Pasifloros - tai vieni gražiausių kambarinių vijoklinių augalų, priklausantys pasiflorinių (Passifloraceae) šeimai, kurioje yra apie 500 rūšių. Be dekoratyvinių savybių, kai kurios pasiflorų rūšys veda valgomi vaisiai. Populiariausia tarp jų yra Pietų Amerikoje kilusi melsvoji pasiflora (Passiflora caerulea), pasižyminti pavieniais, 7-9 cm skersmens žiedais. Iš jos kilo daugybė hibridinių veislių. Rausvoji pasiflora (P. incarnata) vertinama dėl vaistinių ir maistinių savybių, o valgomoji pasiflora (P. edulis) gali džiuginti vaisiais net ir auginant namuose. Oranžerijose auginamos rūšys, tokios kaip P. quadrangularis, pasižymi didžiausiais žiedais ir vaisiais.
Nors pasifloros kilusios iš atogrąžų ir subtropikų regionų, daugelis rūšių, ypač melsvoji pasiflora ir jos veislės, yra gana ištvermingos. Tik grynai atogrąžų rūšims, tokioms kaip P. quadrangularis ir P. trifasciata, visus metus reikalingas šiltas ir drėgnas oras. Pasifloros puikiai auga tiek kambariuose, tiek vasarą lauke. Pavasarį ir vasarą augalus reikia gausiai laistyti ir kas dvi savaites tręšti universaliomis kompleksinėmis trąšomis. Žiemą pasifloras galima laikyti kambario temperatūroje arba vėsioje patalpoje - kuo vėsiau, tuo mažiau reikia laistyti ir visai nereikia tręšti. Dideliems augalams, siekiant išvengti skurdimo, kiekvieną pavasarį rekomenduojama genėti per ilgas šakas. Jauni augalai persodinami kasmet, o senesni - kas dvejus ar trejus metus. Auginimui tinkamiausia puri kompostinė žemė, sumaišyta su durpine arba sodo žeme.
Pasiflorų rūšių įvairovė ir ypatumai
Pasiflorų gentis (Passiflora) apima apie 520 rūšių, kurios natūraliai paplitusios visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, daugiausia atogrąžų ir paatogrąžių zonose. Lotyniškas pavadinimas „Passiflora“ reiškia „kančios žiedas“, o angliškas - „aistros gėlė“. Dauguma pasiflorų yra daugiametės vijoklinės žolės ar lianos, rečiau medžiai ar krūmai, visžaliai su tamsiai žaliais lapais. Dėl sparčiai augančių stiebų jos puikiai tinka apželdinti tvoreles, sienas ar pavėsines. Dėl vėsesnio klimato Lietuvoje pasifloros dažniausiai auginamos kaip kambariniai augalai.
Populiariausios pasiflorų rūšys:
- Melsvoji pasiflora (Passiflora caerulea): Kilusi iš Pietų Amerikos, ši rūšis yra viena populiariausių ir nereikliausių. Ji auginama dėl didelių (iki 10 cm skersmens), mėlynos, baltos ar žalios spalvos žiedų ir kiaušinio formos oranžinių vaisių. Natūraliai gali užaugti iki 10 metrų aukščio.
- Valgomoji pasiflora (Passiflora edulis): Dažniausiai auginama plantacijose dėl itin skanių vaisių. Namuose šios rūšies pasifloros vaisių galima sulaukti esant tinkamoms sąlygoms. Žydi mėlynais ir baltais žiedais, o valgomi vaisiai yra juodos spalvos. Gali užaugti iki 5 metrų aukščio.
- Rausvoji pasiflora (Passiflora incarnata): Vertinama dėl vaistinių ir maistinių savybių. Žydi ryškiai raudonais žiedais su baltomis, violetinėmis ir geltonomis karūnomis. Vaisiai valgomi, geltonos spalvos.
- Bananinė pasiflora (Passiflora antioquiensis): Žydi rausvais žiedais su violetine karūna, o vaisiai yra geltonos spalvos. Gali užaugti iki 5 metrų aukščio.
- Triskiautė pasiflora (Passiflora mollissima): Išsiskiria vamzdelio formos, švelniai rožiniais žiedais. Vaisiai pailgi, geltoni. Užauga iki 4 metrų aukščio.
- Sparnuotoji pasiflora (Passiflora alata): Vertinama liaudies medicinoje ir farmacijoje dėl gydomųjų savybių. Žydi raudonais žiedais, o vaisiai yra kiaušinio formos, nuo geltonos iki oranžinės spalvos.
- P. quadrangularis: Viena iš rūšių, auginamų oranžerijose, pasižyminti didžiausiais žiedais ir vaisiais.
Pasiflorų auginimo ir priežiūros principai
Pasifloros yra tropikų arba subtropikų augalai, kuriems reikalingas drėgnas klimatas ir derlingas, drėgmę išlaikantis substratas. Jos mėgsta saulėtas vietas ir tiesioginius saulės spindulius, sunkiai pakelia pavėsį. Optimali temperatūra vešliam žydėjimui ir vaisių nokimui yra apie +25 °C. Žiemą, ramybės periodu, temperatūra gali būti apie +18 °C. Vėsesnėse patalpose žiemojantiems augalams reikia mažiau laistyti ir visai nereikia tręšti.
Laistymas ir tręšimas:
Pavasarį ir vasarą pasifloras reikia laistyti gausiai, palaikant nuolat drėgną dirvožemį, tačiau vengiant perlaistymo ir vandens kaupimosi vazono apačioje. Karštymečiu laistyti galima kone kasdien. Žiemą laistymą reikėtų sumažinti, bet dirvožemio visiškai išdžiūti neleisti. Nuo pavasario pradžios iki rudens augalus reikėtų reguliariai tręšti universaliomis kompleksinėmis arba specialiomis pasifloroms skirtomis trąšomis, maždaug kartą per dvi savaites arba kas 4-6 savaites. Vegetacijos metu, norint paskatinti žydėjimą, pumpurų formavimosi metu galima papildomai tręšti fosforo turinčiomis trąšomis. Nerekomenduojama tręšti žydintiems augalams skirtomis trąšomis, nes tai gali nepadėti greičiau sulaukti žiedų.
Dirvožemis ir persodinimas:
Pasifloroms tinka puri, vandeniui laidus dirvožemis, praturtintas organinėmis medžiagomis. Geriausiai tinka kompostinė žemė, sumaišyta su durpine arba sodo žeme. Svarbu užtikrinti gerą drenažą, todėl vazono dugne rekomenduojama įdėti keramzito ar kitų drenažo medžiagų. Pasifloros nemėgsta durpių. Jauni augalai persodinami kasmet, o senesni - kas dvejus tris metus. Vegetacijos metu augalą reikėtų persodinti tik tuomet, jei jis stipriai apsipilęs vazoną, nes toks augalas žydi gausiau. Nerekomenduojama persodinti žydinčio augalo, kad išvengtumėte streso.
Genėjimas:
Norint išlaikyti tvarkingą augalo formą, skatinti vešlesnį augimą ir gausiau žydėti, pasifloras reikia reguliariai genėti. Rekomenduojama pašalinti nužydėjusius žiedus, senas, per ilgas ar pažeistas šakas. Genėjimą geriausia atlikti anksti pavasarį, prieš prasidedant vegetacijos sezonui. Taip pat patartina nukirpti augančias viršūnėles, kad augalas augtų kompaktiškiau ir nesivystytų.
Pasiflorų dauginimas
Pasifloros dažniausiai dauginamos auginiais, nes sėklos dygsta ilgai ir ne vienu metu, o sėjinukai pražysta tik po kelerių metų. Dauginimui naudojami jauni, bet jau subrendę ūgliai, pjaunami maždaug 6 cm ilgio, turintys du tris lapus. Juos įterpus į drėgną, gerai drenuotą dirvožemį ir laikant šiltoje, apšviestoje vietoje, jie greitai įsišaknija. Sėklos sėjamos retai, maždaug 1-2 cm gylyje, ir, norint sukurti šiltnamio efektą, sodinukai uždengiami plėvele. Svarbu palaikyti drėgną dirvožemį, kol augalai įsitvirtins.
Ligos ir kenkėjai
Pasifloros, mėgstančios šilumą ir drėgmę, gali būti jautrios įvairiems kenkėjams ir ligoms. Dažniausiai pasitaiko voratinklinės erkutės, amarus, baltasparniai ir žvyneliai. Šiuos kenkėjus galima kontroliuoti naudojant specialius insekticidus. Grybelinės ligos, tokios kaip miltligė, gali išsivystyti per didelės drėgmės sąlygomis. Svarbu kontroliuoti drėgmės lygį, užtikrinti gerą oro cirkuliaciją ir laiku šalinti pažeistus lapus. Per didelis laistymas, netinkamas dirvožemis ar prastas drenažas gali sukelti šaknų puvinį. Lapų pageltimas ir kritimas gali signalizuoti maistinių medžiagų trūkumą, per mažą apšvietimą, temperatūros svyravimus ar vandens trūkumą. Staigūs temperatūros pokyčiai, skersvėjai gali sukelti lapų kritimą. Melsvoji pasiflora (Passiflora caerulea) yra toksiškas augalas, todėl reikėtų saugoti vaikus ir naminius gyvūnus.
Pasiflorų nauda
Kai kurios pasiflorų rūšys, pavyzdžiui, raudonžiedė pasiflora (Passiflora incarnata), pasižymi gydomosiomis savybėmis. Ji nuo seno vartojama raminamuoju poveikiu, padedant spręsti miego problemas, mažinti nerimą, stresą. Nors atlikta mažai mokslinių tyrimų, patvirtinančių jos veiksmingumą kitoms ligoms gydyti, pasifloros gali būti vertinamos ne tik dėl grožio, bet ir dėl galimos naudos sveikatai. Vis dėlto, bet kokių pasiflorų rūšių vartojimui medicininiais tikslais būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku.