Trumpas Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpis (1918-1940 m.) buvo judesio ir pažangos laikai. Lietuva ir džiaugėsi laisve, ir mokėsi būti laisva. Žvelgiant iš toliau, šalies laisvės istorija sutapo su labai sparčia technologijų pažanga, kuri paveikė transporto sritį. Greitėjo ir vairuotojai, ir automobiliai, ir keliai.
Lietuvos eismo raida 1918-1940 metais
Pirmosios Respublikos laikotarpis sutapo su sparčia pasauline automobilių pažanga. Motorinių transporto priemonių skaičius Lietuvoje labai greitai augo. Kartu ryškėjo ir eismo organizavimo problemos, todėl per tą 22 metų laikotarpį eismo taisyklės keistos ir pildytos ne kartą. Eismas 1918 metais ir 1940 metais buvo visiškai skirtingi pasauliai tiek dėl automobilių skaičiaus keliuose, tiek dėl automobilių progreso, tiek dėl infrastruktūros pažangos. Pirmasis greitkelis Lietuvoje, Žemaičių plentas, buvo nutiestas 1934-1939 metais.
Kaip tarpukario vairuotojai sužinodavo KET?
Tarpukario laikais besikeičiančios Kelių eismo taisyklės (KET) vairuotojus pasiekdavo įvairių leidinių pagalba. Pirminis šaltinis, aišku, buvo įstatymai, bet automobilių klubai ir įvairūs laikraščiai leido žinynus vairuotojams, paremtus valstybės patvirtina eismo organizavimo tvarka.
Šis straipsnis yra paremtas keliais atrinktais leidiniais, padedančiais nupiešti Lietuvos eismo raidą 1918-1940 metais. Pagrindiniai jų:
- 1919-ųjų „Instrukcijos karo šoferiams“
- 1929-ųjų „Šoferiams reikalingas įstatymas ir taisyklės“
- 1940-ųjų „Judėjimo tvarkos taisyklės“
- 1940-ųjų KET
Nodum.lt autoriaus kolekcijoje yra 1940-ųjų „Judėjimo tvarkos taisyklės“, išleistos laikraščio „Policija“. Tai - paskutinis ir labiausiai išbaigtas tokio tipo laisvos tarpukario Lietuvos leidinys, nes netrukus po jo išleidimo Lietuva neteko valstybingumo. Jis daugiausia paremtas 1935-ųjų įstatymu.
Leistinas greitis tarpukario laikais
Tarpukariu maksimalus leistinas greitis buvo palaipsniui didinamas, gerėjant keliams, automobiliams ir vairuotojų įgūdžiams.
Greičio apribojimai 1919 metais
1919-aisiais automobiliai mieste negalėjo viršyti 20 km/val., o užmiestyje turėjo riedėti iki 50 km/val. greičiu. Vairuotojai privalėjo sumažinti greitį sankryžose, tankiai apgyvendintose vietose, prie namų, esant prastam matomumui, pervažose, įvažiuojant į pagrindinį kelią.
Įdomu, kaip tai apibūdinama: „Automobilio eisena sumažinama iki žmogaus eisenos: išvažiuojant iš skersgatvio didelėn gatvėn, išvažiuojant ir įvažiuojant pro vartus, pravažiuojant žmonių minią“. Tuo metu nebuvo jokio apibrėžtumo, aiškių kriterijų - sumažink greitį „iki žmogaus eisenos“ ir tiek.
Greičio apribojimai 1929 metais
1929-aisiais lengvieji automobiliai („ir taksi“) ir motociklai mieste jau galėjo pasiekti 35 km/val., o užmiestyje buvo leidžiama lėkti net 70 km/val. greičiu. Tuo tarpu leidžiamas autobusų ir sunkvežimių greitis priklausė nuo maksimalaus krovinio svorio („pakeliamo svarumo“) ir net padangų, mat tuo metu nemaža dalis sunkiojo transporto vis dar važinėjo gumos masės padangomis, kurios nėra tokios saugios.
Greičio apribojimai 1940 metais
1940-ieji šiame kontekste yra ypatingi tuo, kad Lietuva jau turėjo Žemaičių plentą - ypatingai svarbią transporto arteriją, pirmąjį būtent automobiliams nutiestą kelią -, bet tais metais neteko nepriklausomybės. Taigi, tuo metu galiojusios KET buvo paskutinės laisvoje Lietuvoje.
1940-ųjų „Judėjimo tvarkos taisyklės“, išleistos laikraščio „Policija“, teigia, kad maksimalus lengviesiems automobiliams ir motociklams leidžiamas greitis mieste buvo 40 km/val. Tuo tarpu užmiestyje motociklų ir lengvųjų automobilių greitis buvo neribojamas. Tiesa, tai reiškia, kad nebuvo vieno bendro nacionalinio ribojimo - keliuose vis tiek stovėjo greitį ribojantys ženklai.
Tuo tarpu autobusams ir sunkvežimiams tais 1940 metais buvo leidžiama važiuoti 40 km/val. greičiu mieste ir 50 km/val. greičiu užmiestyje.
Taigi, maksimalus leistinas greitis tarpukario laikais buvo didinamas, nes gerėjo keliai, automobiliai ir vairuotojai. 1919 metais mieste automobiliai važinėjo vos 20 km/val. greičiu, 1929 m. mieste jau buvo galima paspausti iki 35 km/val., o jau 1940-aisiais 40 km/val. greitis gatvėse buvo normalus.
Naujausios 2022 m. Kelių eismo taisyklės KET. Audio knyga, I - V skyriai
„Instrukcijos karo automobilių šoferiams“ (1919 m.): kalbos analizė
Leidinys „Instrukcijos karo automobilių šoferiams“ (1919) yra svarbus šaltinis ne tik eismo istorijos, bet ir kalbos raidos tyrimams. Jame aptariami transporto ir kitų sričių terminai, šnekamosios kalbos žodžiai, susiję su automobilio priežiūra, eismo saugumu ir pan. Analizuojama, kaip jie atitinka šių dienų leksikos, žodžių darybos, morfologijos normas, apžvelgiama linksnių, prielinksnių ir polinksnių vartosena.
Leidinyje pastebima skolintų ir lietuviškų terminų norminimo atvejų, tai: rašyba su kabutėmis („šassi“, „negyvas ėjimas“), dviejų variantų pateikimas (pasažieras ir keleivis, medžio kaladė ir medinė kaladėlė), kartais vienas jų - skliausteliuose, pvz., ėjimas (eiga). Rasta nemažai neišlikusių vientisinių ir sudėtinių lietuviškų terminų ar jų reikšmių. Nemažai terminų, kurių pakito tik pažymimasis žodis (skardus signalas -> garso signalas).
Skolintų terminų ypatumai
Leidinyje gausu skolintų terminų. Tarptautinių žodžių daugiausia yra iš lotynų kalbos (cilindras, motoras), neteiktinų svetimybių - iš rusų kalbos kilusių arba per šią kalbą į lietuvių kalbą patekusių (babina, šeštarnė, šoferis), taip pat vokiečių kalbos (buksva, kronšteinas). Kai kurių svetimžodžių reikšmė - primiršta (bertainis, štauferis, trambleris).
Iš darinių daugiausia aptikta priesagų vedinių. Nemažai jų - neišlikusių, pakeistų trumpesniais ir pan. Linksnių vartosenos analizė rodo, kad kai kurie atvejai - objekto vardininkas, einamasis vidaus vietininkas - archajiškos raiškos pavyzdžiai (juos pakeitė objekto galininkas ir esamasis vidaus vietininkas). Neretai pastebima dvejopa linksnių vartosena, pvz.: aptinkamas tiek norminis neiginio kilmininkas, tiek taisytinas neiginio galininkas.
tags: #instrukcijos #karo #automobiliu #soferiams