Muzikos menas patyrė didžiulę pažangą, ypač XX amžiuje, kai garso įrašai jį „išlaisvino“ nuo „pririštos“ erdvės, tokių kaip salės, teatrai ar tam skirtos studijos. Tai leido muzikos klausytis bet kur ir bet kada, o kompozitoriaus darbas XX amžiuje įgavo naujų dimensijų su sintezatoriumi, kompiuteriu ar kitu specialiu įrenginiu sukurta muzika.
Futurizmas ir Triukšmo Estetika
Elektroninės muzikos era prasideda XX amžiuje, žymėdama muzikinio avangardo pradžią. Jos ištakos siekia futurizmą, kurio ryškiausias atstovas buvo Luidžis Rusolo (Luigi Russolo). XX amžiuje jis tyrinėjo intonarumorius ir kitus triukšmingus būdus, pasitelkdamas įrenginius, kuriuos vadino „triukšmo mašinomis“ (italų k. rumori reiškia triukšmą). Šie įrenginiai, tokie kaip „zirzlys“ ar „švilpikas“, buvo dėžės su garsiakalbiais ir sukama rankena. Rusolo laikomas šio muzikos žanro pradininku, kuris padėjo pamatus tolesnei elektroninės muzikos raidai.
Konkrečioji Muzika: Pjeras Šeferis ir Pjeras Anri
Ankstyvoji elektroninė muzika buvo glaudžiai susijusi su radijo studijomis ir magnetofono juostomis. Muzikos, kuri buvo kuriama gyvais ir negyvais aplinkos garsais, buvo galima išgirsti iš plokštelių ar magnetofono juostos. Pjeras Šeferis (Pierre Schaeffer) sugalvojo „konkrečiosios muzikos“ pavadinimą. 1948 metais radijo eteryje nuskambėjo pirmasis triukšmų koncertas. Po šio koncerto Šeferis ir Pjeras Anri (Pierre Henry) nusprendė dirbti dviese, tyrinėdami garsus. 1950 metais, kai Pjeras Šeferis buvo idėjos autorius, o Pjeras Anri - techninis autorius, jie siekė vienu metu atvaizduoti vidinį pasaulį.
Magnetofoninė Muzika (Tape Music) Amerikoje
Amerikoje magnetofonine muzika taip pat susidomėta XX a. viduryje. Pionieriai, tokie kaip Otto Lueningas ir Vladimiras Usačevskis (Vladimir Ussachevsky), eksperimentavo su magnetofono juostomis. Pirmųjų kūrinių autoriai ją vadino tape music. Lueningui ypač patiko žaidimas juostomis ir nenuspėjamas rezultatas, kai muzika buvo leidžiama ratu. 1951 m. Usačevskis sukūrė pirmuosius kūrinius, o jau 1952 m. Šiuolaikinio meno muziejuje įvyko pirmasis magnetofoninės muzikos koncertas.
Pionieriai ir Kompiuterinė Muzika
Tokie asmenys kaip Dž. L. Rusolo, P. Šeferis ir P. Anri, kartu su K. Štokhauzenu (Karlheinz Stockhausen), tapo elektroninės muzikos lyderiais. Štokhauzenas, dirbdamas radijo studijoje, 1995 metais sukūrė kompozitoriaus partitūrą. Jo žymus kūrinys „Gesang der Jünglinge“ iliustruoja naujas galimybes elektroninėje muzikoje.
Kompiuterinės Muzikos Pradžia
Kompiuterinė muzika, kuriama kompiuteriais, bet dažnai atliekama gyvais ar elektroniniais instrumentais, atsirado kiek vėliau. Jos pradininku laikomas Lejarenas Hileris (Lejaren Hiller), kuris 1956 m. sukūrė „Ilijako siuitą“ - styginių kvartetą Nr. 4. Šis pavadinimas kilo iš Illiac kompiuterio, su kuriuo L. Hileris dirbo kartu su Gutmanu. 1957 m. jie sukūrė „Illiac Suite“ (dar žinomą kaip „The silver scale“), žymintį svarbų etapą kompiuterinės muzikos raidoje.
Janis Ksenakis ir „Stochastinė Muzika“
Reikšmingą indėlį į kompiuterinę muziką įnešė kompozitorius ir architektas Janis Ksenakis (Iannis Xenakis). Jo kūrybos centre buvo „stochastinė muzika“, kurios pavadinimas reiškia „atsitiktinė“. Ksenakis naudojo matematinius modelius ir atsitiktinumo principus, kad sukurtų sudėtingas muzikos struktūras, kurių elementai keisdavosi per mėnesį ar metus.
Pirmieji Elektroniniai Instrumentai
XX a. pradžioje atsirado įvairių elektroninių instrumentų, kurie padėjo pagrindą moderniai elektroninei muzikai.
Telharmoniumas
Vienas pirmųjų buvo Telharmoniumas, svarbus muzikos raidai. Tadėjus Kahilis (Thaddeus Cahill) sumanė užregistruoti pirmąjį savo instrumentą, kuris muziką galėjo transliuoti telefono rageliu. Taip 1906 m. jis pademonstravo šio novatoriško instrumento galimybes.
Termenvoksas
Termenvoksas (Theremin), kurį 1920 m. išrado Levas Termenas (Lev Termen), pavadino savo vardu. Tai buvo unikalus instrumentas, išsiskiriantis savo tembru, banguojančiu garsu ir galimybėmis atlikti solinius kūrinius neprisilietus prie jo. Termenvokso atlikimas, kai atlikėjo ranka reguliuoja garso aukštį (dešinė) ir garsumą (kairė) ore, suteikdavo žavaus teatrališkumo. Nors instrumentas nepasiekė ypatingo populiarumo ir finansinės sėkmės, jį pamėgo ir naudojo daugelis, pavyzdžiui, Sergejus Rachmaninovas savo „Vokalizo“ op. 34 Nr. 14 atlikimuose.
Martenot Bangos (Ondes Martenot)
1928 m. buvo sukurtas instrumentas, panašus į termenvoksą - Martenot bangos (Ondes Martenot). Šis instrumentas turėjo medinius elementus, kuriuose buvo įtaisyti garsiakalbiai, ir buvo sukurtas tam, kad kompozitoriai jam kurtų specialią muziką. Martenot bangas savo kūriniuose sėkmingai panaudojo žymūs prancūzų kompozitoriai, tokie kaip Olivjė Mesianas, Arturas Honegeris, Pjeras Bulezas, Darijus Mijo ir kiti.
Trautoniumas
Trautoniumas (Trautwein) buvo dar vienas ankstyvasis elektroninis instrumentas, skirtas muzikos srityje naudoti ne vargonus, o styginių instrumentų tembrus. Nors jis rėmėsi tik styginių instrumentų idėja, savo išvaizda jis niekuo nepriminė tradicinių styginių instrumentų. Jį sudarė „styga“, t. y. monofoninis (vieno balso) instrumentas. 1934 m. Trautoniumas buvo patobulintas, atsirado viena laidas, kuriuo vienu metu galėjo būti išgrotos jau dvi natos. Pirmasis koncertas įvyko 1930 m., pavadintas „Elektriniu koncertu“. Kompanija Telefunken pradėjo masinę instrumento gamybą, ir jis sulaukė visuomenės paramos. Kompozitoriai, tokie kaip Paulius Hindemitas, rašė muziką šiam instrumentui, o Ričardas Štrausas jį panaudojo 1940 m. festivalyje.
Hamondo Vargonai: Populiarumo Viršūnė
Hamondo vargonai, kuriuos 1935 m. JAV išrado Lorensas Hamondas (Laurens Hammond), tapo vienu sėkmingiausių elektroninių instrumentų. Kaip ir Telharmoniumo atveju, buvo įkurta kompanija instrumentui gaminti. Hamondo vargonai buvo skirti plačiam vartotojų ratui ir tapo vienu ilgiausiai išsilaikiusių instrumentų istorijoje - jų gamyba tęsėsi iki 1960 m. Jų skambesys, pavyzdžiui, atsikartojantis motyvas kūrinyje „Toploader“, patikėtas hamondo vargonų tembrui, padėjo jiems įsitvirtinti populiariojoje muzikoje.
Sintezatoriaus Revoliucija: Robertas Moogas
Modernaus sintezatoriaus raida neatsiejama nuo Roberto Moogo (Robert Moog) išradimų. Dar 1949 m., sužinojęs apie Termeno instrumentą, Moogas pajuto norą pralenkti Termeną. Taip jis įsteigė nedidelį verslą. 1964 m. jo sukurti sintezatoriai turėjo stiprintuvą, aukščio ir garsumo reguliatorius. Iš pradžių instrumento „sutikimas“ visuomenėje buvo gana įtarus, tačiau teigiami atgarsiai iš Audio Engineering Society (AES) padėjo jam įgyti pripažinimą.
Sintezatoriaus Plėtra ir Sėkmė
Siekiant supaprastinti sudėtingų įrenginių esmę, Moogas pritaisė sintezatoriui klaviatūrą ir reguliuojamas rankenėles, kurios vėliau buvo pavadintos „moduliuojančiomis sistemomis“ (modulation systems). Šis patobulinimas leido instrumentui pasiekti platų muzikos gerbėjų ratą ir svarbiausia - susikrauti didžiulį komercinį pelną. Šiuolaikiniai Moogo sintezatoriai, tokie kaip „Polymug“, leidžia atlikti net klasikinius kūrinius, pavyzdžiui, Sebastijano Bacho „Orkestrinę siuitą Nr. 2“.
Vangelio Indėlis
Elektroninės muzikos populiarumui ypač prisidėjo tokie menininkai kaip Vangelis. 1975 m. Vangelis (tikrasis vardas Evángelos Odysséas Papathanassíou), labiau žinomas Vangelio vardu, tapo puikiu melodingumo ir simfoninės-elektroninės muzikos pavyzdžiu. Jo kūryba sėkmingai derino instrumentinę ir vokalinės muzikos elementus, atveriant naujas galimybes elektroninės muzikos skambesiui ir patrauklumui plačiajai auditorijai.
tags: #muzikiniu #intrumentu #techniniai #duomenys