Lietuvos teismų praktika nuolat formuoja ir tikslina įmonių vadovų atsakomybės ribas, ypač bankroto bylose. Šiame straipsnyje analizuojamos buvusių vadovų pareigos, atsakomybės formos ir galimybės panaikinti skirtas baudas, net ir esant objektyvioms aplinkybėms, tokioms kaip komandiruotės.
Įmonės vadovo pareigos ir atsakomybė nemokumo procese
Vadovo pareiga užtikrinti tinkamą buhalterinę apskaitą ir dokumentų perdavimą
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2017 m. kovo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-248/2017 konstatavo, kad netinkamas buhalterinės apskaitos organizavimas bendrovėje pats savaime, be vadovo pareigos perduoti įmonės turtą ir dokumentus pažeidimo, jau yra neteisėtas veiksmas, dėl kurio gali kilti žalos atlyginimo prievolė vadovui, jei nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė pirminių finansinių dokumentų bankroto administratoriui, o dokumentai galėjo būti neperduoti ir dėl to, kad buvo netinkamai tvarkomi ir dėl to prarasti. Todėl atsakovas nevykdė ĮBĮ 10 str. 4 d. 6 p. nustatytos pareigos perduoti bendrovės dokumentus bankroto administratoriui.
Pagal turimus buhalterinės apskaitos dokumentus, dvi įmonės buvo ieškovės skolininkės, į kurias ieškovės bendra reikalavimo suma sudarė 16 615,09 Eur, o reikalavimo teises į jas pagrindžiantys įrodymai yra prarasti dėl atsakovo kaltės ir nebuvo perduoti bankroto administratoriui. Kadangi ieškovė neįrodė, kad galima kitais įrodymais pagrįsti reikalavimo teisės buvimą, teismai pagrįstai konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus.
Kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo pažeidimai
Per pirmąjį metų ketvirtį Lietuvos teismai išnagrinėjo dešimtis bylų, kuriose buvo sprendžiamas juridinių asmenų vadovų atsakomybės klausimas dėl netinkamo įmonės įsipareigojimų vykdymo (netinkamo atsiskaitymo su kreditoriais). Tokios bylos dažniausiai inicijuojamos pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau - VMI) pateiktus pareiškimus.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 120 str. 1 d. numato, kad kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas yra laikomas kreditorių teisių pažeidimu, kuris juridinių asmenų vadovams užtraukia baudą nuo 1 400 EUR iki 3 000 EUR. Už pakartotinai atliktą pažeidimą yra numatyta dar griežtesnė bauda, kuri siekia nuo 2 700 EUR iki net 6 000 EUR (ANK 120 str. 2 d.). Kreditorių reikalavimų tenkinimo eiles ir tvarką reglamentuoja CK 6.9301 str.
VMI, kaip kreditorius, siekia, kad juridiniai asmenys tinkamai vykdytų su ja sudarytas mokestinių nepriemokų sutartis (įsiskolinimų valstybės biudžetui), kuriomis susitarta dėl dalinio įsiskolinimo grąžinimo į valstybės biudžetą. Tokių sutarčių nevykdymą VMI laiko savo, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimu.
Tačiau kyla klausimas, ar toks elgesio modelis, kuomet juridinio asmens vadovas visais įmanomais būdais siekia išsaugoti juridinio asmens veiklą (išvengti bankroto), dalinai atsiskaitydamas tiek su VMI pagal mokestinės nepriemokos sutartį, tiek su žemiau eilėje esančiais juridinio asmens kreditoriais pagal mokėjimo dokumentus, iš tiesų laikytinas kreditorių teisių pažeidimu ir yra pagrindas juridinio asmens vadovo administracinei atsakomybei kilti? Lietuvos teismų teisinio reguliavimo aiškinimas ir tiesioginis taikymas siunčia aiškią žinutę juridinių asmenų, susiduriančių su finansiniais sunkumais, vadovams - privalu laikytis CK 6.9301 str. nustatytos kreditorių tenkinimo eilės ir tvarkos. Jos nesilaikymo atveju juridinio asmens vadovui kyla pareiga ir tenka prisiimti asmeninę atsakomybę pagal ANK.
Vadovų civilinė atsakomybė: D&O draudimo aspektai. COVID-19 įtaka draudimo sutarčių sudarymui
Vadovo atsakomybė dėl nemokumo proceso neinicijavimo
Doc. dr. I. Tarptautiniai nemokumo teisės standartai nustato, kad įmonės vadovas, gresiant įmonės nemokumui ar jai tapus nemokiai, privalo aktyviai veikti. UNCITRAL nemokumo teisės įstatyminės taisyklės dėl vadovų pareigų gresiant įmonės nemokumui (angl. Legislative Guide on Insolvency Law Part four: Directors’ obligations in the period approaching insolvency (including in enterprise groups) (2022 m.)) nustato įmonės vadovo pareigas esant įmonės nemokumo tikimybei ir atsakomybę už pareigos reaguoti į nemokumo problemą pažeidimą.
Pagrindinės įmonės vadovo pareigos, nustatytos šiose taisyklėse, yra:
- tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo užtikrinimas;
- tikslios, reikšmingos informacijos apie įmonės finansinę padėtį gavimas ir vertinimas;
- valdybos ir/ar visuotinio akcininkų susirinkimo šaukimas, kuriame pateikiami duomenys apie įmonės finansinę padėtį;
- konsultavimasis su atitinkamais specialistais dėl įmonės finansinės padėties;
- sprendimų, susijusių su įmonės galimu pertvarkymu, priėmimas;
- sprendimų, susijusių su suinteresuotais asmenimis (tiekėjais, darbuotojais, klientais ir kitais), priėmimas;
- priemonių, apsaugančių įmonės turtą, taikymas.
Europos Sąjungos restruktūrizavimo ir nemokumo direktyva ((ES) 2019/1023) taip pat nustato tam tikras pareigas, kurios taikomos įmonės vadovams kilus įmonės nemokumo grėsmei. Direktyvos 19 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad iškilus nemokumo tikimybei direktoriai deramą dėmesį skirtų bent jau šiems aspektams: a) kreditorių, dalininkų ir kitų suinteresuotųjų subjektų interesams; b) poreikiui imtis veiksmų, kad būtų išvengta nemokumo; ir c) poreikiui vengti tyčia arba dėl didelio neatsargumo sukelti pavojų įmonės gyvybingumui. Šios minimalios taisyklės siekia skatinti įmonės valdymo organus naudotis restruktūrizavimu, vengti veiksmų, darančių neigiamą įtaką kreditorių interesams.
Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (ABĮ) 24 straipsnio 2 dalies 6 punktas nustato, kad neeilinis visuotinis akcininkų susirinkimas turi būti sušauktas, jeigu bendrovė tampa nemoki arba yra žinoma, kad taps nemoki, kaip suprantama pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymą. Be to, remiantis ABĮ 73 straipsnio 3-4 dalimis, visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo likviduoti nemokią bendrovę ir bendrovė dėl bankroto likviduojama Juridinių asmenų nemokumo įstatymo nustatyta tvarka.
Pagrindinės įmonės vadovo pareigos, įmonei esant nemokiai (nemokumo tikimybei), nustatytos Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (JANĮ) 6 straipsnyje. JANĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos juridinio asmens vadovo pareigos esant juridinio asmens nemokumo tikimybei, o šio straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos jo pareigos įmonei tapus nemokia. Esminė įstatyme nustatyta pareiga įmonės vadovui įmonei tapus nemokia yra nemokumo proceso inicijavimas (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas), kuris yra sąlyga ir nemokumo bylos teisme iškėlimui.
Atsakomybės formos už netinkamą reagavimą į nemokumą
Netinkamas įmonės vadovo pareigų, susijusių su reagavimu į įmonės nemokumą, pažeidimas gali lemti įvairių formų teisinę atsakomybę:
- Deliktinė civilinė atsakomybė. Pagrindinė įmonės vadovo atsakomybės forma dėl netinkamo reagavimo į įmonės nemokumą yra JANĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga atlyginti žalą, padarytą dėl įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo. Teismų praktikoje laikoma, kad tai specifinio pobūdžio deliktinės atsakomybės forma, taikoma dėl pareigos inicijuoti nemokumo procesą pažeidimo (kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Tokiu atveju, iš įmonės vadovo galima reikalauti atlyginti žalą, padarytą dėl laiku neinicijuoto nemokumo proceso, kuri gali būti suprantama kaip po įmonės nemokumo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar padidėję kreditorių reikalavimai.
- Apribojimas eiti įmonės vadovo pareigas. Remiantis JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti.
- Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu. Įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei jis kilo dėl sąmoningai neteisėto įmonės valdymo (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis). Sąmoningai neteisėto įmonės valdymo pavyzdys gali būti nemokumo proceso neinicijavimas įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto, sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir interesus sudarymas (kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Remiantis 70 straipsnio 3 dalimi, teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą.
Šios trys pagrindinės JANĮ nustatytos įmonės vadovo atsakomybės dėl netinkamo reagavimo į įmonės nemokumo problemas formos rodo, kad šios pareigos pažeidimas gali lemti asmeninę įmonės vadovo turtinę atsakomybę ar iš esmės baudinio pobūdžio priemonių taikymą.
Dienpinigiai ir komandiruotės fizinio asmens bankroto byloje
Dienpinigių sąvoka ir apmokestinimas
Komandiruotpinigiai ir dienpinigiai - tai išmokos, skirtos padengti darbuotojo arba tarnautojo išlaidas, kylančias dėl jo išvykos, komandiruotės, tam tikrą laiką praleidžiant ne namuose ir ne darbo vietoje. Dienpinigiai yra išmokami pinigine išraiška.
Neapmokestinami dienpinigiai - gyventojų pajamų mokesčiu (GPM) bei valstybinio socialinio draudimo (VSD, Sodra) įmokomis gali būti neapmokestinama visa pagal normas apskaičiuota užsienio dienpinigių suma, jeigu darbuotojo atlyginimas, nustatytas darbo sutartyje, yra didesnis nei MMA padaugintas iš 1,65 koeficiento. Nuo 2020 m. sausio 1 d. minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) yra 607 Eur (neatskaičius mokesčių), todėl tuo remiantis atlyginimas turi būti 1 001,55 Eur arba didesnis. Jeigu darbuotojui yra mokamas valandinis atlyginimas, tuomet darbo sutartyje turi būti nustatytas 6,14 Eur/val. arba didesnis atlyginimas. Jeigu darbo užmokestis neviršija nustatyto minimaliojo dydžio (MMA × 1,65), GPM ir VSD apmokestinama tik ta dienpinigių dalis, kuri viršija 50 proc.
Nuo 2020 m. sausio 1 d. panaikinta galimybė įmonių vadovams, individualių įmonių ir ūkinių bendrijų savininkams bei mažųjų bendrijų nariams mokėti dvigubai didesnius dienpinigius.
Lietuvos visuomenėje neretai girdimi mitai apie tolimųjų reisų vairuotojų atlyginimų už atliktą darbą mokėjimą dienpinigiais. 2019 metų pabaigoje žiniasklaidoje vienas po kito rodėsi straipsniai, nušviečiantys stambiųjų verslininkų - vežėjų - piktinimąsi dėl 2020 m. sausio 1 d. įsigaliosiančios naujos dienpinigių mokėjimo tvarkos. Lietuvos bankas preliminariai įvertino, kad transporto sektorius Lietuvoje iš tiesų atrodo išskirtinis: pelnai yra vieni didžiausių, o darbuotojų algos, kurių didelę dalį sudaro komandiruotpinigiai, vienos iš mažiausių.
Dienpinigiai fizinio asmens mokumo atkūrimo plane
Kaip visa tai susiję su fizinio asmens mokumo atkūrimo planu bei apskritai - pačiu bankroto procesu? Pavyzdžiui, iš byloje esančios fizinio asmens darbdavio pažymos apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas nustatyta, kad pareiškėjui taip pat mokami dienpinigiai.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis. Ši aplinkybė savaime nereiškia, kad dienpinigiai turi būti įtraukti į mokumo atkūrimo planą ir iš jų privalo būti vykdomas atskaitymas kreditoriams. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktikoje išaiškinta, kad pareiga įrodyti, jog numatyti gauti dienpinigiai yra būtinosios išlaidos, tenka bankrutuojančiam fiziniam asmeniui.
LAT yra išaiškinęs, kad tai, jog dienpinigiai laikytini pajamomis, nereiškia, kad kiekvienu atveju jie turi būti įtraukti į mokumo atkūrimo planą ir iš jų privalo būti vykdomas atskaitymas kreditoriams. Kiekvieną kartą, sprendžiant, ar iš dalies dienpinigių gali būti dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai, reikia įvertinti, kokio dydžio dienpinigius, lyginant su darbo užmokesčiu, asmuo gauna; taip pat atsižvelgti į tai, ar prisiimdamas finansinius įsipareigojimus asmuo savo turtinę padėtį siejo ir su gaunamais dienpinigiais. Įrodyti, kad numatyti gauti dienpinigiai yra būtinosios išlaidos, privalo bankrutuojantis fizinis asmuo.
Neretai bankroto bylos iškėlimo siekiantys žmonės pirkinių kvitus (čekius) pradeda kaupti dar iki minėtos bylos iškėlimo ar netgi pareiškimo iškelti bylą teisme priėmimo. Toks dokumentų kaupimas yra ne tik lengvai paaiškinamas, tačiau ir sveikintinas, siekiant proceso šalims išvengti galvos skausmo - kreditorių pretenzijų. Labai svarbu atkreipti dėmesį į pirkimo kvitų (čekių) registravimą, tad aišku viena - kaupti bei registruoti net ir paprasčiausiame tam tikslui skirtame sąsiuvinyje.
Turint omenyje dienpinigių prilyginimą tradiciškai suprantamam atlyginimui už atliktą darbą, taigi - ir būtinųjų išlaidų klausimą, atkreiptinas dėmesys, jog 2019 metais, Klaipėdos apygardos teismo nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apelianto gaunamas darbo užmokestis buvo 525 Eur, o dienpinigiai per mėnesį vidutiniškai sudarė 598,67 Eur. Taigi apelianto dienpinigiai netgi viršijo jo gaunamą atlyginimą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog gaunami dienpinigiai, atsižvelgiant į jų dydį, yra būtinosios pareiškėjo išlaidos komandiruotėse, kadangi kasacinio teismo yra išaiškinta, jog įrodyti, kad numatyti gauti dienpinigiai yra būtinosios išlaidos, privalo bankrutuojantis fizinis asmuo.
Dėl išlaidų būtiniesiems poreikiams tenkinti kasacinis teismas yra nurodęs, kad mažiausia galima tokių išlaidų suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti 1/2 dalis minimaliosios mėnesinės algos (nuo 2020 m. sausio 1 d. MMA yra 607 Eur, neatskaičius mokesčių, pusė MMA - 303,50 Eur).
Apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog gaunami dienpinigiai, atsižvelgiant į jų dydį, yra būtinosios pareiškėjo išlaidos komandiruotėse, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 yra patvirtinusi Dienpinigių dydžių sąrašą užsienio valstybėse, šie dydžiai yra paskelbti viešai, todėl jie yra visiems žinomi faktai, kurių nereikia įrodinėti. Apelianto teigimu, dienpinigių suma - apie 598,67 Eur per mėnesį, savaime įrodo, kad pareiškėjo gaunami dienpinigiai neviršijo maksimalių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dydžių ir buvo būtini pragyvenimui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus atmetė, nurodydamas, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 yra patvirtinusi maksimalų dienpinigių dydį, kurį darbdavys gali pervesti darbuotojui, ir šių dydžių nereikalauja įrodinėti. Įvertinus byloje esančius rašytinius duomenis, pirmosios instancijos teismo išvadą, kad bankrutuojantis asmuo yra viršijęs fiziniam asmeniui būtiniesiems poreikiams tenkinti plane numatytų kas mėnesį reikalingų lėšų sumas ir netinkamai vykdo patvirtintą mokumo atkūrimo planą, apeliacinės instancijos teismas laikė pagrįsta. Kiekvieną einamąjį mėnesį gaudami dienpinigius, asmenys turėtų registruoti ir kaupti visus kvitus, kurie buvo apmokami iš dienpinigių.
Baudos panaikinimas vadovui komandiruotėje: konkrečios bylos analizė
Ginčo esmė ir pirmosios instancijos teismo sprendimas
Vilniaus apygardos teismas 2023 m. liepos 3 d. nutartimi UAB „Az investment“ iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė A. J. Ta pačia nutartimi teismas nustatė atsakovės valdymo organams 15 kalendorinių dienų terminą, skaičiuojamą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį valdymo organai privalo perduoti paskirtai nemokumo administratorei juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla. Nutartis įsiteisėjo 2023 m. rugpjūčio 10 d.
Nemokumo administratorė 2023 m. rugsėjo 20 d. pateikė teismui prašymą skirti BUAB „Az investment“ buvusiam vadovui G. B. baudą už Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (JANĮ) 57 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos (už įmonės dokumentų neperdavimą) nevykdymą.
Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 23 d. nutartimi paskyrė G. B. 200 Eur baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą. G. B. 2023 m. lapkričio 6 d. pateikė teismui prašymą dėl baudos panaikinimo, nurodydamas, kad jis suteikė įgaliojimą auditoriui Č. M. perduoti nemokumo administratorei dokumentus ir administratorė buvo informuota apie galimybę juos perimti. Buvęs vadovas teigė, kad administratorė nesutiko atvykti perimti dokumentų, o prašė juos pristatyti nurodytu adresu, suderinus datą ir laiką, bei pateikti detalų dokumentų perdavimo-priėmimo aktą. Auditorius, manydamas, kad nemokumo administratorė vilkina perdavimą, visus dokumentus išsiuntė registruota pašto siunta. G. B. teigė, kad visi dokumentai perduoti ir įpareigojimai įvykdyti.
Nemokumo administratorė pateikė nuomonę, kad prašymas patikslinti dokumentų perdavimo-priėmimo aktą yra būtinas, siekiant suprasti, kokie dokumentai perduodami, ir kad G. B. ar jo įgaliotas asmuo į šį prašymą neatsakė.
Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 9 d. nutartimi G. B. prašymo dėl baudos panaikinimo netenkino. Teismas pažymėjo, kad įrodinėjimo pareiga, jog egzistuoja pateisinama priežastis nepateikti bankroto administratoriui teismo įsiteisėjusioje nutartyje nurodytų dokumentų, tenka valdymo organams. Teismas konstatavo, kad iškėlus bendrovei bankroto bylą, jos vadovo atsakomybė bendrovei nepasibaigia, kadangi įstatymo pagrindu jam atsiranda pareiga perduoti nemokumo administratoriui bendrovės turtą ir visus dokumentus. Buvęs bendrovės vadovas privalo aktyviai domėtis bankroto bylos eiga ir vykdyti specialiame įstatyme nustatytas pareigas bei bendradarbiauti tiek su nemokumo administratoriumi, tiek su teismu.
Teismas įvertino, kad G. B. su prašymu dėl baudos panaikinimo nepateikė objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog visi įmonės dokumentai perduoti nemokumo administratorei. Byloje nebuvo pateiktas dokumentų perdavimo-priėmimo aktas ar jo kopija, todėl teismas neturėjo galimybės įvertinti, kokie konkrečiai dokumentai buvo perduoti nemokumo administratorei. Teismas sutiko su nemokumo administratorės pozicija, jog tam, kad būtų sudaryta galimybė nustatyti, ar perduodami visi turimi dokumentai, dokumentų perdavimo-priėmimo akte įvardijami dokumentai ir jų apimtis turi būti aiškiai ir detaliai nurodomi. Todėl teismas nutarė, kad G. B. nepagrindė, jog yra perdavęs nemokumo administratorei visus bendrovės dokumentus ir turtą, ir nėra pagrindo panaikinti paskirtos baudos.
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl baudos panaikinimo
Suinteresuotas asmuo G. B. atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo nutartį ir jam paskirtą baudą. Jis argumentavo, kad jo neplanuotai užsitęsusi komandiruotė (darbas, susijęs su keleivių vežimo paslauga vietiniais ir tarptautiniais nereguliariais užsakomaisiais maršrutais) objektyviai sutrukdė laiku grįžti į Lietuvą ir perduoti dokumentus. Jis nurodė, kad administratorė vilkino dokumentų perėmimą, o auditorius, kuriam buvo suteikti įgaliojimai, išsiuntė dokumentus registruota pašto siunta, tačiau administratorė atsisakė juos priimti. G. B. pabrėžė, kad dokumentų priėmimo-perdavimo akte visi dokumentai yra suskirstyti pagal buhalterinės apskaitos sritis (pirkėjai, tiekėjai, ataskaitos VMI, banko išrašai, darbo užmokestis ir t. t.), kurios yra visuotinai priimtos ir žinomos specialistams, todėl papildomo aiškinimo nereikėjo.
Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas bylą, atsisakė priimti naujus įrodymus, pateiktus kartu su atskiruoju skundu (UAB „Verus auditus“ 2023 m. lapkričio 15 d. pranešimą ir 2023 m. lapkričio 17 d. elektroninį pranešimą), vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, kuris riboja naujų įrodymų teikimą apeliacinėje instancijoje.
Apeliacinis teismas konstatavo, kad G. B. nepateikė pakankamų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog egzistavo pateisinamos priežastys, trukdžiusios jam įvykdyti teismo įpareigojimą perduoti dokumentus. Nors komandiruotė yra objektyvi aplinkybė, ji savaime neatleidžia nuo pareigos pasirūpinti dokumentų perdavimu, ypač kai galima pasinaudoti įgaliotais asmenimis, tokiais kaip auditorius. Teismas taip pat sutiko su administratorės pozicija, kad detalus dokumentų perdavimo-priėmimo aktas yra svarbus tinkamam dokumentų identifikavimui ir visų įmonės dokumentų perdavimo užtikrinimui. Kadangi G. B. nepateikė konkretaus ir detalizuoto perdavimo-priėmimo akto, teismas neturėjo galimybės patikrinti, ar visi reikalingi dokumentai buvo perduoti.
Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad G. B. nepagrindė, jog įvykdė visus jam nustatytus įpareigojimus. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 9 d. nutartis, kuria atmestas G. B. prašymas dėl baudos panaikinimo, buvo palikta nepakeista.
tags: #del #paskirtos #baudos #panaikinimo #bankroto #byloje