Šioje disertacijoje nagrinėjami moderniosios filosofijos ribiniai stiliai ir formos, kurie suponuoja literatūros ir filosofijos interdisciplinarumą. Tai veda tyrimą į literatūros filosofijos, literatūros teorijos erdvę. Nagrinėjama eseistika ir jos teorinė refleksija, remiantis tokių autorių kaip George'as Lukács, Theodoras W. Adorno ir Robertas Musilis darbais. Taip pat integruojami kiti teoriniai požiūriai ir studijos, tarp jų ir Birgit Nübel studija "Robertas Musilis - eseizmas kaip moderno savirefleksija".
Filosofijos ir literatūros santykis
Disertacijos tema apima įvairius modernybės filosofinio diskurso formos ir stiliaus realizavimo projektus. Nuo Michelio de Montaigne'o ir Franciso Bacono bandymų mąstyti eseistine forma iki Søreno Kierkegaardo ir Friedricho Nietzsche radikalaus atsiribojimo nuo akademinio rašymo stiliaus, jų tekstai priartėjo prie grožinės literatūros stilistikos. Martinas Heideggeris ir Ludwigas Wittgensteinas, gilindamiesi į kalbos ribas, ieškojo alternatyvių filosofinio kalbėjimo raiškos būdų.
Filosofijos ir literatūros disciplinų dialogas skatina filosofiją atsisakyti hermetiškumo ir atveria naujas perspektyvas. Jeanas Paulis Sartre'as savo veikale "Kas yra literatūra?" tyrinėja, kaip filosofinis turinys gali būti išreikštas literatūrinėmis priemonėmis. Jacques'as Derrida veikale "Literatūros aktai" kelia pamatinį klausimą: "Kas apskritai yra rašymas?".
Istoriškai, Platonas poeziją traktavo kaip atvaizdų gamybą ir tikrovės pamėgdžiojimą. Tačiau paradoksalu, kad paties Platono dialogų stilistika yra išskirtinai poetiška, todėl daugelis tyrinėtojų jį laiko poetu, literatu ar eseistu.
Eseistikos ir jos teorijos aspektai
Eseistika, kaip viena svarbiausių moderniosios filosofijos diskurso formų, glaudžiai susijusi su kritine eseizmo fenomeno refleksija. Autonaratyvinio pasakojimo formos, tokios kaip autobiografija ir dienoraštis, atsigręžia į filosofuojantįjį subjektą, tapatybės kūrimo problemą, o gyvenimo istorija tampa lygiaverte filosofinės refleksijos problema. Tai leidžia formuoti ribinius, t. y. individualumą ir formos prioritetą turinio atžvilgiu, tekstus.
Traktatas, priešingai, pasižymi pagrindinėmis mokslinės stilistikos ypatybėmis: apibendrinimu, loginumu, nuoseklumu, aiškumu, dalykiniu tikslumu, objektyvumu, glaustumu ir išsamumu. Traktatui būdingi terminai ir sąvokos, tiesioginė žodžių reikšmė.
Kaip parašyti esė: 4 minučių trukmės žingsnis po žingsnio vadovas | „Scribbr“ 🎓
Ribiniai filosofinio diskurso aspektai
Moderniaisiais laikais tiesos samprata Nietzsche aiškiai perdavė meno ir menininko dispozicijai. Tai kelia klausimą, ar iš grožinės literatūros kūrinio galima reikalauti tiesos. Tokie autoriai kaip Nietzsche ir Kierkegaardas atsisako sistemos ir traktato formos, skatindami eksperimentuoti formomis ir peržengti nusistovėjusias žanrų ribas.
Akademinio stiliaus paribiai ir antisisteminio filosofijos diskursas atkreipia dėmesį į poreikį modifikuoti filosofinę kalbą, o per tai - į tekstų rašantįjį autorių, konkretaus asmens kasdienybės istoriją, likimo dramatizmą. Nuostata, kad autorius turi būti redukuotas iki savo teksto ir jame mirti (R. Barthesas, M. Foucault), nėra savaime suprantama.
Autobiografija ir asmeninė patirtis filosofijoje
Nagrinėjant filosofinio teksto stilistiką, verta pastebėti teksto autoriaus biografinį matmenį. Savęs tematizavimas ir tekstualizavimas itin akivaizdus René Descarteso "Samprotavimuose apie metodą" ir "Metafiziniuose apmąstymuose", kur meditatyvi teksto kompozicija suponuoja pirmuoju asmeniu kalbantįjį autorių. Tai būdinga XX a. egzistencializmo atstovams, kurie renkasi tokią filosofinę-literatūrinę formą, galinčią geriausiai reprezentuoti asmeninę buvimo pasaulyje kontingenciją.
Šiuolaikiniai filosofai, tokie kaip Richardas Rorty, analizavo ir pagrindė filosofijos virsmo į literatūrą tendencijas. Ypač daug dėmesio disertacijoje skiriama Heideggerio, Wittgensteino, Bacono, Montaigne'o, Nietzsche's, Kierkegaardo poetikoms. Vertingais tyrimo šaltiniais tampa autobiografiniai Nietzsche's ir Kierkegaardo veikalai.
Metodologija ir tyrimo naujumas
Disertacijoje nagrinėjamos formos ir stiliaus problemos yra pakankamai populiarios tiek Lietuvos, tiek užsienio autorių darbuose. Siekiama atskleisti pamatinio ese formos skirtumus F. Bacono ir M. de Montaigne'o filosofijoje, nagrinėti teorinius aspektus ir atskleisti filosofinio diskurso ribas.
Kadangi tyrimas yra tarpdisciplininio pobūdžio, jame taikomi skirtingi metodai. Nagrinėjant filosofines poetikas, naudojama rašymo formos ir stiliaus deskripcija bei lyginamoji analizė. Taip pat svarbi literatūros ir kalbos kritinė refleksija, hermeneutinė filosofinių šaltinių interpretacija, pasirinktų mąstytojų gyvenimo ir kūrybos santykio rekonstrukcija. Siekiant giliau suvokti atskiro mąstytojo asmeninę patirtį, taikomas fenomenologinis metodas.
tags: #aistros #virsune #passion #lane