Dauguma krovinių pervežimo sutarčių, sudarytų tarp vežėjų ir užsakovų, apima nuostatas dėl baudų (netesybų) už pavėluotą transporto priemonės atvykimą į pakrovimo vietą arba pavėluotą krovinio pristatymą. Kyla klausimas, ar tokios baudos yra teisėtos ir ar užsakovai gali pagrįstai mažinti sutartą pervežimo kainą, taikydami šias baudas.
Įprastai, susitarus dėl pervežimo kainos ir laiko, užsakovas pateikia vežėjui sutartį, kurioje dažnai numatomos baudos už pavėlavimą. Šių baudų dydis gali svyruoti nuo 100 iki 300 EUR, o tai gali lemti, kad pavėlavus pristatyti krovinį, paslauga tampa ne tik ne pelninga, bet ir nuostolinga. Vežėjui dažnai būna sunku apsiginti nuo tokių sankcijų, net esant objektyvioms aplinkybėms, kurios sukėlė vėlavimą.
CMR konvencijos taikymas ir jos principai
Esminis klausimas, į kurį reikia atsakyti, yra tai, ar vežėjo ir užsakovo sutartas krovinių pervežimas vykdomas pagal CMR konvenciją. Pagal CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalį, ji taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai siuntėjas ir gavėjas yra skirtingose šalyse, ir bent viena iš jų yra konvencijos narė. Kadangi Lietuvos Respublika yra šios konvencijos narė, ji taikoma visiems Lietuvos Respublikoje registruotų juridinių asmenų teisiniams santykiams, nepriklausomai nuo kitos sutarties šalies.
CMR konvencijos preambulėje nurodoma, kad jos šalys siekia suvienodinti tarptautinio krovinių vežimo sąlygas ir vežėjo atsakomybę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad CMR konvencija turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą. Tai reiškia, kad klausimai, patenkantys į jos reguliavimo sritį, yra išsamiai sureguliuoti, ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo nėra galimi.
Dauguma CMR konvencijos nuostatų yra imperatyvios, todėl vežėjui ir užsakovui paliekama labai maža laisvė nustatyti savo teises ir pareigas. Susitarimai, kuriais nustatoma didesnė vežėjo atsakomybė nei numatyta CMR konvencijoje, yra laikytini niekiniais ir negaliojančiais.
Vežėjo atsakomybė už pavėluotą krovinio pristatymą pagal CMR konvenciją
CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalis apibrėžia vežėjo atsakomybę už pavėluotą krovinio pristatymą. Joje numatyta, kad jei krovinio pristatymo terminas viršijamas ir suinteresuotas asmuo įrodo, kad dėl to patyrė žalą, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neviršija užmokesčio už vežimą.
Tokiu atveju, asmuo, patyręs nuostolių dėl pavėlavimo, turi įrodyti:
- Pavėlavimą.
- Žalą.
- Priežastinį ryšį tarp pavėluoto krovinio pristatymo ir žalos.
Svarbu suprasti, kad įrodinėjama žala yra ne krovinio sugadinimas, o nuostoliai, patirti dėl pavėlavimo (pvz., gavėjo sumokėtos papildomos išlaidos, nuostoliai dėl uždelsto pardavimo ar kainų sumažėjimo).
Baudų taikymas už pavėluotą transporto priemonės atvykimą
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aiškinęs, kad pavėluotas transporto priemonės atvykimas į pakrovimo vietą ir krovinio pristatymo termino pažeidimas yra tiesiogiai susiję. Pavėluotas transporto priemonės pateikimas yra reikšmingas tiek, kiek jis lemia pavėluotą krovinio pristatymą.
Tačiau, remiantis 2019 m. pabaigoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimta nutartimi, CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies norma negali būti taikoma tuo atveju, kai vežėjas iš viso nepateikė transporto priemonės pakrovimui, nes tokia situacija nepatenka į CMR konvencijos reguliavimo sritį.
Negaliojančios sutarties sąlygos ir teisinis pagrindas
CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalis numato, kad visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo konvencijos nuostatų, yra laikomi negaliojančiais, išskyrus išimtis, numatytas 40 straipsnyje.
Lietuvos teismai vis dažniau pripažįsta vežimo sutarčių nuostatas, plečiančias vežėjo atsakomybės ribas (t. y. bloginančias jo padėtį), negaliojančiomis, kaip prieštaraujančias CMR konvencijai. Teismui pripažinus, kad sutarties sąlyga negalioja, kita šalis negali ja remtis.
Tokiu atveju, šalių santykiams taikomos CMR konvencijos nuostatos, o ne sutarties sąlygos. Pagal CMR konvenciją, iš vežėjo už pristatymo termino viršijimą gali būti reikalaujama tik nuostolių atlyginimo, kurių įrodinėjimas ženkliai skiriasi nuo reikalavimo priteisti baudą pagrindimo. Be to, atlyginami nuostoliai gali būti ne didesni kaip užmokestis už vežimą.
Pretenzijų ir ieškinių pareiškimo terminai
Svarbu atkreipti dėmesį į CMR konvencijos nustatytus terminus pretenzijoms ir ieškiniams pareikšti. Pagal CMR konvencijos 30 straipsnio 3 dalį, ieškinys teisme dėl nuostolių atlyginimo gali būti pareikštas tik tuo atveju, jeigu vežėjui buvo raštu pateiktas reikalavimas atlyginti nuostolius dėl pavėluoto krovinio pristatymo per 21 dieną nuo krovinio gavimo momento, ir šio reikalavimo vežėjas geranoriškai nepatenkino.
Taip pat negaliojančiomis gali būti pripažintos vežimo sutarties sąlygos, kuriomis pakeičiami pretenzijų vežėjui pateikimo terminai, įtvirtinti CMR konvencijos 32 straipsnyje.
Kada pavėluotas pristatymas gali būti vertinamas kaip krovinio praradimas?
Tam tikrais atvejais, pavėlavus pristatyti krovinį, toks vėlavimas gali būti vertinamas kaip krovinio praradimas. Jeigu vežėjas vėluoja pristatyti krovinį daugiau nei 30 dienų nuo suderinto pristatymo termino (arba 60 dienų, jei terminas nebuvo suderintas), toks vėlavimas gali būti laikomas viso krovinio praradimu pagal CMR konvencijos 20 straipsnio 1 dalį. Tokiu atveju siuntėjas įgyja teisę reikalauti kompensacijos už krovinio praradimą, skaičiuojamos pagal CMR konvencijos 23 straipsnio taisykles.
Apibendrinimas
Apibendrinant, vežimo santykių dalyvių susitarimai dėl baudų už vėlavimą pristatyti krovinį ar pavėluotai pateiktą transporto priemonę yra pripažįstami negaliojančiais ir neįpareigojančiais vežėjo, remiantis CMR konvencija. Vėlavimo pristatyti krovinį ir pavėluoto transporto priemonės pateikimo atveju iš vežėjo gali būti reikalaujama atlyginti tik ne didesnius kaip užmokestis už vežimą nuostolius, o pavėluoto transporto priemonės pateikimo atveju - papildomai įrodžius, kad tai sąlygojo krovinio vėlavimą.
tags: #cmr #konvencija #baudos