Transporto įmonės, siekdamos vykdyti darbo funkcijas, darbuotojams (vairuotojams) patiki valdyti brangias transporto priemones, tokias kaip vilkikai ar puspriekabės, ir gabenamus krovinius. Nors vairuotojai yra apmokomi ir instruktuojami prieš išvykstant į reisus, sunku visiškai eliminuoti situacijas, kai padaroma žala įmonės turtui. Darbo teisiniuose santykiuose galioja darbuotojo atsakomybė prieš darbdavį, tačiau kyla klausimas, ar to pakanka, ypač atsižvelgiant į naujojo Darbo kodekso (DK) nuostatas, kuriose nebeliko normų, reglamentavusių visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Advokatas Mindaugas Šimkūnas pabrėžia, kad įsigaliojus naujajam DK sutartyje su darbuotoju nebegalima numatyti visiškos materialinės atsakomybės, tačiau tai nereiškia, kad jos nebelieka.
Materialinė atsakomybė: pokyčiai ir naujovės
Anksčiau, kai galiojo senasis Darbo kodeksas, krovinių gabenimas buvo sritis, kurioje darbdavys dažniausiai su darbuotoju (vilkiko vairuotoju) sudarydavo visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Visiška darbuotojo materialinė atsakomybė reiškė pareigą pilna apimtimi atlyginti tiesioginius darbdavio nuostolius už perduotą, bet neišsaugotą materialųjį turtą. Ši tvarka sukeldavo daug nerimo tarp vilkikų vairuotojų, daugelis kurių jau anksčiau buvo pasirašę tokias sutartis.
Naujasis DK įvedė esminių pokyčių, tačiau palieka galimybes darbdaviams išsireikalauti žalos atlyginimą iš vairuotojo. Kaip ir ankstesniame reglamentavime, darbuotojo prievolė atlyginti visą padarytą turtinę žalą yra ribojama jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžiu. Tačiau pagal naująjį DK, kaip ir anksčiau, sutartyje galima numatyti ribotą darbuotojo atsakomybę, kuria galima išsireikalauti žalą, neviršijančią trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio.
Visiškos materialinės atsakomybės išimtys ir ribotoji atsakomybė
M. Šimkūnas atkreipia dėmesį, kad nebelieka visiškos materialinės atsakomybės sutarties dėl žalos, padarytos prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos procese. Taip pat nebereikia atlyginti žalos, padarytos kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose, kuriais remiantis galima taikyti visišką žalos atlyginimą.
Naujovė yra ta, kad žalą padarius dėl darbuotojo didelio neatsargumo, atlygintinos žalos riba yra šeši vidutiniai darbo užmokesčiai. Pasak M. Šimkūno, didelis nerūpestingumas konstatuojamas tada, kai darbuotojas nevykdo konkrečių pavedimų elgtis atsargiai ir rūpestingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad didelis neatsargumas yra tuomet, kai asmuo nesilaiko paprasčiausių kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių, jas tiesiog ignoruoja.
Teritorinė, šakos kolektyvinė sutartis gali numatyti kitus atlyginamos turtinės žalos dydžius, kurie negali viršyti dvylikos darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių dydžio (DK 153 str.).
Kaip išimtys, įgalinančios darbdavį išsireikalauti iš vairuotojo visą žalą dėl transporto priemonės sužalojimo atlyginimą, naujajame Darbo kodekse vardijami atvejai:
- darbuotojas žalą padarė tyčia;
- žalą padarė darbuotojo veikla, turinti nusikaltimo požymių;
- žalą padarė neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų vairuotojas.
Žalos dydžio nustatymas ir kaltės formos
Tiek riboto, tiek ir visiško žalos atlyginimo atvejais nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, atsižvelgiama į:
- netekto turto ar turto, kurio vertė sumažėjo, vertę, atskaičiavus nusidėvėjimą, natūralų sumažėjimą ir turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius);
- žalą padariusio darbuotojo ir žalą patyrusio darbdavio kaltės laipsnį ir jų veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo;
- faktą, kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis, ir jam tenkanti komercinė ir gamybinė rizika.
Netyčinės žalos padarymo atveju darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgti ir į vairuotojo finansines ir ekonomines galimybes. Didžiąją dalį pajamų dienpinigiais gaunantis vairuotojas gali būti pripažintas turįs menkas finansines ir ekonomines galimybes atlyginti darbdaviui visą padarytą žalą.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal asmens valios išraišką kaltė gali pasireikšti dviem formomis: tyčia ir neatsargumu. Kaltės formos skirstomos į rūšis:
- tiesioginę tyčią;
- netiesioginę tyčią;
- neatsargumą dėl perdėto pasitikėjimo;
- neatsargumą dėl nerūpestingumo.
Siekiant visos patirtos žalos atlyginimo, darbdavys turi įrodyti darbuotojo tyčią, nusikaltimo požymius, neblaivumą. Su neblaivumu įrodyti kiek paprasčiau - pakanka administracinio nusižengimo tyrimą atlikusio pareigūno surašyto administracinio nusižengimo protokolo ir medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto iš sveikatos priežiūros įstaigos. Sunkiausia įrodyti vairuotojo tyčią. Tiesiogine tyčia laikomas toks asmens elgesys, kai sąmoningai siekiama padaryti žalos. Netiesioginė tyčia konstatuojama tada, kai sąmoningai leidžiama žalai atsirasti.
Žalos išieškojimo tvarka
Dar vienas aktualus klausimas - kaip atsiradusi žala gali būti išieškoma. Jei yra galimybė, žalą galima atlyginti gera valia iš karto. Kitu atveju ji gali būti išskaitoma iš darbuotojo darbo užmokesčio, neviršijant vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio. M. Šimkūnas atkreipia dėmesį į dar vieną naujovę - toks darbdavio nurodymas gali būti priimtas ne per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos, bet per ilgesnį - trijų mėnesių terminą. Tačiau toks metodas taikomas tik išieškant ne didesnę kaip vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio žalą.
Advokatas pabrėžia, kad tiek darbdavio rašytiniu nurodymu, tiek darbo ginčus nagrinėjančio organo nustatyta žala iš darbuotojo darbo užmokesčio išskaitoma ribotai:
- darant išskaitas iš darbo užmokesčio, neviršijančio minimalaus mėnesio atlygio, jų dydis negali viršyti dvidešimt procentų išmokėtino darbo užmokesčio;
- iš darbo užmokesčio dalies, viršijančios minimalios algos dydį, išskaitoma septyniasdešimt procentų mokėtino darbo užmokesčio, bet darbo ginčių komisija gali nustatyti ir mažesnes išskaitas (DK 150 str.).
Draudimo įtaka materialinei atsakomybei
Vilkikų vairuotojai, diskutuodami tarpusavyje, dažnai mini prielaidą, kad darbdaviai kartais gali piktnaudžiauti, reikalaudami atlyginti žalą, juolab kad daugeliu atvejų galioja draudimai. Tačiau advokatas pabrėžia, kad draudimas niekaip negali įtakoti žalos dydžio. „Jeigu yra draudimas, tai jis tikriausiai turi įtakos darbuotojo žalos atlyginimui, bet ne žalos dydžiui. Nes kokia žala padaryta, tokia ji ir padaryta. O nuo draudimo sutarties sudarymo priklausys, ar ją atlygins įmonė, darbuotojas, ar draudikas“, - sako M. Šimkūnas.
Jeigu transporto priemonė arba krovinys yra apdraustas, pavyzdžiui, nuo vagystės, ir yra pavogta transporto priemonė ar gabenamas krovinys, draudimas išmokės draudimo išmoką. Tokiu atveju, kaip aiškino advokatas, darbdavys neturi pagrindo reikalauti turtinės žalos atlyginimo.
- Žala tretiesiems asmenims autoįvykio metu bus atlyginta draudiko, kadangi darbdavys neabejotinai yra apsidraudęs privalomuoju transporto priemonių savininkų ar valdytojų civilinės atsakomybės draudimu.
- Tokiu pačiu principu nuostoliai bus atlyginti siuntėjui, jeigu jie kils dėl krovinio sugadinimo, dalies ar viso krovinio praradimo, pavėluoto krovinio pristatymo, jeigu vežėjas bus apdraudęs savo, kaip vežėjo, atsakomybę. Tokiu atveju draudikas atlygina nuostolius siuntėjui (reikalavimo teisę turinčiam asmeniui), jis nereikalauja atsakomybės iš vežėjo, vežėjas nepatiria žalos ir atitinkamai nereikalauja žalos atlyginimo iš vairuotojo.
Tačiau, kaip teigia M. Šimkūnas, vežėjo, kaip darbdavio, atsakomybė prieš siuntėją ir vairuotojo, kaip darbuotojo, atsakomybė prieš vežimo įmonę ne visada sutampa. Pavyzdžiui, vairuotojas ir vežėjas turi skirtingas galimybes apsaugoti gabenamą krovinį. Vairuotojas neatlieka sargo ar apsaugos funkcijų, jis tik saugiai vairuoja, nepalieka transporto priemonės ir krovinio be priežiūros, sustoja poilsiui atitinkamose aikštelėse. Tuo tarpu vežėjas turi platesnį spektrą pareigų ir priemonių krovinio išsaugojimui: instruktuoja vairuotojus, turi ekspedicinius padalinius, planuoja maršrutus, sustojimo vietas, skiria lėšų saugomoms aikštelėms, konvojui, pasitelkia partnerius - terminalus ir panašiai. Į reisą gali siųsti du vairuotojus, kurie vairuotų vilkiką pasikeisdami. Tad ir vežėjo atsakomybė nesutampa su vairuotojo. Vairuotojui tinkamai neatlikus pareigų ir padarius žalą krovinio siuntėjui, atsakomybė ir pareiga atlyginti žalą visuomet tenka vežėjui (šiuo atveju - darbdaviui). Bet ne visada atvirkščiai. Žalą kroviniui vežėjas gali padaryti nepareikalavęs instrukcijų ar jas netinkamai vykdęs, pasirinkęs netinkamą subrangovą ar sandėlius kroviniui iškrauti, praradęs transportavimo dokumentus ar netinkamai juos panaudojęs ir panašiai. Ir šiuo atveju gali visai nebūti vairuotojo darbo pareigų pažeidimo. Kitais žodžiais tariant, vežėjas gali prarasti ar sugadinti krovinį ne dėl vairuotojo kaltės.
Nuo 2017-07-01 įsigaliojusiame Darbo kodekse numatyta naujovė - darbuotojo civilinės atsakomybės draudimas. Siekiant kuo mažiau ginčų dėl žalos, teisininkas rekomenduoja pasinaudoti šia DK nuostata ir apdrausti vairuotojo civilinę atsakomybę tiek prieš darbdavį, tiek ir trečiųjų asmenų atžvilgiu. Žinoma, prieš apdraudžiant darbuotojo civilinę atsakomybę, reikia susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis. Taip pat vertėtų draustis pagal visos žalos atlyginimo sąlygas, drausti vairuotojo atsakomybę ir trečiųjų asmenų atžvilgiu (tarkime, jeigu sugadintas krovinys). Vairuotojas, o ir darbdavys trečiųjų asmenų atžvilgiu, būtų apsaugoti nuo bet kokių reikalavimų, o darbdavys arba nukentėjęs trečiasis asmuo turėtų kreiptis dėl draudimo atlyginimo išmokėjimo tiesiogiai į draudiką.
Tačiau advokatas siūlo nepamiršti, kad draudimo sutartimis retai būna apdraudžiami visi galimi atvejai. Kaip tik draudimo sutartyse būna numatyta nemažai nedraudiminių įvykių, kuomet draudimo išmoka nėra mokama, taip pat draudimo sutartyje aptariamos sąlygos, kada draudimo išmoka gali būti mažinama. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad draudimo sutartyse (išskyrus vairuotojų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą) dažniausiai yra numatoma ir besąlyginis mokestis, kurio draudimo įmonės bet kuriuo atveju nekompensuoja. „Dėl to, draudimui net ir išmokėjus draudimo išmoką, darbdavys vis tiek turi teisę draudimo išmoka nekompensuotos žalos likučio reikalauti iš darbuotojo (esant jo materialinės atsakomybės sąlygoms)“, - sako M. Šimkūnas.
Apibendrinant, darbuotojui sugadinus jam patikėtą transporto priemonę, jo atsakomybės ribojimas liks numatytas vidutiniais darbo užmokesčiais, išskyrus įstatyme numatytas išimtis dėl visiško darbuotojo žalos atlyginimo. Taigi, nors naujasis Darbo kodeksas ir palankesnis darbuotojams dėl jų materialinės atsakomybės, tačiau visiškai nuo žalos atlyginimo neatleidžia.
tags: #nepinamecii #taksi #vairuotojo #materialine #atsakonybe