Mokytojo profesija yra viena svarbiausių visuomenės gyvenime. Būtent jie formuoja jaunąją kartą, ugdo vertybes, perduoda žinias ir atveria duris į ateitį. Vis dėlto, pastaraisiais dešimtmečiais, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, pastebima mokytojo profesijos prestižo smukimo tendencija. Lietuvoje švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 2016 metais vos 12 proc. mokyklose pamokas vedusių mokytojų buvo vyrai, o 25-29 metų amžiaus grupėje mokytojai sudarė tik 2,63 proc., kai tuo metu vyresni nei 45 metų mokytojai - 69 proc. 2017 metais Lietuvoje iškeltas ambicingas nacionalinės politikos tikslas - iki 2025-ųjų paversti mokytojo profesiją prestižine.
Jauno mokytojo perspektyva: motyvacija ir ateities vizija
V. Steponavičiaus pasirinkimas ir motyvacija
Jaunas mokytojas - ne toks dažnas reiškinys Lietuvos mokykloje. V. Steponavičius mokytoju pradėjo dirbti prieš dvejus metus Vilniaus Ozo gimnazijoje, o šiuo metu dirba Vilniaus tarptautinėje mokykloje, kur moko humanitarinių ir socialinių mokslų, taip pat ves pilietiškumo pagrindų pamokas Vilniaus Naujamiesčio mokykloje. Be to, jis studijuoja magistratūroje VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, aktyviai dalyvauja „Misija Sibiras“ veikloje ir yra programos „Renkuosi mokyti - mokyklų kaitai!“ mokytojas.
Paklaustas, kodėl pasirinko būti mokytoju, V. Steponavičius teigia, kad jo teigiamą požiūrį suformavo pusės metų praktika Vilniaus licėjuje. Jį sužavėjo nuolatinio mokymosi idėja, nes šis darbas yra padėti kitiems mokytis, o tai reiškia dar daugiau mokymosi pačiam. Jis jautėsi gerbiamas ir priimtas mokyklos bendruomenės. Jaunasis mokytojas nuo seno mėgo iššūkius, laužyti stereotipus (jaunas mokytojas) bei nuolat tobulėti. Šis „trišakis“ puikiai dera mokytojo profesijoje. Nors istorijos mokytojų poreikis buvo ribotas, po „Misija Sibiras“ ekspedicijos jis oficialiai tapo mokytoju, suvokdamas asmeninio pilietiškumo sampratą. Nepaisant sunkumų, tokių kaip parduoti savaitgaliai, darbas po darbo ir stresas, jam garbė dirbti mokytoju, o kiekvienas mokytojas taip vadinamą „prestižą“ turi užsidirbti individualiai.
Finansinės galimybės ir ateities mokytojo savybės
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo nuostabu gauti atlyginimą už nuolatinį mokymąsi ir žinių taikymą, mokykla toli gražu tuo neapsiriboja. Dažnas mokytojas „skaičiuoja“ finansus, o tai paveikia jo būseną ir gebėjimą rūpintis mokinių poreikiais. Mokytojas privalo būti pailsėjęs ir rasti laiko profesiniam tobulėjimui, kad jaunimas įgytų kokybišką išsilavinimą. Tačiau, kaip ir kiekvienam profesijos atstovui, mokytojui galimybės yra neribotos: imtis iniciatyvos, išmokti antro dėstomo dalyko, vadybos, užsienio kalbos. Tokiu būdu galima dirbti bet kuriame pasaulio kampelyje, mokyti nuotoliniu būdu, sukurti kažką savo ar net įsteigti savo mokyklą. V. Steponavičius nesidomėjo atlyginimu pradėjęs dirbti, nes žinojo, kad tokia padėtis laikina, o mokytojo darbą laiko investicija į ateitį.
V. Steponavičius ateities mokytoją įsivaizduoja kaip budrų, lankstų ir imlų, atsižvelgiant į sparčiai kintančią visuomenę. Jis sutinka su Lietuvos švietimo dokumentuose pateiktu pedagogo profesijos kompetencijų aprašu, kuris išsamiai ir šiuolaikiškai formuluoja bendrąsias, didaktines ir dalykines kompetencijas. Asmeninių savybių kintančioje visuomenėje lengvai nepakeisi, tačiau gebėjimus lavinti yra visų ateities mokytojų pareiga.
Pagrindinės mokytojo profesijos neprestižiškumo priežastys
Ekspertai išskiria kelias priežastis, dėl kurių mokytojo autoritetas sumenko. I. Mažulytės-Rašės, MRU Viešojo saugumo fakulteto lektorės, atlikta Lietuvos naujienų portalų analizė rodo, kad švietimas dažnai pateikiamas kaip krizė, akcentuojant problemas, o ne sėkmės istorijas. Švietimo tema dažnai tampa priešrinkiminių debatų objektu, siekiant pritraukti rinkėjų palankumą, tačiau efektyvių sprendimų siūloma nedaug. Lietuvoje pedagogai vis dar matomi ne kaip aktyvūs sistemos formuotojai, bet kaip pasyvūs nurodymų vykdytojai, kuriems nesuteikiama pakankamai laisvės.
Pedagogikos studijų kokybė ir pedagogų savijauta
Prof. R. Želvys, Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto Švietimo politikos centro vadovas, atkreipė dėmesį, kad visuomenės išsilavinimo lygis prilygsta mokytojų įgyjamam išsilavinimui, o kai kuriais atvejais jį ir lenkia. Prestižas, pasak V. Steponavičiaus, yra daugelio veiksnių rezultatas. Pirma, tai - pedagogikos studijų kokybės klausimas, ypač didaktikos. Kyla klausimas, kas ruošia specialistus, kurie ruošia mokytojus, ir kokie yra dėstytojų kriterijai? Reikia pritraukti aktyvius ir šiuolaikiškus mokytojus ateiti į universitetą arba mokėti jiems, kad važiuotų per Lietuvos ir pasaulio lietuvių mokyklas. Antra, prestižą lemia ir pati pedagogų savijauta - daugelis mokytojų pavargo, per mažai investuojama į jų psichologinį-emocinį atsparumą. Darbas ilgainiui galimai nebeteikia malonumo ir entuziazmo. Trūksta mokytojų - visuomenės autoritetų, aktyviai veikiančių visuomeninėje veikloje ir demonstruojančių tvirtą pilietinę poziciją.
Kintantis mokytojo vaidmuo ir visuomenės lūkesčiai
Prof. R. Želvys teigė, kad praėjo tie laikai, kuomet mokytojas turėjo žinių monopolį. Šiandien žinių šaltiniai išsiplėtė, todėl mokytojo vaidmuo turi transformuotis iš žinių šaltinio į pagalbininką. Mokytojas turi padėti mokiniui išmokti atsijoti pelus nuo grūdų begalinėje informacijos gausoje. Europos Komisijos atstovas Rodrigo Ballester akcentavo, kad visuomenė vis rečiau priskiria mokytojus prie prestižinių specialybių, nes jų sprendimai ir žinios vis labiau kvestionuojami. „Tačiau visuomenė be mokytojų ateities neturi. Todėl bendromis jėgomis turime ieškoti naujų tvirtų vaidmenų mokytojui šiandieninėje švietimo sistemoje,“ - teigė jis.
A. Varanauskas, asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ direktorius, teigia, kad autoritetas neatsiranda savaime, vien tai, kad žmogus vyresnis, nereiškia, kad jis bus autoritetas. Autoritetas turi būti pelnomas. K. Petrošienės, „Pažinimo medžio“ ir Karalienės Mortos mokyklų mokytojos, nuomone, dideli lūkesčiai lemia, kad į pedagogikos studijas dauguma jaunuolių stoja tik tuomet, jei nepavyksta įstoti kitur. Ji pabrėžia, kad aplink kiekvieną mokytoją buriasi didžiulė bendruomenė - vaikai, tėvai, kolegos, administracija, visuomenė. Jei santykis su suinteresuotomis šalimis nėra geras, vien pašaukimas kokybės nesukurs.
Kritika ministerijos iniciatyvoms: neveiklumo imitacija
Švietimo sistemos skaudulius aptarusi ekspertė: mokytojo specialybė – labai vieniša
Pasak V. Steponavičiaus, „Pedagoginių profesijų prestižo kėlimo programos“ projektas, gimęs baigiantis ministrės Audronės Pitrėnienės kadencijai, yra gražus vyriausybės antiprogramos pavyzdys, kuris tik prisipažino, jog per ketverius metus niekas nepadaryta: mokytojų - per daug, jie - per seni. Ministerija nerealizavo siūlymų įvesti etatinį darbo apmokėjimą bei steigti specialų fondą, kad tam tikrą darbo stažą turintys pedagogai galėtų pasitraukti iš švietimo sistemos ir užleistų vietą jaunimui.
Gabių asmenų pritraukimas ir esamų pedagogų tobulinimas
Viena iš programos krypčių - gabių ir motyvuotų asmenų pritraukimas į pedagogines profesijas. Nors vidinė motyvacija ir pašaukimas yra svarbūs, didelei daliai asmenų svarbus ir atlyginimas. Jeigu gerais atlyginimais būtų pritraukiami gabūs ir motyvuoti asmenys, į jų rengimą ir tobulinimą nereikėtų tiek daug investuoti.
Kita „prestižo programos“ kryptis - jau dirbančių pedagoginių darbuotojų kompetencijų tobulinimas ir sąlygų karjerai plėtra. Tačiau, esant pedagogų senėjimo problemai, kyla klausimas, ar mokytojai, kurie jau priešpensinio amžiaus, apskritai dar norės tobulintis, ir ar investicija bus panaudota racionaliai? Galbūt geriau būtų investuoti į tuos, kurie ateina į profesiją.
Materialinė gerovė ir „mistinės“ priemonės
Programoje numatyta ir pedagoginių darbuotojų materialinės gerovės didinimas, tačiau tai - tik deklaracijos. Antrus metus vykstančios derybos dėl pedagogų ilgalaikės didinimo programos ir šakos kolektyvinės sutarties rodo, kad ši programa liks nepatvirtinta. Ministrė pareiškė pasirašysianti kolektyvinę sutartį tik tuo atveju, jei iš projekto bus išbraukta nuostata dėl mokytojų darbo užmokesčio didinimo nuo 2017 m. sausio 1 d.
Siūlomos ir įvairios „mistinės“ priemonės, pavyzdžiui, kompensuoti kaimo vietovėse ir miesteliuose dirbančių mokytojų kelionės į darbą ir/ar apgyvendinimo išlaidas. Tokia tvarka jau buvo ir nepasiteisino dėl biurokratinių kliūčių. Be to, kaimuose beveik neliko mokyklų, o logistikos sąnaudų apskaita būtų sudėtinga. Tai iliustruoja, kad kai nenorima normaliai mokėti mokytojams už darbą, paskęstama tvarkų, aprašų ir programų projektuose, kuriais siekiama inicijuoti prielaidų sukūrimą galimoms išlaidų kompensacijoms ir pašalpoms mokėti.
Esminiai elementai, didinantys mokytojo profesijos prestižą
Lietuvos mokytojų forumo dalyviai sutarė, kad mokytojo profesijos prestižą formuoja keletas esminių elementų:
- Autonomija ir pasitikėjimas: Mokytojas turi būti laisvas rinktis savo veiklos modelį ir principus, o visuomenė ir politikai turėtų pasitikėti jo sprendimais. Kaip teigė Danijos mokyklų vadovų asociacijos pirmininkas C. Hjortdal, „mokytojai savo darbe turi turėti autonomiją, tiek asmeninę, tiek profesinę. Jie turi jausti visuomenės ir politikų palaikymą, nes mokytojai žino, ką daro.“
- Kokybė ir išsilavinimas: Visuomenėje gerbiami specialistai, kurie atlieka kokybišką darbą. Tiek Danijoje, tiek Suomijoje, norint tapti mokytoju reikalingas magistro laipsnis. Suomijoje mokytojai laiko kvalifikacinį egzaminą, kurį išlaiko vos dešimtadalis pretendentų, taip užtikrinant, kad mokytojais tampa geriausi specialistai. Prof. R. Želvys kėlė klausimą, kodėl pažinti vaiko kūną reikia bent šešerių metų, o pažinti vaiko sielą - užtenka trijų metų profesinio bakalauro studijų.
- Adekvatus atlygis už darbą: Mokytojams mokamas atlyginimas yra valstybės įrankis, kuriuo ji visuomenei pademonstruoja, kiek ši specialybė yra svarbi valstybės raidai. Tai yra vienas iš lengviausiai pasiekiamų būdų parodyti, jog švietimas yra prioritetas. Dr. L. Duoblienė pažymėjo, kad visuomenės lūkesčiai mokytojams yra labai aukšti, tačiau atlyginimai dažnai žemesni nei tų, kurių atsakomybės yra nepalyginamai mažesnės.
- Mokinių skaičiaus klasėje mažinimas: K. Petrošienės nuomone, tai būtų dar vienas pagarbos mokytojui ir jo profesijai įrodymas.
- Biurokratijos mažinimas: Valstybinėse mokyklose mokytojai yra užversti ataskaitomis ir lentelėmis, kurios dažnai lieka neperskaitytos ir nenaudojamos.
- Profesinis tobulėjimas ir karjeros galimybės: Mokytojas negali nesimokyti, jis pirmiausia mokosi iš savo mokinių. Reikia plėsti karjeros galimybes, įskaitant horizontaliosios karjeros modelius, pavyzdžiui, tapti mokytoju mentoriumi ar mokytoju ekspertu, prisidedančiu prie vadovėlių ar ugdymo programų kūrimo.
Žiniasklaidos, viešosios nuomonės ir pačių mokytojų vaidmuo
Paskutinioji planuojama profesijos prestižo kėlimo programos kryptis - viešosios nuomonės formavimas ir komunikacija. Premijos ir mokytojų apdovanojimai, žinoma, geras priedėlis prie profesijos ir taip gero prestižo kėlimo. Tačiau, pasak V. Steponavičiaus, geri ir gražūs dalykai, prie kurių prisiliečia politikai, labai dažnai virsta parodijomis, kai apdovanojami „savieji“, o tyliai, kruopščiai ir nuoširdžiai dirbantys mokytojai lieka nepastebėti.
Realistiškas švietimo vaizdas ir mokytojų lyderystė
Realistiškam situacijos pristatymui žiniasklaidoje svarbu, kad švietimo tema daugiau pasisakytų edukologai ir pedagogai praktikai, realiai dirbantys su vaikais, išmanantys švietimo iššūkius ir gebantys siūlyti sprendimus, o ne politikai, siekiantys įtikti rinkėjams. „Prestižo programoje“ siūloma inicijuoti ir Pedagogo etikos kodeksą bei organizuoti bendrą mokytojų suvažiavimą, kuris galėtų priimti daug svarbių sprendimų.
Tačiau, kai švietimo bendruomenė yra susiskaldžiusi, kyla klausimas, kas galėtų imtis lyderystės dėl bendrų reikalų. Mokytojai patys turi tapti vieninga, brandžia bendruomene, kuri privalo inicijuoti pokyčius - siūlyti, šnekėtis, reikalauti.
Geri pavyzdžiai ir pasitikėjimas
A. Varanauskas sako, kad vienas iš būdų spręsti mokytojo profesijos prestižo klausimą yra fokusuotis į gerus pavyzdžius ir garsiai kalbėti apie tai, kad Lietuvoje yra daug puikių mokytojų. „Tokiu būdu mes bandome parodyti, kad švietimo sistemoje nėra viskas blogai, kad turime puikių talentų, stengiamės rodyti, ką jie daro, nes geri pavyzdžiai yra užkrečiami. Mes stengiamės įkvėpti jaunus žmones sekti šių specialistų keliu, paskatinti kitus kolegas vietoje daugybę metų taikomo metodo pabandyti ką nors naujo. Tai - gyva sistema, kuri turi nuolat vystytis.“
K. Petrošienė mano, kad autoritetu mokiniams gali tapti tik žmogus, kuriam jie rūpi. Kai mokiniai pajunta, kad jais rūpinamasi ir jais galima pasitikėti, tada iš jų galima sulaukti pagarbos, meilės ir ilgalaikių santykių. Mokytojui reikia nulipti nuo pjedestalo ir suprasti, kad per gerą santykį su mokiniais ateis ir geresni akademiniai rezultatai.
Mokytojų požiūrio keitimas ir psichologinis pasiruošimas
K. Petrošienė pataria mokytojams keisti požiūrį į savo profesiją: „Jei norime, kad mūsų profesija būtų laikoma prestižine, pagalvokime apie savo pačių požiūrį į šią profesiją, apie pasirengimą, pasišventimą ir pagarbą.“ Ji kelia klausimą, ar mokytojai padarė viską, kad santykis su suinteresuotomis grupėmis būtų konstruktyvus. Vaikai mokosi ne iš žodžių, o iš pavyzdžių, todėl mokytoją reikia paruošti ne tik dalykinėje srityje, bet ir stiprinti jo gebėjimus veikti stresinėse situacijose, bendrauti su skirtingų socialinių sluoksnių vaikais, nustatyti ir atlaikyti ribas, kitaip tariant - jam reikia aukščiausio lygio psichologinio pasiruošimo. Tai yra neatskiriama mokytojo profesijos dalis.
Labai svarbu pasitikėti mokytojais ir suteikti jiems laisvę. A. Varanauskas pažymi, kad valstybė turi suteikti mokytojui daugiau laisvės ir pasitikėjimo jo sprendimais vykdant ugdymą klasėje. Reikia įgalinti mokytoją priimti sprendimus ten, kur jis yra ekspertas. Taip pat kiekvienas iš mūsų galime nustoti galvoti, kad visi esame švietimo ekspertai ir geriau už mokytojus žinome, kaip tai daryti.
Mokyklos ateitis ir švietimo tikslų įgyvendinimas
Švietimo sistemos skaudulius aptarusi ekspertė: mokytojo specialybė – labai vieniša
Lietuvos švietimo dokumentai parengti atsakingai ir pakankamai inovatyviai, juose numatyta daugybė gairių bei aprašų, kaip pasiekti mokyklos tikslą išugdyti pilietišką, savarankišką, dorą pilietį. Vis dėlto, puikių dokumentų nepakanka - jais reikia remtis ir juos įgyvendinti. Būtent suformuluotų tikslų ir kaitos įgyvendinimą V. Steponavičius įvardija kaip bene opiausią šiandieninės švietimo sistemos skaudulį. Dėl šios priežasties, mokyklos tikslas vis dar yra labiau pasiekiamas savieigos būdu, nei sąmoningai siekiamas mokyklose, nors rezultatas yra akivaizdus - visuomenė auga, šviesėja, įvairėja.
Žvelgiant į 2040 metus, V. Steponavičius pranašauja, kad šiemet gimę vaikai taps mokytojais, toliau stiprės skirtumai tarp ugdymo filosofijų, o mokyklai „visrakčio“ nebus išrasta. Galbūt išmoksime anksčiau ir individualizuotai atpažinti kiekvieno mokinio ugdymosi poreikius ir juos puoselėti vietoje to, kad visų prašytume vienodų žinių ir sugebėjimų identiškuose egzaminuose. Toliau stiprės mokymosi mokytis koncepcija, vystysis globalaus piliečio mentalitetas, kuris stos greta arba aukščiau tautinių vertybių. Pamokos taps persigėrusios inovacijų, todėl bus garsiai kalbama apie grįžimą prie „tradicinio“ ugdymo kaip „senais gerais“ 2018 metais.
Jaunų mokytojų pritraukimas į provincijas
Jau dabar vyksta iniciatyvos, tokios kaip programa „Renkuosi mokyti - mokyklų kaitai!“, kurios mokytojai su užsidegimu vyksta į regionines mokyklas ir įsipareigoja ten dirbti dvejus metus. Idant būtų paskatinta daugiau savanorių atvykti į provincijas, siūlytina pasvarstyti apie skatinamąsias priemones, pavyzdžiui, traktuoti vieną asmenį šeimos statusu.
Prof. Lilija Duoblienė apibendrino, jog mokytojo profesijos prestižo klausimas šiandien yra sudėtingesnis, nei kada nors buvo galima įsivaizduoti. Visuomenė reikli ir greitai kintanti, todėl būtina sukurti tokį mokytojo portretą ir užtikrinti tokio mokytojo rengimą, kuris atitiktų dabarties lūkesčius, t. y., nuolat pasipildantį mokytojo kompetencijų sąrašą. Tam reikia ypatingos švietimo specialistų vaizduotės, naujų scenarijų ir tik tuomet svarstymų, kaip juos paversti realybe. Sutarta, jog mokytojo specialybės prestižo neįmanoma sukurti per dieną - tai ilgas, pasitikėjimu ir sąmoningomis pastangomis grįstas procesas.
tags: #kelti #mokytojo #profesijos #prestiza