Prieš daugiau nei šimtmetį stebuklu laikyti automobiliai dabar jau nieko nebestebina. Šiuo metu pasaulyje sukurta daug įspūdingų automobilių, žavinčių išskirtinėmis valdymo savybėmis, galia ar išvaizda. Tačiau, kokie primityvūs mums beatrodytų pirmieji automobiliai, jų reikšmė transporto istorijai išties didelė. Juk taip buvo atverta nauja - automobilizmo - era.
Automobilio gimimas ir raida
Pirmieji žingsniai: garo ir vidaus degimo varikliai
Nuo pat pradžių judėjimui iš taško A į tašką B žmonės naudojo arklių vežimus, tačiau jau po kelių kartų jų vaikaičiai galėjo keliauti patogiai ir šiltai sėdėdami varikliu varomose „karietose“. Vienas išradimų, paklojusių pamatus tam, ką šiandien matome gatvėse, yra garo variklis. Jį 1775 m. išrado Jamesas Wattas, iš pradžių naudotas vandens pumpavimui iš požeminių šachtų. Neilgai trukus garo varikliai pradėjo varyti į priekį lokomotyvus, o keliams gerėjant gimė ir pirmieji automobiliai.
Vidaus degimo variklis, be jokios abejonės, yra pagrindinis išradimas, leidęs toliau vystytis automobilių pramonei ir kiekvienam patogiai keliauti. Pirmasis efektyvus vidaus degimo variklis buvo pagamintas 1859 m. prancūzo J.J. Etienne Lenoir'o. 1864 m. Nicolajus Otto užpatentavo modernų vidaus degimo variklį, kokiu iš esmės naudojamės iki šiol. Tiesa, tuometinio variklio efektyvumas siekė vos 4 proc. ir iš 18 litrų darbinio tūrio išgaudavo tik dvi arklio galias. 1876 m. susijungus George'o Braytono, Otto, Daimlerio ir Maybacho jėgoms, pasaulis išvydo keturtaktį variklį. Otto sukūrė ir įgyvendino pirmąjį keturtaktį vidaus degimo variklį, kurį pradžioje sumontavo ant motociklo. Nikolauso Oto išradimo sistema buvo pavadinta jo vardu ir iki šiol vadinama „Oto ciklu“. Jo indėlis į variklių konstrukcijos istoriją yra neįkainojamas, o jo keturių cilindrų variklis daugelį metų buvo etalonu šiuolaikiniams varikliams. Pirmieji benzininiai Otto varikliai turėjo vos 0,75 arklio galingumo.
Pirmojo automobilio patentavimas ir jo kūrėjas
Automobilio išradėju laikomas Karlas Frydrikas Bencas (Karl Friedrich Benz). Jo inžinieriaus ir išradėjo talentas pasireiškė labai anksti, tačiau profesinė karjera buvo visai nelengvas kelias. Jis gimė neturtingoje šeimoje, tėvas, traukinio mechanikas, mirė, kai Karlui buvo dveji metai. Motinos pastangų dėka, Karlas baigė politechnikos universitetą vos devyniolikos metų amžiaus, gavęs valstybinę stipendiją. Po septynerių metų darbo skirtingose įmonėse jis įkūrė savo įmonę. 1879 m. Karlas Benzas sukūrė dvitaktį variklį ir 1886 m. pradėjo gaminti pirmuosius komercinius automobilius. Pirmasis automobilis, tapęs serijiniu modeliu, buvo užpatentuotas 1886 m. sausį Berlyne. Patento numeris 37435 buvo išduotas triračiam savaeigiam vežimui. Ši transporto priemonė buvo panaši į karietą, turėjo 3 ratus. Galiniai automobilio ratai buvo pasiskolinti iš arklių tempiamų vežimų, gale sumontuotas 0,95 l darbinio tūrio vidaus degimo variklis, generavęs 0,6 AG ir leidęs „Patent-Motorwagen“ vardu pavadintai transporto priemonei įsibėgėti vos iki 16 km/val. Pasaulio automobilių pramonės istorija prasidėjo nuo šio triračio.
Dyzelinio variklio atsiradimas
Neilgai trukus po vidaus degimo variklio užpatentavimo Rudolfas Dieselis pristatė savo variklio versiją. Pagrindinis skirtumas nuo benzininio variklio yra tas, kad sprogimas čia įvyksta nuo aukšto slėgio, susidariusio cilindruose, o benzininiuose varikliuose sprogimą įžiebia uždegimo žvakės. Dar vienas svarbus skirtumas tarp skirtingų variklių - efektyvumas. Modernių benzininių variklių efektyvumas svyruoja apie 30 proc., o dyzelinių variklių gali siekti net iki 50 procentų. Dyzelinis variklis pavadintas jo kūrėjo, vokiečių išradėjo Rudolfo Dieselio vardu. Šis variklis pasižymi gana dideliu efektyvumu, o degalai yra pigesni nei benzinas. Kadangi efektyvumas buvo vienas iš pagrindinių dyzelinių variklių pranašumų prieš benzininius, sunkvežimių gamintojai pirmieji pagalvojo apie jų naudojimą. Sumažėjus dyzelinio variklio svoriui, lengvųjų automobilių gamintojai taip pat nusprendė atidžiau pasidomėti jo panaudojimo galimybėmis. 1936 metais pradėti gaminti lengvieji automobiliai su dyzeliniais varikliais. Lygiai prieš 90 metų, 1936 m. vasario 21 d., debiutavo „Mercedes-Benz 260 D (W138)“ - pirmasis lengvasis automobilis su dyzeliniu varikliu.
Automobilių tobulinimas ir inovacijos
Sparčiausiai automobilio išvaizda kito praėjusio amžiaus pabaigoje.
Variklio starteris
Pradžioje buvo naudojami įvairiausi „starteriai“ - parakas, spyruoklės ir legendinė paleidimo rankena. Nors šie metodai buvo efektyvūs, jie buvo labai nepatogūs ir kartais net pavojingi. Pirmą elektrinį starterį sukūrė anglas H. J. Dowsingas. Pirmas patentas JAV užregistruotas 1903 m., 1911 m. užregistruota patobulinta versija. Pirmas automobilis su elektriniu starteriu buvo 1912 m. gamybos - „Cadillac“. Nors pirmasis starteris automobilyje atsirado jau antrame dešimtmetyje, ranka užsukti variklį kai kuriuose modeliuose reikėjo dar gerokai po to. Pavyzdžiui, „Citroen 2CV“ turėjo tokį iki 1990 m.
Automatinė pavarų dėžė
Nors daugelis vairavimo entuziastų sakys, kad šio išradimo galėjo ir nebūti, niekas nepasiginčys, kad kasdienis automobilių naudojimas pasidarė gerokai patogesnis. Automatinė pavarų dėžė turi privalumų ir negalią turintiems vairuotojams. Pirmą kartą sukurta 1921 m. kanadiečio Alfredo Hornerio Munro, automatinė transmisija naudojo suspaustą orą ir pasisekimo nesulaukė. Praėjus vos dešimtmečiui, 1932 m., du inžinieriai iš Brazilijos Jose Brazas Araripe ir Fernando Lely Lemosas sukūrė hidraulinę automatinės transmisijos versiją ir 1940 m. pardavė ją „General Motors“ kompanijai.
Vairo stiprintuvas
Tai viena iš tų technologijų, kurios buvimo automobilyje nepastebime iki tol, kol ji nepradeda gesti arba nepabandome pasukti nepaleistos mašinos vairo. Vairo stiprintuvas hidrauliniu arba elektroniniu būdu palengvina vairo sukimą, kas itin svarbu stovint vietoje arba važiuojant mažu greičiu. Šios technologijos pirmtakai buvo patentuoti 1876, 1902 ir 1904 m., bet pirmąją veikiančią ir pradėtą naudoti sistemą pagamino Francis W. Davisas tik 1926 m. Inžinierius paskui įsidarbino „General Motors“ ir ten tęsė technologijos tolesnius tobulinimus. Pirmas automobilis su vairo stiprintuvu buvo 1951 m. „Chrysler Imperial“, o tuoj pat, 1952 m., „General Motors“ pradėjo jį montuoti ir į savo „Cadillac“.
Stabdžių antiblokavimo sistema (ABS)
Gali pasirodyti, kad linkstame link gerokai modernesnių sistemų, bet, pasirodo, ABS yra ganėtinai senas inžinerinis sprendimas. Šios sistemos koncepcija suformuota dar 1908 m., o jos modernesnės versijos buvo pradėtos taikyti oro transporto industrijoje jau šeštajame dešimtmetyje. Į automobilių kiemą ši technologija atvyko aštuntajame dešimtmetyje. Gerai veikiančią, kompiuterizuotą sistemą pirmieji pristatė „Chrysler“. Ji turėjo keturis sensorius visuose ratuose, vadinosi „Sure Brake“ ir buvo pradėta montuoti į 1971 m. „Imperial“ modelį. Vėliau sekė kiti gamintojai ir pradėjo šią technologiją diegti savo automobiliuose. Dabar tai privaloma sistema visuose naujuose automobiliuose.
Saugos oro pagalvės
Tai dar viena technologija, kurios veikimas nejaučiamas kasdien, o situacijos, kad prireiktų šiai suveikti, nelinkime nė vienam. Nuo oro pagalvių naudojimo pradžios jos išgelbėjo tūkstančius gyvybių. Greitai prisipučiančių saugos oro pagalvių technologijos gimė šeštojo dešimtmečio pradžioje. 1951 m. amerikietis Johnas W. Hetrickas užpatentavo šią technologiją. Maždaug tuo pačiu metu panašus patentas buvo užpildytas ir vokiečių inžinieriaus Walterio Lindererio. Abiejų vyrų sistemos naudojo panašius principus. Po ilgų tobulinimo procesų „Mercedes-Benz“, GM, „Ford“ ir „Chrysler“ pradėjo montuoti oro pagalves į savo automobilius jau septintajame dešimtmetyje, o paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jos tapo privalomos visuose automobiliuose.
GPS arba navigacinė sistema
GPS (Global Positioning System) sistema buvo sukurta 1973 m. (panaudojant kai kurias technologijas dar iš septintojo dešimtmečio) Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenei. GPS tuo metu naudojo 24 palydovus, o jos įkūrėjais įvardijami net trys inžinieriai iš skirtingų organizacijų: Rogeris L. Eastonas, Ivanas A. Gettingas ir Bradfordas Parkinsonas.
Elektromobiliai: praeitis ir ateitis
Pirmieji elektromobiliai dienos šviesą išvydo dar 19 amžiaus pabaigoje. 1884 m. Londone gatvėse pradėjo važinėti pirmi praktiški elektromobiliai. Kita elektromobilių banga kilo 1888 m. Vokietijoje, kai buvo sukurtas „Flocken Elektrowagen“. Elektromobiliai kartu su garo varikliais varomais automobiliais tuo metu pardavimais lenkė vidaus degimo varikliais varomas mašinas. XX a. pradžioje jau buvo pagaminta apie 30 000 elektromobilių. Vėliau, atsiradus elektriniams starteriams, vidaus degimo varikliai aplenkė elektrinius ir tai tęsėsi iki „Tesla“ sukeltos naujos elektromobilių revoliucijos.
Nors įprastais degalais varomi automobiliai yra patogūs, technologijos sparčiai juda į priekį, ir šiais laikais vis dažniau dairomės į ateities kelių transportą - elektromobilius. Susisiekimo ministerija Lietuvoje, viena pirmųjų šalyje įsigijusi tarnybinį elektromobilį, jau įvertino šio pasirinkimo privalumus - gerokai mažesnes eksploatacijos sąnaudas ir nulinę oro taršą. Ministerija rengia Elektromobilių įkrovos infrastruktūros plėtros koncepciją, kurioje bus numatyta galimybė plėsti įkrovos stotelių tinklą panaudojant ir ES paramą. Planuojama iki 2020 m. sukurti ir išplėtoti elektromobilių įkrovos infrastruktūrą didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir kurortuose, taip pat pagrindiniame šalies kelių tinkle - tarptautinėse automagistralėse. Iki 2017 m. tarptautinėse magistralėse numatoma įrengti ne mažiau kaip 19 viešųjų didelės galios elektromobilių įkrovos prieigų, o iki 2022 m. - 28.
Automobiliai Lietuvoje
Pirmieji automobiliai ir jų plitimas
Lietuvoje pirmasis automobilis užregistruotas prieš 120 metų - 1896-aisiais. Daugiau jų imta importuoti nuo 1920 m. Lietuvoje automobilis tarpukariu laikytas prabangos preke, taigi visuomenės dėmesį visada prikaustydavo ištaigingesnės transporto priemonės. Šalyje populiariausi buvo amerikietiški automobiliai, ypač „Ford”. Nemažai važinėta ir „Chevrolet”, „Buick“ ar „Chrysler“ gamintomis transporto priemonėmis. Iš europietiškų patys populiariausi buvo „Opel” markės lengvieji automobiliai. Nuo jų gerokai atsiliko „Daimler Benz“ bei „Fiat“.
Valstybiniai numeriai automobiliams Lietuvoje imti teikti nuo 1921 m., o nuo 1932 m. pradėti išduoti numeriai su registracijos vietos nuoroda. Sudaromi jie buvo ant numerio užrašant vieną arba dvi raides, reiškusias šalies miestą ar apskritį, kurioje transporto priemonė registruota. Numeriams būdingi baltame fone rašyti juodi skaitmenys.
Lietuvos prezidentų automobiliai
Antano Smetonos „Benz 25/55 PS“ ir „Fiat 519“
Antanui Smetonai tapus pirmuoju Lietuvos prezidentu, teko pagalvoti ir apie šalies vadovui priderančios transporto priemonės įsigijimą. Netrukus tam buvo pirktas „Benz 25/55 PS“ automobilis. Jo pirkimą, esant sudėtingoje ekonominėje padėtyje, palengvino Lietuvoje dar buvę vokiečių kariai. Šie tenorėjo greičiau grįžti į gimtinę, tad lengvai sutiko parduoti turimus ginklus ir techniką. Šis ratuotis tuo metu buvo priskirtas aukštesnės klasės automobiliams. Tokie gaminti 1912-1915 m. ir 1918-1920 m. Automobilis gebėjo išvystyti 55 arklio galias, 1500 aps/min ir įsibėgėti iki 85 km/val. Jis buvo šešiavietis ir atviras. Taip pat turėjo įdomią ypatybę - trejas dureles. Dvejos buvo kairėje pusėje, vienerios - dešinėje. Vairuotojas į automobilį įlipti galėjo tik per kairę pusę todėl, kad ratuočio išorėje buvo sumontuotos valdymo svirtys, o vairas buvo dešinėje. Antano Smetonos adjutantas Vaclovas Šliogeris atsiminimuose mini, jog pirmasis prezidento automobilis ant durų turėjo išskirtinį ženklą - Lietuvos vytį.
Po valstybinio perversmo į prezidento postą sugrįžęs A. Smetona vyriausybės garažą papildė naujutėlaičiu „Fiat 519“. Šis modelis gamintas nuo 1922 iki 1927 m. Tiesa, tokių, kokį įsigijo Lietuvos vadovas, buvo pagaminta vos 25 vienetai. Tai buvo keturių durų sedanas, tuo metu laikytas viena įspūdingiausių tokio tipo mašinų. Nuo ankstesnių prezidentinių automobilių jis išsiskyrė visiškai uždaru kėbulu.
Aleksandro Stulginskio „Delaunay-Belleville 12 CV“
Valstybės vadovo kėdę užėmus Aleksandrui Stulginskiui, vyriausybės garaže atsirado naujas ratuotis - prabanga dvelkiantis „Delaunay-Belleville 12 CV“. Šie automobiliai konstruoti pagal individualų užsakymą, tad dviejų vienodų ir nebuvo. Lietuvoje riedėjęs „prancūzas“ buvo penkiavietis ir atviru stogu. „Delaunay-Belleville“ klientai buvo išskirtiniai. Vieni žymiausių šių prestižinių transporto priemonių savininkų buvo Rusijos caras Nikolajus II, Graikijos karalius Jurgis I, Ispanijos karalius Alfonsas XIII. Galbūt siekį jaunoje Lietuvos valstybėje turėti prabangos simboliu laikytą ratuotį lėmė ir asmeninis A. Stulginskio požiūris. Jis manė, kad valstybės labui reikia demonstruoti poniškumą. Prezidento automobilius itin mėgo ir 1921 m. balandžio 28 d. gimusi Stulginskių dukra Aldona. Ji šią didelę transporto priemonę vadindavo „didžiuoju pundidžiu“. Šis tylus prancūziškas automobilis tarnavo ne vien A. Stulginskiui. Juo vėliau važinėjo ir trumpai prezidentu buvęs Kazys Grinius, A. Smetona ar Lietuvos kariuomenės vadai. Prezidentų automobiliai buvo žymėti valstybiniais numeriais „K1“, kur raidė K reiškė Kauno miestą.
Antano Smetonos „Lincoln“ K serija
Dar vienas A. Smetonos pirkinys - amerikietiškoji klasika, „Lincoln“ K serijos automobilis. Šia serija buvo parduodamos aukštesnio, prabangos sluoksnio transporto priemonės. Manoma, jog įsigyti solidžiai atrodantį „Lincoln“ prezidentą įkalbėjo žmona Sofija. Įmonė suteikė laisvę pirkėjams pasirinkti kėbulo tipą, tad šie ratuočiai galėjo atrodyti išties skirtingai. A. Smetonos pasirinktas automobilis turėjo V formos, 12 cilindrų benzininį variklį, gebėjo išvystyti 150 km/val. greitį. Pažymėtina, kad autoritarinio režimo metu naudota transporto priemonė buvo lengvai šarvuota, o vairuotoją nuo keleivių skyrė nepermušamas stiklas. Prezidentas atsižvelgė į galimas grėsmes ir siekė apsisaugoti nuo netikėtų išpuolių. Vis dėlto, valstybės vadovo automobiliai iš tiesų išsiskyrė šalies kontekste. Visi jie priskiriami aukštesnės klasės automobiliams, dalis gaminta pagal užsakymą ir buvo vienetiniai.
Traukinių atsiradimas ir specialūs maršrutai
Traukiniai ir garo variklis
Garo variklis 1775 m. išradus Jamesui Wattui, neilgai trukus pradėjo varyti į priekį lokomotyvus. Tai buvo vienas pirmųjų esminių žingsnių kuriant traukinius. Iš pradžių garo variklis buvo naudojamas vandens pumpavimui iš požeminių šachtų, bet jo pritaikomumas transportui greitai tapo akivaizdus.
Prezidento Smetonos kelionės traukiniu
Prezidentas A. Smetona su žmona Sofija, dažniausiai ir kartu su vaikais - sūnumi Juliumi bei dukra Marija ir jos vyru pulkininku A. Valušiu - vasarodavo Palangoje. Ten jie praleisdavo 4-6 savaites, tad atostogoms šeima ruošdavosi gana intensyviai. Jei S. Smetonienė rūpinosi privačiais šeimos ir ūkio reikalais, kelionės rūpesčiais užsiimdavo kun. dr. P. Bielskus. Jam tekdavo ir svarbi užduotis - gauti traukinį. Kelionei į Palangą valstybės lėšomis būdavo parūpinamas specialus traukinys. Jame buvo tiek miegamasis, tiek saloninis vagonai. Daiktams susidėti skirtas prekinis vagonas. Taip pat traukinyje buvo dvi platformos automobiliams. Traukinys iš Kauno išvykdavo tarp 12 ir 1 val. Su eismą tvarkančiais valdininkais iš anksto būdavo susitariama ir dėl išvykimo laiko, ir dėl traukinio sustojimo vietų. Kelionė trukdavo apie 6 valandas.
Valstybės vadovą kelionėje įprastai lydėdavo susisiekimo ministras, taip pat vykdavo vienas kitas aukštesnysis Geležinkelio valdybos pareigūnas. A. Smetona kartu su šiais valdininkais važiuodavo paskutiniame saloniniame traukinio vagone. Šis pasižymėjo dideliais langais, pro kuriuos buvo patogu gėrėtis kintančiais vaizdais. Visa ši kelionė būdavo itin iškilminga. Ruoštos išlydėtuvės iš Kauno, kuriose lankydavosi tiek paprasti miestiečiai, tiek karininkai ar valdininkai. Smetonos gaudavo gėlių, grodavo karinis orkestras. Kiekvienoje pakelės stotyje prezidentą pagerbdavo vietos administracijos pareigūnai, vietos gyventojai. Ištaigingas sutikimas rengtas ir Kretingoje, kuri buvo galutinė traukinio stotelė. Iš jos Smetonos į Palangą vykdavo automobiliais. Be abejo, pats iškilmingiausias dienos renginys įvykdavo jau kurorte. Išpuoštoje Palangoje prezidentą pasveikinti traukdavo didžiulės minios, o miesto burmistras Jonas Šliūpas jį sutikdavo su duona ir druska.
Hibridinės transporto priemonės: automobiliai ant bėgių
Yano Fejes buvo tas žmogus, kuris 1910 m. pradėjo dirbti prie automobilio, kuris galėtų važiuoti ne tik bendro naudojimo takeliais, bet ir traukinių bėgiais. Iš tiesų, tai buvo ne paprastas, o šarvuotas automobilis. Mintis sukurti tokią transporto priemonę kilo siekiant padidinti pinigų transportavimo saugumą. Inžinierius pasiėmė „Mercedes Benz“ automobilio važiuoklę, uždėjo savo gamybos kėbulą, pridėjo keletą ginklų ir sumontavo šešias sėdynes. 1928 m. prie traukinio bėgiais galinių automobilių idėjos pradėjo dirbti kitas inžinierius - Nicholas Dyrenkovas. Rusijoje gimęs, tačiau Vokietijoje užaugęs specialistas prie tokio tipo mašinų pradėjo dirbti tik dėl vienos priežasties - jis gavo privatų užsakymą iš Sovietų Sąjungos armijos. Vėliau jo sukurti kūriniai buvo naudojami Antrajame pasauliniame kare.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, 1953 m., Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo įkurta „Crane Carrier“ kompanija, kuri specializavosi įvairių transporto priemonių pritaikymu geležinkelio bėgiams. Automobiliai, vienatūriai, vilkikai, sunkvežimiai ir net autobusai. Dabar daugelis įmonių gamina įvairiausius kranus, sunkvežimius ir komercinėms reikmėms skirtus automobilius, kurie galėtų riedėti geležinkelio bėgiais.
Vairuoti automobilį TRAUKINIO bėgiais! Tai veikia! | Autotrader Wheelie blogos idėjos: 1 epizodas
tags: #kas #pirmas #atsirado #automobilis #ar #traukinys