiuotas masinei automobilių gamybai. Amerikiečių inžinieriai padėjo suderinti gamyklos statybos techninę dokumentaciją ir įsisavinti lengvojo „Ford A“ bei 1,5 tonos keliamosios galios sunkvežimio „Ford AA“ gamybą.
1932 m. Sovietų Sąjungoje pradėtas gaminti GAZ-A buvo beveik identiška penkiais metais „vyresnio“ „Ford Model A“ kopija, o 1936 m. GAZ-M-1 neįtikėtinai priminė „Ford Model B-40 A“. Įdomu tai, kad dažniausiai sovietams susiruošus gaminti vieną ar kitą kloną, Vakaruose pirmtakas buvo jau kuris laikas negaminamas.
Pokario metai ir užsienio technologijų „įsisavinimas“
Keletas vėliau gimusių automobilių-dvynių buvo tikri karo kūdikiai. Kuomet Tarybų Sąjunga padėjo laimėti Antrąjį pasaulinį karą, jie be jokios sarmatos perėmė vokiečių kurtas automobilines technologijas. Daugiausiai nukentėjo „Auto Union“ koncernas ir jų lenktyninių automobilių padalinys. Tačiau po karo pasaulis pasikeitė - laisvas žodis vakaruose pradėjo skambėti vis garsiau ir rusai vis dažniau buvo kaltinami plagijavimu. Daugiausiai prie to prisidėjo stipriai nukraujavęs „Auto Union“ koncernas, kurio darbus ir įrangą pasisavino ne bet kas kitas, o raudonoji armija. Ir visgi, sovietai siekė turėti nesuteptą autoritetą, todėl TSRS sutiko su automobilių gamintojų reikalavimais ir išsipirko reikiamus patentus.
„Opel“ palikimas ir „Moskvičiaus“ gimimas
1945-ųjų pavasarį, iškėlę raudoną vėliavą virš Reichstago, sovietai netrukus iš Vokietijos į Rusiją parsivežė „Opel“ gamybos linijas. Netrukus į gatves išriedėjo „naujas tarybinis“ automobilis „Moskvičius - 400/420“ - kaip iš akies luptas „Opel Kadett K38“. Pirmasis 1946-ųjų „Moskvič“ markės automobilis buvo praktiškai „nulaižytas“ nuo Trečiajame Reiche sukurto „Opel Kadett-K38“: kaip karo trofėjus į sovietų rankas pateko ne tik visa gamybinė dokumentacija bei didelė dalis įrangos, bet ir patyrę vokiečių specialistai. „Opel“ markės automobiliai stipriai įtakojo ir vėlesnes „Moskvičių“ kartas.
ZIL-110 ir „Packard“ įtaka
1941 m. grupei talentingų sovietų inžinierių buvo pavesta sukurti aukščiausios klasės limuzino projektą. 1945 metais SSSR išleistas ZIL-110 (dar žinomas kaip ZIS-110) automobilis, kuris, bent jau vizualiai, labai priminė 1942 m. nustotą gaminti amerikietiškąjį „Packard-180“. Kadangi apie kompanijos „Packard“ bendradarbiavimą su sovietais nelabai žinoma, galima spėti, kad pastarieji tiesiog „pasiskolino“, sakoma, Stalinui labai patikusį kėbulo dizainą. Sutvirtinę rėmą, surinkdami ZIS-110 jie sumontavo visiškai metalinį kėbulą. Daugiau nei 140 AG galios automobilis tiesiogine to žodžio prasme per kelias sekundes įsibėgėdavo iki 140 km/val. Keleivių patogumui galinėse sėdynėse buvo platūs porankiai ir atskiros peleninės po 4 vnt.
Leidimas pirkti tokius automobilius taip pat buvo ribotas; pavyzdžiui, nusipirkti automobilį M-1 kainavo 9,5 tūkst. rublių, o ZIS-101 atveju reikėjo iš pradžių gauti leidimą pirkti ir sumokėti už jį į valstybės iždą ne daugiau kaip 27 tūkst. rublių.
„Pobeda“: modernumas ir naujovės
„Pobeda“ (GAZ-M20) buvo pirmasis sovietinis automobilis su elektriniais valytuvais, elektriniu šildytuvu ir AM bangų radiju. „Tai buvo pakankamai modernus to meto automobilis“, - sakė Vaidas Vekeriotas, asociacijos „Retromobile“ narys. „Pobedos“ aptakus korpusas be išsikišusių sparnų, žibintų ir pakojų buvo to meto naujovė - nedaug tuometinių automobilių pasaulyje turėjo tokius kėbulus. Jis pradėtas kurti 1948 m. Gorkio automobilių gamykloje.
„Čaika“: prabanga su vakarietišku atspalviu
Ir netgi „Čaika“ - aukščiausios sovietinės nomenklatūros pasididžiavimas - buvo tiesioginė vakarietiškų technologijų bei dizaino sprendimų įpėdinė. Šis šeštajame dešimtmetyje sukurtas modelis buvo gaminamas ilgiausiai - nuo 1959 m. Nepaisant išoriškai ne itin pompastiškos išvaizdos, automobilio viduje buvo įrengti naujausi technikos pasiekimai. „Čaika“ buvo automobilis, kuris ne tik kainavo tiesiog beprotiškus pinigus, bet ir buvo neįkandamas paprastam tarybiniam žmogui.
Pirmieji sovietiniai pikapai
Ikikariniai modeliai
Sovietiniai pikapai buvo gaminami dar iki Antrojo pasaulinio karo. Tai buvo du modeliai - GAZ 4 ir GAZ 415. Pirmasis sovietinis pikapas, kuriam buvo panaudota GAZ-A bazė, buvo serijinis ikikarinis pikapas. Automobiliui naudota sunkvežimio GAZ AA kabina.
Pokariniai pikapai ir prototipai
Po karo buvo ilgoka pertrauka, o vėliau pasirodė modifikuota „Moskvičiaus“, arba kaip jis buvo vadinamas senesnio leidimo knygose - „Maskviečio“, versija IŽ 27151. Šis automobilis, sukurtas krovininio furgono IŽ 2715 pagrindu, buvo vienintelis tikras serijinis sovietinis pikapas, gamintas nuo 1972 iki 2001 m.
Tačiau buvo ir kitų neoficialių pikapų. Kai kurie automobiliai nebuvo serijiniai ir buvo gaminami tik tada, jei likdavo dalių arba pasitaikydavo brokuotų 2101, 2102, 2104, 2105 ir 2107 modelių kėbulų. Dalis kėbulo tiesiog buvo nupjaunama ir toks „pikapas“ paleidžiamas į „vidines“ gamyklų trasas. Panašiai, kai kurie pikapai, pagaminti iš vadinamojo „kupriuko“ (mažo keleivinio automobilio), buvo naudojami įmonės vidaus reikmėms.
1976 m. pasirodė bandomoji VAZ pikapo versija. Buvo planuota pradėti jos serijinę gamybą. Inžinieriai sumąstė, kad krovinių skyriuje turi būti įmontuota palapinė, kurią bus galima išskleisti norimoje vietoje.
Sovietinės automobilių pramonės palikimas: „Žiguliai“ ir kiti klonai
Nuolat pabrėždami tarybinio mokslo, technologijų bei gyvensenos pranašumą, sovietai nesikuklino begėdiškai kopijuoti viską, ką išrasdavo jų ideologiniai konkurentai Vakaruose. Jei svetimų technologijų nepavykdavo nusipirkti, jos būdavo tiesiog vagiamos, kopijuojamos, kiek modifikuojamos ir komunizmo rytojumi gyvenančiai liaudžiai pristatomos kaip išskirtinis sovietų produktas.
Šimtai milijonų užsienyje niekada nebuvusių šeštadalį pasaulio užimančios šalies piliečių nė baisiausiame sapne negalėjo pagalvoti, kad didelė dalis vadinamųjų tarybinio mokslo pasiekimų iš tiesų yra ne pasiekimai, o dažniausiai ne itin vykusios Vakarų analogų kopijos. Sovietų kino kronikos mėgdavo girtis sava automobilių gamyba. Čia naujutėlaitis „Moskvičius“ išleistas, čia prašmatnioji „Volga“, čia - „Žiguliai“.
Beje, Rusijoje net nebandoma pernelyg slėpti, kad absoliuti dauguma sovietinės automobilių pramonės modelių buvo „nušvilpti“ užsienio gamintojų pavyzdžiai. Skiriasi tik piratavimo įžūlumo ir plagijavimo tikslumo laipsnis. Ko gero, nėra nė vienos garsios kompanijos, kuriai rusai nebūtų „įstatę ragų“.
„Žigulių“ fenomenas ir „Fiat“ bendradarbiavimas
Bene vienintelė išimtis - populiarieji „Žiguliai“. Modelio „VAZ-2101“ (t. y. „Fiat 124“ - 1966-ųjų „Europos metų automobilis“) gamyba buvo įsisavinta daugiau mažiau civilizuotai. SSRS priėmus sprendimą dėl didžiulės automobilių gamyklos, kuri per metus turėjo surinkti ne mažiau 600 000 mašinų, partneriais buvo pasirinkti „Fiat“. Tai lėmė politinės intencijos: Italijoje tuo metu valdžioje buvo komunistų partija, o „Fiat“ turėjo rimtų finansinių sunkumų. Rusai demonstratyviai ištiesė pagalbos ranką - pasirašė sutartį dėl įrangos ir technologijų tiekimo į SSRS, už viską dosniai sumokėdami.
Netgi miestą, kuriame išdygo naujoji gamykla, italų komunistų vado garbei pavadino Toljačiu, kuris anksčiau buvo žinomas Stavropolio vardu. Beje, minėtas VAZ-2101 / „Fiat 124“ modelis su minimaliais konstrukciniais pakeitimais buvo gaminamas net 40 metų. 1970 m. pradėti gaminti „Žiguliai“ (VAZ-2101) iš esmės buvo licencijuotas, kiek „sovietizuotas“, atšiauresniam klimatui pritaikytas itališkojo „Fiat-124“ dvynys. Bendru sovietų bei italų sutarimu įkurta ir „Volgos“ automobilių gamykla Toljatyje. Beje, italų specialistai suteikė gamyklai visą techninį aprūpinimą bei rengė vietos specialistus. Visi vėlesni „Žigulių“ modeliai taip pat buvo kurti „fiatų“ pagrindu. Taigi, populiariausią masinį sovietų automobilį iš esmės sukūrė užsienio draugai, kurie tuo pat metu buvo ir idėjiniai priešai.
„Volga“ ir „Zaporožietis“: tęstinė kopijavimo praktika
Tiesa, pristatant pastaruosius, kartkartėmis lyg ir buvo užsimenama, kad „Žiguliai“ - sovietų draugystės su italų „Fiat“ koncernu produktas, bet, kad kopijuota ir ta pati „Volga“, ir „Moskvičius“, ir netgi kuklusis „Zaporožietis“ - tai žinojo tik nedaugelis. Etaloninė „Volga“ (GAZ-24, leista 1967-1985 m.) kopijavo amerikietiškas automobilių gamybos tradicijas, ir net žymusis klasikinis „Zaporožietis“ (ZAZ-968) - beveik kaip iš akies trauktas vokiškas „NSU Prinz-4“. Abiejų varikliai buvo galinėje automobilio dalyje, abu pasižymėjo gana panašiomis techninėmis charakteristikomis, tik vokiškas modelis nustotas gaminti 1973-aisiais, o sovietinis buvo leidžiamas nuo konvejerio iki pat 1994-ųjų.
Visą SSSR egzistavimo laikotarpį šalies lengvųjų automobilių pramonė beviltiškai vilkosi paskui vokiečių, japonų, amerikiečių, italų, prancūzų, švedų ir kitų šalių gamintojus.
Savarankiški bandymai: pirmasis sovietinis sportinis automobilis
Tarybinė valdžia žinojo, jog ne vien karinė galia rodo šalies pasiekimus. Jie pasauliui nusprendė parodyti savo automobilių inžinierių gabumus, nors ir ne visai sąžiningai. 1948 metais išleistas specialus valdžios įsakymas įpareigojo vietinius gamintojus nenaudoti užsienietiškų technologijų prototipuose, kurie rungtyniaus su vakarietiškais konkurentais. Tai reiškė, kad inžinieriai turėjo sugrįžti prie brėžinių ir sukti galvą, kaip sukurti konkurencingą ir kartu tarybinį sportinį automobilį. Neturėdami tokio žinių bagažo, kaip vakariečiai, rusai nusprendė pagalbos kreiptis į aeronautikos specialistus. Juk kiekvienam aišku, kad kuo tolygiau kėbulas skros orą, tuo lengviau bus varantiesiems agregatams.
„GAZ-C1“ - „Pobeda-sports“
Visų pirma, inžinieriai iš Gorkio gamyklos turėjo pasirinkti tikrą rusišką automobilį, kuris galėtų tapti projekto donoru. Juo tapo tuo metu pats aptakiausias šalies automobilis - „GAZ-M20“ („Pobeda“), kurio švelnios kėbulo linijos leido orui tekėti be didesnių trukdžių. Vis dėlto, dar prieš pradėdami tobulinti agregatus, aeronautikos inžinieriai sukūrė stipriai patobulintą kėbulą, kuris iš šono priminė perpjautą lėktuvo sparną. „Pobeda“ pasikeitė neatpažįstamai, o jos stogas pažemėjo dar keliolika centimetrų.
Tuomet atėjo eilė varikliui. Paprasčiausias kelias būtų buvęs užsienietiško, galingo ir našaus agregato brėžinių pirkimas iš pažangaus, vakarietiško automobilių gamintojo. Tačiau sovietų valdžios išleistas įsakymas kiek apsunkino inžinierių gyvenimą ir pastarieji turėjo patys suktis iš bėdos. „GAZ“ specialistai pasirinko standartinį „Pobeda“ variklį, pakėlė kompresiją, uždėjo du „K-22A“ karbiuratorius ir iš 2,5 litro darbinio tūrio agregato sugebėjo išgauti 75 arklio galias. Jo užteko, jog 1,2 tonos sveriantis automobilis pasiektų didesnį nei 160 km/val. greitį.
„GAZ-C1“ pavadinimą gavęs automobilis yra pirmasis sovietinis sportinis automobilis, kurį savarankiškai sukūrė rusai. Viso buvo pagaminti penki prototipai (įskaitant ir versiją be stogo), kurie sėkmingai dalyvavo vietinėse lenktynėse. „Pobeda-sports“ pravardę gavusi mašina pagerino tris TSRS rekordus 50, 100 ir 300 kilometrų distancijose. Rusai šį autentišką sportinį prototipą naudojo naujų technologijų bandymuose, o galingiausia versija turėjo 105 arklio galias bei galėjo išvystyti 190 km/val. greitį. Tačiau šis automobilis vis tiek yra „suteptas“ vakarietiškomis detalėmis - 1951 metais „GAZ-C1“ variklyje buvo sumontuota aliumininė galva, kurios brėžinius sukūrė amerikiečiai. Apskritai, „Pobeda-Sports“ yra laikomas ganėtinai sėkmingu tarybiniu sportiniu automobiliu.
tags: #pirmasis #sovietinis #automobilis