Šis dokumentų rinkinys, kurio pirmoji dalis apima 1941-1944 metus, yra svarbus liudijimas apie masines žudynes, vykdytas Lietuvoje hitlerinės okupacijos metu. Elektroninė knygos kopija, parengta leidyklos "Mintis" 1965 metais, pristato dokumentus, atskleidžiančius nacių okupantų ir jų talkininkų nusikaltimus.
Pratarmė: Nacių okupacijos meto nusikaltimai Lietuvoje
Hitlerinės okupacijos metais Lietuvoje buvo nužudyta šimtai tūkstančių žmonių. Šios žudynės vyko tokiose vietose kaip Paneriai, Kauno IX fortas, ir daugybėje kitų masinių žudynių vietų, virtusių didžiuliais kapinynais. Aukomis tapo komunistai, komjaunuoliai, profesinių sąjungų veikėjai, ateistai, tarybinių įstaigų tarnautojai, naujakuriai, gavę žemės iš Tarybų valdžios, socialistinės santvarkos šalininkai, žydų tautybės gyventojai, taip pat į Lietuvą atvežti piliečiai iš užsienio šalių.
Pirmosios žudynių aukos buvo tarybiniai aktyvistai ir socialistinės santvarkos šalininkai. Jie buvo naikinami kaip didžiausi okupantų priešai, pasiryžę ginti tarybinę santvarką ir kovoti prieš okupantus, siekusius grąžinti kapitalistinę santvarką, grobti liaudies turtą, naikinti gyventojus ir kolonizuoti jų žemes. Tarybinis aktyvas buvo svarbiausias hitlerinių okupantų taikinys.
Nacistinės ideologijos ir planai okupuotose teritorijose
Dokumentų rinkinio pirmojo skyriaus medžiaga atskleidžia, kad hitlerininkai dar iki karo buvo parengę planus masinėms žudynėms okupuotuose kraštuose. Jiems talkino lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai, Lietuvos stambiosios miesto ir kaimo buržuazijos atstovai. Šie nacionalistai, tikėdamiesi atkurti kapitalistinę santvarką ir gauti valdžią, kartu su okupantais ne tik žudė žmones, bet ir kitaip jiems talkino.
Hitlerininkai neturėjo ketinimų perduoti valdžios buržuaziniams nacionalistams. Jų tikslas buvo pasigrobti krašto turtus, pavergti ir sunaikinti lietuvių tautą, o jos žemes kolonizuoti. Šie grobikiški planai buvo atvirai išdėstyti Adolfo Hitlerio veikale "Mein Kampf". Jau tuomet Lietuvos liaudis rimtai susirūpino hitlerizmo grėsme.
Hitlerizmas kaip buržuazijos reakcijos forma
Hitlerizmas, kilęs Vokietijoje, buvo buržuazijos reakcija prieš darbininkų klasės revoliucinį judėjimą, siekiant išsaugoti kapitalistinę santvarką. Tai buvo stambiausių Vokietijos kapitalistų, finansininkų ir monopolijų savininkų diktatūra, kurie per fašistinę nacionalsocialistų partiją ir jos lyderį Hitlerį siekė sudaužyti darbininkų klasės judėjimą ir parengti kraštą grobikiškam karui.
Savo siekiams pateisinti hitlerininkai pasitelkė geopolitikos teoriją, kuri šalių raidą siejo su geografine aplinka ir pateisino svetimų teritorijų grobimą. Ši teorija glaudžiai susijusi su rasizmu - tikėjimu germanų rasės pranašumu ir teise viešpatauti kitoms tautoms, jas naikinti ar pavergti.
Nacistinės politikos įgyvendinimas ir aukos
Ruošdamiesi pasaulinio masto grobikiškiems žygiams, hitlerininkai naudojo brutalias priemones. Politinės partijos, ypač komunistai, priešinęsi jų politikai, buvo žiauriai persekiojami. Šimtai tūkstančių komunistų, socialistų, profesinių sąjungų veikėjų ir kitų opozicinių organizacijų narių buvo įkalinti, siunčiami į koncentracijos stovyklas ar masiškai žudomi. Buvo panaikintos pilietinės laisvės, visa Vokietija paversta didžiule koncentracijos stovykla, kurioje siautėjo gestapas.
Siekdami turėti visuomenėje atramą, hitlerininkai papirkinėjo smulkiosios buržuazijos sluoksnius ir deklasuotąjį elementą, formuodami iš jų smogikų ir esesininkų gaujas. Milžiniškos sumos pinigų, įskaitant iš žydų grobtą turtą, buvo naudojamos finansuoti fašistines organizacijas.
Kaip Ustaše naciai sumokėjo už 820 aukų: Prebilovci 1941 m
Žydų tautos persekiojimas ir genocidas
Vokietijoje gyvenę šimtai tūkstančių žydų, įskaitant kapitalistus, smulkiuosius verslininkus, inteligentus ir darbininkus, tapo hitlerininkų grobio taikiniais. Visas jų turtas buvo konfiskuotas, o patys jie suvaryti į getus, koncentracijos stovyklas, žudomi, nuodijami ir kitais būdais naikinami. Stambesnį nužudytųjų turtą pasisavino kapitalistinės monopolijos, o smulkesni objektai atiteko partijos pareigūnams ir esesininkams.
Antisemitizmas buvo ne tik materialinės naudos šaltinis, bet ir priemonė psichologiškai parengti visuomenę grobikiškam karui. Hitlerininkai mokė vokiečius niekinti svetimas tautas ir negailestingai jas žudyti. Tai buvo svarbus antisemitinės kampanijos uždavinys, padėjęs parengti žmones, negailestingus kitoms tautoms, įskaitant lietuvių tautą.
Nacistinių planų įgyvendinimas Lietuvoje
Hitlerininkai planavo suvokietinti okupuotų teritorijų gyventojus, o kitus sunaikinti arba paversti vergais. Toks pat likimas buvo numatytas ir lietuvių tautai: dalį sunaikinti, dalį panaudoti fiziniam darbui. Šiuos planus jie ėmėsi realizuoti karo metu.
Švietimo sistemos likvidavimas ir kolonizacijos politika
Gestapo dokumentas Nr. 10 rodo, kad hitlerininkai planavo uždaryti Lietuvos universitetus ir kitas aukštąsias mokyklas dar anksčiau. Aukštosios mokyklos buvo likviduotos 1943 metais, jos laikytos nereikalingomis būsimiems vergams, kurie turėjo atlikti juodą darbą, netinkantį "viešpačių rasės" žmonėms.
Kaune buvo įsteigta mokykla (dok. Nr. 9), kurioje ruošiami kadrai okupuotoms šalims, įskaitant Lietuvą, valdyti ir kolonizuoti. Straipsnis "Germanizuoti?" iš laikraščio "Das schwarze Korps" aiškiai parodo, kokį likimą hitlerininkai numatė lietuvių ir kitų okupuotų kraštų tautoms.
Karo metu hitlerininkai aktyviai kolonizavo Lietuvą. Pramonės, prekybos įmones ir gyvenamuosius namus jie skirstė "reichui nusipelniusiems" asmenims, išvarydavo lietuvius iš ūkių ir apgyvendindavo kolonistus. Į Lietuvą buvo atgabenta apie 30 tūkstančių kolonistų. Valstiečiams nebuvo pripažįstamos nuosavybės teisės į žemę, jie laikyti tik laikinai ūkių valdytojais, kad būtų lengviau atimti.
Buržuazinių nacionalistų vaidmuo ir ideologiniai pagrindai
Dokumentai taip pat atskleidžia buržuazinių nacionalistų, padėjusių hitleriniams okupantams masiškai žudyti žmones, įvesti okupacinį režimą, persekioti pasipriešinimo dalyvius ir pajungti Lietuvos ūkio resursus bei tautą hitlerininkų karo mašinai, vaidmenį.
Buržuazinių nacionalistų vadovai, pabėgę į hitlerinę Vokietiją po 1940 m., tarnavo hitlerininkams. Būdami tokie pat fašistai, jie tikėjosi su hitlerininkų pagalba atgauti valdžią Lietuvoje ir grąžinti nacionalizuotus turtus išnaudotojams. Hitlerininkams jų talkinimas buvo reikalingas okupuojant Lietuvą, tačiau jie neturėjo ketinimų atiduoti valdžios nacionalistams, nes siekė kolonizuoti šalį.
Fašistinės ideologijos apraiškos buržuazinėje Lietuvoje
Buržuazinių nacionalistų elgesys, net ir nepaisant hitlerininkų planų, iki pat Vokietijos žlugimo rodo juos buvus lietuvių liaudies priešais, besislepiančius po patriotinėmis frazėmis. Jie tapo liaudies priešais ne tik po 1940 m., bet ir anksčiau, valdydami buržuazinėje Lietuvoje.
Visų reakcingųjų buržuazinių partijų, tokių kaip tautininkai, voldemarininkai, krikščionys demokratai, darbo federantai, vadovai buržuazinėje Lietuvoje laikėsi fašistinių pažiūrų. Klerikalai, valdę 1923-1926 m., garbino itališkąjį fašizmą ir taikė jo valdymo metodus Lietuvoje, sistemingai naikindami demokratines laisves ir persekiodami darbo žmonių organizacijas.
Krikščionys demokratai, sekdami Musolinio juodmarškinių organizacijų pavyzdžiu, įsteigė "Baltojo žirgo" organizaciją terorizuoti oponentams ir išsilaikyti valdžioje. Klerikalai ruošėsi įvesti fašistinę diktatūrą Lietuvoje, tačiau jiems sutrukdė revoliucinis judėjimas ir liaudies pasipiktinimas.
Fašistinė diktatūra ir antisemitizmas
1926 m. krikdemams kartu su tautininkais pavyko įvykdyti perversmą, po kurio Lietuvoje įsigalėjo fašistinė diktatūra. Buvo uždaromos darbininkų organizacijos, persekiojami ir žudomi jų veikėjai, intensyvėjo liaudies išnaudojimas. Fašistinė tautininkų diktatūra buvo stambiosios buržuazijos diktatūra, artima italų ir vokiečių fašistų ideologijai.
Tautininkai įsteigė "Geležinio vilko" organizaciją fašizmo priešams persekioti. Valstybės aparatą jie tvarkė pagal itališkojo ir vokiškojo fašizmo pavyzdžius, įgyvendindami vadizmą. Smetona pasiskelbė vyriausiuoju vadu, o jam pavaldūs pareigūnai - žemesnio rango fiureriais ir dučėmis.
Valdant klerikalams ir tautininkams, buvo vykdoma plati antisemitinė propaganda, ypač verslininkų organizacijose. Buržuaziniai nacionalistai kaltino žydų tautą skleidžiant komunistines idėjas, siekdami nuslėpti klasinius prieštaravimus ir sudaryti įspūdį, jog lietuviai nepritaria socialistinei santvarkai. Tai patvirtina žydų buržuazinių nacionalistų elgesys getuose, kur jie tarnavo hitlerininkams ir padėjo persekioti pažangius savo tautos žmones (dok. Nr. 142-144).
Voldemarininkų ir tautininkų bendradarbiavimas su naciais
Voldemaras ir jo įtakoje buvę tautininkai dar iki nacių atėjimo į valdžią matė juose galimus sąjungininkus slopinant lietuvių liaudies revoliucinį judėjimą. Tapus Hitlerio režimui, voldemarininkai tapo dar didesniais jo draugais ir buvo pasiryžę glaudžiai bendradarbiauti su Vokietija, net Lietuvos nepriklausomybės sąskaita.
1939 m. voldemarininkai kreipėsi į hitlerinę žvalgybą prašydami lėšų žydų pogromams finansuoti ir pučams ruošti. Jie planavo, gavę nacių paramą, įvykdyti perversmą Lietuvoje ir iškelti Voldemarą, jau pasireiškusį kaip hitlerinio fašizmo draugą, vyriausybės priešakyje. Hitlerininkai reguliariai teikė lėšų voldemarininkams, tačiau dėl tarptautinės padėties negalėjo suteikti prašytų ginklų ir technikos.
Tautininkų vadovas Smetona, bijodamas kylančio lietuvių liaudies revoliucinio judėjimo, bandė susitarti su hitlerininkais ir atiduoti Lietuvą į jų globą. 1940 m. pradžioje jis pasiuntė į Vokietiją Valstybės saugumo departamento direktorių A. Povilaitį derėtis su vadovaujančiais reicho asmenimis.
tags: #ggf #129 #valstybinis #automobilio #numeris #adresatas