Nors autostrados Kaunas-Klaipėda pakelės kavinės dažnai turi savotiško atostoginio žavesio - skubančių pajūrin šurmulys, patalpose servetėles plaikstantis skersvėjis ir užsivinguriavusios eilės prie tualetų - nei ypatingu skoniu, nei skoninga aplinka čia dažnai nedvelkia. Visgi, pirmąjį liepos šeštadienį, kaip niekad tuščiu skrandžiu skubėdama į pajūrį, nutariau suteikti šansą vienai vietai, duris po ilgokos pertraukos atvėrusiai vos prieš porą mėnesių. Iki mano ausies atsirito gandas, kad čia taip „neautostradiškai“. Ir išties, toks apibūdinimas, nors kalbininkai dabar kilnoja antakius, tinka labiausiai.
"Pasažo namai": netikėtas atradimas pakelėje
Praveriu „Pasažo namai“ bistro duris. Įėjusi pirmiausia atkreipiau dėmesį į čia jau valgiusios porelės lėkštes. Pamirškite tas baltas, sovietmetį primenančias pakelės užeigų lėšteles peilių nubraižytu paviršiumi ir banguotais krašteliais. Indai čia - kaip gražiuose didmiesčių restoranuose. Ant kiekvieno stalo vaza, o joje - puokštelė TIKRŲ (na, ne apdulkėjusių plastmasinių) gėlių. Aplinka - ne kažkokia ypatinga, bet gana jauki. Jokių medinių suolų ar valgyklos atmosferos. Man jau patinka, bet skoninga dar nereiškia skanu.
Tiesa, žmonių beveik nėra, tačiau tai - liepos šeštadienio vidurdienis, visi gudresni jau seniausiai gulinėja pajūryje. Vartau meniu ir suprantu, kad čia turint laiko ir noro galima pasiklysti - nuo žanro klasikos cepelinų iki šašlykų, nuo šonkaulių su troškintais kopūstėliais iki anties krūtinėlės, nuo kibinų iki kijevo kotleto ir t.t. Aš laiko klaidžioti neturiu, o eksperimentuoti norisi.
Jaučio žandas - netradicinis pasirinkimas ir puikus skonis
Jaučio žandas - sutikite, labai netradicinis pasirinkimas autostradoje. Ir ties čia mano nuostaba tik įgauna pagreitį: skonis ir pateikimas - net norėdama nerasčiau prie ko prikibti. Minkštutėlis jaučio žandas ne šiaip įtrenktas į lėkštę, o paserviruotas su atidumu, po savimi slepiantis bulvių ir morkų piure, o ant viršaus puikuojasi karamelizuoti svogūnėliai. Paragauju ir suprantu, kad liūdesio dėl skonio bent ties šiuo patiekalu nebus. Skoningos ir skanios lėkštės kaina - 11,90 Eur.
Saldus desertas ir legendinės spurga
Kadangi į mažesnio dydžio maudymosi kostiumėlį šiemet jau nepretenduoju, ant mano stalo keliauja ir obuolių pyragas. Ir čia dar vienas „bum“: pustrečio euro kainuojantis šiltas ir purus desertas vėl patiektas kaip paveikslėlyje. Šią akimirką pamirštu, kad esu tiesiogine to žodžio prasme pakelės kavinėje. Už tokią lėkštę tokio pyrago mokėti 2,50 Eur galima tik sapne arba lakiose priešinfliacinėse fantazijose. Pasirodo, dar yra vietų.
Didelėmis porcijomis manęs neišgąsdinsi, bet šįkart viso net neįveikiu. Galiausiai įvyksta tai, ko tikėjausi mažiausiai: man, užkietėjusiai kaunietei, viešai pripažinti, kad yra geresnių spurgų nei legendinėje Kauno spurginėje, tikrai nebuvo lengva. Bet kauniečio įžadus tenka patraukti į šalį ir objektyviai pasakyti - šiltutė varškės spurga čia buvo bene skaniausia, kokią apskritai esu kada valgiusi. Smalsumo vedina paklausiau, kiek tokių spurgų čia per dieną parduodama. „Apie 5 padėklus, viename padėkle apie 30 spurgų“, - sako man padavėja ir tik patvirtina spėjimą, kad manieji receptoriai nemeluoja. Spurgos kaina - 1,20 Eur ir mano manymu ji verta kiekvieno cento.
Apibendrinant, nežinau, ar tai - naujoko sėkmė, maksimalios pradžios pastangos, o gal taip bus visada (to ir norėtųsi linkėti), bet galiu drąsiai konstatuoti, kad šiuo metu turime vietą autostradoje Kaunas-Klaipėda, kuri skoniu ir vaizdu lėkštėje primena labai neprastą restoraną, o kainomis neleidžia pamiršti, kad esame toli gražu ne sostinės senamiestyje. Norintiems ne bet kuo užkimšti skrandį, kad šis nustotų ūbavęs alkio melodijas, o pavalgyti gražaus ir skanaus maisto nenusukant nuo kelio, stabtelėti čia, regis, išties verta.
Istorija: nuo ūkininkavimo iki gastronomijos
Šeši hektarai miško, aštuoni - žemės ir visiška nežinia, ką su jais daryti - tokia buvo Raseinių r. ūkininko Nikolajaus Majevskio ūkio kūrimo pradžia. Dabar jis juokauja, kad baigė geriausią praktinę žemės ūkio akademiją, o anuomet teko ir pas kaimynus bėgti klausti, ką sėti, kaip prižiūrėti, kaip kiaules ir karves auginti.
Raseinių r. Paalsio kaime seną sodybą iš vargonininkės pirkęs Nikolajus Majevskis ir pats nelabai tikėjo, kad per trisdešimt metų čia sukurs rojų sau ir savo šeimai. Laikas pakeitė aplinką, bet joje puikiai išsilaikė dar ankstesnių šeimininkų sodintos derlios obelys ir svyruoklis beržas.
„Mano jaunystės draugai sunkiai gali patikėti, kad aš, kažkada buvęs pasiutęs Vilijampolės chuliganas, šiandien ne tik valdau didelį ūkį, turiu sėkmingą verslą, bet ir giedu bažnyčios chore. Matyt, amžius keičia žmogų ir subrandina vertybes“, - sako aktyvus Raseinių r. ūkininkas N.
Kaune gyvenusiems Nikolajui ir Rimai, rodos, nieko netrūko, tačiau, Lietuvai atsidūrus ties Nepriklausomybės slenksčiu, vis dažniau kilo minčių apie vasarnamį. Išvažinėjo visą Lietuvą, ieškodami sodybos, ir kažkokia nežinoma likimo ranka atvedė į Vidurio Lietuvą. „Buvome nusižiūrėję kitą sodybą, tačiau, kai atvažiavau į šią vietą, likau pakerėtas. Ta paprasta bešeimininkė sodybėlė tarsi užbūrė ir sužavėjo taip, kad nupirkau ją net nesitaręs su šeima. Kurį laiką dar gyvenome tarp Kauno ir Paalsio, bet vėliau nusprendėme, kad jei jau likimas mus čia atpūtė, tai turime tvirtai abiem kojomis stotis ir pradėti naują gyvenimą“, - prisimena N.
Kai pradėjo kurtis Raseinių krašte, buvo daug nežinios. Lietuva žengė nauju keliu, daugelis žmonių keitė gyvenimus. Tačiau ilgai laukti, kol kaime įsitvirtins, Nikolajui nesinorėjo. „Kadangi penkerius metus teko kas savaitę važinėti maršrutu Kaunas-Paalsys, tai neretai sustodavau ties Babtais autostradoje ir paskanaudavau vietoje keptų šašlykų. Iš pradžių kepė šašlykus ir dešreles, vėliau asortimentą plėtė ir pradėjo suvokti, kad ateina kioskelio eros pabaiga. Iš pradžių pastatė kavinę vienoje magistralės pusėje, po to - kitoje.
Kol atrado mėsinius galvijus, per tris dešimtmečius ūkyje augino kiaules ir pienines karves, lapes ir šinšilas, putpeles ir net stručius. „Mūsų ūkis nuo 2006 m. ekologinis. Laikomės nuostatos: ką valgome patys, tuo valgydiname ir kavinių klientus. Tad mūsų maistas tikrai saugus ir patikimas. Bandymų ir ieškojimų būta įvairių. Skirtingais etapais eksperimentai pasiteisindavo. Kadaise ir pienas nešė pelną, ir kiauliena. Vėliau susiviliojome egzotika.
Kai su nuotykiais nusipirko pirmąsias karves ir panoro tapti tikru ūkininku, gavo pažymėjimą su labai gražiu numeriu - šimtasis Raseinių rajono ūkininkas. Ir ko tik neteko patirti - techniką skolintis, pamokymų išklausyti. Laimė, kaimynai buvo geri, negailėjo patarimų, o dabar pats N.
Nuolat į įvairius ieškojimus nerdavusį sutuoktinį kantriai palaikė žmona Rima ir abi dukros. Dukra Edita nuo jaunystės pasuko į maisto gamybą, o Diana tapo diplomuota agronome. Diana vienu metu bandė dirbti užsienyje, Prancūzijoje sutiko savo būsimą sutuoktinį sirą gydytoją Bahaa Alarbied’ą, kuris pamilo ne tik darbščią lietuvę, bet ir jos gimtinę.
Kai Majevskių dukra Diana susilaukė sūnaus Dilano, šeimynai teko pasukti galvas, ką daryti su tuomet augintais stručiais. „Stručiams labai nepatiko vaikai, tad baiminomės, kad anūkai nenukentėtų. Tuo metu jau buvome nusipirkę kelis galovėjų veislės gyvulius, bet juos laikėme tik dėl grožio. Pamenu, į Raseinius atvyko žinomas Vokietijos veisėjas Ernstas Baumeris, jis augino aubrakus. Papasakojo, kad galvijai nereiklūs, romūs, gerai prisitaiko prie įvairių sąlygų. Ilgaamžiai, o mėsa labai skani. Jau vėliau su žentu važiavo į Prancūziją ir ten pirko veislinių galvijų bandai plėsti ir gerinti.
Šiandien ūkis sėkmingai augina aubrakus, priklauso Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijai. Galvijus Majevskiai šeria pačių paruoštu šienu ir šienainiu. Vasaromis retai kada gyvulius gena į lauką - aubrakai vasaroja tvartuose, į kuriuos iš laukų pašarui kasdien atvežama šviežiai nupjautos žolės. Ūkyje moderniai įrengtas mėsos perdirbimo cechas, kuriame sukasi Edita, ruošdama mėsą ir jos gaminius: dešras, dešreles, vyniotinius, paštetus, konservus.
Neretai Majevskiai girdi klausimą, kaip viską ir visur spėja. „Kai nebijai darbo, turi tvirtą šeimą, visur jauti jos vienybę ir palaikymą, gali kalnus nuversti. Pasak jo, ūkis reikalauja besąlygiško atsidavimo pasirinktam darbui. Kiekviena ūkininko diena prasideda nuo ūkio apžiūros, galvijų šnekinimo, laukų apvažiavimo.
"Siesta": naujas požiūris į kelionės gastronomiją
Kelionė į pajūrį man visais laikais buvo problema. Apskritai gastronominiu požiūriu kelionė man yra neišsprendžiamas klausimas: o kai ateis pietų metas, kas bus tada? Esu vadinamojo „staltiesės ritmo“ maniakas: man reikia ir ritmo, ir staltiesės. Su nuostaba žiūriu į prabangių mersedesų savininkus, pakelės aikštelėje riebaluotais pirštais suėmusius vištos kulšį. Kitas vertus, ką mes čia galime pakeisti? Nelabai ką galime. Magistralinis kelias A1 yra geras kelias automobiliams, bet ne išalkusiems automobilių vairuotojams ir jų keleiviams. 1987 metais nutiestas greitkelis buvo nykus užkandinių chaosas, - toks jis ir liko. Cepelinai, bulviniai blynai, mėsainiai. Užkandinių rinkodaros principas - gaminti didelių porcijų patiekalus, kad sočiai užkirtus, tarkime, 130-ajame kilometre, nebereikėtų sustoti iki pat pajūrio.
Kai pirmąsyk grįždamas iš Nidos netoli Kauno, ties Babtais išvydau stendą su restorano „Siesta“ reklama - juokiausi: kas čia per gastronominė provokacija? Be to, esu prisiklausęs įvairių ispaniško termino „siesta“ interpretacijų. Geriausiu atveju - atsaini darboholiška šypsenėlė, už kurios slepiasi atsainus požiūris į gyvenimo ritmą, į maisto kultūrą. Siesta ne visai teisingai siejama tik su popietės miegu. Iš tikrųjų šio reiškinio prasmė - žymiai platesnė. Pats terminas atkeliavo iš Antikos: Romoje „hora sexta“ - šeštoji valanda buvo vadinamas idealus dienos vidurys, nepriklausomai nuo metų laiko. Ispanijos premjeras José Luis Rodríguez Zapatero 2005 metais bandė uždrausti siestą. Jam nepavyko: kilo masiniai protestai, Madride buvo netgi surengtas parodomasis nacionalinis siestos čempionatas.
Kita vertus, tarptautinis gastronominis judėjimas „Slow Food“ (lėtas maistas) kitaip sumodeliavo europiečių požiūrį į darbą, į maistą ir į malonumą. Pagaliau paaiškėjo štai kas: kiekvienas turime teisę į maisto malonumą, į pauzę, į siestą. Bet nelabai šia teise naudojamės. Štai kodėl restoranas „Siesta“ šalia greitkelio yra naujoviškas reiškinys dėl kurio verta sustoti. „Siesta“ - tai naujas požiūris į valgymo malonumą kelionės metu.
„Siesta“ visai tai turi. Tai nėra pakelės šašlykinė, užkandinė, kebabinė, šonkaulinė, sušinė, cepelininė. Tai greitkelio restoranas, kurio šefas išeina į salę pasisveikinti su klientais ir papasakoti apie savo gastronomines vizijas. Tai staltiesės ir indai, ir nepriekaištingas padavėjų komandos darbas. „Siesta“ nevynioja kitokio valgymo kelyje idėjos į banalybes. Čia nėra netikrų upelių ir medinio tiltuko per upelį, nėra garsios muzikos arba voljero su liūdnais gyvūnais (atseit gamta, kaimas...). Galų gale - čia nėra kičo.
Pietavau „Siestoje“ vasaros pradžioje. Mano dėmesį nuo valgiaraščio, nuo patiekalų ir pokalbio su virtuvės šefu Jaroslavu Orševskiu galėjo atitraukti vienintelis dalykas - vaismedžių sodas, žalia žolė, žydinčios gėlės.
Grįžęs į Romą radau dienraščio „La Repubblica“ atsiųstą naują restoranų gidą. Jis vadinasi „Autostrade Gourmet 2017“ (it. gurmė greitkeliai). 670 puslapių leidinyje - informacija keliautojams, kurie nenori valgyti sumuštinių ir prastų picų. Tarkime, restoranas „Taverna Estia“ šalia greitkelio Neapolis - Salernas. Žodis „taverna“ pavadinime yra viso labo žodis. O iš tikrųjų, - tai dviejų „Michelin“ žvaigždžių restoranas, jo šefas Francesco Sposito siūlo degustacinius pietus, kurių kaina svyruoja nuo 70 iki 120 eurų. Italijoje “mišleniniai“ arba aukšto lygio „fine dining“ restoranai stengiasi laikytis toliau nuo didelių miestų. Juolab - toliau nuo didelių miestų centrinių aikščių ir gatvių. Išskyrus Romą, Modeną ir Florenciją visi trimis ir dvejomis „Michelin“ žvaigždėmis įvertinti restoranai įsikūrę provincijoje, šalia greitkelių. Ši tendencija susijusi su daugeliu priežasčių. Restoranas „Siesta“ šį posovietinės gastronominės kultūros stereotipą bando klibinti.
tags: #kavine #autostradoje #ties #babtais