Dabar tokių problemų, kai tėvas keikėsi prie garažo, bandydamas suremontuoti seną „Volkswagen” ir nesupratęs, kas nutiko varikliui, beveik nebėra - įsikišai mažą prietaisėlį į automobilio lizdą, ir viskas kaip ant delno. Šiuolaikiniame transporto pasaulyje autodiagnostika tapo esminiu automobilių remonto ir priežiūros proceso elementu. Ši technologija, grindžiama moderniomis kompiuterinėmis sistemomis, leidžia greitai ir tiksliai identifikuoti automobilių gedimus, supaprastindama remonto procesą ir sumažindama laiką, kurį automobilis praleidžia autoservise.
Kas yra OBD sistema?
OBD reiškia „On-Board Diagnostics” - tai tiesiog kompiuterinė sistema, kuri nuolat stebi, kaip veikia automobilio variklis ir kitos svarbios dalys.
OBD sistemos istorija
- Pradžia buvo gana kuklesnė - septintajame dešimtmetyje Kalifornijoje pradėjo griežtinti aplinkosaugos reikalavimus, ir gamintojams reikėjo kažkaip kontroliuoti išmetamųjų dujų kiekį.
- Tikroji revoliucija įvyko 1996 metais, kai JAV įvedė OBD-II standartą. Nuo tada visi automobiliai turėjo turėti vienodą diagnostikos lizdą ir kalbėti ta pačia „kalba”.
Kaip veikia automobilio kompiuteris (ECU)?
Automobilio kompiuteris, kurį dažniausiai vadina ECU (Engine Control Unit), yra tarsi nervų sistema. Visame automobilyje išdėstyti šimtai jutiklių - deguonies davikliai, temperatūros sensoriai, padėties jutikliai, slėgio matuokliai ir dar dešimtys kitų.
Įsivaizduokite, kad važiuojate greitkeliu. Deguonies jutiklis išmetimo sistemoje stebi, ar dujų mišinys optimalus. Jei pastebi, kad per daug deguonies, reiškia kuras sudega neefektyviai. ECU iškart koreguoja kuro įpurškimo trukmę, kad viskas būtų idealiai subalansuota.
Klaidų kodai ir jų reikšmės
Bet kai kas nors rimtai sutrinka - pavyzdžiui, sugenda vienas iš jutiklių ar atsiranda vakuumo nuotėkis - kompiuteris užfiksuoja klaidą. Kiekviena klaida turi unikalų kodą, susidedantį iš raidės ir keturių skaičių. Pavyzdžiui, P0171 reiškia, kad kuro mišinys per liesas (per daug oro, per mažai kuro).
Klaidų kodų tipai:
- P kodai - tai variklio ir transmisijos problemos (Powertrain).
- B kodai - kėbulo elektronika (Body).
- C kodai - važiuoklės sistemos (Chassis).
- U kodai - tinklo komunikacijos problemos (Network).
Antrasis skaičius kode nurodo, ar tai standartinis, ar gamintojo specifinis kodas. 0 reiškia universalų kodą, kurį supranta visi diagnostikos įrenginiai.
Įdomiausia, kad ta pati lemputė „Check Engine” gali reikšti ir nieko rimto (pavyzdžiui, blogai užsuktas degalų bako dangtelis), ir katastrofišką gedimą (katalizatoriaus suirimas).
OBD skenerių tipai ir jų galimybės
OBD skeneriai - tai specializuota diagnostikos įranga, kuri susijusi su automobilio elektroninėmis valdymo sistemomis. Šios sistemos gali identifikuoti ne tik esamus gedimus, bet ir potencialias problemas, kurias sunku pastebėti žmogui.
Paprasti OBD skeneriai (15-20 eurų)
Paprasčiausias OBD skeneris kainuoja apie 15-20 eurų ir jungiasi prie telefono per Bluetooth. Tai vienas naudingiausių įrankių paprastam vairuotojui.
Šie skeneriai leidžia:
- Nuskaityti ir ištrinti klaidos kodus. Jei užsidegė „Check Engine” lemputė, nereikia iškart lėkti į servisą. Prisijungus telefonu, galima perskaityti, kas nutiko, ir Google’e sužinoti, ar tai rimta. Dažnai tai būna laikinos problemos - jutiklis sureagavo į kažką, bet pats gedimas jau išnyko.
- Stebėti realaus laiko duomenis. Galima matyti variklio apsukų skaičių, aušinimo skysčio temperatūrą, kuro sąnaudas, deguonies jutiklių rodmenis ir dar dešimtis parametrų. Tai neįtikėtinai naudinga diagnozuojant keistas problemas.
„Torque” Android’ui ar „Car Scanner” iOS’ui programėlės puikiai veikia su šiais adapteriais.
Vidutinės klasės skaitytuvai (100-300 eurų)
Vidutinės klasės skaitytuvai (100-300 eurų) jau turi savo ekraną, greitesnį procesorių ir gali pasiekti daugiau duomenų. Jie dažnai supranta gamintojų specifinius protokolus, todėl gali parodyti, pavyzdžiui, DPF filtro užsikimšimo lygį ar tikslią transmisijos alyvos temperatūrą.
Profesionalūs įrenginiai (nuo 500 eurų iki kelių tūkstančių)
Profesionalūs įrenginiai (nuo 500 eurų iki kelių tūkstančių) - tai jau rimti įrankiai. Jie ne tik diagnozuoja, bet ir gali programuoti kompiuterius, koduoti naujus raktus, kalibruoti kameras ir radarus, atlikti pilną sistemų testavimą.
Dažniausiai pasitaikančios klaidos ir jų sprendimai
Per tuos metus, kai naudojama OBD diagnostika, pastebima, kad kai kurios klaidos kartojasi nuolat. Štai keletas pavyzdžių:
- P0420 ar P0430 - katalizatoriaus efektyvumo problemos. Dažniausiai tai reiškia, kad katalizatorius jau susidėvėjęs, bet kartais kalti tiesiog deguonies jutikliai. Tikrasis katalizatoriaus keitimas gali kainuoti 500-1000 eurų, o jutiklio - 50-100 eurų.
- P0300 serijos kodai - variklio detonacija. Jei skaičius baigiasi nuliu (P0300), tai reiškia atsitiktinę detonaciją keliuose cilindruose. Jei konkrečiu skaičiumi (P0301, P0302 ir t.t.), tai nurodo konkretų cilindrą.
- P0171/P0174 - liesas kuro mišinys. Dažniausiai kalta vakuumo nuotėkis kažkur įsiurbimo takte. Kartais tai būna tiesiog nešvarus oro filtras ar masinio oro srauto jutiklis (MAF).
- P0401 - EGR sistemos problema. Išmetamųjų dujų recirkuliacijos vožtuvas dažnai užsikemša, ypač dyzeliniuose varikliuose.
Kompiuterinės diagnostikos privalumai ir apribojimai
Kompiuterinė diagnostika yra procesas, kai automobilio sistemas analizuoja specializuota diagnostikos įranga. Ši technologija leidžia greitai ir tiksliai identifikuoti automobilių gedimus, supaprastindama remonto procesą ir sumažindama laiką, kurį automobilis praleidžia autoservise.
Privalumai
- Tikslumas. Skirtingai nuo žmogaus, kompiuterinė sistema gali greitai ir preciziškai nustatyti gedimus, nepraleisdama svarbių detalių. Tai leidžia autoservisui efektyviai planuoti remonto darbus ir sumažina galimybę daryti nereikalingą žalą automobiliui.
- Laiko taupymas. Kompiuterinė diagnostika sumažina laiką, kurį automobilis praleidžia autoservise. Tradiciniai metodai gali pareikalauti daug laiko ir pastangų, nes technikas turi rankomis ieškoti gedimų.
- Prevencija. Reguliariai atliekama kompiuterinė diagnostika gali padėti išvengti rimtesnių gedimų ateityje. Ji padeda nustatyti nedideles problemas, prieš jos tampa rimtais ir brangiai šalinamais gedimais.
- Aplinkosauga. Naujausi moksliniai tyrimai patvirtina, kad kompiuterinė diagnostika automobiliams ne tik suteikia tikslesnį automobilio būklės vertinimą, bet ir prisideda prie bendro automobilių saugumo ir aplinkosaugos efektyvumo. Vienas iš pastebimų pranašumų yra gebėjimas greitai aptikti degalų sąnaudas, kurios gali būti susijusios su neefektyvia variklio veikla. Tai ne tik leidžia vartotojams sutaupyti degalų, bet ir mažina išmetamo CO2 kiekį.
Apribojimai
- Ne viskas matoma. OBD sistema stebi tik tai, kas turi elektroninius jutiklius. Jei pradeda girgždėti pakabos svirties įvorė ar dėvisi sankabos diskas, kompiuteris apie tai nežinos.
- Simptomas, ne priežastis. Klaidos kodas nurodo simptomą, ne priežastį. Jei matote P0335 (krumpliaračio padėties jutiklio gedimas), tai gali reikšti, kad sugedo pats jutiklis, bet gali būti ir nutrūkęs laidas, prastas kontaktas ar net problemų su pačiu krumpliaračiu.
- Ne visos sistemos. Ne visos sistemos yra OBD-II standarto dalis. Oro kondicionavimas, multimedija, navigacija dažnai turi savo atskiras diagnostikos sistemas.
- Nepakanka vien diagnostikos. „Pajungta diagnostika“ netgi nesutaisys Jūsų automobilio! Kompiuteris nepakeis sugedusių detalių Jūsų automobilyje, kaip ir nesulituos nutrūkusio laido.
Mitai apie kompiuterinę diagnostiką
Daugumai kyla klausimas „ar tikrai ta diagnostika tiesą rodo ir nemeluoja“? Daugumai tokie klausimai kyla po to, kai teko kartą ar kelis apsilankyti pas neaiškios reputacijos „meistrus“, kurie tik perskaitė ir galbūt užrašė ant lapelio klaidas, esančias automobilio kompiuteryje, ir išsiuntė žmogų remontuotis automobilio kitur, patys daugiau nieko netikrinę ir garantijos už savo „darbą“ nesuteikę.
Atsakingai savo darbą atliekantis meistras niekada neišsiųs kliento su klaidos kodu užrašytu ant lapelio, kaip ir nepasakys, kad „diagnostika nieko nerodo“. Tinkamai atliekama kompiuterinė diagnostika visuomet „užves ant kelio“ meistrą ir jis žinos, kur ieškoti problemų. Na, o jei meistras teigia, kad „diagnostika nieko nerodo“, tai dažniausiai reiškia tik vieną - meistras nepakankamai patyręs šioje vietoje ir jums derėtų pasiieškoti kito. Be abejo, būna atvejų, kai tik prijungus diagnostinį kompiuterį, yra sudėtinga iškart nustatyti gedimą net ir patyrusiam diagnostikui.
Ko kompiuterinė diagnostika NEGALI padaryti?
Labai dažnai, iš žmonių, kurie nėra daug domėjęsi autodiagnostikos galimybėmis, tenka išgirsti klausimų, o kartais net ir teiginių, teigiančių, kad „prijungus diagnostiką galima padaryti kone viską“. Taip tikrai nėra. Kompiuterinė diagnostika yra skirta automobilio gedimų paieškai, o ne įvairiems kitiems darbams.
- Automobilio ridos atsukimas/tikros ridos nustatymas. Su įranga, kuri yra skirta automobilio diagnostikai, ridos atsukti tikrai nepavyks. Kodėl? Nes ridos korekcijoms yra skirta visai kitokio tipo įranga ir kitokios technologijos. Kalbant apie „tikros“ ridos nustatymą (populiaru tada, kai žmonės perka kitą automobilį) reikia paminėti vieną esminį dalyką - jei rida atsukta profesionaliai, tokiu atveju dažnai išvis net neįmanoma nustatyti ridos koregavimo fakto.
- Neužsivedančio automobilio užvedimas. Ne kartą, atliekant diagnostiką neužsivedančiam automobiliui, yra tekę išgirsti klausimą arba netgi prašymą - „o jūs su kompiuteriu negalėtumėte užvesti automobilio?“.
- Automobilio remonto darbai. Dažnai atsiranda klientų, galvojančių, kad kompiuteris suremontuos automobilį. Taip tikrai nėra. Kompiuteris nepakeis sugedusių detalių Jūsų automobilyje, kaip ir nesulituos nutrūkusio laido.
EGR vožtuvo išjungimo/išprogramavimo metodai
EGR (išmetamųjų dujų recirkuliacijos) vožtuvo išjungimo/išprogramavimo procedūra yra viena iš populiariausių. Šis elementas dyzeliniuose varikliuose genda dažniausiai - nepriklausomai nuo gamintojo markės ar variklio darbinio tūrio. Ir neturi reikšmės, koks tai automobilis - ar senas, ar jaunas, EGR'ai genda pas visus vienodai ir anksčiau ar vėliau nenaujose mašinose jie vis tiek nustoja veikti gana greitai, ypač važinėjant trumpais atstumais ir nespėjusiu užšilti varikliu.
EGR'ą galima eliminuoti dviem metodais:
- Tik paprastai uždaryti, kad jis nesidarinėtų.
- Išprogramuoti visiškai, kad jo nematytų, nevaldytų sistema.
Dažnai uždarymo procedūra būna pigesnė, nes informaciją apie ją lengvai galima rasti internete. Pilnas išprogramavimas reikalauja daugiau žinių ir patirties.
1. Paprastas EGR uždarymas (sustabdytas veikimas)
Tai dažniausiai sutinkamas metodas, kurio esmė yra sustabdytas EGR'o veikimas, užnulinant jo valdymo įtampą. Jis visą laiką būna užsidaręs, tad recirkuliacinės dujos nebegrįžta į įsiurbimo kolektorių. Šis metodas tinkamas tik tuo atveju, kol veikia elektrinė EGR'o valdymo dalis, kadangi pats EGR'as nėra išprogramuojamas - yra sustabdomas tik jo veikimas. Tad, jeigu jau neveikia EGR'o elektrinė dalis arba ateityje, jai sugedus vis dėlto teks dar kartą kreiptis į programuotojus, kad EGR'ą išprogramuotų pilnai. To nepadarius, automobilis dažniausiai pereina į avarinį režimą t.y. ribojamos apsukos, ribojama variklio galia, užsidega „check engine” ženkliukas, ir automobilio eksploatacija bus komplikuota.
Kaip patikrinti šio metodo panaudojimą: atjungus jungtį nuo EGR'o (kalbame tik apie elektrinius EGR'us) ir skydelyje turėtų užsidegti „CHECK ENGINE”. Mašina turi pereiti į avarinį režimą.
2. EGR uždarymas su DTC indikacijos ištrynimu
Antras pagal populiarumą metodas - tai variantas Nr. 1 (uždarymas) + ištrintas klaidų (DTC) indikacijos blokas. Geriausiu atveju tai atrodo taip - uždaromas EGR'as pirmu metodu, plius ištrinama su EGR'u susijusių klaidų indikacija, dažniausiai tai būna P0400 serija. Blogiausiu atveju (kas labai dažnai pasitaiko panaudojus įvairias automatines koregavimo programas) yra ištrinama visų ar beveik visų klaidų indikacija. Tai reiškia, kad nuliniams visus skaičiukus, mes nebematome klaidų kodų per diagnostinę įrangą. Jeigu bus nunulinti visų klaidų kodai, tai mes nematysime jokių klaidų per diagnostinę įrangą. O tai reiškia, kad mašina važiuos gerai tol, kol neatsitiks kažkoks gedimas. Sugedus kažkokiam elementui, mašina pereina į avarinį režimą, tačiau jokios indikacijos dėl ko ji perėjo mes nesužinome, kadangi klaidų indikacija yra ištrinta.
Išvada: visiškai nekorektiškas EGR'o uždarymo metodas, ateityje galintis sukelti daug galvos skausmo dėl gedimų paieškos.
Kaip patikrinti šio metodo panaudojimą: atjungus jungtį nuo EGR'o, mašina nebetraukia arba ribojamos apsukos, tačiau CHECK ENGINE skydelyje neužsidega.
3. EGR uždarymas su DTC indikacijos ištrynimu ir avariniu režimu
Tai yra variantas Nr. 2 + programiškai atjungtas avarinis režimas. Variacijos pasitaiko irgi dvi - su ištrintomis tik EGR'o indikacijos klaidomis arba su ištrintomis visomis klaidomis. Atjungus avarinį režimą, mašina niekada priverstinai nepraras traukos, tačiau jeigu kažkas jai bus negerai - pvz. sugedęs alkūninio veleno padėties daviklis, purkštukas ir pan. - automobilis veiks su gedimu, bet apie jį nepraneš.
Kaip patikrinti šį metodą: atjungus EGR'ą ir dar kokį nors elektrinį elementą (pvz., MAP sensorių, oro srauto matuoklę, purkštuką, turbinos solenoidą), jokių indikacijų skydelyje neatsiranda, ir automobilis neina į avarinį režimą.
4. Visiškas EGR išprogramavimas
Pats nepopuliariausias, bet pats korektiškiausias metodas. Visiškas EGR'o išprogramavimas - nepakeičiant jokių kitų nesusijusių variklio sistemų darbo parametrų yra labai labai nepopuliarus. Įtariama, taip yra dėl to, kad tai yra pats sunkiausias, reikalaujantis žinių bei laiko sąnaudų metodas. Teisingai išprogramavus EGR'ą, nepasikeičia jokie kiti nesusiję su EGR'o darbu parametrai.
Kaip patikrinti šio metodo panaudojimą: atjungus nuo EGR'o jungtį, neturi būti pastebėti jokie pokyčiai variklio darbe, tačiau jeigu atjungiamas bet kuris kitas elektrinis variklio elementas - iš karto turi atsirasti indikacija skydelyje (ar tai veržliaraktis, ar tai CHECK ENGINE lemputė) ir, priklausomai nuo atjungto elemento svarbumo, mašina turi pereiti į avarinį režimą, o pajungus diagnostinę įrangą, turime rasti atjungto elemento klaidą. T.y. jeigu atjungėme oro srauto matuoklę, tai turi indikuotis oro srauto matuoklės atvira grandinė, jeigu atjungėme MAP sensorių, tai turi indikuotis MAP sensoriaus atvira grandinė ir t.t.
Išvados: geriau būti praktiškai negali. Tai va tiek yra informacijos apie EGR'o išjungimo metodikas šiai dienai.
DPF (kietųjų dalelių filtro) išjungimo metodai Opel automobiliuose
DPF sistema OPEL automobiliuose programiškai sukonstruota truputį sudėtingiau nei daugelyje kitų gamintojų automobilių. Jeigu kituose automobiliuose dažnai užtenka tik pakeisti konfigūraciją, tai OPEL variklių kompiuteriuose toks variantas nenumatytas. Todėl didesnė dalis programuotojų su OPEL automobiliais dažniausiai „paslysta”, nes paprasčiausiai neturi gero varianto DPF regeneracijai išjungti. Paprastai einama lengviausiu keliu - variklio valdymo programos kodas perleidžiamas per kokią nors automatinę koregavimo programą ir per daug nesigilinant apie padarytus pokyčius, pakoreguotas kodas užkraunamas atgal.
1. Automatinės programos naudojimas
Šitoks metodas užima pirmą vietą DPF „išprogramavime”. T.y. pasitelkiamas automatinių programų naudojimas, kurios pjauna kodą iš peties be jokio gailesčio. Po tokių programų panaudojimo dažniausiai turima situacija - kol viskas gerai, tol mašina važiuoja gerai. Ji gali važiuoti ir nesišiaušti mėnesį, metus ir daugiau. Tačiau užtenka tik sugesti kažkokiam rimtesniam elementui ir prasideda cirkai - mašina netraukia, trūkčioja, blogai dirba, tačiau pajungus diagnostinę įrangą, jokių klaidų nerandama. Jeigu taip atsitinka neužilgo po DPF programavimo, tai dažnas vairuotojas suriša šitą reiškinį su programavimu, tačiau jeigu tai atsitinka po metų, tai niekam nešauna į galvą pagalvoti, kad tai galėtų būti nekorektiško programavimo pasekmė, kada DPF programavimo metu yra „išpjaunama” diagnostinių klaidų kodo sritis, kuri atsakinga už klaidų indikaciją. Tad gaunasi situacija - kompiuteris viduje „keikiasi”, generuoja klaidas, tačiau „vartai”, per kuriuos klaidos kodas turėtų „nueiti” iki diagnostinės įrangos, yra uždaryti. Ir blogiausia šitoje situacijoje yra tai, kad ištrinami ne vien tik su DPF susiję klaidos kodai, bet ir kokie 2/3 visų klaidos kodų. Šitaip prarandama didesnė dalis mašinos gedimų nustatymo galimybė. Galima jungti bet kokią diagnostinę įrangą, nieko nerasime - mašina nevažiuos, bet kodėl ji nevažiuoja, nesužinosime. Vienintelis kelias sužinoti mašinos gedimo tikrąją priežastį yra atstatyti kompiuterio programos klaidų sritį į pradinę būseną. Kol to nepadarysime, sutaisyti mašiną yra labai labai problematiška.
Kaip patikrinti šios metodo taikymą: užtenka numauti nuo droselinės gesinimo sklendės jungtį (jeigu ji nebuvo išprogramuota) ir pažiūrėti, ar mašinos kompiuteris reaguoja į tai - turi užsidegti įspėjimo ženklas prietaisų skydelyje bei per diagnostiką matytis klaidos kodas P1125.
2. Automatinės programos naudojimas su papildomais pakeitimais
Antras pagal populiarumą sutinkamas variantas - tai variantas Nr. 1 + patobulinimai, kuriuos bereikalingai įveda jau pats programuotojas, pvz., nustato išmetimo sistemos abiejų temperatūrinių daviklių reikšmes į vieną kokią nors pastovią reikšmę (matėme nustatytus 0°C, 100°C, 300°C ir pan.). Tokiu būdu ir taip jau nekorektišką programavimo variantą dar labiau sugadina, kadangi kompiuteris nemato teisingos išmetimo temperatūros, kuri reikalinga variklio kompiuteriui teisingam kuro mišiniui apskaičiuoti ir koreguoti. Pagal šios temperatūros reikšmes yra optimizuojamas oro:kuro santykis esant konkrečioms variklio darbo sąlygoms. O koks gali būti optimalus variklio darbas, kai išmetimo temperatūra yra nustatyta į pastovią, pvz., 0 laipsnių arba 600°C?
3. Automatinės programos naudojimas su atstatytu DTC klaidų bloku
Trečioje vietoje populiarėja variantas, kai po automatinės koregavimo programos pakeitimų yra atstatomas DTC klaidų blokas. Sąlyginai tai visai neblogas variantas, kadangi automobilis bent jau gali „keiktis” viešai. T.y. atsiradus kažkokiam gedimui, jau galima diagnozuoti gedimą su diagnostine įranga. Tačiau toks metodas dar turi trūkumų: normaliam automobilio darbui yra būtini visi veikiantys elektriniai davikliai - net ir tie, kurie reikalingi tik DPF'ui, pvz., diferencinio slėgio daviklis. Logiškai mąstant - kam reikalingi tie elementai, kurie išjungus regeneracijas, yra nenaudojami, tačiau už jų veikimą reikia mokėti pinigus, kai jie sugenda?
4. Teisingi DPF išprogramavimo metodai
Na ir ketvirtoje vietoje yra du teisingiausi, bet gana retokai sutinkami metodai:
- Programinės versijos keitimas. T.y. vietoje versijos su DPF yra įrašoma versija be DPF. Šis metodas turi tam tikrų niuansų, todėl jam naudoti reikalingos specifinės žinios bei specializuota įranga. Be to, dažniausiai yra būtina atidaryti valdymo kompiuterį, todėl atsiranda tikimybė, kad bus pažeistas pats valdymo blokas.
- Regeneracijos išjungimas su visų susijusių elektrinių elementų išprogramavimu. Po teisingo regeneracijų išjungimo kompiuteryje turi likti visas DTC klaidų blokas. Atjungus bet kurį su DPF'u nesusijusį elementą, automobilis turi į tai reaguoti ir rodyti atitinkamus klaidos kodus per diagnostinę įrangą. Kaip jau minėta, tokiam metodui taikyti OPEL automobiliuose reikalingos specifinės žinios ir jokia automatinė koregavimo programa nesugeba šiai dienai padaryti viso darbo korektiškai, todėl tenka programos kodą koreguoti rankiniu būdu.
Automobilių diagnostikos ateitis
Automobilių diagnostika nuolat tobulėja. Naujesni automobiliai jau turi integruotą interneto ryšį ir patys gali siųsti diagnostikos duomenis gamintojui ar serviso centrams. Elektromobiliai ir hibridai prideda naujų iššūkių. Jie turi papildomas aukštos įtampos sistemas, baterijų valdymo kompiuterius, inverterius. Kai kurie gamintojai bando apriboti prieigą prie diagnostikos duomenų, motyvuodami saugumu ir intelektine nuosavybe. Tai kelia diskusijų - ar automobilio savininkas turi teisę žinoti, kas vyksta jo pačio mašinoje?
Kompiuterinė diagnostika iš esmės demokratizavo automobilių priežiūrą. Anksčiau buvai visiškai priklausomas nuo serviso mechanikų ir jų interpretacijų. Dabar už keliolika eurų gali turėti tą pačią informaciją, kurią mato ir profesionalai. Technologija toliau žengia į priekį, bet pagrindinė OBD idėja išliks - suteikti žmonėms informaciją apie jų automobilius.
Patarimai renkantis ir naudojant OBD skaitytuvą
Jei nuspręsite įsigyti OBD skaitytuvą, štai keletas patarimų:
- Pirmiausia, patikrinkite, ar jūsų automobilis tikrai turi OBD-II lizdą. Jei pagamintas po 2001-ųjų (benzininis) ar 2004-ųjų (dyzelinis) Europoje, tikrai turi.
- Antra, pradėkite nuo pigaus Bluetooth adapterio. Nebent profesionaliai užsiimate automobilių remontu, brangesnio jums tiesiog nereikės.
- Trečia, išmokite stebėti kelis pagrindinius parametrus reguliariai. Aušinimo skysčio temperatūra turėtų pasiekti apie 90°C ir stabilizuotis. Jei ji šokinėja ar nekyla iki normalios, gali būti problemų su termostatu. Trumpalaikis kuro korekcijos rodmuo (Short Term Fuel Trim) turėtų būti apie ±5%.
- Ketvirta, išsaugokite klaidos kodus prieš ištrindami. Padarykite ekrano nuotrauką ar užsirašykite.
- Penkta, nepulkite iškart pirkti naujų dalių, pamatę klaidos kodą. Pirmiausia paskaitykite forumuose apie konkretų kodą ir jūsų automobilio modelį.
tags: #automobilio #tikrinimas #kompiuteriu