Velionio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873 m. birželio 22 d. (naujuoju stiliumi liepos 4 d.) - 1962 m. rugpjūčio 20 d.) asmuo sušvito Lietuvos gyvenime labai savita šviesa, kuri pasklido ne tik Lietuvos, Latvijos, Rusijos žemėse, bet ir už Atlanto vandenyno, ypač Šiaurės Amerikoje, kur nuo seno yra įsikūrusi gana gausi lietuvių išeivija. Toji šviesa buvo ne mokslinė, ne politinė, ne valstybinė, o asmeninė, moralinė, spindinti krikščioniškomis vertybėmis. Tie Velionio žingsniai per konkretų gyvenimą buvo tokie žmogiški, tokie taurūs ir tokie spalvingi, kad juos mačiusieji bei stebėjusieji negalėjo tylėti. Šis straipsnis atskleidžia arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kilmę ir tėviškę, svarbiausias vietas ir žmones, formavusius jo asmenybę.
Matulionių giminės šaknys Alantos parapijoje
Matulionių šeima Žibėčiuose
Gal dar XVIII šimtmečio pabaigoje ir neabejotinai XIX šimtmečio pačioje pradžioje Žibėčių kaime, Alantos parapijoje, gyveno paprastų ūkininkų šeima - Marcijonas Matulionis su savo žmona Jieva Telksnyte. Jų sūnus Jonas buvo nuėjęs užkuriomis į Spiečiūnų kaimą (Skiemonių parapija), vesdamas Uršulę Stripeikytę. Jų šeima buvo gausi vaikais, bet beveik visi išmirė, būdami dar kūdikiais; liko tik dvi dukterys, kurių Uršulė ištekėjo į Trakinių kaimą (Kurklių parapija) už Mykolo Pilkos (jos sūnus - kun. Jonas Pilka, gimęs 1917 m.), o kita - Anastazija (šeimoje ji buvo vienuoliktoji) - į Spiečiūnų kaimą už Balaišio (jos anūkas - kun. Bronislovas Balaišis, gimęs 1933 m.). Jų tėvas Jonas Matulionis sirgo nervais. Pirmosios žmonos Raškevičiūtės (Skiemonių parapija) duktė Joana, vėliau Kraujalienė, ir sūnus Alfonsas atsidūrė Amerikoje. Vyskupas Teofilius buvo su Joana susitikęs Čikagoje 1935 m. Ji turėjo dukterį Leliją, gimusią 1920 m., ir sūnų Otoną, gimusį 1924 m. Matas buvo vedęs kitą Raškevičiūtę (Adamienės seserį), gyveno ir mirė Žibėčių kaime. Jų vaikai - Vladas, Stefanija (buvo netekėjusi, nušauta II Pasaulinio karo metu). Ona, Jurgio sesuo, buvo Alantos šventovės giesmininkė, o vėliau Vilniuje skalbėja. Barbora buvo ištekėjusi už Užbalio Alantos parapijoje. Jos anūkas buvo kun. Aleksandras Juočepys.
Jurgio Matulionio kelias į Kudoriškį
Vyskupo Teofiliaus tėvas Jurgis Matulionis buvo žmogus tvarkingas ir taupus. Su banko pagalba jis įsigijo netoli Skiemonių nemažą, dviejų ar trijų valakų, vienkiemį - Kudoriškį. Iškyla klausimas, kokiu būdu neturtingo baudžiauninko sūnus Jurgis Matulionis pajėgė nusipirkti ne vieno valako Kudoriškį? Atsakymas nesunkus - sukilimo malšintojas Muravjovas suprato, kad sukilimą inspiravo ir jam vadovavo daugiausia lenkai dvarininkai, o lietuviškoji liaudis didesnio entuziazmo neparodė. Jurgis Matulionis buvo tipiškas Lietuvos kaimo žmogus - protingas ir apdairus. Įsigydamas Kudoriškį, jis susisuko sau lizdą ir tik tada, jau būdamas 36 metų, vietos klebono paragintas, vedė jauną 19 metų mergaitę iš Bajorų kaimo - Oną Juočepytę. Abudu buvo tos pačios Alantos parapijos. Po trijų šventovėje paskaitytų užsakų, jų sutuoktuvės įvyko 1870 m. vasario 1 d. Prie altoriaus buvo nemažas būrelis žmonių. Metrikų knygoje pasirašė liudytojai: Domininkas Stripeikis, Kazimieras Juočepys, Antanas Karvelis, Jonas Lasys, Antanas Umbrasas ir Juozapas Barauskas. Jaunosios tėvas buvo Gabrielis, motina - Ona Strazdaitė. Santuoką palaimino Alantos klebonas.
Kudoriškis - gimtinė ir pirmieji namai
Jurgio ir Onos Juočepytės šeima
Jurgis ir Ona Matulioniai, begyvendami Kudoriškyje, susilaukė trijų sūnų: Jono (1871-1920), Teofiliaus (1873 m. birželio 22 d. (naujuoju stiliumi liepos 4 d.) - 1962 m. rugpjūčio 20 d.) ir Juozo (1875-1955). Jaunoji motina ketvirto kūdikio jau nesulaukė - ji mirė gimdydama. Teofiliui tada buvo ketveri metukai, ir jis tik prisimena, kad karste šalia motinos gulėjo nedidelis ryšulėlis su negyvu kūdikėliu. Visa tai įvyko 1877 m. gegužės 9 d., kai motina turėjo tik 27 metus amžiaus. Ji buvo palaidota Alantos kapinėse. Sūnus vyskupas Teofilius, grįžęs iš Rusijos 1933 m., lankydavo motinos kapą.
Gyvenimas Kudoriškyje ir jo aprašymas
Kudoriškis buvo arkivyskupo Teofiliaus gimtinė. Jei dabar važiuosite iš Skiemonių Skudutiškio link, netoli už kapinių pamatysite prie kelio užrašą: „Kolūkis Kibirkštis“. Ten pat ir nedidelis Ažionių kaimas. Už to kaimo, apie 5 km nuo Skiemonių, dešinėje kelio pusėje, ir yra Kudoriškis. Tai ne kaimas ir ne vienkiemis, bet greičiau viensėdis ar nedidelis dvarelis. Mūsų laikais Kudoriškio sodyba apaugusi dideliais, senais medžiais, o jos ūkio pastatai stambūs, kaip seno dvaro. Gyvenamojo namo pusė nugriauta, bet ir dabar jis neprarado proporcijų bei normalios išvaizdos. Kiek atsimena žmonės, Kudoriškį valdė Karveliai, o viena Karvelytė buvo ištekėjusi už Satkūno, ir jai buvo duota 12 ha iš bendro ploto. Ši sodyba dabar vadinama Aukštakalniu. Mūsų laikais Karveliai, kaip pasiturį žmonės, turėjo palikti savo ūkį. Dabar ten gyvena kolūkiečių šeimos.
Šeimos kelionės ir antroji santuoka
Antroji Jurgio Matulionio santuoka ir persikėlimas į Purviniškį
Likęs našliu su trimis nedideliais berniukais, Jurgis Matulionis tais pačiais 1877 m. ar sekančių metų pradžioje vedė antrą žmoną - Oną Savickaitę iš Leliūnų parapijos, Užugirio kaimo. Norėdamas savo šeimai ramybės, o antrajai žmonai daugiau laisvės auginant Onos Juočepytės vaikus, protingasis Jurgis pardavė Kudoriškį Karveliui ir nusipirko mažesnį ūkį Purviniškių kaime, 2 km nuo Daugailių. Teofiliaus tėvai gan pasiturinčiai gyveno Kudoriškyje, tačiau pardavus Kudoriškį ir išsikėlus į Purviniškį, čia žemės plotas buvo dvigubai mažesnis ir ūkininkauti netaip sekėsi. Augantis Teofilius, netekęs savo mamytės, negalėjo patirti tos šilumos, kuri jungia vaiką su motina - jis augo, kad ir geros, bet vis dėlto pamotės globoje.
Tolesnės šeimos gyvenamosios vietos
Su antrąja savo žmona Ona Savickaite Jurgis Matulionis turėjo septynis vaikus - Grasildą, Praną, Jurgį, Kazimierą, Antaną, Elžbietą ir Jeronimą. Norėdamas paaugusius vaikus mokyti, Jurgis apie 1890 m. pardavė Purviniškį (visų pinigų neatgavo) ir paėmė nuomon Latviškių vienkiemį, vėliau neilgam Merkio ūkį ir pagaliau prie pat Dusetų esantį Baraukos vienkiemį. Čia jis ir mirė 1911 m. Sergantį tėvą aplankė iš Peterburgo sūnus kun. Teofilius, bet laidotuvėse negalėjo dalyvauti.
Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio broliai ir seserys
Vaikai iš pirmosios santuokos
Iš pirmosios Jurgio Matulionio santuokos su Ona Juočepyte gimė trys sūnūs:
- Jonas (1871-1920) buvo nevedęs. Pirmojo pasaulinio karo metu jis atsidūrė Rusijoje - gyveno Peterburge ir Oriole. Sugrįžęs į Vilnių 1918 m., laikė kepyklą ir mirė 1920 m. vasario 16 d. Palaidotas Rasų kapinėse.
- Teofilius (1873-1962), būsimasis arkivyskupas.
- Juozas (1875 m. kovo 9 d. - 1955) buvo vedęs, turėjo vieną sūnų Vytautą (1914-1925), kuris mirė būdamas 12 metų. Juozas gyveno Aukštojoje Panemunėje, prie pat Kauno.
Vaikai iš antrosios santuokos
Iš Jurgio Matulionio antrosios santuokos su Ona Savickaite gimė septyni vaikai:
- Grasilda Matulionytė-Šeduikienė (gimė po 1877 m.) mirė Aukštojoje Panemunėje 1970 m., sulaukusi 92 metų. Ji laikė Joną geriausiu broliu ir negailėjo jam pagyrimų.
- Pranas buvo nevedęs. Kartu su broliais Jurgiu ir Jeronimu ūkininkavo Baraukoje, o tėvui mirus, bene 1912 m., išvyko į Ameriką, gyveno ir mirė Pitsberge. Su broliu vyskupu Teofiliumi Amerikoje nebuvo susitikęs.
- Jurgis (1885-1952) buvo nevedęs, ūkininkavo Baraukoje, mirė Kaune, palaidotas šalia motinos Aukštojoje Panemunėje.
- Kazimieras, gimęs 1886 ar 1887 m. Kai norėjo stoti į Rygos gimnaziją, pasirodė, kad jau peraugęs, tad paėmė savo jaunesnio, jau mirusio brolio Antano metriką ir jo vardu įstojo į gimnaziją. Nuo tada ir buvo vadinamas Antanu.
- Antanas, gimęs 1888 m., mirė dar būdamas kūdikėlis.
- Elžbieta, gimusi 1896 m. Latviškių vienkiemyje, vėliau Baruolienė. 1914 m., karui prasidėjus, buvo kartu su mokykla nuvežta iš Vilniaus į Voronežą. Ten ji lankė „Saulės“ mokytojų kursus, o atostogas leido pas brolį kun. Teofilių Peterburge, kartu su motina ir broliu Jurgiu. Brolis Juozas, turėdamas savo šeimą, gyveno skyrium.
- Jeronimas, gimęs 1897 m., su žmona Emilija Markevičiūte gyveno Aukštojoje Panemunėje ir turėjo keturis vaikus. Jo sūnų Mindaugą Baltazarą Teofilių krikštijo vyskupas Teofilius, o su jo dukra Maryte (vėliau Bendoraitiene) susirašinėjo būdamas Mordovijoje.
Alantos ir Skiemonių parapijų istorinis kontekstas
Alanta - sena gyvenvietė ir jos bažnyčia
Alanta arba, anot žinovų, Alanta (lotyniškai nuo seno rašoma Owantha) yra viena seniausių ne tik Lietuvoje, bet gal ir Europoje, gyvenviečių. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad 1436 m. Žygimantas Kęstutaitis Alantos dvarą buvo atidavęs Kristinui Astikui. Šio palikuonis Jokūbas (Mscislavo vaivada) 1534 m. pastatydino Alantoje mūro šventovę ir pavadino šv. Jokūbo vardu. Yra duomenų, kad ir anksčiau (prieš 1522 m.) Alanta turėjo medinę bažnytėlę. Tų pačių Astikų giminei tada priklausė ir Kavarskas. Steigiant ten parapiją 1538 m., Trakų vaivados sūnus Jurgis Astikas su visa komisija atvyko į Alantą ir liepos 22 d. pasirašė Kavarsko bažnyčiai fundacijos dokumentą gudų kalba: "Na kostel desetina ot Ostika" (Kavarsko bažnyčiai dešimtinė nuo Astiko). Astikų rūmai Alantoje stovėjo prie pat Virintos upelio. Po to, kai 1580 m. Kavarsko ponas Gregorijus Astikas buvo nukirsdintas už išdavystę, o Astikų dvarai valdžios konfiskuoti, jų rūmai Alantoje buvo sudeginti. XVI šimtmečio pabaigoje Alantos dvarą buvo įsigijęs uolus kalvinistų rėmėjas Kristupas Radvila. Nuo to laiko Alantos šventovę valdė kalvinistai ir joje laikėsi net 58 metus (1598-1656). Senoji mūro šventovė išstovėjo Alantoje iki 1904 m., kai ją sugriovus toje pat vietoje buvo pastatyta dabartinė - didesnė ir gražesnė. Ji buvo užbaigta kun. D. Vainausko 1909 m. Minint netolimą Alantos praeitį, reikia pažymėti, kad 1831 m. liepos 16 d. generolas Henrikas Dembinskis su 4000 sukilėlių, pasiryžęs trauktis į Lenkiją, iš Panevėžio atvyko į Alantą. Smarkiai puolamas rusų armijos husarų ir apšaudomas artilerijos, netoli Molėtų neteko kelių šimtų karių.
Skiemonių parapijos ypatumai
Skiemonių bažnytkaimis dabar yra Anykščių rajone, 2 km į pietryčius nuo gero asfaltuoto kelio, jungiančio Ukmergę su Utena. Skiemonys, kaip ir Svėdasai, Tauragnai ir Panevėžio senamiestis, turėjo šventovę anksčiau negu Anykščiai (taigi prieš 1505 m.). Iš Skiemonių šventovės varpinės per 1863 m. sukilimą kalbėjo kun. Mackevičius ir, turbūt, gerokai padidino sukilėlių skaičių, kad Muravjovas panaikino Skiemonių parapiją ir prijungė ją prie Alantos kaip filiją.
Teofiliaus Matulionio ankstyvieji mokslai ir pašaukimo paieškos
Mokslų pradžia ir savarankiškas mokymasis
Dar mažam tebesant, Teofiliui kildavo noras mokytis. Skaityti jį išmokė Juozas Barisa iš Žiedavainių kaimo. Jis mokė vaiką lenkiškai, pats nemokėdamas tos kalbos. Teofilius labai prašė savo tėvelio, kad leistų mokytis pas Juozą Pakalnį, kuris jau buvo baigęs keturias klases Liepojos gimnazijoje. Pirmąjį elementarinį mokslą Teofilius ir gavo iš Pakalnio, kuris jį mokė ir lietuviškai. Pirmoji lietuvių kalba parašytoji knygelė, kurią gavo iš Pakalnio, buvo kun. J. Bosko gyvenimas. Galima suprasti, kokį didelį įspūdį vaiko sieloje paliko jaunuomenės mylėtojas ir auklėtojas kun. J. Bosko! Tačiau J. Pakalniui išvykus į Vilniaus kunigų seminariją (jis liko kunigu Vilniaus vyskupijoje), Teofilius paliko be mokytojo.
Studijos Daugpilio realinėje gimnazijoje
Tada tėvas norėjo leisti vaiką į rusų pradinę mokyklą, bet sūnus vengė jos. Sužinojęs, kad Antalieptės cerkvės „dijačiokas“ moko vaikus privačiai, Teofilius kreipėsi į jį. Tačiau nedaug ir čia laimėjo - „dijačiokas“ nemokė sistemingai to, kas reikalinga. Pagaliau Teofilius prašė tėvo, kad leistų mokytis į realinę Daugpilio gimnaziją. 1886 m. tėvas pristatė savo sūnų direktoriui. Pasirodė, kad pagal nuostatus vaikas jau yra peraugęs stoti į I-ją gimnazijos klasę; reikėjo ruoštis į II-ją. Buvo pasamdytas VI klasės mokinys paruošti vaiką egzaminams. 1887 m. Teofilius per egzaminus gavo rusų kalbos pataisą, kurią reikėjo laikyti rudenį. Baigdamas V klasę, Teofilius gavo nepatenkinamą pažymį iš geometrijos ir per egzaminus krito.
Kelias į kunigystę: Petrapilio kunigų seminarija
Pirmieji bandymai stoti į seminariją
Aštuoniolikos metų jaunuolis pasiryžo stoti į kunigų seminariją. Tam reikėjo gauti savo valsčiaus gyventojų pritarimą. 1891 m. liepos 1 d. Bandant Teofiliui stoti į Vilniaus kunigų seminariją, atsirado nenumatyta kliūtis - jo pažymėjime nebuvo lotynų kalbos.
Studijos Petrapilyje ir akademiniai rezultatai
1892 m. rudenį Teofilius buvo priimtas į pirmąjį Petrapilio kunigų seminarijos kursą. Seminarija buvo netoli Šv. Stanislovo šventovės, prie Jekaterinos kanalo. Tai buvo dviejų aukštų pastatas, o jo kieme - fontanas ir keletas medelių. Ten pat buvo ir koplytėlė. Sekmadieniais bei šventėse klierikai eidavo pamaldoms į katedrą. Seminarijoje buvo 5 kursai. Baigusius 6 klases priimdavo į II-jį kursą. Baigęs I-jį seminarijos kursą, Teofilius gavo pažymėjimą Nr. 519 1893 m. spalio 28 d. Iš jo sužinome, kad Teofilius, būdamas geriausio elgesio, ir moksle buvo stiprus: katekizmo mokėjimas įvertintas 5, visi kiti dalykai - 4 (filosofija, lotynų kalba ir istorija net keturi su pliusu), tik vokiečių ir prancūzų kalboms parašyta 3. Kartu tame dokumente pažymima, kad jis keliamas į II-jį kursą, tačiau paties prašymu iš seminarijos atleidžiamas dėl nusilpusios sveikatos ir neturėjimo pašaukimo.
Grįžimas į seminariją ir branda
Jis tęsė gimnazijos kursą ir gavo jos baigimo atestatą. Tačiau palikęs seminariją iš gilios pagarbos kunigystei, jis pasaulyje nerado savo dvasiai ramybės ir pasiryžo, jau daugiau patyręs ir subrendęs, grįžti į seminariją, tęsti ten filosofijos bei teologijos studijas ir siekti kunigystės. Bet štai nauja kliūtis - seminarijos rektorius Vytautas Erdmanas įtarė, kad T. Matulionis nori seminarijos rūmuose pasislėpti nuo karinės prievolės. Būdamas IV kurse, Teofilius jau turėjo subdijakono šventimus. Iš 15 to kurso auklėtinių penki buvo lietuviai. Rektorius dėstė kanonų ir civilinę teisę. Inspektoriumi buvo Pr. Karevičius ir dėstė filosofiją. Lietuvis Ignas Baltrušis buvo laikomas vienu geriausių profesorių. Dvasios tėvu buvo Zigmas Losinskis, dogmatikos, apeigų ir giedojimo profesorius. Arkivyskupas Klopotovskis dažniau ateidavo į V kursą. Jis mokėjo imponuoti klierikams.
tags: #matulionio #teviske #zibeciai