Šiame straipsnyje apžvelgiamos dvi, nors ir skirtingos, tačiau savotiškus „lemtingus posūkius“ žyminčios temos: populiari siaubo filmų serija „Lemtingas posūkis“ (angl. Wrong Turn), pasakojanti apie neteisingo pasirinkimo pasekmes atokioje gamtoje, ir istorija apie sovietmečio psichiatrijos ligonines Lietuvoje, kurios veikla ir panaudojimas atskleidžia sudėtingus visuomenės ir medicinos santykius.
Siaubo filmų serija „Lemtingas posūkis“ (Wrong Turn)
Serijos apžvalga ir bendras siužetas
Filmai „Lemtingas posūkis“ (angl. Wrong Turn) - tai siaubo filmų serija, kurios kiekvienoje dalyje pasakojama apie grupelę žmonių, kurie, pasukę netinkamu keliu, atsiduria pavojingoje situacijoje. Dažniausiai veiksmas vyksta atokiose, miškais apaugusiose vietovėse, kur pagrindinius herojus persekioja ir medžioja išsigimę kanibalai.
Kiekvienas filmas serijoje prasideda panašiai: grupelė žmonių keliauja ir atsiduria situacijoje, kai turi rinktis vieną iš dviejų kelių. Deja, jie visuomet pasirenka miško link vedantį kelią, kuris ir tampa jų lemtingu posūkiu. Miške prasideda jų kova už išlikimą, bėgiojant ir slapstantis nuo kanibalų, kurie medžioja žmones ir juos valgo.
Nors lavonų pjaustymas ir išsigimėliai ne visiems palieka didelį įspūdį, filmų serija „Blogas posūkis“ (angl. Wrong Turn) išnaudojo neblogą potencialą. Serijos „Lemtingas posūkis“ pavadinimų iki šiol kai kuriems gali būti sunku identifikuoti dėl daugybės dalių.
„Lemtingas posūkis: Pamatai“ (Wrong Turn, 2021)
„Lemtingas posūkis 7: Pamatai“ (angl. Wrong Turn) (2021) pasakoja šiurpią istoriją, kuri nutiko rytinėje JAV dalyje esančiame Apalačių pažintiniame take, garsėjančiame nuostabiais peizažais ir tapusiame traukos tašku žygeiviams iš viso pasaulio. Vien pėstiesiems skirtas pusketvirto tūkstančio kilometrų ilgio takas kasmet sutraukia daugiau nei du milijonus žmonių.
Tarp jų atsidūrė ir šio filmo herojai - trys poros draugų. Savo žygį šeši bičiuliai pradeda po vietinių gyventojų perspėjimų šiukštu nenuklysti nuo sužymėtos tako trasos. Tačiau netrukus jaunuoliai susivilioja intriguojančia nepažymėta tako atšaka ir nutaria ją ištyrinėti. Miško glūdumoje jie randa keistą 1859 m. atminimo lentelę, skirtą kalnų gyventojų bendruomenės, pasivadinusios „Fondu“, įkūrimui. Šios bendruomenės gyventojai tikėjo, kad Jungtinių Valstijų laukia neišvengiama griūtis, ir gelbėdamiesi pasitraukė į kalnus. Daugiau nei pusantro šimto metų jie gyvena atskirai nuo visuomenės ir aršiai gina savo privatumą.
Bičiuliai labai greitai įsitikina, kad šios legendos - ne iš piršto laužtos. Kuomet vienas iš jų netikėtai žūsta, keliauninkai dar viliasi, kad tai tėra nelaimingas atsitikimas. Tačiau netrukus dingsta jaunuolių telefonai ir jie supranta, kad pasukę iš tako padarė didžiausią klaidą gyvenime. Kuo baigsis ši klaida ir kiek aukų pareikalaus paprasčiausias nusukimas iš trasos, pamatysime siaubo filme „Lemtingas posūkis: Mirties pamatas“, kuris į kino teatrus atkeliauja jau šiandien, birželio 18-ąją.
Filmo scenarijų parašė pirmosios juostos kūrėjas Alanas McElroy‘us, o į režisieriaus kėdę sėdo siaubo istorijų ekranizacijose jau senokai debiutavęs Mike‘as P. Nelsonas. Duodamas interviu žurnalistams prieš premjerą jis pasakojo, jog siaubo filmų žanras yra jo didžioji aistra, todėl šio darbo ėmėsi su didžiuliu malonumu. „Į rankas scenarijų paėmiau dar 2017 metais. Perskaitęs jį kiek sutrikau - tai, ką perskaičiau buvo nė kiek nepanašu į jau išleistus „Lemtingo posūkio“ filmus. Neabejoju, kad tai pastebės ir žiūrovai. Jame buvo kažkas unikalaus, istorija viską apvertė 180 laipsnių kampu. Todėl darbas su komanda, kuriant visiškai naują realybę, naujus veikėjus, tapo puikia proga grįžti į tą pasaulį, kurį dievinu dirbdamas kine“, - sakė M.P. Nelsonas.
Ankstesnės „Lemtingo posūkio“ dalys (Išsami apžvalga)
Siaubo serija „Lemtingas posūkis“ (angl. Wrong Turn) per daugelį metų išleido nemažai dalių. Žanras: siaubo, trileris. Režisierius: Rob Schmidt. Scenaristas: Alan B. McElroy. Pagrindiniai vaidmenys: Eliza Dushku, Jeremy Sisto, Emmanuelle Chriqui, Desmond Harrington, Lindy Booth, Kevin Zegers.
„Wrong Turn“ (2003)
IMDb 6.1. Šis filmas pasakoja apie keturis jaunuolius, išsirengusius į kelionę automobiliais po vakarų Virdžinijoje nusidriekusius Apalačų kalnus. Nuotykių ir adrenalino ištroškęs ketvertukas netyčia užsuka ten, kur joks mirtingasis jau seniai nebekelia kojos… Ši vietovė apipinta legendomis ir siaubo pasakojimais, neva ten jau kelis šimtmečius gyvena nemirtingi kanibalai, mintantys žmonių krauju, kanibalai, kurie per daugelį amžių, daugindamiesi tarpusavyje, išsigimė.
„Wrong Turn 2: Dead End“ (2007)
IMDb 5.5. Šis filmas nagrinėja ekstremalų realybės šou, kuris virsta ekstremaliu siaubu, kai šešiems jo dalyviams tenka kovoti su šlykščiai deformuotais ir nepasotinamais kanibalais. Į atsargą išėjęs karininkas, pulkininkas Deilas, taip pat atsiduria šiame košmare.
„Wrong Turn 3: Left for Dead“ (2009)
IMDb 4.6. Ši dalis pasakoja apie Fondą su draugų grupele, kurie porai dienų išvažiuoja į mišką. Visi jos draugai nužudomi laukinių mutantų Tripirščių, kurie aišku juos dar ir suvalgo. Fonda lieka viena, bet neilgam. Tuo metu keletas kalinių taip pat atsiduria miške.
„Wrong Turn 4: Bloody Beginnings“ (2011)
IMDb 4.6. Šis filmas nagrinėja temą, kad kiekvienas posūkis gali būti lemtingas, jei jis veda į apleistas, piktų dvasių užvaldytas vietas… Ketvirtojoje siaubo istorijų dalyje pasakojama apie grupelę draugų, per žiemos atostogas.
„Wrong Turn 5: Bloodlines“ (2012)
IMDb 4.1. „Lemtingas posūkis 5 (Wrong Turn 5: Bloodlines)“ yra penkta siaubo filmų serijos „Lemtingas posūkis“ dalis. Mažame miestelyje vyksta Helovyno šventė. Žmonės apsirengę siaubingais kostiumais, tačiau netrukus išgalvotas siaubas susiduria su realybe.
„Wrong Turn 6: Last Resort“ (2014)
IMDb 4.2. Šis filmas pasakoja apie netikėtą ir paslaptingą turto paveldėjimą, kuris atveda Denį ir jo draugus į Hob Springsą, pamirštą ir apleistą dykynę Vakarų Virdžinijos kalnuose. Hob Springsą akylai prižiūri Džeksonas ir Selė, kurie slepia kraupią paslaptį.
Rekomendacijos siaubo žanro mėgėjams
Patarčiau pažiūrėti šį filmą tiems, kuriems patinka siaubas.
Klaidingas posūkis: Paskutinis skyrius (2025) | Pirmasis anonsas | Siaubo filmas | 4K koncepcinė versija
Lemtingi posūkiai psichiatrijos ligoninių istorijoje Sovietų Lietuvoje
Istorikas T. Vaiseta tyrinėjo sostinės Vasaros gatvėje veikusios ligoninės veiklą nuo 1944 iki 1990 metų, tai yra beveik visą sovietinį laikotarpį. Ši ligoninė iki penkto dešimtmečio pabaigos buvo vienintelė sovietų Lietuvoje veikusi psichiatrijos ligoninė.
Vasaros gatvės ligoninė ir T. Vaisetos tyrimai (1944-1990)
„Po karo nebeveikė Kalvarijos ligoninė, nes nacių laikotarpiu ji buvo išdraskyta, žmonės buvo arba nužudyti, arba pabėgo. Vasaros gatvės ligoninė pirmą penkmetį po karo buvo vienintelė realiai veikianti visoje sovietų Lietuvoje, o paskui po truputį ligoninių daugėjo“, - pasakojo T. Vaiseta.
Psichiatrijos ligoninių virsmas: nuo prieglaudų iki medicinos įstaigų
Jeigu ilgą laiką, faktiškai iki XX a. vidurio, psichiatrijos ligoninės veikė daugiau kaip prieglaudos, t. y. buvo vietos, kur žmogų uždarydavo, aprūpindavo maistu, saugodavo, kad nenusižudytų ir pan., tai, pasak istoriko, sovietiniu laikotarpiu psichiatrijos ligoninės iš lėto tapo gana įprastomis (bent jau formaliai) medicinos įstaigomis. Jų pagrindinis tikslas tapo terapinis, tai yra gydymas.
„Daugiausia į tokio tipo ligonines, taip pat ir Vasaros gatvės ligoninę, pakliūdavo žmonės, kurie, buvo manoma, turi psichikos sutrikimų arba serga nervų ligomis. Sovietinės psichiatrijos ligoninės paprastai buvo vadinamos psichoneurologinėmis ligoninėmis“, - sakė T. Vaiseta. Ir iš to, pasak psichiatro, negalima daryti jokio didelio skandalo, nes tiesiog buvo manoma, ir iki šiol taip manoma, kad yra dalis žmonių, kurie dėl to, kaip jie elgiasi, ką jie galvoja, kas juos kankina, jiems reikia taikyti terapinį gydymą. Paprastai nemaža dalis šių žmonių irgi nori, kad būtų taikomas terapinis gydymas. „Tai tokie žmonės ir buvo pagrindiniai pacientai. Kriminalo čia nėra“, - sakė T. Vaiseta.
Netradicinis psichiatrijos ligoninių panaudojimas
Tačiau, pasak istoriko, sudėtingesnių klausimų kyla, kai pradedi žiūrėti, kas, be šios didžiosios grupės žmonių, dar pakliūdavo į psichiatrijos ligoninę. Mokslininkas pastebėjo, kad šalia savo pagrindinės funkcijos - terapinės, sovietmečiu psichiatrinės ligoninės pradėjo virsti tokiomis įstaigomis, kurios buvo išnaudojamos kitais tikslais.
Psichiatrijos ligoninės kaip socialinės prieglaudos
Vienas iš tokių tikslų tarsi buvo paveldėtas iš ankstesnių laikų, nes psichiatrijos ligoninės ir toliau tarnaudavo kaip socialinės prieglaudos įstaigos. „Sovietų Lietuvoje ligoninės toliau atlikdavo prieglaudos funkciją, nes pačioje visuomenėje požiūris į psichikos sutrikimų turinčius žmones buvo labai stigmatizuojantis. Net artimieji nenorėjo tokių žmonių prižiūrėti, norėdavo jais atsikratyti“, - pasakojo T. Vaiseta.
Pasak istoriko, tradicinėje bendruomenėje psichikos sutrikimų turintys žmonės, jei jie nesielgdavo iš tiesų pavojingai sau ar kitiems, dažnai gyvendavo tarp kitų. Dar netgi sovietmečiu iš atsiminimų galima matyti, kad kaimuose būdavo sakoma, kad kiekvienas kaimas turi savo „kvailelį“, bet tai nebuvo laikoma problema, kurią reiktų spręsti pasitelkiant valstybines institucijas. „Bet su psichiatrijos kaip medicinos šakos susiformavimu pradėta galvoti, kad visi tie žmonės - nesvarbu, kokia jų būklė, - turi atsidurti tam tikroje įstaigoje. Įsijungė socialinės kontrolės mechanizmas, ir tokiu požiūriu psichiatrijos ligoninės tapo priemone atsikratyti tų žmonių, kad jie nebūtų šalia, kad jais nereikėtų rūpintis, kad jie nekeltų tikros arba (dažniausiai) tariamos grėsmės. Iš sovietmečio pradžios yra išlikęs dokumentas, kuriame sakoma: „kad negąsdintų kolūkiečių“, - pasakojo T. Vaiseta.
Pasak istoriko, kartais būdavo, kad tokie žmonės net ir po gydymo neturėdavo, kur grįžti, namuose jų niekas nelaukdavo ar tų namų visai neturėdavo, todėl ir likdavo tose ligoninėse ilgą laiką. Vasaros ligoninė ilgą laiką turėjo Kairėnų skyrių (dabartinis Botanikos sodas), kur buvo guldomi (tuo metu vadinti) „chroniškai sergantys“ ligoniai, t. y. tie, kurie laikyti neišgydomais. Kairėnų skyriuje buvo ūkis, jie ten atlikdavo žemės ūkio darbus ir iš esmės gyveno, nes artimųjų jie arba neturėjo, ar jų nelaukė ir nenorėjo pasiimti. Tokiems žmonėms ši vieta tarnavo kaip socialinė prieglauda.
Tačiau psichiatrijos ligoninės kartais pasitarnaudavo kaip socialinės prieglaudos net tiems žmonėms, kurie neturėdavo tikrų psichikos sutrikimų. „Regis, buvo visai paplitę, kad, pavyzdžiui, žmonės, norėję atsikratyti savo senų tėvų, veždavo į psichiatrijos ligoninę kaip į socialinę prieglaudą. Kol nebuvo socialinių paslaugų sritis išplėtota, tai ta institucija buvo suvokiama kaip galinti tai padaryti“, - sakė T. Vaiseta.
Diskreditavimo įrankis: asmeniniai ir turtiniai ginčai
Kalbėdamas, kaip visuomenė išnaudodavo psichiatrijos ligonines, istorikas išskyrė dar dvi žmonių grupes. Viena jų - tie, kurie pasitelkdami psichiatrijos ligoninę kaip instituciją ir psichiatriją apskritai, bandydavo konfliktinėse situacijose diskredituoti kitą žmogų. „Pavyzdžiui, konkreti situacija: vyksta ginčas dėl testamento. Senas tėvas įrašė į testamentą du sūnus, o trečio neįrašė. Tai trečias sūnus, pasinaudodamas savo ryšiais, „blatu“, neformaliomis pažintimis psichiatrinėje ligoninėje, uždaro tėvą į ligoninę, arba paprašo gydytojo pripažinti tėvą sergančiu, kad jis galėtų kvestionuoti testamentą. Nes psichiškai sergančio žmogaus surašytas testamentas sovietmečiu negaliojo“, - pasakojo T. Vaiseta.
Pasak istoriko, taip pat tai buvo būdas susidoroti su tau nepatinkančiu asmeniu. Iš archyvinių duomenų galima matyti, kad dažnai pasitaikydavo atvejų, kad, tarkime, žmonos, pykdomosios su vyrais, galėdavo pasitelkti priverstinio gydymo nuo alkoholizmo instrumentą. Tokiu atveju reikėjo susitarti su milicininku, teisėjais arba gydytojais, kurie diagnozuotų neva chronišką alkoholizmą, ir tada gali priverstiniu būdu žmogų uždaryti. Istorikas aptikęs skundų, kur vyras tvirtindavo, kad jį žmona uždarė, nors iš tikrųjų jis negeria. Ir iš tikro, atlikus tyrimus, paaiškėdavo, kad jis nėra chroniškas alkoholikas. „Šitoje vietoje matome, kad ligoninė buvo tokia vieta dėl to, kad buvo susiklostęs bendras požiūris į psichikos ligonius kaip į tuos, kurie yra menkesni, atstumiami, marginalizuojami, iš jų atimamos teisės, valstybė jų nepripažįsta visaverčiais piliečiais. Šia prasme tai buvo „geras“ instrumentas, kad būtų realizuojami kažkieno asmeniniai interesai“, - sakė T. Vaiseta.
Priemonė išvengti tarnybos sovietinėje kariuomenėje
Pasak istoriko, dar vienai grupei žmonių ligoninė tapo pabėgimo nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje vieta. Psichikos sutrikimų turintys žmonės tarnauti kariuomenėje negalėjo. Tad jaunuoliai eidavo į ligoninę ir apsimetinėdavo, kad turi problemų. Pagrindinis klausimas, kuris kilo istorikui, nagrinėjant šių žmonių istorijas, buvo, kodėl jie į tas ligonines taip lengvai pakliūdavo. Pasak jo, vienos priežasties nėra, bet, panašu, kad dalis gydytojų suprasdavo, kodėl jaunuoliai į juos kreipdavosi. „Turint mintyje, kad tai yra sovietų okupuota Lietuva, tarp psichiatrų buvo žmonių, kurie suprato, kad sovietų kariuomenė yra svetima jėga. Jie žinojo apie dedovščinas, kitus brutalius dalykus, kad vyksta karas Afganistane, ir yra didelė rizika, kad žmogus išvykęs tarnauti žus ten“, - sakė T. Vaiseta.
Pasak istoriko, į ligonines buvo nesunku patekti dar ir todėl, kad sovietmečiu psichinės ligos samprata buvo plati. „Į jaunuolius, kurie ateidavo į psichiatrinę ligoninę, nemaža dalis psichiatrų žiūrėdavo įtariai, nes juk „normalus“ sovietinis pilietis ten pats neis. Be to, tuo metu, tarkime, šizofrenijos samprata buvo pakankamai plati, išplėtota netgi iki vadinamosios „vangios eigos šizofrenijos“, kas reiškia, kad ir pakankamai neryškūs simptomai galėdavo leisti žmogui diagnozuoti šizofreniją ir jį uždaryti“, - pasakojo T. Vaiseta. Anot istoriko, esant tokiam plačiam psichikos ligos suvokimui, net ir nemiga, nerimas ar gausus prakaitavimas galėjo būti pakankama priežastis žmogų uždaryti į ligoninę. O jaunuoliams kartais užtekdavo pasiskųsti panašiais simptomais, kad būtų paguldyti.
Klaidingas posūkis: Paskutinis skyrius (2025) | Pirmasis anonsas | Siaubo filmas | 4K koncepcinė versija
Psichiatrijos panaudojimas politiniais tikslais
Politinų oponentų izoliavimas
Pasak istoriko, Lietuvoje nepakankamai ištirtas klausimas, kiek sovietų valstybė į psichiatrines ligonines uždarinėdavo žmones dėl politinių pažiūrų. „Sovietų Sąjungoje ir, pirmiausia, Sovietų Rusijoje yra pakankamai atlikta tyrimų ir pateikta įrodymų, kad iš tikrųjų sistemiškai būdavo su politiniais oponentais susidorojama juos uždarant į psichiatrines ligonines“, - sakė T. Vaiseta.
Istorikas prisiminė savo pokalbį su disidentu Vladimiru Bukovskiu, kuris ne kartą sovietų Rusijoje buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę dėl savo politinės veiklos. „Jis man atrodo absoliučiai sveiko proto žmogus, nors jau ir tada, kai mes kalbėjomės, buvo garbingo amžiaus. Nemažai disidentų Sovietų Sąjungoje yra patekę į ligonines tik dėl politinių priežasčių, t. y. oponavimo sovietų režimui, man šioje vietoje abejonių nekyla“, - sakė T. Vaiseta. Pasak istoriko, daug sudėtingesnis klausimas, kaip buvo Lietuvoje. Kad būtų galima į jį atsakyti, reikėtų prieiti prie ligos istorijų, prie kurių neleidžia prieiti Asmens duomenų apsaugos inspekcija.
Iš kitų šaltinių T. Vaiseta yra radęs du-tris jį įtikinusius atvejus, kuomet buvo galima įtarti, kad sovietų Lietuvoje į ligonines buvo uždaryti faktiškai sveiki žmonės tik dėl savo antisovietinio ar sovietų valdžiai neįtikusio elgesio. „Pavyzdžiui, matau, kad yra pateiktas toks žmogaus diagnozės aprašymas: „mimikuoja veidu ir kliedi idėjomis, kad Lietuva yra okupuota“. Vien tai, kad tokia politinė mintis yra įrašoma į diagnozę, man atrodo, yra pakankamas argumentas manyti, kad čia politinis motyvas yra labai svarbus“, - sakė istorikas.
Jis taip pat prisiminė kalbinęs žmogų, kuris pasakojo, kaip jis buvo sulaikytas, nes gabeno tuo metu draudžiamą Rytų filosofijos literatūrą. Jį uždarė į psichiatrinę ligoninę Lietuvoje, o jo draugus armėnus - į ligoninę ten. „Kalbėjausi su tuo žmogumi, nesu psichiatras, bet man buvo akivaizdu, kad jis yra visiškai sveiko proto žmogus. Jis ir pats sakė, kad ir gydytojas suprato, neversdavo jo vaistų vartoti, tiesiog buvo tokia bausmė. Jis pats nelaiko savęs dideliu politiniu kaliniu, nes jis sakė, kad „man būtų buvę žymiai blogiau, jeigu mane būtų uždarę į kalėjimą, o ne į psichiatrinę ligoninę“, - pasakojo T. Vaiseta.
Gydymas specialiosiose psichiatrinėse ligoninėse
Ypač liūdnas likimas laukdavo tų, kurie padarydavo kokį nors „antisovietinį veiksmą“, pavyzdžiui, platindavo kokius nors lapelius, ir juos pagaudavo milicija ar KGB, o teismas nuteisdavo. Jeigu per psichiatrinę ekspertizę jie būdavo pripažįstami neveiksniais, vietoj kalėjimo būdavo siunčiami gydytis. Atlikti „antisovietinį nusikaltimą“ būdavo laikoma sunkiu nusikaltimu, todėl juos siųsdavo nebe į bendrąją, o į specialiąją psichiatrinę ligoninę. Istorikas pasakojo, kad ši įstaiga yra labiau panaši į kalėjimą nei į ligoninę, kur yra žiaurios sąlygos. Žmogus atsiduria vienoje erdvėje su sunkiausiais nusikaltėliais - prievartautojais, žudikais maniakais ir panašiai. „Kai kurie sovietmečiu Lietuvoje dirbę psichiatrai yra pripažinę, kad šioje vietoje neadekvačiai buvo taikomos priemonės“, - sakė T. Vaiseta. Lietuvoje tokios įstaigos nebuvo, iš čia siųsdavo į Černiachovską Kaliningrade.
Potencialiai pavojingų asmenų kontrolė
O trečia grupė žmonių, prieš kuriuos psichiatrija būdavo panaudojama politinės kontrolės tikslais, buvo tie, kurie buvo įrašyti į milicijos arba saugumo sąrašus kaip galintys elgtis socialine ar politine prasme neprognozuojamai. „Pavyzdžiui, vyksta kokia nors Spalio arba Gegužės demonstracija arba kiti reikšmingi ideologiniai įvykiai, kai reikia viešąją erdvę apsaugoti nuo bet kokių galimų išsišokimų, pavyzdžiui, politinių protestų. Pas žmones iš tų sąrašų atvažiuodavo varaniokas, milicija juos surinkdavo, ir dažnai nuveždavo į psichiatrijos ligoninę, palaikydavo ten kelias savaites, kol praeis tas įvykis. Pats esu matęs LSSR Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymą psichiatrinėms ligoninėms surinkti ir uždaryti visus „potencialiai pavojingus“ asmenis prieš vieną svarbų įvykį“, - pasakojo T. Vaiseta.
Ankstyvieji psichiatrinio gydymo metodai ir jų etinės dilemos
Istorikas pabrėžė, kad negalima psichiatrinės ligoninės sovietmečiu demonizuoti, kad tai yra tik kažkoks pragaras, į kurį žmogus patenka ir ten jį suryja, sunaikina. „Ligoninėse dirbdavo gydytojų ir slaugytojų, kurie iš tikrųjų norėdavo padėti žmogui, ir jie gydydavo. Turime suprasti, kad vyksta istorinė kaita. Tai, ką apie psichiatriją žmonės žinojo 1950 m., ir ką mes dabar žinome, yra labai skirtingi dalykai. Pagal dabartinį supratimą, kai kurie gydymo metodai, kurie taikyti 1950-1960 m., mums jie gali atrodyti labai nežmoniški, bet mes turime suprasti, kad veikta pagal to meto supratimus, nebūtinai iš blogų paskatų“, - pasakojo T. Vaiseta. Pasak istoriko, psichiatrija, kaip medicina, pradeda susiformuoti XIX a. pab. - XX a. pr. Buvo kuriama diagnostinė klasifikacija, bet efektyvių gydymo metodų nebuvo.
Eksperimentiniai metodai XX a. pradžioje
„Buvo eksperimentuojama įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, šiltine ar maliarija užkrečiamas kraujas ir sukeliamas stiprus karščiavimas, nes buvo pastebėta, kad kai kurie psichikos sutrikimų turintys žmonės po tų karščiavimų, jeigu jie atsigauna, pagerėja. Už panašų atradimą Julius Wagneris-Jaureggas netgi Nobelio premiją gavo. Problema, kad jeigu sukeli žmogui 40-41 laipsnio karščiavimą, nemažai tokių žmonių tiesiog mirdavo“, - pasakojo T. Vaiseta. Tai buvo XX a. III dešimtmetis.
Insulino komos ir elektrošoko terapija
IV dešimtmetyje buvo pastebėta, kad tie, kurie serga epilepsija, retai serga kai kuriomis psichikos ligomis. Iš to padaryta išvada, kad reikia žmogui sukelti dirbtines konvulsijas, tokiu būdu galėsi išgydyti tas ligas. Tokiu būdu IV dešimtmetyje atsirado insulino komos ir elektros šoko terapijos kaip bandymas skirtingais būdais sukelti žmogui priepuolius.
„Insulino koma - kai suleidi insuliną, žmogų ištinka koma, žmogus toje komoje pabūna, jį ištinka konvulsijos, ir paskui jam pradeda leisti gliukozę, kad jis atgautų gliukozės kiekį organizme, tada atsigauna iš komos“, - pasakojo T. Vaiseta.
Elektrošokas, kaip pasakojo istorikas, buvo kitas būdas sukelti žmogui konvulsijas elektros srove. „Nežinau, kaip dabar yra, bet labai ilgą laiką po šio „išradimo“ niekas iš tikrųjų nežinodavo, kodėl elektros šokas padeda. Nes kai kuriems žmonėms bent jau laikinai jis padėdavo“, - sakė T. Vaiseta. IV-V dešimtmečiais tai atrodė vieni iš efektyviausių būdų, kuriais gydytojai galėjo pacientui kažką daryti. Pasak istoriko, buvo tada ir kelios bendro pobūdžio cheminės medžiagos naudojamos, bet jos faktiškai neduodavo terapinio poveikio, tik padėdavo nuslopinti žmogų. „Tokie vadinamieji aktyvios terapijos metodai iki pat VI dešimtmečio pradžios buvo patys svarbiausi sovietinėje psichiatrijoje. Nebuvo veiksmingesnių būdų kaip kažką pacientams daryti, terapiškai paveikti“, - sakė T. Vaiseta.
Pacientų sąlygos nacistinės okupacijos laikotarpiu
Nemažai klausimų kelia pacientų gydymo metodai Vasaros ligoninėje nacių okupacijos laikotarpiu. Kaip rodo vokiečių istoriko tyrimai, tuo metu ten psichikos ligoniai buvo laikomi labai blogomis sąlygomis, jiems buvo duodamas labai prastas maitinimas. Iš ko kyla įtarimas, kad jie galėjo būti tiesiog marinami. Pacientų ligų istorijos rodo, kad suaugę vyrai sverdavo 35-45 kilogramus. Tokiame kontekste keli psichiatrai taikydavo tuo metu visiškai nepakankamus gydymo metodus.
tags: #lemtingas #posukis #psichine #ligonine