Asmeninė kelionė ir vaikystė tremtyje
Artėjant rinkimams, kandidatai į prezidentus dažnai sulaukia klausimų apie savo politines programas. Tačiau ne mažiau svarbu pažvelgti ir į kitus gyvenimo aspektus: vaikystę, jaunystę, asmenybės formavimąsi, pomėgius, skaitytas knygas, idealus ir asmeninį gyvenimą. Šįkart 15min kalbasi su Europos Sąjungos komisaru Vyteniu Povilu Andriukaičiu, kurį į prezidentus iškėlė Lietuvos socialdemokratų partija.
Svarbiausi faktai apie V. P. Andriukaitį:
- Amžius: prezidento rinkimų dieną - 67 metai.
- Gimimo vieta: Kiusiuras, Jakutija.
- Išsilavinimas: kardiochirurgas, istorikas.
- Šeiminė padėtis: vedęs, turi tris vaikus.
Vytenis Povilas Andriukaitis gimė 1951 m. rugpjūčio 9 d. tremtyje, Kiusiure, Jakutijoje. Jo tėvai buvo ištremti 1941 m. birželio 14 d. Tik 1958 m. su šeima pavyko grįžti į Lietuvą. 1969 m. baigė Kauno 24-ąją vidurinę mokyklą su pagyrimu, o 1969-1975 m. studijavo Kauno medicinos institute, įgydamas gydytojo chirurgo specialybę. Vėliau, 1979-1984 m., neakivaizdžiai studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, kurį baigė taip pat su pagyrimu.
Nuo 1976 m. V. P. Andriukaitis yra Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys. Jis dirbo chirurgu Kauno ir Ignalinos ligoninėse (1975-1985 m.), o vėliau - kardiochirurgu Vilniaus universitetinėje Santariškių ligoninėje (1985-1990 m.). Nuo 1990 m. aktyviai dalyvauja Lietuvos politiniame gyvenime: buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas ir Kovo 11-osios akto signataras. Vėliau ėjo Seimo nario, vicepirmininko pareigas, taip pat vadovavo Sveikatos apsaugos ministerijai. 2014-2019 m. jis ėjo Europos Komisijos nario, atsakingo už sveikatą ir maisto saugą, pareigas.
Vaikystė tremtyje ir kelias į Lietuvą
Vytenis Povilas Andriukaitis pasakoja, kad jo vaikystė prabėgo tremtyje, Jakutijoje. Tėvai buvo ištremti 1941 m. birželio 14 d. „Už ką ištremti tėvai, galiu papasakoti daug. Nes čia netrumpa istorija. Mano tėvo ir mano motinos istorija yra labai įspūdinga“, - teigia V. P. Andriukaitis.
Jo motina buvo dukart tremtinė ir vieną kartą pabėgėlė. Bėgdama nuo Pirmojo pasaulinio karo, 6-erių metų ji su seneliais pasitraukė iš Kauno į Maskvą. Po bolševikų revoliucijos mirus seneliui, mamytė su močiute pėsčios grįžo į Lietuvą. Tėvas augo Kauno Dainavoje, taip pat buvo bėglys per karą. Baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, maisto chemiją, jis buvo paskirtas į Klaipėdos muitinę maisto chemiku, laboratorijos viršininku. 1939 m., kai Klaipėdą okupavo Hitleris, tėvas norėjo pasikėsinti į Hitlerį, už tai buvo suimtas gestapininkų kartu su motina. Tėvas pabėgo į Lietuvą, o motiną išgelbėjo prancūzų Raudonasis Kryžius ir su vaiku išvežė į Lietuvą. Visas jų turtas buvo nacionalizuotas.
Tėvas nepritarė nei Hitleriui, nei Stalinui. Kai Stalinas okupavo Lenkiją ir grąžino Vilnių Lietuvai, o vėliau aneksavo Lietuvą, tėvas buvo besipriešinančiųjų pusėje. Bolševikai 1941 m. birželio 14 d. suėmė tėvus ir ištrėmė į lagerius. Iš pradžių į Altajų, o vėliau, 1942 m., į darbo stovyklą prie Laptevų jūros, į poliarinį ratą. „Mes esame ledjūrio vaikai. Aš ten gimiau. Ten lageris per visą karą prastovėjo. 1954 m. buvo uždarytas. Bet mes likome barakuose gyventi.“
V. P. Andriukaitis prisimena vaikystę tremtyje: „Penki barakai, tundra, 24 valandų naktis žiemą, siaubingos pūgos, graži poliarinė pašvaistė, 24 valandų diena vasarą, milijardai uodų, pelkė... tą prisimenu.“ Jis gimė Kiusiure. Kai šeima gavo leidimą grįžti į kontinentą, Lenos upe su barža kilo aukštyn. „Tada aš pamačiau pasaulį. Man buvo penkeri su puse ar šešeri metai. Pirmą kartą pamačiau mišką, medį, elektrą, mašiną... Pirmą kartą obuolį paskanavau, kai man buvo šešeri su puse metų. Aš atsimenu jo skonį iki dabar. Pirmą kartą bulvę pamačiau. Pirmą kartą pieno paragavau.“
Grįžus į Lietuvą, Kaunas jam atrodė pasakų miestas. „Visų pirma, kas buvo keista, tai pamatyti aptvertus medžius, obelis. Aš neturėjau supratimo, kas yra obelis. Buvo lapkričio mėnesis, ant medžių kybojo sušalę obuoliai. Mes juos valgėme. Ojėzau, kaip skanu buvo!“ Jis prisimena ir pirmą kartą pamatęs šulinį, nes ten, kur jis gyveno, vyravo amžinas įšalas ir nebuvo žemėje vandens. Taip pat prisimena Nemuną, kuris jam, palyginus su Lena, atrodė kaip upeliukas.
Asmenybė, pomėgiai ir politinis kelias
V. P. Andriukaitis yra ne tik kardiochirurgas, bet ir istorikas. Jo pomėgiai apima istorinių vietų lankymą. „Kadangi esu istorikas, man labai svarbu pamatyti visą Europos kultūros istorinę gelmę. Aš jai atidaviau daug valandų ir dabar galiu pasididžiuoti, kad stovėjau tose katedrose ar tose vietose, kurios istoriškai fantastiškai įdomios.“
Jis daug skaito, ypač domisi filosofija, religijų analize ir istorijos studijomis. Taip pat seka naujausią mokslinę literatūrą, susijusią su jo darbu Europos Komisijoje, kadangi „Sveikatos apsaugoje, maisto saugoje ir kitose srityse be galo daug problemų, ir aš turiu sekti.“ Domisi naujomis sėklų veisimo technologijomis, klimato kaita, atsparumu bakterijoms ir šiuolaikine virusologija.
Paskutinės sužavėjusios knygos - Yuvalio Harari „21 pamoka XXI-ajam amžiui“, Piketty „Kapitalas“, „Jeruzalė“. Mėgsta poeziją, ypač Pauliaus Širvio, Justino Marcinkevičiaus, Valentino Sventicko, Salomėjos Nėries, Jono Aisčio kūrybą.
Vaikystėje ir jaunystėje didelį įspūdį paliko knygos „Daktaras Aiskauda“, „Buratino nuotykiai“, „Haufo pasakos“, „Tūkstantis ir viena naktis“. Taip pat mėgo indėnų knygas, Karlą Majų, Vinetu, „Bembį“. Domėjosi mokslinę fantastiką, Jules'u Verne'u, knyga apie kelionę į Žemės centrą, rusų autoriaus knyga „Kelionė į Plutonio šalį“. Mėgo Lietuvos klasiką, pavyzdžiui, Biliūno „Kliudžiau“.
Paauglystėje V. P. Andriukaitis buvo aktyvus: mėgo futbolą, ledo ritulį, boksą. Taip pat domėjosi matematika ir biologija, buvo olimpiadų dalyvis. Baigė mokyklą aukso medaliu.
Medicinos studijas pasirinko ne tik dėl knygos „Daktaras Aiskauda“, bet ir dėl susižavėjimo Lietuvos inteligentijos karta - Vincu Kudirka, daktaru Griniumi, Basanavičiumi, Avižoniu, Lašu. „Mane ta inteligentų karta labai traukė. Ir nutariau - būsiu gydytojas, kaip ir jie.“ Jis taip pat nutarė būti ir istoriku, nes mano, kad istorija suteikia teisę pretenduoti į receptus, kaip taisyti žmonijos ydas.
Veikla ir politinis kelias
V. P. Andriukaitis užaugo disidentinėje šeimoje ir niekada nebuvo spaliuku, pionieriumi, komjaunuoliu ar komunistu. Jis jaučia ryšį su Lietuvos socialdemokratija, Stepono Kairio socialdemokratine mokykla, „varpininkais“ ir liaudininkais.
Kaip aktyvus disidentas, jis ieškojo galimybių įsteigti „varpininkų“, liaudininkų, socialdemokratų mokyklą. Su draugais nutarė suburti socialistinės minties Antano Strazdelio universitetą. Tai buvo jų priedanga, leidusi studijuoti XIX-XX a. lietuvių atgimimo veikėjus, o iš tiesų ieškota alternatyvų stalininiam-bolševikiniam socializmui ir ryšio su Vakarų socialdemokratija.
1976 m. spalio 17 d. jis buvo suimtas. Jo biografija yra žinoma KGB puslapiuose. Jis buvo priverstas dirbtinai pasirinkti Ignaliną, o po to internuotas Ignalinoje KGB priežiūroje, be teisės išvažiuoti. Antras suėmimas įvyko 1982 m., bet buvo trumpas, nes mirė Brežnevas.
V. P. Andriukaitis buvo vienas iš Kovo 11-osios dokumento ir vėliau Konstitucijos rengėjų. 1989 m. jis buvo paskirtas į aštuonių asmenų darbo grupę, kuri parengė visą penkių tekstų paketą Kovo 11-ajai. Jis pats parašė Kovo 11-osios akto paskutinę redakciją.
Jo darbas Europos Komisijoje apėmė sveikatą ir maisto saugą. Jis daug dėmesio skyrė profilaktikai ir sveikatos sistemų finansavimo prioritetams.
Asmeninio gyvenimo ir Tėvynės suvokimas
Vienintelė šeimos nuotrauka iš Oleniokminsko, daryta 1957 m. vasarą, liudija apie sunkų laikotarpį. V. P. Andriukaitis portalui LRT.lt pasakojo: „Mano šeimos istorija, sakyčiau, kartu yra ir unikali, bet ir gana panaši į nemažos dalies kitų to meto šeimų.“ Tremtyje gimęs politikas, buvęs Europos Komisijos narys, pripažįsta, kad jo praeitis yra paženklinta tremties.
Jis prisimena: „Aš nežinojau, kas yra pienas, kas yra bulvė ar obuolys, kas yra diena, kas yra naktis, kas yra rytas ar vakaras, kas yra sodas, kas yra daržovės. Visa tai neegzistavo.“ Kalbėdamas apie tėvus, Liudą ir Alfonsą, V. Andriukaitis pasakoja, kad jo mama ir tėtis išgyveno du pasaulinius karus. Per Pirmąjį pasaulinį karą mama buvo pabėgėlė, kartu su tėvais iš Kauno pasitraukusi į Maskvą, kur išgyveno tragišką bolševikų perversmą. Senelis mirė ir palaidotas Maskvoje, o mamytė su močiute pėsčios grįžo į Lietuvą.
Tėtis, kilęs iš mažažemio ūkininko šeimos, troško mokslo ir baigė Vytauto Didžiojo universiteto maisto chemiją. Susituokę tėvai gyveno Klaipėdoje. Nacistams nacionalizavus jų butą ir tėvui pabėgus iš gestapo, mama su vaiku buvo išgelbėta prancūzų Raudonojo Kryžiaus ir parvežta į Lietuvą.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tėvas, kaip maisto technologas, buvo išsiųstas į Vilnių. Šeima pradėjo kurtis Vilniuje, tačiau netrukus turėjo trauktis - tėvas buvo išmestas iš darbo, todėl Andriukaičiai persikėlė į Kauną. 1941 m. birželio 14 d. tėvas, buvęs antinacistas ir antistalinistas, aktyvus inteligentas, buvo suimtas egzamino metu. Pirmoji trėmimų banga palietė daug politiškai angažuotų ar valstybės tarnyboje dirbusių žmonių.
Tądien jo šeima buvo ištremta į Altajaus kraštą. V. Andriukaitis teigia, kad jo šeimai tam tikra prasme pasisekė - dėl besikeičiant karinėms aplinkybėms, traukinys, kuriuo važiavo šeima, nespėjo būti sustabdytas ar žmonės išskirstyti, todėl šeima išlaikė savo vientisumą ir buvo nugabenta į tremtį kartu. Altajaus krašte 1941-1942 m. tėvai priverstinai dirbo kolūkyje. Vėliau, dėl sovietų prarastų žvejybinių pajėgumų, tremtiniai buvo išvežti prie Laptevų jūros užtikrinti žuvies tiekimą.
V. Andriukaitis pasakojo, kad pats nepatyrė pragaro, kurį teko iškęsti jo tėvams ir vyresniems broliams. Jo brolis Antanas gimė Altajuje, o kai šeima buvo tremiama prie Laptevų jūros, jam buvo vos šeši mėnesiai. 1942 m. rugpjūčio pabaigoje jie atsidūrė Tit-Arų saloje, kur nebuvo jokių sąlygų gyventi. Jauna šeima turėjo išmaitinti kūdikį ir du mažus vaikus.
Tremtyje V. Andriukaitis praleido apie septynerius metus. 1959 m. su šeima grįžo į Lietuvą ir pirmąkart pamatė tėvynę. Apibūdindamas savo vaikystę tremtyje, jis teigia: „Kodėl? Todėl, kad nieko aplink nežinai. Aš nežinojau, kas yra pienas, kas yra bulvė ar obuolys, kas yra diena, kas yra naktis, kas yra rytas ar vakaras, kas yra sodas, kas yra daržovės. Visa tai neegzistavo.“ Realybė buvo tundra, pelkės, uodai. Jis prisimena, kad pirmąjį obuolį pamatė 1957 m., kai šeima gavo leidimą gyventi Jakutijoje. Plaukiant Lenos upe, keitėsi pasaulis, atsirado diena, naktis, saulė, kuri švietė 24 valandas. Jam, kaip vaikui, tai buvo šokas. Tuomet, pasak V. Andriukaičio, jis pirmą kartą paragavo obuolio, pieno ir pamatė bulvę. Jis pabrėžia, kad jo patirtis skiriasi nuo tų vaikų, kurie gimė ir augo Lietuvoje, bet vėliau atsidūrė tremtyje.
Andriukaičių šeima į Lietuvą grįžo 1959 m. Jo motina, pagimdžiusi penkis vaikus, buvo apdovanota Motinos didvyrės ordinu, kuris padėjo atverti vartus grįžti į Lietuvą. Tėvas nebuvo iš karto paleistas ir liko Oleniokminske, o mama su trimis vaikais grįžo į Lietuvą. Visi šeimos nariai susitiko 1959 m. vasarą Kaune.
Kelias į tėvynę, pasak V. P. Andriukaičio, prasideda nuo tėvo pasakojimų apie gražią Lietuvą, skanius obuolius ir bulves, galingą Nemuną, ir nuo motinos pasakojimų apie Kauną. Nors Jakutijos platybėse mažam vaikui sunku įsivaizduoti Lietuvą, kiekvienam kelias į tėvynę yra savaip svarbus ir nepakartojamas.
Sugrįžęs į tėvynę, jis suprato, kad tėvas buvo teisus: Lietuvoje auga galingi ąžuolai, bet Nemunas, lyginant su Lena, atrodė nedidelis upelis. Tik vėliau, tapęs gamtininkų žygių dalyviu, suprato Nemuno galią - ji slypi lietuvybėje. Todėl nuo mažų dienų buvo lengvai suvokta, kad lietuvybė reikalauja milžiniškų pastangų, dvasinio nerimo, ieškojimų, žinių ir mokslo. Tai galima pavadinti likimo varikliu, už kurį jis dėkingas.
Nuo pat atvykimo į Lietuvą jį lydėjo istorijos pamokos. Likimas leido pamatyti R. Kalantos įvykius ir juose dalyvauti. Jo gyvenimo kelyje sutikti taurūs žmonės, disidentai, tokie kaip Liudas Dambrauskas, Povilas Butkevičius, tėvas Stanislovas, turėjo didelę įtaką. Tėvas Alfonsas Andriukaitis glaudžiai bendravo su Liudu Dambrausku, kartu rašė knygas. Tėvo knyga „Bausmė be nusikaltimo“ buvo nelegaliai išleista 1976 m., o 1979 m. jis buvo vienas iš 45 pabaltijiečių kreipimosi į Jungtines Tautas, abi Vokietijas ir Tarybų Sąjungą dėl Ribentropo-Molotovo pakto padarinių panaikinimo signatarų. Tėvas nuolat buvo „tampomas“ saugumo, jam buvo atliekamos kratos ir apklausos.
1970-1972 m. V. P. Andriukaitis susipažino su antifašistu, humanistu, demokratinio socializmo ieškotoju Viktoru Kuturga, kuris paskatino jį studijuoti istoriją ir giliau pažinti procesus. Jo bute lankėsi ir kunigas Debskis, J. Lauriškus, A. Terleckas.
Šiose trumpose eilutėse nesurašysi viso kelio iki Kovo 11-osios, pažiūrų į socialdemokratiją ir pasaulio įvykių supratimo, taip pat Lietuvos istorijos gražių ir negražaus puslapių. Gyvenimas - be galo sudėtingas procesas, o istorija - gyvenimo mokytoja. Tai padėjo geriau suprasti dabarties įvykius ir dalyvauti Sąjūdžio programos kūrime, Lietuvos Laisvės lygos įstatų redagavime, Lietuvos socialdemokratų partijos legalizavime, Kovo 11-osios dokumentų ruošimo darbo grupės veikloje. Socialdemokratai ženkliai prisidėjo rengiant tiek Vasario 16-osios, tiek Kovo 11-osios dokumentus. Kovo 11-oji liko kaip nemažo nueito kelio apibendrinimas, bendras visos atgimusios Lietuvos sugrįžimas į savo istoriją.
Aukščiausioji Taryba jam niekada nebus Atkuriamasis Seimas. Atgaline data keisti pavadinimus nebuvo geriausias atradimas. Aukščiausioji Taryba atskleidė ir pasiekimus, ir milžiniškus trūkumus, valdžios godumą, veidmainystes, supriešinimą ir „raganų medžiokles“. Netylėta prieš tas blogybes, drąsiai sakyta, ką galvota. Demokratija ir atvirumas nugalėjo. Aukščiausioji Taryba baigė savo darbą Konstitucijos paruošimu ir „parlamentinės rezistencijos“ - to kvailo, nesuderinamų žodžių mišinio - „likvidavimu“. Po to sekė du Seimai, kuriuose teko aktyviai dalyvauti ginant socialdemokratų pozicijas ir siūlant geresnius kelius dabarties problemoms spręsti.
Darbo diena Europos Komisijoje ir laisvalaikio pomėgiai
Europos Komisijoje darbo diena prasideda anksti, apie 8 valandą, ir dažnai baigiasi vėlai vakare - aštuntą, devintą, dešimtą ar net vienuoliktą valandą. Per dieną įvyksta 6-8 sudėtingi posėdžiai. Darbotvarkės yra labai įtemptos ir apima ne tik darbus Europos Sąjungoje, bet ir komandiruotes į visas 28 ES valstybes nares, taip pat į Afriką, Artimuosius Rytus, Kiniją, Japoniją, Argentiną, Braziliją ir Jungtines Valstijas. Todėl atsakyti į klausimą, kada išgeriamas pirmasis kavos puodelis, sudėtinga - tai priklauso nuo darbotvarkės ir kartais kavos tenka išgerti net keturis kartus per dieną.
Laisvalaikiu, kai jo lieka, arba savaitgaliais, V. P. Andriukaitis mėgsta apkeliauti kuo daugiau istorinių vietų. Kartu su žmona jie apkeliavo Olandiją, Belgiją, Vokietiją, Liuksemburgą ir Prancūzijos istorines vietas. Kaip istorikas, jis laiko svarbiu pamatyti visą Europos kultūros istorinę gelmę ir didžiuojasi galėjęs stovėti tose katedrose ar vietose, kurios yra istoriškai fantastiškai įdomios. Jis skiria daug dėmesio istorinei patirčiai.
Skaitomos knygos dažniausiai priskiriamos dviem didelėms grupėms: filosofija ir religijų analizė bei istorijos studijos. Taip pat jis nuolat seka mokslinę literatūrą, susijusią su jo portfeliu Europos Komisijoje, nes jam reikalingos gilios profesinės žinios. Jis analizuoja ataskaitas apie naujas sėklų veisimo technologijas, klimato kaitą, atsparumą bakterijoms ir šiuolaikinę virusologiją. Jį lydi begalė literatūros kaip mediką ir istoriką.
Paskutinė jo sužavėjusi knyga - Yuvalio Harari „21 pamoka XXI-ajam amžiui“. Taip pat rekomenduoja Piketty „Kapitalas“ ir „Jeruzalė“. Labai mėgsta poeziją, ypač Pauliaus Širvio, Justino Marcinkevičiaus, Valentino Sventicko, Salomėjos Nėries, Jono Aisčio kūrybą.
Vaikystėje ir jaunystėje didelį įspūdį paliko knygos „Daktaras Aiskauda“, „Buratino nuotykiai“, „Haufo pasakos“, „Tūkstantis ir viena naktis“. Mėgo indėnų knygas, Karlą Majų, Vinetu, „Bembį“. Domėjosi mokslinę fantastiką, Jules'u Verne'u, knyga apie kelionę į Žemės centrą, rusų autoriaus knyga „Kelionė į Plutonio šalį“. Mėgo Lietuvos klasiką, pvz., Biliūno „Kliudžiau“.
Paauglystėje V. P. Andriukaitis buvo aktyvus: mėgo futbolą, ledo ritulį, boksą. Taip pat domėjosi matematika ir biologija, buvo olimpiadų dalyvis. Mokyklą baigė aukso medaliu.
Medicinos studijas pasirinko ne tik dėl knygos „Daktaras Aiskauda“, bet ir dėl susiavėjimo Lietuvos inteligentijos karta - Vincu Kudirka, daktaru Griniumi, Basanavičiumi, Avižoniu, Lašu. „Mane ta inteligentų karta labai traukė. Ir nutariau - būsiu gydytojas, kaip ir jie.“ Jis taip pat nutarė būti ir istoriku, nes mano, kad istorija suteikia teisę pretenduoti į receptus, kaip taisyti žmonijos ydas.
Pasirinkimą studijuoti ir istoriją jis grindžia tuo, kad medicina suteikia teisę gydyti žmogų, o istorija - teisę pretenduoti į receptus, kaip taisyti žmonijos ydas. Būdamas gydytoju, jis dalyvauja žmonijos gydymo pažangoje, o visuomenės sveikatos ir istorijos žinios padeda jam formuluoti sprendimus, kaip sustabdyti rūkymo ar per didelio cukraus vartojimo epidemijas, spręsti savižudybių problemas.
Apie veiklą nelegaliame A. Strazdelio humanitarinės minties universitete ir suėmimą, jis pasakoja, kad augo disidentinėje šeimoje ir niekada nebuvo komunistų partijos narys. Jis jaučia ryšį su Lietuvos socialdemokratija, Stepono Kairio mokykla, „varpininkais“ ir liaudininkais. Kaip aktyvus disidentas, ieškojo galimybių įsteigti mokyklą, kuri būtų alternatyva stalininiam-bolševikiniam socializmui ir siektų ryšio su Vakarų socialdemokratija. 1976 m. spalio 17 d. jis buvo suimtas ir priverstas pasirinkti Ignaliną, kur buvo internuotas KGB priežiūroje. Antras suėmimas įvyko 1982 m., bet buvo trumpas.
Buvimas vienu iš Kovo 11-osios dokumento ir Konstitucijos rengėjų jam buvo neišpasakytai įdomus laikotarpis. 1989 m., kai Sąjūdis laimėjo rinkimus, jis buvo paskirtas į aštuonių asmenų darbo grupę, kuri parengė visą penkių tekstų paketą Kovo 11-ajai. Jis pats parašė Kovo 11-osios akto paskutinę redakciją.
tags: #andriukaitis #auto #biografija