Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra istorijos dalis, todėl privalome kalbėti ir išklausyti visų, net ir tų, kurių patirtos skriaudos bėgant metams vis skaudžiau degina širdį. Daugelis klausia, ar reikia dabar kalbėti apie tai, kas buvo prieš daugelį metų, ir skaudinti save prisiminimais. Atsakymas turėtų būti vienas: negalime tylėti, reikia atvirai kalbėti apie sulaužytus gyvenimus, apie nužudytuosius, apie nuo bado mirusius mažus vaikus ir suaugusius, apie laisvo žmogaus pavertimą vergu.
Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto represijų Lietuvoje tyrimo centras, „Lietuvos gyventojų genocido" I tome, remiantis Arvydo Anušausko ir Virginijos Vosyliūtės dokumentų apžvalga, pateikė „Bolševikinės teisinės sistemos bruožus", „Sąlygų ruošimą represijoms", „Represijas po Lietuvos aneksijos", „Masinį 1941 m. birželio trėmimą ir žudynes karui pasibaigus" bei „NKVD Ypatingąjį skyrių". Ši apžvalga padeda suprasti, į kokią sudėtingą padėtį pateko Lietuvos gyventojai, kai nuo 1941 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuva buvo okupuota ir jos teritorijoje veikė svetimos valstybės primesti įstatymai, prieštaraujantys civilizuotame pasaulyje veikiančioms teisinėms sąvokoms.
Masiniai trėmimai ir genocidas Lietuvoje
Vienas iš didžiausių trėmimų Lietuvoje, okupacinės valdžios represinės struktūros MGB dokumentuose užkoduotas „Pavasario“ (Весна) pavadinimu, vyko 1948 m. gegužės 22 d. P.S. Adolfo Damušio duomenimis, šią dieną iš Lietuvos buvo ištremta 105 000 žmonių. Tų metų trėmimo pati šiauriausia Sibiro Užpoliarės tremties vieta buvo Igarka. Kiek į Igarkos miestą ir jo apylinkes pateko tremtinių, niekas nenustatė.
Tremtinių skaičiaus dokumentavimas
Siekiant patikslinti išvežtųjų skaičių, buvo sudarytas Igarkos tremtinių, gavusių Lietuvoje reabilitacijos pažymas (1989 m. pristatytas rajonų Vykdomųjų komitetų finansų skyriams dėl turto grąžinimo), vardinis sąrašas. Taip pat padaryti išrašai iš tremtinių, įdarbintų 1948 m. Igarkos Miško pramonės kombinate, nepilno abėcėlinio sąrašo, iš Igarkos Civilinės metrikacijos skyriaus archyvo mirties liudijimų registravimo knygų ir iš Igarkos CM santuokų registravimo knygų.
1992 m. išleista „Lietuvos gyventojų genocido" pirmoji knyga paskelbė 1939-1941 m. politinių kalinių ir tremtinių vardinį sąrašą.
Dokumentinis filmas „Gyvenimas šalia Panemunės ir Tilžės“, I dalis (2025)
Neužgydomos praeities žaizdos: tremties ir represijų prisiminimai
Kaupiant medžiagą apie tremtinių skaičių, buvo renkami ir tremtinių prisiminimai, kurie atspindi gal tik tūkstantąją dalį to, ką teko išgyventi mūsų tėvams tremties metu. Praėjo 50 metų, bet laikas nepajėgė užgydyti skriaudos žaizdų. Su amžiumi tos žaizdos vis skaudžiau degina širdį, vis dažniau ir dažniau atmintyje iškyla praeities vaizdai, kurių neįmanoma užmiršti. Neišbrauksi iš gyvenimo tų 11 metų, praleistų toli nuo tėvynės, amžino įšalo žemėje Igarkoje, Krasnojarsko krašte.
Patirtos skriaudos neatlygins joks reabilitavimas, niekas nesugrąžins ten paliktos sveikatos ir jaunystės, o tremtinės dalia liks iki gyvenimo pabaigos.
Žiaurumai ir kankinimai
-
1944 m. Kūčių dieną rusų kareiviai su liaudies gynėjais (SSRS valstybės saugumo ir vidaus reikalų ministerijos naikinamieji būriai, rus. истребительные отряды) surišo vyrui ir jo broliui rankas, mušė šautuvų buožėmis, žiauriai kankino ir grasino sušaudyti, spardė kojomis kaip gyvulius. Ketverių metų Viktorą ir dvejų metukų Petrą nuogus išmetė iš lovos ant sniego. Po šio įvykio viskas buvo sudeginta, išplėšta ir sunaikinta, o vyrai išvežti į Sibirą, į Vorkutos anglies kasyklas be teismo ar bylos.
-
1944 m. Adomo Adžijausko sužeistas sūnus Juozas mirė pakeliui į ligoninę. Pašarvojus namuose, iš Butrimonių atvažiavusi liaudies gynėjų gauja apsupo sodybą, išvarė susirinkusius į šermenis žmones, lavoną pagriebė iš karsto, išnešė iš namo ir užmetė ant rogių. Karstą įmetė svirnan ir uždegė, taip pat padegė tvartą. Stribai šaudė ir džiūgavo, kad iš sodybos ir šeimos liks tik pelenai. Lavoną jie išsivežė, pametė Butrimonyse ant akmeninio rinkos grindinio, nuplėšė drabužius ir vakare juos iškeitė į degtinę. Visus ten buvusius lavonus nuvežė prie balos šalia miestelio ir užkasė.
-
1945 m. liepos mėnesį Adomo Riklicko sodybą apsupo rusų kareivių „garnizonas“. Kareiviai reikalavo, kad tėvai pasakytų, kur slepiasi partizanai, ir, negavę atsakymo, sustatė septynis šeimos narius sušaudyti. Jie apipylė benzinu namą, tvartą, klojimą, išvarė gyvulius ir padegė visą sodybą. Stovėdami prieš ugnį, šeimos nariai stebėjo, kaip viskas dega.
-
1945 m. balandžio 11 d. liaudies gynėjai, vadovaujami Biržio, atvyko į Buivydžių kaimą ir šešiems vyrams įsakė ruoštis į frontą. Privažiavus Šeibokų mišką, beginkliai žmonės buvo žiauriai kankinami. Pusgyvius apmetę šakomis ir palikę miške, stribai toliau siautėjo kaime. Apie įvykį artimieji sužinojo tik po savaitės.
-
1945 m. liepos ar rugpjūčio mėnesį iš Zuzanos ir Pranciškaus Vabalų šeimos liaudies gynėjai išsivedė sūnų Antaną Vabalą. Nužudė netoliese namų, arkliu parvilko lavoną į namus ir paskelbė „banditą“ sugavę. Tą pačią dieną areštavo tėvą Pranciškų ir paauglį sūnų Zenoną. Zenoną apdaužę paleido namo, o tėvas Pranciškus Vabalas daugiau į namus negrįžo, buvo išgrūstas į Pečioros kraštus, kur ir mirė. Šeima neteko trijų maitintojų.
-
1945 m. sausio 15 d. rusiškai kalbantys uniformuoti vyrai Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus Tarosų kaime suėmė ir nušovė Aleksandrą Venslovą, buvusį seniūną.
-
Kostas Rimavičius, „Šarūno“ partizanų būrio vadas, 1946 m. birželio 24 d. buvo nutvertas stribų, ilgai kankinamas, sulaužytomis rankomis ir kojomis, suknežintu kūnu. Leisgyvis buvo numestas vidury kiemo, kur jį apkramtė eigulio kiaulės.
-
1946 m. į sodybą atėję kareiviai ir stribai pašovė Alfonsą Kazlauską prie Musės upelio. Sužeistas jis įkrito į upelį, o ištrauktas buvo pribaigtas.
-
Trys broliai Pažereckai buvo nušauti stribų: Antanas pamestas milicijos kieme, Jonas išvestas iš namų ir prie miško nušautas, o 1948 m. gegužės mėn. grįžęs į tuščius tėvų namus nušautas ir Stasys Pažereckas.
Išgyvenimo ir tremties istorijos
-
Vienos išgyvenusios moters prisiminimai: aštuonerių metų mergaitė (gimusi 1937 m. valstiečio šeimoje) su motina, kurios tėvas jau buvo miręs, o du mamos broliai, partizanai, žuvo 1946 m., buvo priverstos slapstytis. Stribai ją, bandančią pabėgti, apšaudė ir liepė lipti į obelį, o šaudydami sužalojo stuburą. Mergaitė liko paralyžiuota ir iki 16 metų šliaužiojo žeme.
-
Kazys Grybas, gimęs 1906 m., buvo įkalintas už tai, kad atsisakė vaišinti stribus degtine. Įpykę stribai surašė skundą, esą radę vyrą šautuvą bevalantį ir grasinantį šaudyti stribus, nors vyras niekada neturėjo jokio šautuvo.
-
Jonas Žemaitis, gimęs 1897 m., buvo suimtas 1944 m., tačiau 1946 m. išteisintas neradus kaltės. Jonas Bernatavičius, gimęs 1887 m., 1946 m. suimtas, 1948 m. paleistas, bet tais pačiais metais su šešiais iš aštuonių šeimos narių buvo išvežtas Sibiran ir mirė Igarkoje 1948 m.
-
Vienas asmuo, suimtas ir įkalintas 1945 m., po teismo bylos neiškėlimo buvo grąžintas į laisvę 1946 m. iš Norilsko per Ukmergės kalėjimą. Prieš paleidžiant, vietinė valdžia konfiskavo visą jo turtą: gyvulius, javus, ūkio padargus, kuliamąją mašiną, inventorių, namų apyvokos daiktus ir baldus. Grįžęs jis vėl pradėjo gyventi iš naujo, tačiau 1948 m. vėl buvo ištremtas į Tolimąją Šiaurę, šįkart į Igarką.
-
Šeimos tragedija: tėvas mirė nuo žarnyno uždegimo, broliai Vaclovas (g. 1917 m.) ir Albinas (g. 1920 m.) žuvo, o Juozas (g. 1915 m.), išbuvęs 22 metus kalėjime, grįžęs mirė. Žemės nebuvo kam dirbti. Motina dirbdavo pas kaimynus, padedama vaiko. Stribai nušaudavo ir išsiveždavo užaugintus paršukus, net riešutus atimdavo.
-
Boleslovas Motiejūnas, gimęs 1919 m., žuvo miške 1946 m. Jo sesers vyrą Medardą Narkevičių, gimusį 1916 m., įkalino 1947 m. ir vykdant mirties nuosprendį tais pačiais metais sušaudė.
-
1948 m. gegužės 22 d. sodyboje buvo suimtos seserys Antanina ir Zuzana bei broliai Augustinas ir Kazimieras ir tuoj pat išvežti į Betygalą, toliau sunkvežimiu į Raseinius, iš ten - į Viduklę ir...
-
Senelis, motina ir brolis 1948 m. buvo išvežti. Senelis mirė Igarkoje 1948 m., motina - 1952 m. Vaikas 1951 m. buvo išvežtas į Irkutsko sritį.
Vaikų ir jaunimo likimai
Mes, vaikai, būdami tėvų globojami, kur kas lengviau už juos prisitaikėme prie tremties gyvenimo sąlygų ir aplinkos, o jauniausieji ar ten gimę ne visi ir besuprato tėvų pasaulėžiūrą. Kai kuriems iš jų didesnę įtaką turėjo tarybinė mokykla. Neaišku, kokius nusikaltimus buvo padarę vos 14 metų tesulaukusi Elena Pociūnaitė ir kiti trisdešimt penki 15-17 metų berniukai, nuteisti karo tribunolo penkeriems - dešimčiai metų, ir tiek pat 16-19 metų mergaičių iš Ukmergės apskrities bei dvylikos metų Bronė Sadauskaitė iš Jurbarko valsčiaus Raudonėnų kaimo.
1945 m. vasario 5 ar 6 d. prie pat Vindeikių pradžios mokyklos buvo pamesti nužudyti, nuogai išrengti penki partizanai, tarp jų - Juozas Naraškevičius. Jo sūnus su pusbroliu, pasibaisėję okupacine valdžia, slapta nuo tėvų išėjo į mišką. Šešioliktus metus einantis sūnus Henrikas pasišovė sunaikinti ypač žiaurų stribą Petrą Stankevičių. Pirmą kartą paėmęs naganą į rankas, šovė, tačiau nepataikė ir už tai buvo NKVD kariuomenės tribunolo nuteistas dešimčiai metų su turto konfiskavimu.
Teisinė ir istorinė perspektyva
Rusų rašytojas Maksimas Gorkis teigė, kad žmonės neprivalo atleisti skriaudos. Mūsų reabilitavimas - tai formalus aktas. Iki šiol nepripažinta šią nusikalstamą akciją vykdžiusių pareigūnų kaltė, nėra jokio jų atgailos žodžio. Iš pažymų niekas neišbraukė įrašų „be turto grąžinimo“, „be teisės grįžti į tėviškę“ ir „be teisės gyventi Lietuvos TSR“. Tai tik didina skriaudą.
Remiantis mokesčių inspekcijos 1989-1993 m. duomenimis, už darbą įkalinimo vietose gavo kompensacijas 1940-1953 m.
Administraciniai-teritoriniai padalinimai
Represijų laikotarpiu keitėsi ir Lietuvos administracinis-teritorinis padalinimas:
- 1940 m. rugpjūčio 24 d. naujai sudaryta Ukmergės apskritis.
- 1947 m. gruodžio 21 d. sudaryta Anykščių apskritis sujungus dalį Utenos ir Ukmergės apskrities.
- 1948 m. gruodžio 17 d. sudaryta Širvintų apskritis sujungus dalį Ukmergės ir Vilniaus apskrities.
- 1950 m. birželio 20 d. įsaku „Dėl LTSR administracinio-teritorinio padalinimo“ vietoj Ukmergės apskrities įkurti Kavarsko, Smėlių, Ukmergės ir Širvintų rajonai.
Šie prisiminimai ir dokumentai yra tarsi „akumuliatorius po kaldra“ - paslėpta, bet galinga praeities energija, kurią reikia atskleisti ir suprasti, kad niekada nepamirštume tų, kurie atgulė be laiko ir kovojo už laisvę.
tags: #akumuliatorius #po #kaldra #nuotraukos