Pirmasis pasaulinis karas ir kovos su bolševikų bei Lenkijos kariuomenėmis dėl Vilniaus baigėsi 1920 metais. Miestas buvo nualintas okupacijos ir karo, pramonės įmonės uždarytos, o gyventojų skaičius sumažėjo beveik pusiau. Gatvės ir skersgatviai buvo duobėti, šaligatviai suirę. Šios aplinkybės lėmė lėtą miesto infrastruktūros atsigavimą, ypač transporto srityje.
Automobilių atsiradimas ir degalų poreikis
1921 metais Vilniuje buvo tik 12 automobilių. Iki 1925 metų sausio 1 d. Vilniuje užregistruoti 65 privatūs automobiliai, 88 sunkvežimiai (įskaitant keletą autobusų) ir 7 motociklai. Iš pradžių benziną vairuotojai galėjo įsigyti žibalo ir naftos produktų parduotuvėse ar sandėliuose, nedidelėse uždarose talpose (kanistruose).
Situacija pradėjo keistis 1924 metų pabaigoje, kai miesto gatvėmis pradėjo važinėti maršrutiniai autobusai, kurie tapo pagrindiniais benzino vartotojais mieste. Dėl to Lenkijos įmonės, prekiaujančios naftos produktais, jau 1925 metų pavasarį Vilniaus magistratui pradėjo siųsti prašymus leisti statyti benzino kolonėles.
Pirmųjų benzino kolonėlių statybos pradžia
Pirmieji planai ir iššūkiai
1925 m. rugsėjo 23 d. magistrato žemės skyriaus rašte nurodoma, kad tais metais benzino kolonėlių statybai Vilniuje buvo sudarytos keturios žemės sklypų nuomos sutartys su šiomis bendrovėmis:
- Su bendrove „Nobel" - Ožeškienės aikštėje (dab. V. Kudirkos a.).
- Su bendrove „Oleum" - Katedros aikštėje.
- Su bendrove „Karpaty" - prie Geležinkelio stoties.
- Su bendrove „Mazut" - prie Rotušės.
Tačiau iki to laiko dar nebuvo pastatyta nė viena benzino kolonėlė, nes tvarkant dokumentus be žemės skyriaus reikėjo gauti magistrato technikos ir statybos skyrių sutikimus, o galutinį sprendimą priimdavo Vilniaus vaivadijos taryba.
„Oleum" ir pirmoji kolonėlė Katedros aikštėje
Bendrovė „Oleum", viena pirmųjų, po išankstinio susirašinėjimo su magistratu ir privačių pokalbių su miesto tarybos nariais, 1925 m. birželio 17 d. pateikė prašymą statyti benzino kolonėlę Katedros aikštės ir Gadimino pr. (dabartinė Gedimino pr.) sankirtoje. Magistrato technikos ir statybos skyriai šiai vietai nepritarė ir pasiūlė kolonėlę statyti prie tramvajaus ir autobusų, važiuojančių į Antakalnį, sustojimo vietos.
Bendrovei „Olejum" ši vieta netiko, tad po kelių mėnesių diskusijų buvo pasirinkta vieta Katedros aikštės ir Marijos Magdelenos g. sankirtoje (dabartinėje Šventaragio g.). Vilniaus miesto magistratas 1925 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Varšuvos miesto magistratą, teiraudamasis, kokiomis sąlygomis buvo leista statyti benzino kolonėles Varšuvoje. Gana greitai buvo gautas atsakymas iš Varšuvos, kuriame pridėta Varšuvos magistrato sutarties su bendrove „Oleum" kopija.
Pakoregavęs gautą iš Varšuvos sutarties kopiją, 1925 m. spalio 7 d. magistratas su bendrove „Olejum" pasirašė žemės sklypo nuomos sutartį benzino kolonėlės statybai. Išnuomotas buvo 6 kv. m. žemės paviršiuje ir 5 kv. m. po žeme sklypas vieniems metams, mokant 300 zlotų metinį mokestį. Sutartyje buvo smulkiai aptartos benzino rezervuaro įrengimo po žeme sąlygos: rezervuarą buvo galima pildyti nuo 5 iki 7 valandos ryto arba nuo 22 iki 24 valandos vakare tik žarnomis, o pildant iš statinių buvo draudžiama jas nuimti nuo platformos. Kolonėlė turėjo būti visą naktį apšviesta elektrine lempa.
1925 m. lapkričio 10 d. speciali magistrato komisija, patikrinusi benzino rezervuarą ir pompą Katedros aikštėje, lapkričio 16 d. išdavė leidimą bendrovei „Olejum" eksploatuoti benzino kolonėlę. Vietiniai laikraščiai su pasididžiavimu rašė: „Mūsų mieste didėjančio automobilių judėjimo akivaizdoje, viena iš Varšuvos firmų gavo atitinkamų valdžios instancijų leidimą statyti benzino rezervuarą, aprūpintą pompa ir skaitikliu. Pirmas toks rezervuaras jau sumontuotas Katedros aikštėje iš Universiteto gatvės pusės ir pasižymi estetiška išvaizda". Taigi, pirmoji benzino kolonėlė Vilniuje pradėjo veikti 1925 metų lapkričio 16 dieną.
ILGAAMŽIŠKUMO PASAS. Nervų sistemos sveikata
Pirmųjų kolonėlių veikimo principai ir išvaizda
Pirmosios benzino kolonėlės Vilniuje, kaip ir kituose Europos miestuose, atrodė gana paprastai. Jos stovėdavo tiesiog gatvės važiuojamojoje dalyje, greta šaligatvio, be jokių specialių atitvarų ar atskiros aplinkos. Kolonėlės aukštis buvo 2-2,5 m. Klientus aptarnaudavo darbuotojas, visą laiką esantis šalia kolonėlės, neturintis kur pasislėpti nuo vėjo, lietaus ir sniego. Dažniausiai darbininkai stengdavosi susidraugauti su artimiausių parduotuvių ar kavinių šeimininkais.
Kolonėlė veikė pakankamai paprastai. Viršutinėje jos dalyje buvo stiklinis rezervuaras, į kurį rankine pompa pripumpuodavo benzino iš po žeme esančio rezervuaro. Stiklinis indas turėjo tūrio vienetų atžymas. Pripumpavus reikiamą kiekį degalų, kolonėlę aptarnaujantis darbininkas atidarydavo sklendę ir per storą žarną iš aukštai stovinčio indo išleisdavo benziną tiesiai į automobilio kuro baką.
Konkurencija ir plėtra
Bendrovės „Mazut" bandymai įsitvirtinti
Naftos verslo atstovai nesnaudė ir, nors tuo metu Vilnius buvo Lenkijos užkampis, stengėsi užimti net ir šią nedidelę rinką. 1925 metų rugpjūčio 29 d. Lenkijos-Olandijos naftos verslo ir prekybos akcinė bendrovė „Mazut" magistratui įteikė prašymą leisti statyti benzino kolonėles net trijose miesto vietose:
- Didžiojoje g. prie Rotušės aikštės skvero.
- Prie Piatnickos cerkvės iš Bokšto g. pusės.
- Katedros aikštėje: T. Vrublevskio ir Arsenalo gatvių sankirtoje; priešais „Strzelnica" (ši vieta nenustatyta); priešais B. Radvilaitės g.; Kudirkos a. ir Gedimino pr. sankirtoje.
Kaip liudija archyvo dokumentai, bendrovė „Mazut" iki 1926 metų pabaigos kolonėlės Rotušės aikštėje nepastatė. Prie Katedros aikštės statyti kolonėlę neleido magistratas, nes firma „Oleum" jau buvo ten pastačiusi vieną kolonėlę. Bendrovė „Mazut" 1926 metais atsisakė pretenzijų į sklypą Rotušės aikštėje, bet rugsėjo 10 d. vis tiek pratęsė sutartį su miesto magistratu dėl sklypo benzino kolonėlei nuomos net penkiems metams, mokant 500 zlotų metinį mokestį už sklypo nuomą, ir vis dar ieškojo vietos.
Kultūros paveldo apsauga ir „Fanto" atvejis
Benzino kolonėlės statybos Rotušės aikštėje istorija baigėsi labai įdomiai. Bendrovei „Mazut" atsisakius ten statyti kolonėlę, Vilniaus miesto magistratas vietą pasiūlė bendrovei „Fanto", kuri aktyviai ieškojo vietos kolonėlės statybai. Bendrovė „Fanto" gavusi Varšuvos leidimą sutiko statyti kolonėlę Rotušės aikštėje.
Tačiau paskutinė instancija, tvirtinanti visus sandorius, Vilniaus vaivadijos taryba, 1927 m. vasario 17 d. rašte magistratui rašė: "...atsižvelgiant į Dekretą dėl meno ir kultūros vertybių apsaugos, leidimas statyti benzino kolonėlę Rotušės aikštėje negali būti duotas, nes kolonėlė, pastatyta beveik ant Rotušės aikštės ašies, gadintų vaizdą į šį senovės paminklą. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad toje vietoje yra planuojama statyti A. Mickevičiaus paminklą." Šis atvejis rodo, kad jau tuo metu Vilniaus paveldosaugininkai turėjo didelę įtaką miesto plėtrai.
Bendrovės „Nobel" plėtra ir darbo laiko reguliavimas
Bendrovė „Nobel", prekiavusi naftos produktais Vilniuje dar prieš Pirmąjį Pasaulinį karą, 1926 metų pabaigoje pastatė net dvi benzino kolonėles:
- Ožeškienės g. (dab. V. Kudirkos a.) ir Gedimino pr. sankirtoje.
- Tilto g. sankirtoje su T. Vrublevskio g., visai šalia autobusų, važiuojančių į Antakalnį, sustojimo vietos (šiuolaikinio žiedo).
Kolonėlių statyba neapsiėjo be problemų. Pradėjus benzino kolonėlės statybą Ožeškienės gatvėje, jos gyventojai kreipėsi į Vilniaus vaivadijos tarybą dėl jiems galimai kylančio pavojaus. Vaivadijos tarybos sudaryta komisija, patikrinusi jau veikiančias ir statomą benzino kolonėlę, nusprendė, kad kolonėlės nekelia jokios grėsmės aplinkiniams ir yra saugios.
1927 metų pradžioje iškilo dar viena problema. Kai kuriems valdininkams kilo klausimas dėl benzino kolonėlių darbo laiko. Tuo metu visų prekybos įstaigų darbo laikas buvo griežtai reglamentuotas. Magistratas problemą išsprendė labai paprastai - remiantis Karališkosios sostinės Varšuvos pavyzdžiu, kur benzino kolonėlės dirba visą parą, net sutartyse neįtraukė punkto apie kolonėlių darbo laiką. Prieštarauti sostinės pavyzdžiui niekas nedrįso.
Vietinių verslininkų bandymai ir naujos vietos
Atsiradus pirmosioms degalinėms, nors iš tikrųjų tai buvo tik rankiniu būdu valdomos benzino išpilstymo kolonėlės, į šį verslą bandė įsitraukti ir vietiniai Vilniaus verslininkai. 1928 metais vilnietis Šmuelis Galperinas gavo magistrato leidimą statyti benzino kolonėlę Geležinkelio ir Sodų gatvių sankryžoje. Pradėjus kolonėlės statybą, Geležinkelių valdyba ją sustabdė, teigdama, kad kolonėlės statybos vieta ir visa aikštė priešais geležinkelio stotį priklauso Geležinkelių valdybai ir tik ji gali išduoti leidimą, o magistratas davė leidimą be geležinkelių valdybos žinios. Administracinis ginčas dėl teritorijų priklausomybės užsitesė iki 1929 metų.
Š. Galperinas, negalėdamas statyti kolonėlės prie geležinkelio stoties, prašė magistratą leisti statyti kolonėlę Pospieškoje, autobusų galinėje stotelėje Antakalnyje. Šis prašymas taip pat įstrigo valdininkų kabinetuose ir galiausiai verslininkas, atsiėmęs magistratui sumokėtus žemės nuomos mokesčius, atsisakė idėjos statyti benzino kolonėlę.
Šioje archyvo byloje yra vienas įdomus 1928 metų aikštės priešais geležinkelio stotį planas, kuriame pažymėtos ten jau veikiančios benzino kolonėlės. Sodų ir Geležinkelio gatvių sankryžoje, žiūrint nuo Sodų gatvės į geležinkelio stoties pastatą, kairėje buvo bendrovės „Galicja", o dešinėje - bendrovės „Prodnaft" kolonėlės. Šioms kolonėlėms statyti leidimus tikriausiai buvo išdavusi geležinkelių valdyba, nes magistrato dokumentuose apie jas nėra jokių žinių.
1929 metais dar vienas Vilniaus gyventojas pabandė įsijungti į naują verslą. Hirša Kryviskis, gyvenantis Kwaszelan g. 11/6 (Raugyklos g.), pasirašė žemės sklypo benzino kolonėlės statybai Antakalnyje ties Tramvajų gatve nuomos sutartį, kuri galiojo iki 1930 m. gruodžio 31 dienos. Kaip teigė H. Kryviskis, kolonėlės pastatyti jam nepavyko, nes negalėjo gauti pompos. Todėl 1930 m. liepos mėnesį, leidus magistratui, jis sklypo nuomos sutartį perleido bendrovei „Karpaty".
Ši bendrovė 1930 m. birželio 14 d. gavo leidimą statyti benzino kolonėlę Žvėryne, Sėlių ir Sakalų gatvių sankryžoje, autobusų maršruto Nr. 1 galinėje stotelėje. Kaip jau minėta, autobusai buvo pagrindiniai benzino vartotojai, todėl bendrovės ir verslininkai kolonėles stengėsi statyti autobusų maršrutų galinėse stotelėse: prie Geležinkelio stoties, Žvėryne ir Antakalnyje, Katedros aikštėje.
Ekonominės krizės poveikis ir modernizacija
Didėjant Vilniaus mieste ir vaivadijoje automobilių skaičiui (autobusų skaičius 1930 metais išaugo virš 200, o taksi automobilių - virš 150), kolonėlės pradėtos statyti ir kai kuriose judresnėse automobilių eismo vietose mieste: Pylimo gatvėje prie „Halės" turgaus, Vilniaus ir J. Lelevelio gatvių sankirtoje (abi kolonėlės bendrovės „Gazoline").
Situacija keičiasi nuo 1932 metų, kai miesto maršrutais pradėjo važinėti tik nauji, modernūs dyzeliniai autobusai „Saurer". Jau sausio 22 d. bendrovė „Karpaty" prašo magistrato atleisti ją nuo žemės mokesčių už sklypus benzino kolonėlėms Žvėryne ir Antakalnyje, nes „jos buvo skirtos pagrinde autobusams, o dabar mieste važinėja tik dyzeliniai autobusai", todėl kolonėles reikia išmontuoti. Įsibėgėjusi Pasaulio ekonominė krizė, pirmais ketvirtojo dešimtmečio metais, pasiekė ir Vilnių. Registruojamų automobilių skaičius ne tik nustojo didėti, bet pradėjo net mažėti. Bendrovė „Gazoline" 1935 m. balandžio 12 d. išmontavo benzino kolonėlę Vilniaus gatvėje. Naujų kolonėlių statyba sustojo. Tokia buvo Vilniaus degalinių pradžia.
ILGAAMŽIŠKUMO PASAS. Nervų sistemos sveikata
tags: #benzino #koloneles #n #vilnioje