Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) aktyviai kovoja su nelegaliu filmų platinimu ir nubaudė daugiau kaip 30 asmenų, nelegaliai parsisiuntusių ir platinusių lietuvišką filmą „Pietinia Kronikas“. Vien per lapkričio mėnesį nubausta 10 asmenų. Už šį pažeidimą asmenims skirtos 140 eurų baudos.
Autorių teisių apsauga ir administracinė atsakomybė
Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas aiškiai nustato, kad kūrinio autorius turi išimtines teises nuspręsti, kaip jo kūrinys gali būti naudojamas. Įstatymai numato griežtą atsakomybę tiek už neteisėtą kūrinio kopijavimą, tiek už jo viešą paskelbimą ar padarymą viešai prieinamu internete. Įstatymas taip pat suteikia teisių turėtojams galimybę kreiptis į LRTK, jeigu internete pastebimas neteisėtas jų kūrinių ar gretutinių teisių objektų naudojimas.
LRTK, nustačiusi pažeidimus, raštu kreipiasi į asmenis, prašydama pateikti paaiškinimus ir pakviesdama dalyvauti vykdant administracinio nusižengimo tyrimą. Pavyzdžiui, 2025 m. lapkričio 18 d. LRTK nustatė, kad fizinis asmuo M. K. neteisėtai parsisiuntė ir platino filmą „Pietinia Kronikas“. Kadangi pažeidimas padarytas pirmą kartą, jam skirta pusė minimalios, ANK 122 straipsnio 1 dalyje numatytos baudos - 140 eurų.
LRTK primena, kad už neteisėtą filmų ar kito audiovizualinio turinio platinimą internetu taikoma administracinė atsakomybė: bauda nuo 280 iki 600 eurų. Už pažeidimus, padarytus pirmą kartą, LRTK dažniausiai skiria pusės minimalios baudos dydžio nuobaudą. Tačiau, jei asmenys nereaguoja į įspėjimus ir toliau pažeidinėja įstatymus, nelegaliai siųsdamiesi ir platindami filmus, jiems gali būti skirtos ir didesnės ANK 122 straipsnyje numatytos baudos.
Piratavimo mastas Lietuvoje
Gyventojų požiūris į piratavimą
Piratų ekspertas įvertina scenas iš Holivudo filmų apie piratavimą
Nors dalis gyventojų aiškina, kad piratavimas prarado prasmę, atsiradus legalioms filmus ir serialus platinančioms platformoms, rinkos ekspertai pasakoja, kad verslui ir turinio kūrėjams kasmet vis dar padaroma milžiniška žala.
Kaunietis Gabrielius pasakoja, kad perka paslaugas, kurios leidžia žiūrėti įvairių žanrų filmus, tačiau visko, ko nori, ne visada randa, dėl to kartais piratauja, naudodamasis nelegaliomis platformomis. Kiti gatvėse kalbinti praeiviai teigia, kad nelegaliomis platformomis nesinaudoja, nes „subręsti, supranti, kad čia yra vagystė“ ir „reikia susimokėti už intelektinę nuosavybę“.
Ekonominė žala ir tendencijos
Intelektinės nuosavybės apsaugos centro duomenimis, vertinant Lietuvos gyventojų lankymosi dažnumą piratinėse interneto svetainėse bei peržiūrų skaičių, šalies verslai gali kasmet negauti maždaug 350 milijonų eurų pajamų. Nelegalus turinys, pasak atliktų stebėjimų, šiuo metu siekia apie 70 proc. nuo viso audiovizualinio turinio, t. y., 7 iš 10 filmų Lietuvoje žiūrimi nelegaliai.
„Forum Cinemas“ vadovas Gintaras Plytnikas aiškina, kad „turima galvoje tai, kiek žmonių neateina į kino teatrus, nes jie pažiūrės namuose, vienas dalykas. Kitas dalykas, kiek žmonių spaudžia reklamą, įėję į nelegalius „saitus“. „Kino pavasario“ vadovas Algirdas Ramaška tikino, kad „situacija negerėja, o tikėtina gal net ir blogėja“.
Kova su piratiniais puslapiais
Piratiniai puslapiai, per kuriuos plinta nelegalus turinys, prisitaiko prie įstatymų, greitai keičia fizinius ir skaitmeninius adresus, todėl minimalias informacinių technologijų žinias turintis žmogus sugeba surasti nelegaliai turinį platinančias platformas. „Sunki labai kova, nes vienus uždarant ar kažkaip apribojant atsiranda kiti“, - komentavo A. Ramaška, pridurdamas, kad „visi tie galai anksčiau ar vėliau sueina į Rusiją, įvairius propagandinius elementus. Ten apskritai generuojami didžiuliai pinigai ir su tuo yra labai sunku teisiškai, legaliai kovoti.“
Legaliai veikiantis verslas sumoka kūrėjams už galimybę rodyti žiūrovams filmus ar kitą turinį, o piratinių puslapių surinkti milijonai dingsta šešėlyje. TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė teigia, kad „čia nėra tik teisingumo klausimas, tai išties yra dar viena šešėlinės ekonomikos forma, lygiai taip pat kaip neformalus darbas, kaip kontrabanda, pajamų slėpimas. Ir ne tik, kad autoriai negauna pajamų, bet praranda valstybė, ir tas pajamas išties galėtų skirti svarbiems sektoriams. Kaip švietimas, saugumas.“
Lietuvos radijo ir televizijos komisijos vadovas Mantas Martišius tikina, kad „piratavimas pas mus mažėja. Mažėja dėl to, kad yra priimtos aiškios konkrečios ir efektyvios priemonės.“ Jis pažymi, kad „pastaruoju metu yra ir surandami asmenys, fiziniai asmenys, kuriems yra 140 eurų bauda išrašoma. Mes esame nubaudę maždaug daugiau nei 50 žmonių, kuriems išrašytos baudos.“
Pavyko nubausti ir puslapio filmai.in valdytoją Martyną Radvilą, kurį teismas pripažino tyčia pažeidusiu bendrovės „All Media Lithuania“, TV3 priklausiusio turinio autorines teises, neteisėtai platinus filmus ir serialus. M. Radvilą teismas įpareigojo sumokėti maksimalią 55 tūkst. eurų siekiančią kompensaciją ir atlyginti dalį bendrovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.
LRTK toliau aktyviai blokuoja piratines svetaines. Neseniai buvo užblokuotos trys naujos piratinės svetainės filmai.in kopijos - zeromovies.top, filmai19.vip ir filmai100.vip. Nors pirminė svetainė buvo užblokuota dar 2019 m., jos kopijos internete vis atgimsta naujais adresais. Stebėsenos metu nustatyta, kad visose šiose svetainėse pasikartoja tie patys filmai - Everly ir Maps to the Stars, pasiekiami tuo pačiu adresų šablonu ir su tuo pačiu administratoriaus kontaktu. „Piratinių svetainių kūrėjai dažnai keičia pavadinimus ar domenus, tačiau jų turinys išlieka tas pats“, - pabrėžia LRTK.
LRTK taip pat perspėja, kad prisijungdami prie piratinių svetainių vartotojai rizikuoja ne tik pažeisti įstatymus, bet ir savo duomenų saugumu. Vien šiemet LRTK priėmė daugiau kaip 250 nutarimų dėl administracinių baudų.
2024 m. sausio 24 d. Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) priėmė sprendimus skirti pinigines baudas aštuoniems asmenims, neteisėtai atsisiuntusiems ir platinusiems filmus iš autorių teises pažeidžiančios interneto svetainės linkomanija.net. LRTK 2023 m. gruodžio 13 d. atliko stebėseną ir nustatė, kad interneto svetainėje linkomanija.net be autorių teisių sutikimo buvo neteisėtai atgamintas ir viešai paskelbtas autorių teisių saugomas audiovizualinis kūrinys - filmas „Praėję gyvenimai“, kurio autorių turtinių teisių turėtojas yra UAB „Europos kinas (kino pavasaris distribution)“. Pažeidėjai nustatytas baudas - po 140 eurų privalės sumokėti į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamųjų sąskaitų.
Filmavimas viešose vietose ir privatumo teisės
Su vaizdo stebėjimu šiandien susiduriame praktiškai visur - gatvėse, prekybos centruose, laiptinėse, biuruose, sporto klubuose. Advokatų kontoros TEGOS partnerė Indrė Barauskienė ir asocijuotoji partnerė Raminta Stravinskaitė teigia, kad pačios vaizdo kameros pažeidimo nesukelia, tačiau BDAR problemos atsiranda, kai pažeidžiami esminiai duomenų apsaugos principai. Dažniausiai jos kyla vaizdo stebėjimą vykdant be aiškaus, konkretaus ir teisėto tikslo arba kai filmuojama gerokai plačiau, nei būtina tam tikslui pasiekti. Problemos iškyla ir tada, kai žmonės nėra tinkamai informuojami, kad yra filmuojami, kai kameros nukreiptos į vietas, kuriose pagrįstai tikimasi privatumo, arba kai įrašai saugomi ilgiau nei reikia.
Darbuotojų stebėjimas darbo vietoje
„Bet koks darbuotojų stebėjimas darbo vietoje gali kelti privatumo pažeidimo riziką ir gali būti taikomas tik tada, kai jis yra teisėtas, proporcingas ir būtinas aiškiai apibrėžtam tikslui“, - teigia R. Stravinskaitė. Vaizdo kameros negali būti įrengtos poilsio zonose, persirengimo ar valgymo patalpose, tualetuose ar kitose vietose, kuriose darbuotojai pagrįstai tikisi privatumo. Jei vaizdo stebėjimas būtinas, darbdavys privalo informuoti darbuotojus apie tai iš anksto: nurodyti tikslą, teisinį pagrindą, duomenų saugojimo terminą ir asmenį, atsakingą už surinktos vaizdo medžiagos tvarkymą.
Filmavimas sporto klubuose ir viešose erdvėse
Panašūs principai taikomi ir tokiose vietose kaip sporto klubai. Anot teisininkės, ten sportuojančiųjų filmavimas nėra draudžiamas, tačiau kameros negali būti nukreiptos taip, kad stebėtų konkrečius asmenis iš arti ar sektų jų veiksmus. Jos turi būti skirtos bendrai erdvės stebėsenai, o ne individualiam žmonių filmavimui. Ypač atsargiai reikėtų elgtis filmuojant socialiai pažeidžiamus asmenis - vaikus, senjorus ar žmones su negalia.
Indrė Barauskienė teigia: „Jei žmogus yra viešoje vietoje, pats buvimo faktas dar nereiškia, kad jis sutinka būti filmuojamas.“ Jei asmuo aiškiai neparodo, kad nesutinka būti filmuojamas, pavyzdžiui, neatsisuka ir neprotestuoja, nedengia veido - paprastai laikoma, kad jis neprieštarauja tokiam veiksmui. Kitas svarbus aspektas, kad ne visos viešos vietos yra vienodai „viešos“. Pavyzdžiui, gydymo įstaigose, baseinuose, paplūdimiuose ar kitose vietose, kur žmonės paprastai tikisi didesnio privatumo, vaizdo stebėjimui taikomi kur kas griežtesni reikalavimai. Nors dalis tokių erdvių gali būti viešos, jose fiksuojami vaizdai gali atskleisti jautrią informaciją - pavyzdžiui, sveikatos būklę ar asmens kūno ypatumus.
Komercinis vaizdo naudojimas
„Coldplay“ koncerto atvejis parodė, kad net ir dideliuose renginiuose kyla privatumo klausimų. „Tai yra du visiškai skirtingi dalykai: žmogus gali sutikti, kad jo atvaizdas pateks į bendrą renginio vaizdą, tačiau naudoti jo atvaizdą reklamoje jau negalima be aiškaus ir išreikšto asmens leidimo“, - aiškina teisininkė.
Tačiau kiekvienas filmuojantis/fotografuojantis asmuo turėtų aiškiai suprasti, kad siekiant fiksuotą medžiagą naudoti toliau, o ypač komerciniais tikslais, pavyzdžiui, reklamai, būtinas atskiras sutikimas. Aišku, sutikimas neprivalo būti raštu. Žmogus, duodamas interviu gatvėje žinių reporteriui, supranta ir, tikėtina, sutinka, kad jo interviu bus rodomas per žinias vakare. Tačiau toks lankstumas vis tiek reiškia, kad įrodyti sutikimo gavimą turi tas, kas vaizdą fiksuoja ir vėliau jį naudoja, o tai kartais padaryti būna labai sunku, ypač kai ką tik interviu geranoriškai davęs asmuo po kurio laiko ima ir persigalvoti dėl fiksuoto atvaizdo naudojimo.
Vaizdo registratorių naudojimas
Ginčų kyla ir dėl vaizdo registratorių. Anot R. Stravinskaitės, pagal Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI) išaiškinimus, visi automobiliai, kuriuose yra įrengti vaizdo registratoriai, turėtų būti pažymėti lipdukais. Be to, reikalaujama, kad vaizdo registratorių reikėtų įjungti tik tada, kai įtariamas potencialus pavojus.
Nors dauguma vaizdo stebėjimo sprendimų remiasi teisėtu interesu, R. Stravinskaitė pabrėžia, kad šis pagrindas negali būti pasirenkamas automatiškai. Ji taip pat akcentuoja, kad sutikimas tokiu atveju nėra tinkamas teisinis pagrindas. Žmogus negali laisvai pasirinkti, ar būti filmuojamas, jei kamera įrengta ten, kur jis turi teisę patekti - pavyzdžiui, darbe, daugiabučio laiptinėje ar parduotuvėje. „Įdiegti kameras lengva, bet darbdaviai dažnai pamiršta, kad vaizdo įrašus reikia ir laiku ištrinti. Pasak teisininkės, dauguma pažeidimų kyla ne dėl blogų ketinimų, o dėl nežinojimo ir neapgalvoto veiksmo. „Privatumas nėra prabanga - tai teisė, kurią reikia gerbti net tada, kai siekiame saugumo“, - apibendrina TEGOS asocijuotoji partnerė R. Stravinskaitė.
Piratų ekspertas įvertina scenas iš Holivudo filmų apie piratavimą
tags: #filmavimas #kine #baudos