Šiuolaikiniame pasaulyje, susiduriant su sudėtingomis ekonominėmis, socialinėmis ir organizacinėmis problemomis, vadyba kaip mokslas ir praktika įgijo itin didelę reikšmę. Vystantis įvairioms žmogaus veiklos sferoms, plečiantis mainams ir sudėtingėjant grupiniams darbams, atsirado objektyvi būtinybė reguliuoti ir koordinuoti veiklą. Tai tapo vadybos, kaip specifinės žmogaus veiklos, užuomazga.
Vadybos ištakos ir ankstyvieji etapai
Vadybos atsiradimas yra objektyvus reiškinys, tiesiogiai susijęs su darbo pasidalijimu ir sudėtingėjančiais gamybos bei visuomeniniais procesais. Nuo seniausių laikų žmonės reguliavo kitų veiklą bendruomenės ir valstybės mastu. Ypač svarbią praktinę reikšmę vadybos formavimuisi turėjo:
- Kariuomenės valdymas: Nuo senųjų laikų armijos buvo svarbios, o jų organizavimui ir valdymui skirtas didelis dėmesys. Kariuomenėje aiškiai skiriasi vadai ir pavaldiniai, kiekvieno lygio vado pareigos ir atsakomybės ribos yra tiksliai apibrėžtos. Čia susiformavo linijinės-štabinės struktūros.
- Bažnyčios organizavimo patyrimas: Ypač krikščioniškoji bažnyčia per daugelį metų nusistatė hierarchinius sluoksnius, išsiskyrė sritis ir parapijas, joms vadovauti skirdama atitinkamo lygio dvasininkus. Šių organizacijų valdymas ilgus laikotarpius vyko linijinių struktūrų pagrindu.
Linijinės ir linijinės štabinės struktūros iki pat XX amžiaus buvo naudojamos ir gamybinių ar paslaugų organizacijų valdyme, tokių kaip amatininkų dirbtuvės, žemės ūkio dvarai, manufaktūros, fabrikai, geležinkeliai ir laivininkystė.
Mokslinio valdymo teorijos (XIX a. pabaiga - XX a. pradžia)
Vadybos mokslas pradėjo formuotis kaupiant ir analizuojant praktinio valdymo patyrimą. XIX amžiuje, pradėjus vystytis mašininei gamybai ir pramonei, atskiri autoriai ėmė nagrinėti organizavimo ir valdymo aspektus rašytiniuose šaltiniuose, apibendrindami empirinį atskirų įmonių patyrimą ir siūlydami, kaip jį panaudoti kitose gamyklose.
Frederickas Tayloras (F. Taylor) ir darbininkų efektyvumas
Vadybos, kaip žinių sistemos apie organizacijų valdymą, atsiradimas tiesiogiai siejamas su amerikiečių mokslininku F. Tayloru. Jo darbo mokslinio organizavimo teorijos pagrindinė tezė yra ta, kad darbas gali būti našus tik tuomet, kai jis organizuotas pagal taisykles, principus ir standartus, parengtus, panaudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgametę praktikos patirtį.
Norint gerai organizuoti darbą, F. Tayloras pasiūlė atsisakyti linijinio, grynai hierarchinio valdymo principo ir įvesti aštuonių funkcijų valdymo principą. Pagal šį principą kiekvienas darbininkas tampa pavaldus aštuoniems, siaurai specializuotiems viršininkams.
F. Tayloro pasekėjai ir tobulinimai
Atskiirus darbo mokslinio organizavimo teorijos aspektus tobulino ir vystė F. Tayloro pasekėjai:
- H. Grantt (H. Gantt): Parengė operatyvaus darbų planavimo metodus, pagrįstus tiesiniais grafikais (Ganto grafikai). Jis taip pat pateikė minimaliu darbo užmokesčiu grįstą skatinimo sistemą.
- F. ir L. Gilbreth (F. ir L. Gilbreth): Studijavo darbo instrumentų poveikį žmogaus organizmui, darbo ritmo poveikį darbo jėgos taupymui, darbo ir poilsio laiko sąryšį. Jie sudarė darbo skaidymo į elementus sistemą, pagal kurią galima projektuoti racionalius darbo metodus.
- H. Emersonas (H. Emerson): Suformulavo 12 našumo principų, kurie žymiai kompleksiškiau ir sistemiškiau išdėstė pagrindines darbo mokslinio organizavimo teorijos nuostatas.
Henry Fordas (H. Ford) ir masinė gamyba
Garsus pramonininkas H. Fordas praktikoje taikė ir tikslino darbo mokslinio organizavimo teoriją. Jo manymu, pagrindinės našaus darbo sąlygos yra geras darbo pasidalijimas, galimybė tą pačią detalę naudoti keliuose gaminiuose ir gamybos mechanizavimas. Šias sąlygas realizuoti lengviausia masinėje gamyboje. H. Fordas dažnai vadinamas masinės gamybos tėvu, nors konvejerio principą jis ne pirmasis sukūrė, bet sėkmingai pritaikė automobilių gamyboje, sukūręs didžiausią XX amžiaus pradžios industriją.
Administracinės valdymo teorijos (Klasikinė mokykla)
Administracinės valdymo teorijos šaknys siekia senus laikus, kai valstybės reikalų tvarkymui prireikė specialių tarnautojų. XX amžiaus kapitalistinės pramonės įmonės išaugo tiek, kad joms kilo panašios valdymo problemos kaip ir valstybėms.
Maxas Weberis (M. Weber) ir biurokratija
Vokiečių mokslininkas-sociologas M. Weberis suformulavo biurokratijos teoriją. Jo koncepcijos esmė - visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti “nuasmenintų” santykių atmosfera. M. Weberio siūlomi tikslaus hierarchinio struktūrizavimo, griežto veiklos reglamentavimo, vadovavimo nuasmeninimo, karjeros skatinimo principai propaguoja, kad bet kokie nukrypimai nuo formalios struktūros ir nustatytų taisyklių mažina veiklos efektyvumą.
M. Weberis išskyrė tris valdžios tipus:
- Tradicinė valdžia: remiasi tikėjimu, papročiais ir jų nekintamumu.
- Charizmatinė valdžia: paremta pavaldinių paklusnumu vadui, neva turinčiam šventumo savybių arba labai herojiškam.
- Teisėta valdžia: paremta visų pripažįstamais įstatymais.
Pasak M. Weberio, bet kokia valdžia turi remtis biurokratija.
Henri Fayolis (H. Fayol) ir administracinės veiklos principai
Prancūzų mokslininkas H. Fayolis suformulavo administracinės veiklos organizavimo teorinius pagrindus. Jis akcentavo, kad administracinė veikla yra specifinė žmogaus veiklos sfera, kurios aspektai yra savarankiškų tyrinėjimų objektas ir jos organizavimas turi vadovautis tam tikrais principais.
H. Fayolis išskyrė 14 administravimo principų:
- Darbo pasidalijimas: Kuo daugiau žmonės specializuojasi tam tikroje srityje, tuo efektyviau jie atlieka savo darbą.
- Valdžia: Vadovai turi duoti nurodymus, kaip atlikti užduotis.
- Drausmė: Organizacijos nariai turi gerbti joje galiojančias taisykles ir nuostatas.
- Komandų vienovė: Kiekvienas darbuotojas turi gauti instrukcijas tik iš vieno asmens.
- Krypties vienovė: Toms organizacijos operacijoms, kurių tiklas tas pats, turi vadovauti tas pats vadovas pagal vieną planą.
- Individualių tikslų pajungimas bendrai gerovei.
- Atlyginimas.
- Centralizacija: Pavaldinių vaidmens sumažinimas priimant sprendimus yra centralizacija, o jų vaidmens padidinimas - decentralizacija.
- Hierarchija.
- Tvarka: Medžiagos ir žmonės turi būti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku.
- Teisingumas.
- Personalo teisingumas (stabilumas).
- Iniciatyva: Pavaldiniams turi būti leidžiama patiems kurti ir įgyvendinti savo planus.
- Kolektyvo dvasia (visienybė): Komandos dvasios stiprinimas teikia organizacijai vieningumo.
H. Fayolis taip pat nagrinėjo įvairius galimus organizacijos struktūros variantus ir akcentavo funkcinio valdymo svarbą bei poreikį įvesti patarėjus ir konsultantus.
Vėliau H. Fayolio fundamentalias nuostatas vystė amerikiečių mokslininkai L. Gulikas (L. Gulick) ir L. Urvikas (L. Urwick), galutinai suformulavę bendrųjų valdymo funkcijų sąvoką (planavimas, organizavimas, kontrolė, vadovavimas).
Sociopsichologinės teorijos (nuo 1920-ųjų)
Kritikos išvadoje susiformavo nauja vadybos teorijų srovė - sociopsichologinės teorijos. Šios teorijos pagrindinį dėmesį skiria žmogiškiesiems santykiams organizacijoje.
Mary Parker Follett (M. Follett) ir grupinė veikla
Filosofijos ir politikos mokslų atstovė M. P. Follett didžiausią dėmesį skyrė vadovų ir pavaldinių santykių problemai. Jos manymu, efektyvi grupinė veikla įmanoma tik tada, kai vadovas ir pavaldiniai dirbdami vadovaujasi principu “vienas su kitu”, o ne “vienas virš kito”. M. P. Follett įvedė grupinės atsakomybės sąvoką ir nagrinėjo vidinius konfliktus bei jų sprendimo būdus (dominavimas, kompromisas, integravimas).
Eltonas Mayo (E. Mayo) ir Houtorno eksperimentai
Žymus amerikiečių mokslininkas E. Mayo vadovavo grupei psichologų, atlikusių Houtorno eksperimentus (1925-1931 m.). Šie tyrimai padėjo suprasti žmogiškųjų santykių teorijos svarbą ir pradėjo tyrinėti darbuotojų elgsenos motyvavimo problemas.
Motyvacijos teorijos
Ketvirtajame dešimtmetyje vadybos tyrinėtojai suprato, kad siekiant visapusiškai išnagrinėti veiklos aktyvinimo klausimus, būtina išsiaiškinti motyvų visumą, skatinančių žmones dirbti. Čia svarbūs tokie mokslininkai kaip:
- Abrahamas Maslow (A. Maslow): Suformulavo poreikių piramidę, kurioje nustatė, kad žmones dirbti skatina noras patenkinti savo poreikius.
- Frederickas Herzbergas (F. Herzberg): Išdėstė dviejų grupių faktorių teoriją (motyvacinius ir higieninius veiksnius), nagrinėdamas pasitenkinimo darbu aspektą.
Šie darbai laikomi ankstyvosiomis veiklos ir elgsenos motyvavimo teorijomis.
Kitos vadybos teorijų srovės
Be pagrindinių teorijų, vadybos mokslas vystėsi ir kitomis kryptimis:
- Partisipatyvinė teorija: Pabrėžia visuotinį dalyvavimą valdyme, sprendimų priėmime ir įtraukiant įvairių organizacijos padalinių atstovus.
- Institucionalizmas: Traktuojamas kaip atviros sistemos tyrimų pagrindas, nagrinėjantis organizaciją kaip visuomenės dalį.
- Kiekybinių metodų teorija: Siekia matematinių modelių, skaičiavimo technikos bei informacinių valdymo sistemų taikymo valdymo situacijoms spręsti.
- Sistemų teorija: Vadybos principus, metodus ir funkcijas nagrinėja kaip analogiškus visoms organizacijoms ir institucijoms.
Vadybos mokslas nuolat vystosi, integruodamas kitų mokslų, tokių kaip psichologija, sociologija, kibernetika, pasiekimus, siekiant efektyviau valdyti organizacijas ir spręsti sudėtingus šiuolaikinio pasaulio iššūkius.
tags: #fordo #indelis #i #vadyba