Merkurijus - tai ryški planeta, matoma plika akimi, tačiau ją stebėti sunkiau nei kitas penkias planetas, žinomas nuo senų senovės (Venerą, Marsą, Jupiterį ir Saturną). Merkurijus skrieja arčiausiai Saulės, jo vidutinis nuotolis nuo šviesulio siekia 58 milijonus kilometrų, o aplink ją apskrieja per 88 paras. Dydžiu ir mase Merkurijus labiau primena Mėnulį nei Žemę. Jo skersmuo yra 4878 km, o pabėgimo greitis - vos 4,3 km/s.
Stebėjimų Sunkumai ir Istorija
Stebėti Merkurijų yra gana sudėtinga, visų pirma dėl to, kad jis visada būna arti Saulės ir niekada nepasirodo visiškai juodame dangaus fone. Nors Merkurijus yra gan ryškus - geriausio matomumo sąlygomis jis šviesesnis nei 0 ryškio ir spindesiu pranoksta visas žvaigždes, išskyrus Sirijų, Kanopą, Arktūrą ir Centauro Alfą - stebėtojas be teleskopo jį gali pamatyti tik palankiu momentu: arba žemai vakaruose po saulėlydžio, arba žemai rytuose prieš saulėtekį. Negana to, Merkurijaus fazė (apšviesta matomo paviršiaus dalis) mažėja, kuomet planeta artėja prie Žemės. Kai Merkurijus būna apatinėje jungtyje (arčiausiai Žemės), jo išvis nematyti, nes tada į Žemę atsukta naktinė planetos pusė.
XIX amžiuje Džovanis Skiaparelis (1835-1910) Milane pirmąkart pabandė sudaryti Merkurijaus žemėlapį. Užuot stebėjęs planetą vakare arba paryčiu, kai ji matyti plika akimi, Skiaparelis stebėjo ją dieną, kai ji kartu su Saule būna aukštai virš horizonto. Jam pavyko įžiūrėti kelias tamsias detales ir šviesesnes sritis, taigi jo sudarytas žemėlapis buvo labai netikslus.
Vėliau, tarp 1924 ir 1933 metų, Merkurijų ilgai stebėjo E. M. Antoniadis. Jis naudojo Medono observatorijos 84 cm skersmens refraktorių, stebėjo dieną ir sudarė Merkurijaus žemėlapį, kuris buvo geriausias iki „Marinerio-10“ skrydžio 1973-74 m. Kaip ir Skiaparelis, Antoniadis manė, kad Merkurijus juda griežtai sinchroniškai, t. y., jo skrieja aplink Saulę ir sukimosi apie ašį periodai yra vienodi ir trunka po 88 paras. Taigi viena planetos pusė turėtų būti visą laiką apšviesta Saulės, kita - nuolat skendėti tamsoje. Kadangi Merkurijus turi orbitą, kuri yra gerokai ištęsta, be šių dviejų būsenų turi būti tarpinė sutemų zona, kai Saulė teka ir leidžiasi būdama arti horizonto. Šis reiškinys panašus į Mėnulio libraciją.
Dabar aišku, jog Antoniadis buvo neteisus. Radiolokaciniai tyrimai, pradėti 1962 m., parodė, kad iš tikrųjų Merkurijus apsisuka apie ašį per 58,6 paros, vadinasi, visas planetos sritis paeiliui apšviečia Saulė.
Antoniadis tikėjosi matyti Merkurijuje lokalines miglas arba debesis, kurie kartais uždengia paviršiaus darinius. Ši klaidinga nuomonė stulbina, nes jau tada buvo aišku, kad Merkurijus ir jo atmosfera, palyginti su Žemės, turi būti labai reta. Dabar žinoma, jog ji pernelyg plonytė, kad joje galėtų susidaryti kokie nors debesys, drauge akivaizdu, jog Antoniadžio stebėjimai buvo klaidingi.
Fizinės Savybės ir Paviršius
Kadangi Merkurijus skrieja arti Saulės, dieną jo paviršius smarkiai įkaista - termometras čia rodo daugiau nei 370 °C; dėl to, kad nėra atmosferos, naktys būna labai šaltos. Temperatūra svyruoja nuo 430 °C dieną iki -170 °C naktį. Didžiausia parinė temperatūros kaita, kokia žinoma Saulės sistemoje, siekia net 600 °C.
Merkurijaus paviršius yra labai panašus į Mėnulio: jis išmargintas daugybe apskritų, įvairaus dydžio smūginių kraterių. Kai kurių kraterių skersmuo siekia net 200 km. Nuo kai kurių stambių kraterių spinduliais eina mažų, antrinių kraterių grandinės. Paviršiuje matyti daugiau nei 20 didelių įdubų - negilių žemumų, kažkada išmuštų stambių meteorinių kūnų ar asteroidų ir užlietų prasiveržusios lavos. Įdubos taip pat nusėtos vėlesnio laikotarpio smūginių kraterių, jas juosia iki 2 km aukščio kalnų žiedai. Didžiausia įduba, vadinama Kaitros jūra, siekia 1300 km skersmenį.
Merkurijaus reljefui savitumo teikia nuo 20 iki 500 km ilgio ir iki 3 km aukščio statūs skardžiai. Tai, matyt, planetos paviršiaus raukšlės, atsiradusios planetai vėstant ir traukiantis. Apskritai Merkurijaus paviršius panašus į Mėnulio, tačiau Mėnulyje nėra ilgų skardžių, o Merkurijuje krateriai retesni ir palyginti mažiau smulkių kraterių.
Merkurijaus vidutinis tankis yra didelis ir artimas Žemės tankiui - 5430 kg/m³. Planetos modelis, paremtas šiais skaičiais ir palyginimu su Žemės sandara, rodo, kad Merkurijaus vidų turėtų sudaryti didelis, maždaug 1600 km spindulio geležies ir nikelio lydinio branduolys ir virš jo esanti palyginti plona silikatų mantija. Didžiulis geležies branduolys sudaro apie 85% planetos spindulio. Tai reiškia, kad Merkurijus yra tankesnis nei bet kuri kita Saulės sistemos planeta.
Viena didžiausių mįslių - Merkurijaus magnetinis laukas. Jis silpnesnis nei Žemės, bet vis dėlto sukuria Merkurijaus magnetosferą. Žemės magnetinis laukas siejamas su karštu, skystu metaliniu branduoliu ir palyginti greitu sukimusi apie ašį. Merkurijuje metalinis branduolys yra, bet, tikriausiai, jis šaltas ir kietas (maži kūnai greitai vėsta), be to, Merkurijus sukasi labai lėtai. Panašu, jog reikia ieškoti kitokio šios planetos magnetinio lauko atsiradimo šaltinio. Nors ir Merkurijaus magnetinis laukas silpnas, tačiau jis atlaiko tankaus Saulės vėjo spaudimą ir formuoja aplink planetą mažą magnetosferą.
Merkurijus palydovų neturi. Tai vienišas, sustingęs pasaulis.
Kosminiai Tyrimai ir Atradymai
Pirmąją informaciją apie Merkurijaus paviršių iš arti 1974 m. perdavė „Marineris-10“ - pirmoji kosminė stotis, aplankiusi dvi planetas. 1974 m. vasario mėn. jis praskriejo pro Venerą ir perdavė į Žemę jos nuotraukas. Po to perėjo į kitą orbitą, kad po mėnesio susitiktų su Merkurijaus planeta. Perduotose nuotraukose išvydome panašų į Mėnulio peizažą - kratėrius, kalnus, trūkius ir slėnius, tiktai tamsių lygumų, panašių į Mėnulio Lietų jūrą, Merkurijus jų turi kur kas mažiau.
1974 m. rugsėjo mėn., apskriejęs Saulę, „Marineris-10“ antrąkart susitiko su Merkurijaus planeta ir perdavė į Žemę dar geresnės kokybės nuotraukas. Trečią kart „Marineris-10“ ir Merkurijus susitiko 1975 m. kovo mėn. Viso planetos paviršiaus nufotografuoti nepavyko, tačiau visur matomi panašūs krateriai ir kalnai.
Didžioji dalis duomenų apie šią planetą buvo sukaupta tik 1974-1975 m., kai pro ją 300-700 km atstumu tris kartus praskriejo JAV erdvėlaivis „Mariner-10“. Ji perdavė apie 1000 paviršiaus nuotraukų, kuriose įžiūrimos 100 m dydžio detalės.
2004 m. rugpjūčio 3 d. NASA paleido 427 mln. dolerių kainavusį erdvėlaivį „Messenger“. Tam, kad pasiektų artimiausią Saulei planetą, aparatas panaudojo Žemės ir Veneros gravitacinius laukus. 2011 m. jis tapo nuolatiniu mažosios planetos palydovu. Mokslinės programos trukmė planuota vieneriems metams, bet stotis veikia iki šiol. Aparatas gabena 7 prietaisus, kurių masės - nuo 3,1 iki 13,1 kg (viso 42,4 kg). Tai foto kamera, 4 spektrometrai, lazerinis aukštimatis ir magnetometras.
Pirmieji „Messenger“ atsiųsti duomenys iškart pateikė siurprizų. Vienas įdomiausių naujai atrastų darinių - taip vadinamas „Voras“, aptiktas didžiuliame sename smūginiame krateryje - Caloris slėnyje, kurio skersmuo siekia apie 1500 km. Šį darinį sudaro per šimtą nuo centrinio kraterio besidriekiančių įvairaus gylio griovių, sudarančių „voratinklį“. Nieko panašaus nei Merkurijuje, nei Mėnulyje iki šiol neaptikta.
Magnetinio lauko matavimai parodė taip pat akivaizdžius skirtumus nuo ankstesnių „Mariner-10“ stebėjimų. Merkurijaus paviršiaus ir planetos aplinkos cheminė analizė parodė, kad Merkurijuje yra natrio ir kalcio. Erdvėlaivis atliko ir paskui planetą apie 40 tūkst. km besidriekiančio dujų šleifo matavimus ir aptiko, kad jame taip pat gausu natrio.
2009 m. aptiktas vienas įvagotas krateris, kurio dugne yra gili lenkta įduba. Manoma, kad jie susiformavo ne dėl meteoritų smūgių, o dėl tektoninės veiklos. Keletas panašių kraterių neseniai nufotografuota ir Mėnulyje. Kitas keistas objektas - iš kelių žiedų susidedantis paviršiaus darinys. Išorinės šios struktūros dalies skersmuo siekia net 260 kilometrų. Taip pat nufotografuota dar 1998 m. per teleskopus aptikta baltoji dėmė.
2018 m. planuojama pradėti bendrą Europos ir Japonijos kosmoso agentūrų projektą „BepiColombo“. Planuojama, kad erdvėlaivis pasieks Merkurijų 2025 m.
NASA „MESSENGER“ taps pirmuoju erdvėlaiviu, skriejančiu aplink Merkurijų
Merkurijus Mitologijoje ir Astrologijoje
Merkurijus (lot. Mercurius) - senovės romėnų mitologijoje prekybos globėjas. Jo atributai yra kaducėjus (magiška lazda, aplink kurią susirangiusios dvi gyvatės), sparnuotas šalmas ir sandalai, taip pat dažnai ir pinigų kapšelis. Laikui bėgant, iš grūdų prekybos dievo Merkurijus tapo apskritai prekybos dievu, mažmeninės prekybos, visų prekiautojų ir pardavėjų dievu. Paskutiniais praėjusio amžiaus metais romėnai laikė Merkurijų amatų, menų, paslaptingų mokymų, magijos ir astrologijos globėju. Be to, jis lydėdavo mirusiuosius į mirusiųjų karalystę, atnešdavo naujienų ir tarnaudavo aukštesniesiems dievams. Kaip ir Hermis, romėnų dievas buvo pavasario deivės sūnus.
Graikų mitologijoje Merkurijus, arba Hermis, buvo pasiuntinys, kuris perduodavo Dzeuso žinias dievams ir deivėms. Ant jo sandalų yra sparnai, ant galvos - šalmas, o rankose - stebuklinga kaducėjaus lazda. Jis, kaip pasiuntinys, juda minties greičiu. Mituose Merkurijus minimas kur kas dažniau nei visi kiti herojai, nes, kaip Dzeuso pasiuntinys, jis aplanko visus kitus herojus. Jis buvo žinomas kaip gudriausias iš visų dievų ir gavo slapyvardį „Didysis sukčius“.
Astrologijoje Merkurijus valdo bendravimą, protą, mąstymą, kalbą, rašymą, prekybą, mokslus ir trumpas keliones. Jis apibūdina tai, kaip žmogus mąsto, kaip bendrauja su pasauliu ir kaip apdoroja informaciją. Merkurijus apskrieja per visą Zodiaką maždaug per 88 dienas, viename zodiako ženkle išbūna apie 7,5 paros. Todėl šios planetos globojami zodiako ženklų atstovai paprastai yra judrūs, mėgsta keliones bei prekybą.
Merkurijaus retrogradinis judėjimas, nors ir yra optinė iliuzija, astrologijoje siejamas su trikdžiais komunikacijoje, kelionėse ir technologijose. Šis laikotarpis laikomas kvietimu persvarstyti, patikrinti dokumentus, pasikalbėti su žmonėmis aiškiau ir neskubant, užbaigti nebaigtus pokalbius.
Silpnas arba pažeistas Merkurijus astrologijoje gali reikšti sunkumus bendravime, mokymesi, planavime ir sprendimų priėmime. Jis gali atsirasti dėl karmos arba kitų planetų įtakos, tačiau taip pat gali būti sustiprintas per kvėpavimo pratimus, sąmoningą mąstymą ir aiškų idėjų generavimą.
tags: #merkurijaus #didysis #pusasis