Su paskalomis ir apkalbomis, ko gero, teko susidurti kiekvienam ir puikiai žinome, kaip tai nemalonu - nesvarbu, ar paskalos būtų apie mus ar apie kitus mūsų aplinkos žmones. Tačiau kaip sustabdyti paskalas apie save? Ką daryti, jei bijome, kad tai gali pakenkti mūsų reputacijai? Kaip geriausia reaguoti į paskalas? Ir ar verta konfrontuoti paskalų skleidėjus?
Kodėl žmonės apkalbinėja? Priežastys ir psichologiniai aspektai
Apkalbų apibrėžimas tikriausiai yra pažįstamas kiekvienam: tiek būnant apkalbų objektu, tiek pačiam įsivėlus į tokias nepagarbias diskusijas. Yra begalė priežasčių, kodėl mes apkalbame. Pagrindinė priežastis dažnai būna pavydas - žmogus pradeda dėl kažko pavydėti, todėl ima skleisti paskalas, apkalbas. Taip pat apkalbas gali skatinti kerštas, tarpusavio nesutarimai, nepakankama drąsa išsiaiškinti viską akis į akį ir noras suartėti su kitais bendradarbiais. Juk niekas labiau nesuartina žmonių nei bendras priešas.
Apkalbinėdamas žmogus stengiasi pažeminti kitą tam, kad būtų sustiprinta jo savivertė, savigarba ir autoritetas. Kitaip tariant, jeigu žmogus turi daug kompleksų, apkalbinėdamas jis stengiasi atsikratyti savo trūkumų. Moksliškai įrodyta, kad žmonės apkalba siekdami pasijusti geresni, vertingesni, pasikelti savivertę. Tad liežuvautojas tiesiog nepasitiki savimi ir bando pasijausti geriau jūsų sąskaita.
Kitos apkalbų priežastys:
- Nuoširdus domėjimasis: žmonės yra visuomeniški, todėl visiškai natūralu, kad kalbame vieni su kitais (ir apie kitus).
- Nuobodulys: Bibliniais laikais buvo žmonių, kuriems „niekas daugiau nerūpėjo, kaip tik papasakoti arba išgirsti ką nors naujesnio“ (Apaštalų darbų 17:21).
- Nevisavertiškumas: ne veltui Biblija perspėja, kad neimtume lygintis su kitais (Galatams 6:4).
Apkalbos tyrimų šviesoje
Visi bent retkarčiais dalinamės apkalbomis arba jų klausomės. Tačiau kodėl taip patinka apkalbėti kitus? Išgirdę žodį „apkalbos“ dažniausiai pagalvojame apie piktus gandus. Tačiau apkalbos gali būti ir teigiamos arba neutralios - tiesiog kalbėjimas apie žmogų, kurio tuo metu nėra šalia.
2019 m. Kalifornijos universiteto (JAV) tyrėjai atliko tyrimą su 467 suaugusiaisiais. Paaiškėjo, kad dalyviai bent 52 min. per dieną skyrė apkalboms, o visiškai nieko neapkalbėjo tik 34 dalyviai. Daugiausiai kitus apkalbėjo moterys ir į ekstravertiškumą linkę dalyviai, mažiau - vyrai ir introvertai. Įdomu tai, kad net 75 % paskalų buvo neutralios, o tik 15 % - negatyvios. Tyrėjai padarė išvadą, kad apkalbos nebūtinai neigiamos; apkalbėdami kitus tiesiog keičiamės informacija. Tiesa, ši studija tyrė nedidelę grupę.
Pasak mokslininkų, apkalbas mėgstame visi - tai visiškai natūralus ir įprastas elgesys. 1993 m. britų tyrėjų studija parodė, kad vyrai 55 % pokalbių laiko paskiria apkalboms, moterys - net 67 %. Psichologų teigimu, žmonės yra socialios būtybės, kurioms būtinas tarpusavio ryšys. Apkalbos suteikia priklausymo grupei jausmą, kuris mums toks reikalingas. Kai kurie mokslininkai mano, kad apkalbos netgi tam tikras socialinio mokymosi procesas, kurio metu išmokstame, kas mūsų rate socialiai (ne)priimtina.
Tyrimai taip pat rodo, kad apkalbant didėja pasitikėjimas savimi. Apkalbėdami kitus ir dalindamiesi informacija, kurios pašnekovai nežino, pasijuntame galingesni ir vertingesni. Nemažai mūsų apkalba kitus dėl paprasčiausio nuobodulio arba siekio užmegzti glaudesnį ryšį su pašnekovu, nes dalinimasis paskalomis sukuria tam tikrą intymumą.
Apkalbos istorijoje ir evoliucijoje
Evoliucijos psichologas Robinas Dunbaras mano, kad polinkį į apkalbas paveldėjome iš tolimų protėvių. Pasak jo, dalinimasis paskalomis padėjo išgyventi ir palaikyti svarbius socialinius ryšius. R. Dunbaro teigimu, žmonių noras skleisti apkalbas išsivystė dar priešistoriniais laikais. Protėviai gyveno mažose grupėse, todėl buvo priklausomi vieni nuo kitų. Tam, kad atremtų priešus ir išgyventų atšiaurioje aplinkoje, reikėjo artimai bendradarbiauti su genties nariais. Tačiau gentainiai buvo ir pagrindiniai konkurentai kovoje dėl ribotų išteklių ir potencialių partnerių. Gyvendami tokiomis sąlygomis protėviai susidurdavo su daugybe kylančių dilemų: kuris genties narys vertas pasitikėjimo? Su kuo verta draugauti, o nuo ko geriau laikyti atokiau? Tad tekdavo surinkti kuo daugiau informacijos apie aplinkinius. Šiuo atveju pasitarnaudavo apkalbos - taip sužinodavo, kuo verta pasitikėti.
Laikas bėgo, bet paskalos ir toliau išliko svarbiu ginklu. Istoriniai šaltiniai rašo, kad apkalbos itin stiprų vaidmenį atliko antikos laikais, viduramžiais, renesanso laikotarpiu bei vėliau. Antikinėje Graikijoje paskalos buvo vienintelis ir svarbiausias ginklas, kurį prieš savo priešus galėjo panaudoti vergai ir kiti žemo statuso žmonės. Šiandien apkalbos taip pat padeda save apsaugoti.
Kaip reaguoti į apkalbas apie save?
Nelygu, kokios tos paskalos. Jei gandai neaiškios kilmės ir neaišku, apie ką, negalite nieko padaryti, nes nežinote. Tačiau dirbdami tam tikrame kolektyve ar bendraudami su konkrečiais žmonėmis, dažniausiai žinome, kas yra paskalų skleidėjai.
1. Tiesioginė konfrontacija
Veiksmingiausia būtų tiesiog prie to žmogaus prieiti ir pasakyti, kad mums nemalonu, kad apie mus skleidžia paskalas, kad tai mus žemina, kenkia mūsų reputacijai, mes nenorėtume, kad taip vyktų toliau ir būtų geriausia, jei jis savo nuomonę pasilaikytų sau. Gali būti, kad toks žmogus, jam tai pasakius tiesiai šviesiai į akis, pradės teisintis, jog tikrai ne jis paskleidė šias paskalas. Tokiu atveju galime jam padėkoti ir pasakyti, jog viliamės, kad tai tikrai nebuvo jis. Tad vertėtų pasakyti tiesiai šviesiai, kad žmogus suprastų, kad to daryti nereikia.
Tai yra vienas agresyviausių kovos su apkalbomis būdų, pats tiesmukiškiausias būdas priversti apkalbas skleidžiantį asmenį pasilaikyti savo kalbas už dantų. Jei patys tapote apkalbų objektu, geriausia strategija - atvirai pasikalbėti su gandų skleidėju ir paklausti, kodėl jis kalba melus? Dažniausiai liežuvautojai nesitiki sulaukti konfrontacijos iš apkalbėto žmogaus, todėl išsigąsta. Svarbiausia - išlikti ramiems, pagarbiems, parodyti, kad gandai jūsų nežeidžia. Tuomet bus mažiau įdomu jus apkalbėti.
Patarimas: Prieš susitikdamas su apkalbinėtoju, užsirašyk, ką ketini jam sakyti. Tada po savaitės ar dviejų perskaityk, ką užsirašei, ir pagalvok, ar nenorėtum ko pakeisti.
2. Statuso sumenkinimas (jei priežastis - pavydas)
Jei matote, kad apkalbos kyla dėl pavydo, galite sąmoningai pažeminti savo statusą. Pavyzdžiui, jei jums pavydi paaukštinimo, galite atvirai sumenkinti savo pasiekimus ir pasakyti, jog beveik ir gailitės, kad sutikote eiti aukštesnes pareigas, kadangi darbo žymiai daugiau, atsakomybė patrigubėjo, o atlyginimas toks pat. Pavydiems žmonėms tai veikia.
3. Absurdizavimas ir humoras
Dar vienas metodas - absurdizavimas. Tai dažnai naudoja įvairios žvaigždės, garsūs žmonės, galime tai pamatyti ir socialiniuose tinkluose. Naudojant šį metodą, situacija perkeliama į humoro plotmę, į absurdą. Jei kolegos skleidžia paskalas, kad kažkas karjerą padarė per lovą, galima ironizuoti, kad permiegota ne tik su viršininku, bet ir su visais valdybos nariais ir taip toliau. Situacija taip paverčiama humoristine, suabsurdizuojama iki dar aukštesnio laipsnio, tuomet dažniausiai pavyksta sustabdyti paskalas.
Kartais galima reaguoti ir pasitelkiant tokią paprastą ir universalią frazę kaip “ko tik žmonės dėl pavydo nesugalvoja”. Jūs atsakote, nepradedate teisintis, aiškintis, kad taip nėra. Taip pat galite pasakyti, kad kuo daugiau žmogus pasiekia, tuo daugiau apkalbų susilaukia, kuo labiau stengiasi, tuo daugiau visokių fantazijų apie save girdi, ir padėkoti už informaciją. Jei žinome šaltinį, dirbame ir tiesiogiai pasakome, sureaguojame. Jei nežinome, galime arba nereaguoti, arba, jei žinome, kad žmonės pavydūs, galime sumenkinti savo pasiekimus, arba situaciją dar labiau sutirštinti per humoro prizmę, pripažinti, kad yra būtent taip, kaip apkalbama, ir netgi dar daugiau - niekas to net neįsivaizduoja.
4. Ignoravimas ir vidinė būsena
Jei skleidžia paskalas, nereikia pradėti jaustis auka ir liūdėti. Priešingai - reikia džiaugtis. Jei skleidžia paskalas, vadinasi esate kažko verti. Jei žmogus nevertinamas, jo niekas negerbia, apie tokį žmogų niekas paskalų neskleidžia. Jei jau apie jus skleidžia paskalas, vadinasi esate kažko verti, tad priimkite tai kaip tam tikrą kokybės ženklą, kad į jus visuomenė kreipia dėmesį ir tai yra visiškai dažna ir įprasta. Stipriausias ginklas prieš visokias apkalbas - geras vardas. Jei esi nepriekaištingos reputacijos, net kai tave šmeižia, mažai kas tuo patikės.
Dažnai geriausia apkalbų nesureikšminti, - ypač jeigu jos nerimtos. Jei tapote paskalų taikiniu, svarbu nepriimti asmeniškai. Juk iš tikrųjų pasakoja ne apie jus, o apie liežuvautoją. Blogiausia taktika - pačiam pradėti skleisti paskalas apie apkalbėjusį asmenį. Taip tik įsivelsite į nesibaigiantį paskalų karą ir susigadinsite reputaciją.
Patarimas: Užsirašykite: 1) ką apie save išgirdote; 2) kaip dėl to jaučiatės.
Kaip SUSTABDYTI APKLAUSAS nepasijuntame nejaukiai (psichologijos paaiškinimas)
5. Darbo aplinkoje
Bendradarbiai visuomet yra linkę aptarinėti vieni kitus - apkalbos yra neišvengiamos kiekvienoje įmonėje. Apkalbos gali būti sustabdytos vos tik darbovietėje pasklinda nauji gandai. Šią galią turi kiekvienas kolektyve dirbantis žmogus, tačiau svarbu pastebėti apkalbų pradžią. Jeigu apkalbos trunka ilgiau, tuomet šį procesą suvaldyti darosi itin sunku.
Kalbėdami su žmonėmis, kurie pradeda paskalas, galima pasistengti juos įtikinti, kad jų sakomi žodžiai atsigręš prieš juos pačius. Negatyvios mintys ir kalbos gimdo dar daugiau negatyvo, t.y., neefektyvaus darbo, blogos atmosferos darbe, komplikuotų santykių tarp bendradarbių. Įmonėje, kurioje didžioji bendravimo dalis yra susijusi su kitų darbuotojų aptarinėjimu, dirbti darosi labai nemalonu. Įmonės vadovui pastebėjus, kad apkalbos tapo pačiu svarbiausiu darbo dienos elementu, galima pravesti paskaitą ar mokymus apie paskalų žalą įmonei ir kiekvienam jos darbuotojui.
O ką daryti, jeigu pietų ar kavos pertraukėlės metu bendradarbiai pradėjo apkalbinėti? Lengviausias būdas - pakeisti pokalbio temą. Apkalbos gali būti pakeistos kur kas svarbesniais darbiniais klausimais, šiandieninės politikos ar visuomeninio gyvenimo aktualijomis. Juk temų kalbėjimui išties yra be galo daug. Tačiau toks manevras duos tik trumpalaikių rezultatų ir leis jums išsisukti nuo apkalbų. Jeigu norite užkirsti kelią apkalboms ir su jomis kovoti efektyviai, reikėtų imtis kur kas drastiškesnių būdų.
Apkalbos ir vaikų elgesys
Deja, kartais įsijautę pamirštame, jog apkalbas, netikrus gandus girdi vaikai. Vaikai tampa apkalbų nešiotojais, nes mes, suaugusieji, to juos nesąmoningai mokome. O jei jau išmokome, tarsi ir neturėtume pykti, jei viską, ką išgirdo ir įsidėjo domėn, mažyliai „ištransliuoja“ pačiu netinkamiausiu metu. Tėvai vaikams - elgesio modelis. Nesvarbu, ar šie elgiasi teisingai, ar nelabai, mažiesiems tėčio ar mamos žodis - neginčijama tiesa. Žinoma, tik iki to meto, kai vaikai pradeda atskirti, kas tinkama, gera, o kas - ne.
Kodėl vaikai perpasakoja girdėtus dalykus?
Norėdami tinkamai sureaguoti į gluminantį vaiko elgesį, turėtume žinoti keletą svarbių dalykų apie vaikų raidos dėsningumus:
- Nemato reikalo slėpti jausmų: Vaikai yra labai nuoširdūs, atviri. Jie neslepia savo tikrųjų jausmų ir minčių, kaip to yra išmokę suaugusieji. Vaikai tiesiog sako, ką galvoja ir elgiasi taip, kaip jaučiasi.
- Perpasakojimas jiems nėra blogis: Perpasakoti tai, ką jie girdėjo apie kitą žmogų, vaikams nereiškia kažkokio blogio - apkalbų. Be to, jiems dar sunku atskirti, kas socialiai priimtina, o kas ne. Jie dar nemoka įvertinti, ką sakyti, o kur vertėtų patylėti.
- Naivumas ir smalsumas: Naivus vaikas gali nesunkiai paviešinti visam pasauliui žodžius tėčio, kuris namo grįžo vėlai ir piktas. Jei nenorime dėl vaikų raudonuoti, reikia mokyti juos atitinkamai elgtis, nes patys jie gali nesusiprotėti.
Fantazija ar tikrovė?
Vaikai maždaug iki 6-7 metų negeba atskirti fantazijų nuo tikrovės. Todėl vadinamosios apkalbos išties gali būti ir vaiko fantazijų vaisius. Atskirti apkalbas nuo vaiko melo ar fantazijų nėra lengva. Tai išsiaiškinti galima tik kalbantis su vaiku, stebint jo elgesį ir su juo bendraujant. Tačiau kartais ir to gali neužtekti.
Todėl visada geriausia žinoti, kad bet kokioje fantazijoje yra bent krislas tiesos, kad ir labai labai tolimo tiesos šešėlio. Vaikai dažniausiai fantazuoja apie tai, kas girdėta, matyta, liesta, ragauta ir pan. Mažylis niekada nežais gaisrinės, jei jis nežinos, nebus matęs ar skaitęs apie gaisrininkus.
Kaip reaguoti į vaikų perpasakojamas apkalbas?
Kaip reaguoti iš mažylio išgirdus, ką apie mus kalba kiti žmonės? Įsižeisti, pasijuokti ar nekreipti dėmesio?
Būtų klaidinga nuduoti, kad neišgirdome, ką mums sakė vaikas. Mažoji, persakydama girdėtus žodžius, gali bandyti manipuliuoti tėvų nuotaikomis. Kol kas mažoji dar nemoka skirti, ką ir kodėl derėtų nutylėti, o apie ką galima ir pasišnekėti. Mažam vaikui dar ganėtinai sudėtinga išaiškinti, kad kalbėti apie kitą už akių negražu. Tad pirmoji tėvų užduotis išgirdus, jog vaikas pats to nesuprasdamas ima nešioti apkalbas - tai nubrėžti ribas ir užkirsti kelią manipuliaciniam elgesiui.
Svarbiausi patarimai:
- Nepriimkime vaikų žodžių asmeniškai. Nepykime ant vaikų, nekaltinkime, nebarkime jų, o ramiai pasikalbėkime. Kalbėti reikia paprasta, aiškia, vaikui suprantama kalba, ramioje aplinkoje.
- Paaiškinkite žodžių reikšmes. Pavyzdžiui, galite paklausti, ar vaikas žino, kokie būna tinginiai. Tai paskatintų jį pagalvoti, ką iš tikrųjų reiškia tas žodis.
- Atskleiskite savo jausmus. Vertinga būtų pasakyti vaikui, kaip pasijutote išgirdę neteisingą kaltinimą. Atskleidę savo jausmus, padėsime mažyliui suvokti, kad kai kurie žodžiai skaudina kitą žmogų.
- Nukreipkite dėmesį. Darželio auklėtoja turėtų nukreipti berniuko dėmesį į žaidimus, pamokėles, o ne tapti nuolatine jo klausytoja.
- Pasikalbėkite su apkalbinėtojais. Kai tik atsiras proga, pasikalbėkime su savo anyta ar abiem vaiko seneliais. Jeigu seneliai prie vaiko ir toliau apkalbinės, vargu ar tai palengvins vaikui įdiegti nuostatą, kad pasakoti be būtino reikalo apie kito žmogaus silpnybes, ydas yra netinkamas ir blogas dalykas.
- Atleiskite apkalbančiajam. Jei paskalas apie save išgirdote iš mažiau pažįstamų žmonių vaiko, veltis į pokalbius turbūt neverta. Protingiausia būtų iškart atleisti apkalbančiajam, nes savyje nešiojamos nuoskaudos pritraukia vis naujų bėdų, kartais net didesnių.
Kaip elgtis girdint apkalbas apie kitus?
Ką gi daryti, kai girdint vaikams giminaičiai ar pažįstami pradeda apkalbinėti kitus? Jeigu kitas žmogus ruošiasi skleisti apkalbas, elkimės aktyviai, o ne laukime, kol mums ko nors prikalbės. Nesistenkime šnabždėtis ar atsitolinti nuo vaikų.
- Švelniai keiskite temą: pvz.: „Kaip sekėsi kelionėje?“
- Tiesiai sakykite į akis: „Nenoriu šitos temos liesti, nenoriu apie tai kalbėtis.“
- Išreikškite savo jausmus: svarbu suprantamai kitam žmogui pasakyti, kaip jaučiamės: „Man nesmagu apie tai kalbėti, mane toks pokalbis glumina arba liūdina.“ Netoliese esantis jūsų ar kieno nors kito vaikas iš karto pajus, kad jūsų nedomina jokios paskalos.
- Pasišalinkite: jeigu pažįstamas ar giminaitis ir toliau nereaguoja į jūsų nuomonę, bet atkakliai stengiasi apšnekėti kitą žmogų, pasišalinkite. Pasakykite, kad jums ir jūsų vaikams jau laikas eiti. Privalome pasišalinti ir dėl savęs, ir dėl vaikų, ir dėl gandus skleidžiančio žmogaus, nes toks pokalbis gali virsti rimtu konfliktu. O vaikams mažiausiai reikia tapti suaugusiųjų konfliktų dalyviais. Pasišalinimas - labai veiksmingai moko, jog apkalbinėti ir kitiems tas apkalbas perpasakoti yra negražu.
Apkalbų nauda ir atsakingas apkalbinėjimas
Ne visos apkalbos yra blogos. Pasak mokslininkų, kai kurios netgi labai naudingos. Didelę dalį pokalbių sudaro neutralios apkalbos, kurios tėra apsikeitimas svarbia informacija apie kitus. Įsivaizduokite, kad iš patikimo šaltinio išgirstate gandą, jog pažįstama negrąžino pasiskolintų pinigų vienai moteriai. Tikriausiai iškart kils įtarimas, kad jai geriau didelių sumų neskolinti. Jei panašių istorijų papasakos ir daugiau patikimų žmonių, įsitikinsite, kad ši moteris išties nesąžininga.
Pasak psichologų, paskalos naudingos ir tuo, kad padeda geriau pažinti supančius žmones. Jos mums šį tą atskleidžia ne tik apie apkalbų objektą, bet ir žmogų, kuris dalinasi paskalomis. Išgirstos negatyvios apkalbos apie artimuosius ar mus pačius gali sužeisti emociškai. Tačiau ne visos jos blogos. Kai kurios, kaip tik turi teigiamą poveikį sveikatai.
Teigiamas apkalbų poveikis
- Psichologinė nauda: 2015 m. Stanfordo universiteto tyrimas parodė, kad girdimos ir pačių pasakojamos neutralios paskalos gali sulėtinti širdies ritmą, sumažinti jaučiamą stresą ir nerimą. Taip pat veikia ir paskalos apie įžymybes. Pasak tyrėjų, dalindamiesi paskalomis jaučiamės artimesni su pašnekovais, tad patenkiname poreikį priklausyti socialinei grupei, sumažėja vienatvės jausmas. Įdomu, kad 2013 m. vykdyta studija parodė, jog į apkalbas labiau linkę nerimą patiriantys žmonės. Gali būti, kad jie pasąmoningai jaučia, jog paskalos nuramins nerimą, todėl ir liežuvauja.
- Smegenų aktyvumas: Tirdami žmonių smegenis mokslininkai išsiaiškino, kad girdint paskalas apie kitus sužadinami už apdovanojimo jausmą atsakingi smegenų centrai.
- Problemų sprendimo įgūdžiai: Studijos parodė, kad apkalbos gali lavinti problemų sprendimo įgūdžius. Aptardami situaciją, į kurią papuolė pažįstami, patys randame sprendimus.
- Savivertės kėlimas: Apkalbos didina pasitikėjimą savimi ir savivertę. Juk apkalbėdamas kitus žmogus jaučiasi geresnis ir protingesnis. Žinoma, toks būdas kelti savivertę nėra pats geriausias. Tačiau kartais turi naudos.
- Nauda darbe: Ne vienas tyrimas atskleidė, kad itin naudinga liežuvauti su bendradarbiais. Mat padeda jaustis artimesniems ir dirbti kaip tikrai komandai. Liežuvaudami su kolegomis skatiname kūrybiškumą, socialinius įgūdžius ir gebėjimą susikalbėti. Tiesa, tam, kad paskalos darbe būtų naudingos, jos turi būti nepiktos kitų darbuotojų atžvilgiu. Puikiai tinka įžymybių ar žmonių, kurie nepriklauso kolegų ratui, apkalbėjimas. Jei kalbama apie kitus kolegas, apkalbos turėtų būti teigiamos arba neutralios. Kitaip mikroklimatas darbe gali pašlyti ir pavirsti į mobingą.
Kaip apkalbėti taisyklingai?
Vis dėlto svarbu išmokti būti geru liežuvautoju. Jei nuolat pilsite pamazgas ant aplinkinių, galiausiai kiti ims jūsų vengti. Pasak ekspertų, geras apkalbėtojas dalinasi tik patikima informacija ir ja disponuoja protingai. Patariama visada du kartus gerai apgalvoti, ar verta liežuvauti šia tema. Jūsų žodžiai kam nors padės išvengti nemalonios situacijos ar suteiks svarbios informacijos? Liežuvaukite į sveikatą. Tačiau jei apkalbos gali ką nors įskaudinti arba ši informacija nepatikrinta, geriau susilaikyti nuo paskalų. Taip pat svarbu niekada neiškraipyti žinių. Jokiu būdu neišpūskite gando, kad taptų įdomesnis.
Pavyzdžiui, jei iš patikimų šaltinių išgirstate, jog naujasis draugės vaikinas turi blogą reputaciją - finansiškai išnaudojo ir vėliau paliko tris buvusias merginas - skubate perspėti bičiulę ir pasidalinti išgirstais gandais. Taip elgiatės, nes trokštate ją apsaugoti. Tokiu atveju girdėtais gandais išties verta pasidalinti.
Tačiau kita situacija: draugė susiranda vaikiną, o jūs nugirstate, kad jis - finansinis išnaudotojas. Draugių rate skubate apie tai paliežuvauti bičiulei už nugaros. Tokios apkalbos itin pavojingos, nes ne tik įskaudins draugę, bet ir jums gali pelnyti prastą reputaciją. Todėl ką nors apkalbėdami laikykitės vienos taisyklės:
Išgirstate pokalbį, kuriame skleidžiamos neigiamos apkalbos apie pažįstamą žmogų? Stenkitės pakeisti temą, nukreipiant pašnekesį kitur. Taip pat verta apginti apkalbamą žmogų - pasakykite apie jį ką nors gražaus. Tarkime, kolegų rate imta kalbėti apie nevykusiai pasirinktą kolegės aprangą. Galite pasakyti - užtat jos šukuosena puiki. Tai padės keisti toną ir apkalbos taps neutralesnės. Pokalbyje skleidžiamos klaidingos apkalbos, iškraipyti faktai?
Kiekvienas mūsų turime nuomonę apie kitus žmones, reiškinius, įvykius. Taigi, kodėl mums neturėtų būti svarbu, ką galvoja kiti? Visų pirma, dėl to, kad geriau jaustumėmės. Žmonės gali būti arogantiški, linkę teisti, susidaryti nuomonę vos per kelias minutes. Tačiau kokia tiesa? Ogi paprasta - viena ištransliuojame pasauliui, visai kas kita esame iš tikrųjų. O tai geriausiai žinome tik mes patys - savo stiprybes ir silpnybes.
Gyvenime siekiant tikslų, mums reikia tikėti ir pasitikėti savimi, tad neigiama kitų nuomonė silpnesnius žmones išmuša iš vėžių. Jie jautriai reaguoja į pastabas, žeminančius komentarus, gali patirti nerimo priepuolių, stresą. Nerimo kupinas gyvenimas, galvojant, kas, ką ir kodėl pasakė, yra nieko vertas. Kai kiekvienas šnabždesys, žvilgsnis, komentaras, pastaba atrodo skirtas būtent jums, verta susimąstyti. Pasaulis nesisuka vien tik aplink jus, tačiau emocijos, kurias jūs jaučiate tokiu atveju, išties kenkia jūsų vidinei savijautai.
Sėkmingiems žmonėms nusispjauti, ką galvoja kiti. Sėkmė bene dažniausiai iš visų kitų dalykų sukelia tikrą kai kurių nelaimingų liežuvaujančių žmonių pasipiktinimą. Taigi natūralu, kad kelyje į sėkmę jūs sutiksite ne vieną žmogų, bandantį jums pakišti koją visais įmanomais būdais. Sėkmė reiškia, kad jūs tapsite stipresne asmenybe, o tam reikia laiko. Visų pirma, ko pasieksite, kai jūsų mintys nukreiptos visai ne ten, kur reikia? Paskalas, kaip ir daugelį dalykų gyvenime, ne visada sukontroliuosi.
tags: #matyt #kaskas #apkalbinejo #mane