Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) įsitvirtinę reformų architektai, siekdami paversti aukštąjį mokslą pelno šaltiniu, naudojo išskirtinai laisvosios rinkos retoriką. Tuo pačiu metu, kai jie įgijo vykdomosios valdžios galių, aplink juos pradėjo burtis įvairūs individai, siūlantys savo paslaugas. Tarp jų pasižymėjo ir asmenys, save pristatantys kaip itin pažangaus ir novatoriško mokslo - naujosios viešosios vadybos (NVV) - specialistus ir ekspertus. Tarp ŠMM ir NVV specialistų susiklostė savotiški verslo santykiai.
Akivaizdu, kad visuomenė, vadovaudamasi ne tik intelektu, bet ir savisaugos instinktu, priešinasi radikaliausioms Miltono Friedmano propaguojamoms neoliberalizmo idėjoms aukštajam mokslui. Tokios idėjos apima investicijų į žmogų sutapatinimą su investicijomis į mašiną, valstybės subsidijų skyrimą visuomenės lyderių rengimui, tuo pat metu verčiant kitus asmenis savo lėšomis įgyti profesinį išsilavinimą.
NVV turinys yra labai eklektiškas ir prieštaringas. Net NVV ideologai tarpusavyje nesutaria dėl vienodo jos supratimo ir apibrėžimo. Vienas iš autorių suformulavo NVV „dekalogą“ - dešimt pagrindinių verslininkiškos valdžios principų. Nors ribota straipsnio apimtis neleidžia jų išvardinti, galima teigti, kad bet kuris skaitytojas, atidžiau panagrinėjęs šiuos principus, lengvai įsitikins, jog dešimtuke išvardyti teiginiai tėra banalybės, pavyzdžiui, „valdžia turi tarnauti žmogui“. Perpratus šiurkščias logikos klaidas, nesunku atpažinti tas pačias senas neoliberalizmo idėjas, o konkrečiau - jo ypatingą lietuvišką atmainą.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vadinamuose NVV principuose net neužsimenama apie būtinybę, taikant juos praktiškai, išlaikyti bent elementarius socialinio teisingumo ir nešališkumo principus. Taigi, senasis neoliberalizmas ir NVV tėra „ta pati mergelė, tik kita suknelė“. „Suknelės pakeitimo“ esmė labai paprasta - tiesmuki ir atgrasūs libertarizmo ideologijos šūkiai persakomi pseudomoksliniu NVV žargonu.
Kadangi aukštojo mokslo sistema istoriškai, dėl labai aiškių ir rimtų priežasčių, niekada nebuvo grindžiama rinkos principais ir savo sandara iš esmės skyrėsi nuo rinkos struktūros, perdirbti ją pagal neoliberalizmo ideologijos reikalavimus nėra lengva. Vis dėlto, ta noriai besiskelbianti moderniausia, pažangiausia ir „moksliškiausia“ vadybos rūšimi niekaip nepajėgia nors kiek aiškiau apibrėžti aukštojo mokslo tikslų. Ignoruojant šiuos tikslus, iš principo neįmanoma suformuluoti ir nors kiek moksliškesnės bei turiningesnės efektyvumo sampratos.
Profesorius habil. dr. Vytautas Daujotis savo straipsnyje nagrinėja vadinamąją „naująją viešąją vadybą“ (NVV), atskleidžia jos idėjines ištakas bei praktinę paskirtį ir įtikinamai parodo, kad ji savo esme yra ideologizuotas pseudomokslas. NVV iš tikrųjų turi būti laikoma paslėpta neoliberalizmo - fundamentalistinės rinkos ideologijos - suinstrumentinta raiškos forma ir praktiniu šios ideologijos įgyvendinimo įrankiu, vykdančiu voliuntaristinius socialinės inžinerijos eksperimentus ne tik mokslo ir studijų, bet ir visose kitose visuomenės gyvenimo srityse.
Neoliberalizmo idėjos aukštajame moksle
Aukštojo mokslo pavertimo priemone gauti pelną iniciatoriai, pristatydami savo reformos planus, naudojo vien tik laisvosios rinkos retoriką. Kai tik reformos architektai įsitvirtino Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) ir įgijo vykdomosios valdžios galių, aplink juos ėmė spiestis ir savo paslaugas siūlyti įvairiausi individai. Tarp jų netruko pasižymėti ir asmenys, besiskelbiantys esantys itin pažangaus ir novatoriško mokslo - naujosios viešosios vadybos (NVV) - specialistai ir ekspertai. Tarp ŠMM bei NVV specialistų susiklostė savotiški verslo santykiai.
Akivaizdu, kad ne tik intelektas, bet ir paprasčiausias savisaugos instinktas verčia visuomenę priešintis odioziškiausioms M.Friedmano propaguotoms neoliberalioms aukštojo mokslo idėjoms. Pavyzdžiui, tokios idėjos kaip investicijų į žmogų sutapatinimas su investicijomis į mašiną, arba valstybės subsidijų skyrimas visuomenės lyderių rengimui, tuo pat metu verčiant kitus asmenis savo lėšomis įgyti profesinį išsilavinimą.
Lorenzas savo kritines išvadas padarė analizuodamas tokios aukštojo mokslo politikos pasekmių tendencijas Vakarų šalyse. Kaip jau tapo įprasta, Lietuvoje nieko panašaus neįvyko. Žinoma, NVV „dekalogo“ išpažinimas tapo naujųjų ideologinių „vadybininkų“ modernumo ženklu. Lietuvos vadybininkai didžiuojasi, kad „viešajame sektoriuje matomos tendencijos, daug kuo panašios į tai, kas Vakaruose vadinama NVV“.
Tačiau tai tik apgaulinga regimybė. Mat vakarietiško neoliberalizmo idėjos pasiekė Lietuvą, perėjusios per ideologams būdingą, dar sovietmečiu išugdytą mąstymo ir suvokimo prizmę. Šios ideologijos paskirtis iš pat pradžių buvo viena - pateisinti buvusios nomenklatūros ir nusikalstamų struktūrų įvykdytą masinį visuomeninio turto išgrobstymą ir išvogimą. Ši ideologija niekur neišnyko, tačiau, kad ji toliau būtų veiksminga ir padėtų tęsti panašius „žygdarbius“, prireikė ją apvilkti minėta nauja suknele. Nesunku įminti ir tokio skubiai organizuoto viešojo administravimo neįtikėtinos sėkmės paslaptį.
Verslo santykiai tarp ŠMM ir NVV specialistų
Straipsnio pradžioje paminėti verslo santykiai tarp ŠMM bei NVV specialistų yra realizuojami per 2007 m. Steigiant Mokslo ir studijų stebėsenos centrą (MOSTA), ministerija skelbė: „Mokslo ir studijų stebėsenos centras steigiamas siekiant vykdyti mokslo ir studijų sistemos stebėseną, analizuoti jos būklę Lietuvos ir tarptautiniame kontekste. Taip pat atsižvelgiant į valstybės poreikius ir tarptautines tendencijas, rengs šios sistemos darnaus vystymo rekomendacijas.“ MOSTA tėra tarpininkas ministerijai užsakant ir ES struktūrinių fondų lėšomis apmokant įvairius tyrimus mokslo ir studijų politikos klausimais.
Verta atskirai aptarti ekspertų parinkimo ir santykių su jais taktiką, kurią naudoja ir dabartinės valdžios institucijos, ir joms pavaldžios įstaigos. Šiek tiek sunkiau susitvarkyti su nepriklausomu ekspertu, jei su juo yra sudaryta kokia nors darbo sutartis. Tokiais nenumatytais ir laiku neužkardintais atvejais naudojami įvairūs spaudimo būdai, ir labai dažnai ekspertui lieka tik dvi alternatyvos - arba atsisakyti masinančio uždarbio, arba pasiduoti tokiam spaudimui. Tokios politikos tikslas primityviai banalus - siekiama bet kuriam valdžios institucijos sprendimui, ypač su korupciniu atspalviu, suteikti kuo didesnį legitimumo įvaizdį.
NVV specialistai iš Naujosios viešosios vadybos (NVVI) bei Viešosios politikos ir vadybos institutų, susikūrusių tam, kad gautų ES struktūrinių fondų lėšų, tarpininkaujant MOSTA, parašė kelis beveik 3 mln. litų įkainotus veikalus. Juose įrodinėjama, kad NVV požiūriu „krepšelinė“ Lietuvos aukštojo mokslo reforma yra vykdoma idealiai: „Prasidėjusi reforma yra tikriausiai reikšmingiausias 2009 metų įvykis mokslo ir studijų srityje.“
Tuose veikaluose visi naujajame Mokslo ir studijų įstatyme numatyti pokyčiai - aukštųjų mokyklų finansavimas, „studento krepšelis“, mokslo ir studijų institucijų valdymas, išorinių narių įtraukimas į mokslo ir studijų institucijų aukščiausią vidinio valdymo organą - tarybą, turto valdymas ir t.t. - pristatomi kaip sėkmingi NVV principų taikymo pavyzdžiai.
Kritika NVV principams ir jų taikymui Lietuvoje
Tegul tai paliudys citatos iš NVV korifėjų sukurtų fundamentalių, ne veltui kelių milijonų litų vertų veikalų:
- A.Augustinaitis, D.Dumčiuvienė, C.Nauwelaers, J.Huisman, V.Nakrošis, A.Paliokaitė, Ž.Martinaitis, G.Jucevičius, E.Leichteris, „Mokslo ir studijų būklės apžvalga“, MOSTA, Vilnius, 2009, p. 54
- „Lietuvos mokslo ir studijų sistemos apžvalgų metaanalizė valdymo aspektu“, MOSTA, Vilnius, 2009, p. 73
- „Mokslo ir studijų valdymo sisteminio, institucinio ir individualaus lygmens analizė, horizontaliųjų veiklų bei mokslo ir studijų politikos sąveikos analizė“, MOSTA, Vilnius, 2009, p.
„Naujajame Mokslo ir studijų įstatyme daugiausia dėmesio skiriama finansavimo (ypač studijų) mechanizmų kaitai. Numatoma finansuoti remiantis „studento krepšelio principu“. Tokiu būdu valstybė imituoja rinkos modelio sąlygas. Būtent studento apsisprendimas studijuoti vienoje ar kitoje aukštojoje mokykloje apsprendžia, kur keliaus valstybės finansavimas. Reformos metu iš esmės perrašytas senojo įstatymo skyrius, skirtas autonomijos įgyvendinimo principams. Už studijas moka apie 50 proc. visų studentų.“
Verta pakomentuoti kelis šios unikalios išminties perlus. Džiūgaujama, kad atsisakoma nuostatos asignavimus mokslo ir studijų institucijoms skirti atskira biudžeto eilute. NVV specialistai A.Augustinaitis ir kiti tokį atsisakymą vadina žingsniu NVV modelio link.
Nemažiau įdomūs ir traktatų kūrėjų pasvarstymai apie akademinę laisvę. Būtų įdomu sužinoti, kokios šalies įstatymą skaitė veikalų autoriai. Naujame Lietuvos aukštojo mokslo įstatyme autonomijos įgyvendinimo nuostatos (7 straipsnis) yra tokios pačios, kaip ir sename įstatyme (9 straipsnis), abiejuose įstatymuose autonomijos principas vienodai (ne)atsietas nuo akademinės laisvės.
Galiausiai ne mažiau glumina ir net pritrenkia gilios įžvalgos apie neva nesumažėjusį studijų prieinamumą jaunimui. Kertinis aukštojo mokslo principas - teisingumas ir bešališkumas - visiškai ignoruojamas, kai vieni studentai moka visą studijų kainą, o kitų tos pačios mokyklos studentų studijas apmoka valstybė. Studentai visiškai pagrįstai visais įmanomais būdais vengia tapti bankų ar valstybės skolininkais.
| Pagrindiniai NVV principai | Apibūdinimas |
|---|---|
| Verslininkiškumas | Orientacija į pelną ir efektyvumą viešajame sektoriuje. |
| Klientų aptarnavimas | Prioritetas teikiamas piliečių poreikiams ir pasitenkinimui. |
| Decentralizacija | Sprendimų priėmimo perkėlimas į žemesnius valdymo lygius. |
| Konkurencija | Skatinama konkurencija tarp viešojo sektoriaus įstaigų. |
| Rezultatų matavimas | Dėmesys skiriamas rezultatų matavimui ir vertinimui. |
Tikimės, kad pavyko nors šiek tiek praskleisti NVV, kaip subtilaus ideologinės kontrolės ir paslėptos prievartos įrankio, veikimo logiką bei jo efektyvumo paslaptį. Logika labai paprasta ir patogi: žingsnis iš esamos padėties bet kuriuo atveju yra žingsnis kažkur link. Jei užsakovai pageidauja ir užsimoka, NVV žinovams tereikia garsiai ir iškilmingai paskelbti, kad rinka yra „kvazi“ ir todėl tai yra gerai. Niekas tiksliai nežino, kas yra toji kvazirinka, bet juk niekam ir nereikia šito žinoti. Pakanka, kad NVV žyniai pasakė, kad tai yra gerai. NVV su kvazirinka yra puiki viešųjų ryšių priemonė.
Institucinis NVV tinklas Lietuvoje
Viena - šlovinanti to meto Lietuvos valdžią, liberaliai žengiančią kvazikažkur, kita - EK tarnybų dokumentų kompiliacijos (dalys dažnai būna pamaišytos viena su kita). Neteko sutikti sveiko proto žmogaus, nuosekliai perskaičiusio visus MOSTA išleistus NVV veikalus. Labai tikėtina, kad tokio tikslo ir nebuvo. ŠMM ministras, jo viceministrai bei patarėjai ir minėtieji NVV specialistai mažiausiai pasižymi naivumu ir gerai supranta, kad daug pigiau ir efektyviau pirkti reformą palankiai nušviečiančių straipsnių publikavimą žiniasklaidoje. Tai ministerija ir daro.
Peršasi elementari išvada - visa ši istorija gali būti tipiška lietuviška europinių pinigų išplovimo ir pasidalinimo afera. Ištisa virtinė mokslingai atrodanti blizgančių NVV „veikalų“ skirta paveikti ne itin išprususius Lietuvos politikus, sprendžiančius, kur nukreipti milijardinius europinių pinigų srautus. Tenka apgailestauti, kad didžioji visuomenės dalis net neįtaria apie tokios veiklos mastus ir nežino jos didvyrių.
Pirmiausia paminėtinas neseniai įsteigtas Viešosios politikos ir valdymo institutas (VPVI), kurio savininkai ir steigėjai yra Egidijus Barcevičius (instituto analitikas, programų vadovas ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas (VU TSPMI), Haroldas Brožaitis (instituto direktorius), Rimantas Dumčius (instituto programų vadovas). Šiai įstaigai Vyriausybė suteikė mokslinių tyrimų instituto statusą.
Būtų įžeidimas nepaminėti ir konservatoriaus Kęstučio Masiulio NVVI. Šis institutas yra nelabai aiškaus statuso organizacija, kurią nežinomu adresu įregistravo vienas instituto steigėjų, konservatorius Dainius Kreivys ir kurios direktorius - Chorstas Klausas, apie kurį informacijos yra tik tiek, kad jis 2004-2010 m. Šio instituto veikla - nuostabus pasiaukojamo tarnavimo tėvynei ir visuomenei pavyzdys.
Sprendžiant iš prieinamos informacijos, pats NVVI jokių patalpų neturi. Nesavanaudiškas jo narių pasiaukojimas daro įspūdį. Visi instituto nariai bendrauja internetu, o jei reikia, susibėga vienoje miesto kavinių. Mat institutas, kurio metinės pajamos tesiekia 50 tūkst. litų, nuomoti patalpų neišgali. Būsimoms kartoms bent jau žinoti šių taip pasiaukojusių žmonių vardus leis prieinamos žinios apie NVVI 2008 metų kontaktus. Šių kontaktų sąrašas atrodo taip:
- Ekonomikos klausimais - Dainius Kreivys, nepriklausomas ekonomikos analitikas, instituto ekspertas;
- Darbo organizavimo, valdymo klausimais - prof. dr. Kęstutis Masiulis, Mykolo Romerio universiteto viešojo administravimo katedros vedėjas, instituto valdybos pirmininkas;
- Strategijos klausimais - doc. dr.
Turima informacija leidžia spėti, kad apskritai NVV ideologijos skleidėjų branduolį ir smegenų centrą sudaro bei svarbiausi jos teoretikai yra taip brangiai ŠMM įkainotus fundamentaliuosius veikalus kurpiantys vis tie patys autoriai. Tačiau tokių ideologinių centrų tinklo vaizdas nebūtų atskleistas iki galo, jeigu nepaminėtume dar vienos ypač svarbios NVV ideologiją skleidžiančios įstaigos. Tas neoficialus, visada šešėlyje laikytis linkęs ir paprastai neįvardijamas „mokslinio libertarizmo“ minties židinys - VU TSPMI. Pradėjus vadovauti su LLRI glaudžiai susijusiam, tiksliau - jo statytiniui Ramūnui Vilpišauskui, solidus universitetinis institutas sparčiai virto ideologizuota mokslo ir studijų įstaiga. Šis virsmas ypač pastebimas, kai paliečiami švietimo ir aukštojo mokslo reikalai. Į rimtų „mokslininkų“ vaidmenį įsijausta tiek, kad sugebėta net pamiršti, jog sąžiningam mokslininkui nederėtų nutylėti net tikruosius į užsienį studijuoti išvykstančių abiturientų skaičius.
Švietimo ir mokslo ministras turi jam patariančią Aukštojo mokslo tarybą, kurios narius ministras pats skiria ir kuri atrenka išorinius kandidatus į kiekvienos aukštosios mokyklų tarybą. Kas dabar sudaro Aukštojo mokslo tarybą, kuri per į aukštosios mokyklos tarybą skiriamus išorinius narius lems kiekvienos aukštosios mokyklos ateitį? Visada politiškai korektiškas ir viešojoje erdvėje beveik negirdimas Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Valdas Razumas yra tik tarybos respektabilumo etiketė.
NVV ir švietimo sistema
NVV aukštosiose mokyklose tampa privaloma disciplina. Lietuvos universitetuose iš 140 tūkst. studentų apie 30 tūkst. studijuoja vadybą, verslą ir politikos mokslus, o kolegijose iš 60 tūkst. studentų vadybą ir verslą studijuoja apie 15 tūkst. studentų. Taip 45 tūkst. studentų į galvas kalamos libertaristinės ideologijos dogmos.
Dėstytojai, pagal NVV „vadybizuojantys“ beveik ketvirtadalį Lietuvos studentų, neatsirado iš niekur. Jie atsirado iš branduolio, kurį sudarė buvę mokslinio komunizmo, ateizmo, kompartijos istorijos ir pan. dėstytojai, po 1991 m. Po NVV priedanga vykstantis nuolatinis visuomenės smegenų plovimas nėra paprastas valstybės biudžeto ar ES skiriamų pinigų švaistymas ir grobstymas.
Kad ir kaip nemalonu, tai dar būtų pusė bėdos. LLRI veiklą vis dėlto finansavo privatūs rėmėjai, bet būdami supratingi jie spėjo susivokti, kad šitokia labdara nedaro didelės garbės, ir be nereikalingo triukšmo pasitraukė į šešėlį. NVV ideologų triūsą jau apmoka ŠMM, kurios priešakyje - fanatiškas jų idėjų adeptas ir rėmėjas. Bet jis atstovauja valstybei. Ar tai nereiškia, kad valstybė mulkina ir bukina savo piliečius pasinaudodama iš jų pačių surinktais biudžeto pinigais?
tags: #moksliska #pinigu #plovykla #lietuviskas #neoliberalizmas #ir