Kartingo vairavimo kolonėlės: istorija, konstrukcija ir priežiūra

Kartingas - tai supaprastintos konstrukcijos vienvietis lenktyninis mikroautomobilis be kėbulo. Šie automobiliai turi sutvirtintą rėmą iš plieninių vamzdžių, mažo skersmens ratus su padangomis, skirtomis sausam trasos paviršiui. Kartai neturi lingių ar kitų amortizacinių mechanizmų, o pavarų dėžė, akumuliatorius, starteris, sankaba, žibintai, šviesos ir garsiniai signalai yra nebūtini. Dažniausiai kartai varomi dvitakčiais varikliais ir skirstomi į klases (tarptautines ir nacionalines) pagal sportininkų amžių ir variklio darbinį tūrį: iki 60, iki 85, 100, 125, 200, 250 cm³. Lenktynės vyksta specialiose 700-1500 m. ilgio trasose, vadinamose kartodromais.

Sporto šakos raida Lietuvoje prasidėjo 1961 metų vasarą, kai gandai apie neįprastas lenktynes pasklido po Kauną ir visą respubliką. Latviams šalia Kūno kultūros instituto žymint trasą, čia jau būriavosi žmonės. Starto dieną žiūrovai keliomis eilėmis apjuosė 500 metrų ilgio trasą, o kelių gokartų pasirodymas sukėlė didelį džiaugsmą. Žmones masino neįprastas kartų dydis, jų manevringumas bei kova vingiuotoje trasoje. Parodomosios varžybos daugeliui vyrų susuko galvas.

Sporto renginių organizatorius Jurgis Marculanas mano, kad didelę įtaką kartingui Sovietų Sąjungoje turėjo ralistai. 1960 metais, po kelių avarijų SSRS autoralio pirmenybėse, buvo uždarytos visos trasos, kuriose vyko varžybos, todėl SDAALR (“DOSAAF”) ieškojo būdų, kuo sudominti automobilių sporto mėgėjus.

Kartingo atsiradimo istorija

Automobilių sporto istoriją tyrinėjęs klubo “Akademija” prezidentas Algimantas Maulius teigia, kad kartingo tėvynė - Jungtinės Amerikos Valstijos. Jo publikacijoje rašoma, kad praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje vežimėliais be variklių buvo važinėjama nuo kalnelių, o vėliau šios varžybos labai išpopuliarėjo ir vežimėliai buvo tobulinami.

Kita istorija apie kartingo atsiradimą siejama su lakūnais. Per Antrąjį pasaulinį karą lakūnai į automobiliukus įstatė žoliapjūvių variklius bei pritaikė lėktuvų ratus. Žinoma, kad 1956 metais amerikietis mechanikas Aretas Inglusas ir lenktyninių automobilių mechanikas bei Kalifornijos naftos pramonės darbuotojas Lui Borelis pagamino panašų į kartą automobiliuką. Rėmą jie padarė iš plieno vamzdžių, o už vairuotojo sėdynės sumontavo variklį (2,5 AG, 1,8 kW). Dar po metų JAV įregistruota pirmoji kartingo organizacija - “Gokarto” klubas.

Kartingo raida Lietuvoje

Automobilių ir motociklų sportui neabejingi lietuviai taip pat susidomėjo kartais. Nebuvo nei brėžinių, nei detalių, tačiau vyrams labai knietėjo važiuoti. Nagingi meistrai ėmėsi darbo. Antanas Šlapikas dalijasi patirtimi: “Iš chromocilio metalo padariau rėmą, pritaikiau motociklo variklį ir motorolerio ratus”. Pasak meistrų, rėmui padaryti buvo bandomi įvairiausi metalai, net tuometinio vandentiekio vamzdžiai, tačiau greitai meistrai atrado aviacijos pramonėje naudojamą chromocilį.

Į pirmus lietuviškus kartus buvo įmontuoti įvairių to meto motociklų varikliai. Norėdami, kad variklis būtų kuo galingesnis, meistrai jį perrinkdavo iš naujo bei tobulindavo kai kurias detales. A. Šlapikas teigė, kad “visa jėga slypi cilindruose”, o jo kolega V. Šermukšnis prisimena problemas ir dėl žvakių, kurios neatlaikydavo didelių apkrovų.

Eksperimentuota ir su ratais. Optimalus to meto sprendimas - 450 mm motorolerio ratai. Kai kas bandė pritaisyti nedidelius 100 mm aviacinių platformų ratus, tačiau tokie ratai tiko tik tiesiojoje trasos dalyje, o posūkiuose kartai prarasdavo greitį ir trūkdavo manevringumo. Kiek vėliau daugelis meistrų pradėjo montuoti vokiškų žemės ūkio mašinų ratus, o būta net bandymų naudoti vaikiškų vežimėlių ratus.

Daugelis to meto varžybų vykdavo mieste, todėl kartai turėdavo būti su duslintuvu. A. Šlapikas pasakoja: “Pirmasis mano pagamintas kartas svėrė 140 kilogramų, o vėliau, tobulinant detales, jo svoris sumažėjo iki 70 kilogramų”. Iki sezono pabaigos kiekvieno meistro patobulintas darbas buvo didelė paslaptis.

1961 metais laikraštis “Sportas” rašė, kad redakciją pasiekė informacija apie vilniečio H. Černiausko ir kelių kauniečių pasigamintus pirmuosius į skruzdėles panašius automobilius. Nors gatvėse burzgė kartai, sportininkai nerizikavo - tiesiog uždarius gatves jose karaliaudavo kartai. Tais laikais intensyviai ieškota vietos lenktynėms. Sovietų Sąjungoje būta bandymų kartais lenktyniauti ant ledo ir treke, tačiau tai nebuvo populiaru.

1962 m. Vilniuje, ties Vingio parko estrada, įvyko pirmosios atviros Tarybų Lietuvos pusiau automobilių, pusiau motociklų pirmenybės. Jose dalyvavo Vilniaus, Kauno, Maskvos ir Minsko sportininkai. Trasą apjuosė ne tik virvė ir apsauginės padangos, bet ir gyva siena, o žiūrovai stebėjo varžybas iš estrados balkonų ir net nuo stogo.

Pirmąjį varžybų etapą 175 kub. cm klasėje laimėjo vilnietis R. Selemonavičius. 125 kub. cm klasėje vyko labai atkakli kova tarp kauniečio V. Šermukšnio ir A. Šlapiko. Nugalėtojais tapo kaunietis Vladislovas Šermukšnis (125 kub. cm klasė) ir vilnietis Romas Selemonavičius (175 kub. cm klasė).

Antrasis šalies pirmenybių etapas buvo surengtas Klaipėdoje, kur, nepaisant lito, susirinko keli tūkstančiai žiūrovų. 175 kub. cm klasėje nugalėjo kaunietis A. Paurys, antras liko vilnietis R. Selemonavičius.

Ketvirtasis, finalinis etapas, vyko Kaune ir sulaukė televizijos dėmesio. Pirmą kartą šios sporto šakos istorijoje telekameros buvo pastatytos trasoje, todėl tūkstančiai žiūrovų galėjo stebėti pirmojo Lietuvos gokartų čempionato baigiamąjį turą. Čempionų vardus iškovojo V. Šermukšnis ir R. Selemonavičius. Komandinėje įskaitoje pirmavo Kauno durpių įmonių statybos-montavimo valdybos pirmoji komanda.

Lietuvos pirmenybių dalyvių skaičius kasmet augo. Vėliau vyko trijų klasių (50, 125 ir 175 kub.cm) pirmenybės. Maždaug po dešimtmečio galingiausia kartų klasė buvo panaikinta, o vietoj jos atsirado 125 kub. cm klasė, vadinama tarptautine, nes į kartus buvo galima įmontuoti socialistinių šalių gamybos variklius.

Stasį Vitkauską galima vadinti Lietuvos kartingo tėvu. Jis subūrė bendraminčius ir davė stiprų impulsą naujos sporto šakos raidai. Yra žinių, kad 1961 metais lietuviai pirmą kartą pabandė dalyvauti varžybose. Savo gamybos kartais Petras Kazakevičius ir S. Vitkauskas startavo varžybose.

1967 metais Kauno politechnikos instituto (KPI) studento Alvydo Gilio diplominis darbas “K formulės lenktyninis automobilis” buvo pirmasis teorinis darbas Lietuvos kartingo istorijoje. Jame studentas siūlė galinės ašies diskinius stabdžius bei galvojo apie naujo tipo rėmą 175 kub. cm galingumo kartui.

Kaunietis Žilvinas Sakalauskas - pirmasis lietuvis, patekęs į SSRS rinktinę. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, beveik metus praleidęs šaudydamas, 12-etis Žilvinas nusprendė važiuoti kartingu. “Prasidėjo mėgėjiška konstravimo veikla, kuri kasmet vis rimčiau įtraukdavo mane”, - tą laikotarpį prisimena Ž. Sakalauskas.

Kartingas priklausė sukarintai DOSAAF organizacijai, todėl varžybose netrūko kariškos dvasios. Ž. Sakalauskas prisimena kurioziškus įvykius iš SSRS jaunimo spartakiados, kai kartu su kitais sportininkais bėgo krosą, darė prisitraukimus bei mėtė granatą.

1985-1987 metais Ž. Sakalauskas buvo įtrauktas į SSRS rinktinę. Tąkart pagal paskyrą sportininkui duodavo važiuoklę ir odinį kombinezoną. Pasak jo, to meto Sovietų Sąjungos komanda buvo gana gerai aprūpinta technika ir sportininkai buvo didelio meistriškumo. Dėl politinių motyvų Ž. Sakalauskas negalėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose už Sovietų Sąjungos ribų.

1978 metais respublikos pirmenybėse susirinko apie 140 vienos klasės dalyvių. Treneris Ričardas Paškevičius prisimena, kad “šalia Vilniaus kartodromo nebuvo kur mašinos pasistatyti”. Savaitgalio išvykos, varžybų eiga ir pergalės atviliodavo į šį sportą sportininkų šeimų narius.

Devintajame dešimtmetyje Lietuvos pirmenybėse (50, 125 ir 175 klasėse) startuodavo daugiau kaip 100 sportininkų. Populiariausia klasė - M-125, vadinamoji Minskų klasė. Tuo metu Lietuvoje jau buvo įrengtos net 6 trasos: Vilniuje, Smalininkuose, Šiauliuose, Aukštadvaryje, Anykščiuose ir Raguvoje. 1984 metais veikė 18 techninių sporto klubų, o treneriai, sportininkai bei techniniai darbuotojai sudarė daugiau kaip 2 tūkst. žmonių.

Lietuvos rinktinė nuolat dalyvaudavo SSRS pirmenybėse ir Tautų spartakiadose. 1963 metais Lietuvos kartingo komanda SSRS pirmenybėse laimėjo antrąją, o 1964 ir 1985 metais - trečiąją vietą. Penki lietuviai SSRS pirmenybėse stojo ant nugalėtojų pakylos: R. Selemonavičius, V. Sabotaitis, M. Kirkilas, V. Novikovas ir A. Fedorcevas.

1989 metais SSRS “Darbo rezervo” pirmenybėse vilnietis Andrius Vaitkevičius B klasės sąjunginėje klasėje užėmė pirmąją vietą. 1985 metais pirmose SSRS jaunimo žaidynėse E. Geriausias to meto laimėjimas - sporto meistro vardas.

Lietuvos respublikos čempionais tapusiems suaugusių ir jaunių grupės sportininkams buvo suteikiamas kandidato į sporto meistrus vardas. Norint tapti sporto meistru reikėjo dalyvauti Sovietų sąjungoje rengiamose varžybose arba pasikviesti į Lietuvą keletą sporto meistrų ir laimėti varžybas.

Sauliaus Girdausko, garsaus lietuvių lenktynininko Kastyčio Girdausko sūnaus, kelias į automobilių sportą prasidėjo senelio garaže, kur tėvas ruošė automobilius startams. Pirmieji septynmečio berniuko startai kartingo trasoje priminė žaidynes, tačiau vėliau K. Girdauskas jį palydėjo į Kauno jūrų klubo kartingo skyrių.

Vairo kolonėlės konstrukcija ir veikimas

Vairo kolonėlė yra esminė automobilio vairo sistemos dalis, atsakinga už vairuotojo judesių perdavimą į vairo mechanizmą ir galiausiai į transporto priemonės ratus. Ji užtikrina, kad vairuotojo pastangos būtų tiksliai ir efektyviai paverstos mechaniniu judesiu, leidžiančiu keisti automobilio kryptį.

Vairo kolonėlės konstrukcija gali skirtis priklausomai nuo transporto priemonės tipo, tačiau jos pagrindinė funkcija išlieka ta pati - užtikrinti patikimą vairo sistemos veikimą. Vairo kolonėlė yra mechaninis sujungimas tarp vairaračio ir vairo mechanizmo, perduodantis vairuotojo rankų judesius vairo mechanizmui. Ji taip pat veikia kaip saugos mechanizmas, sugeriantis smūgius avarijos atveju, bei reguliuoja vairo padėtį pagal vairuotojo poreikius.

Vairo kolonėlė susideda iš kelių pagrindinių komponentų:

• Vairo velenas: Esminė vairo kolonėlės dalis, jungianti vairaratį su vairo mechanizmu. Kai vairuotojas suka vairą, sukimo momentas perduodamas per vairo veleną į kitus vairo mechanizmo komponentus.
• Teleskopinis mechanizmas: Leidžia vairo kolonėlei judėti aukštyn arba žemyn, taip pritaikant vairo padėtį pagal vairuotojo poreikius.
• Saugos mechanizmas: Sukurtas tam, kad avarijos metu sumažintų smūgio jėgą, perduodamą vairuotojui.
• Kardano velenas: Jungia vairo veleną su vairo kryžme arba vairo mechanizmu.
• Guoliai: Vairo kolonėlėje užtikrina, kad vairo velenas galėtų suktis laisvai ir be didelio trinties.
• Vairo užraktas: Saugos sistema, blokuojanti vairo kolonėlę, kai automobilis užrakinamas arba kai variklis išjungtas.
• Jungtys ir tvirtinimo elementai: Užtikrina, kad vairo kolonėlės dalys būtų tinkamai pritvirtintos ir neatsipalaiduotų.
• Stiprintuvo mechanizmas: Jei automobilis turi vairo stiprintuvą, dalis vairo kolonėlės bus skirta stiprintuvo mechanizmui, kuris palengvina vairavimą, ypač esant mažam greičiui ar stovėjimo metu.

Vairo kolonėlė perduoda vairuotojo sukimo jėgą iš vairaračio į vairo mechanizmą, kuris tiesiogiai valdo transporto priemonės ratus. Kai vairuotojas suka vairą, vairo velenas perduoda šį judesį per guolius ir kardano veleną į vairo mechanizmą.

Vairo kolonėlių tipai

• Mechaninė vairo kolonėlė: Tai paprasčiausia vairo kolonėlės forma, kai vairo judesiai tiesiogiai perduodami mechaniniu būdu, be stiprintuvo pagalbos.
• Hidraulinė vairo kolonėlė: Hidraulinėje vairo kolonėlėje įdiegtas hidraulinis stiprintuvas, kuris naudoja skysčio slėgį vairo stiprinimui.

Vairo kolonėlės tikrinimas ir problemų nustatymas

Kaip automobilių savininkai ar valdytojai, galite susidurti su vairo mechanizmo problemomis. Vairo kolonėlė yra labai svarbus mechanizmas, jungiantis vairą automobilio viduje su ratais ir leidžiantis juos kreipti. Kolonėlę sudaro daug skirtingų mechanizmų, iš kurių kiekvienas atlieka savitą funkciją.

Žingsniai tikrinant vairo kolonėlę:

1. Apžiūra: Pastatykite automobilį ir atsidarykite kapotą. Po juo suraskite vairo kolonėlę. Atidžiai ją apžiūrėkite, ar nėra pažeidimų požymių, pavyzdžiui, įtrūkimų, įlenkimų ar laisvų dalių.
2. Vairo elgesio tikrinimas: Atsisėskite į vairuotojo vietą, užveskite variklį ir suimkite vairą ties 3 ir 9 valandomis. Švelniai sukiokite jį ir įvertinkite ryšį, kurį jaučiate.
3. Stiprintuvo skysčio lygio patikrinimas: Patikrinkite vairo stiprintuvo skysčio lygį ir pačios kolonėlės mechanizmą iš arčiau. Jeigu skysčio per mažai, papildykite jį.

Go Kart vairavimo kolonėlės komponentai ir gamintojai

“Go Kart” vairavimo kolonėlės palaikymas dažniausiai gaminamas iš aliuminio 6061-T6, pasižyminčio ilgaamžiškumu ir lengvumu. Dažniausiai naudojamos spalvos yra juoda, mėlyna, auksinė, sidabrinė, raudona ir titano. Gaminami įvairaus dydžio komponentai, pavyzdžiui, gręžimas 6 mm arba 8 mm, išorinis diametras 20 mm arba 3/4".

Pagrindiniai komponentai, sudarantys “Go Kart” vairo sistemą, apima:

• Vairo kolonėlės statramstį (standartiniam, su sėdynės reguliavimu, su spaustuko guoliui)
• Guolio korpusą
• Vairo veleną
• Vairo traukles (dešinį ir kairį sriegį)
• Vairo traukės galus
• Guolius (viršutinius ir apatinius)
• Vairo adapterius
• Įvairius varžtus, poveržles ir veržles

Viena iš didžiausių kartingo dalių tiekėjų Kinijoje yra bendrovė, kurios produktai yra populiarūs visame pasaulyje. Jie daugiausia dėmesio skiria įvairių “gokart” dalių projektavimui, kūrimui ir gamybai, laikydamiesi pasaulinių kokybės standartų.

Pagrindiniai konkurenciniai pranašumai:

• Įvairūs: Daugiau nei 200 skirtingų gaminių rūšių.
• Greitai: Puiki gamybos sistema, bendradarbiavimas su dauguma kurjerių.
• Puikus: Aukščiausia medžiaga ir geriausia technologija, visos bandymo procedūros.
• Protingas: Priimtina kaina, apgalvotas aptarnavimas po pardavimo.

Įmonė siūlo klientų pagamintus gaminius pagal konkrečius pageidavimus už priimtiną kainą. Visi jų produktai yra labai vertinami įvairiose dalių rinkose visame pasaulyje.

Dažnai užduodami klausimai (DUK):

• Kokybė: Visi produktai gaminami pagal ISO9001 sistemą, o kokybės kontrolė tikrina kiekvieną siuntą prieš pristatymą.
• Kaina: Kaina derinama skirtingomis sąlygomis, siekiant užtikrinti konkurencingiausią kainą.
• Pristatymo laikas: Paprastai trunka 30-90 dienų nuo išankstinio mokėjimo gavimo, priklausomai nuo prekių ir kiekio.
• Pavyzdžiai: Pavyzdžių prašymas yra sveikintinas.
• Pakuotė: Paprastai standartinė pakuotė yra dėžutė ir padėklas, tačiau galimi ir specialūs pakavimo sprendimai.
• Logotipo spausdinimas: Galima atspausdinti logotipą ant gaminio.
• Maži užsakymai: Priimami nedideli užsakymai, siekiant augti kartu su klientais.
• OEM paslauga: Teikiama OEM paslauga, klientai gali siųsti brėžinius ar pavyzdžius citatai.
• Mokėjimo sąlygos: Paprastai priimami T/T, Western Union, Paypal ir L/C.

tags: #kartingo #vairo #kolonele

Populiarūs įrašai:

• Kaip veikia pavarų dėžės?
• „Volvo“ sunkvežimių inovacijos
• saugumo ir stabilumo garantas
• Gedimų diagnostika ir svarbiausia priežiūra
• Detalus poliravimo gidas