1986 m. balandžio 26 d. beveik 1:30 val. nakties įvykusi ketvirtojo reaktoriaus avarija Černobylyje tapo didžiausia branduoline katastrofa istorijoje. Sprogus reaktoriui į aplinką pateko 190 tonų radioaktyvių medžiagų, o radioaktyvusis debesis išnešiojo įvairias medžiagas didžiojoje Europos dalyje, vėliau - šiauriniame planetos pusrutulyje. Šiandien žmonės, išgyvenę šią tragediją, dalijasi savo patirtimis, atskleisdami avarijos mastą ir ilgalaikes pasekmes. Daugelis, išvykdami iš Pripetės ir aplinkinių kaimų, manė grįšiantys po kelių dienų, tačiau į Černobylį nebesugrįžo niekas.
Katastrofos mastas ir informacijos slėpimas
Sovietų Sąjungos gyventojus žinia apie Černobylio katastrofą pasiekė tik po dviejų dienų, ir tai buvo viso labo 14 sekundžių informacija. Kaip pasakojo klimatologė Audronė Galvonaitė, tuo metu dirbusi Fizikos instituto atmosferos užterštumo tyrimų skyriuje, viskas buvo kruopščiai slepiama: „Taip, taip. Kategoriškai buvo liepta tylėti. Per radiją ir televiziją transliavo gražius paradus, svogūnų rinkimą, važiavo garsieji dainininkai dainuoti į Ukrainą ir visur kitur.“ O. Breusas, dirbęs Černobylio atominės elektrinės ketvirtojo energetinio bloko valdymo vyresniuoju inžinieriumi, taip pat pažymi, kad filmas gerai atspindi emocinę būseną, vyravusią personalo ir valdžios gretose, nes „niekas nežinojo, kaip elgtis“.
Viena iš avarijos priežasčių buvo būtent slaptumas ir informacijos trūkumas. A. Šimėnas, buvęs sraigtasparnio MI-6 šturmanas, prisipažino, kad apie nelaimę sužinojo tik būdamas ore, kai jau buvo pakeliui į Černobylį. Jis svarstė, kad avarijos mastai galėjo būti slepiami, siekiant išvengti panikos. Tačiau tai turėjo ir neigiamų pasekmių, nes žmonės nežinojo, kaip tinkamai apsisaugoti. Anot Radiacinės saugos centro direktoriaus Albino Mastausko, jei laiku būtų buvusi pateikta aiški informacija, daugeliui būtų pavykę išvengti didesnės apšvitos.
Černobylio katastrofa: kaip tai įvyko
Likvidatorių iššūkiai ir pavojai
Mobilizacija ir pasipriešinimas
Černobylio katastrofos padarinius likvidavo apie 600 tūkst. žmonių iš visos Sovietų Sąjungos. Didžioji dauguma jų gavo šaukimus ir negalėjo atsisakyti. K. Kazlauskas prisimena, kaip 1986 m. liepą su pirmuoju lietuvių daliniu išvyko į Černobylį, praėjus keliems mėnesiams po avarijos. Jis pasakoja, kad nuo prievolės bandyta išsisukti įvairiais būdais, pavyzdžiui, duodant kyšius ar apsimetant girtu. Tačiau sistema buvo negailestinga: „Jei tu neisi, kitas eis - tokia sistema.“ Net ir sumokėjus pinigus, ramybė būdavo garantuota tik 3-6 mėnesiams, po kurių vėl būdavo gaunamas šaukimas.
Kaunietis Algis, tarnavęs sovietų armijoje, prisimena, kad jam, kaip ir kitiems 18-19 metų jaunuoliams, kelionė į Černobylį atrodė „faina, įdomu“, nes jie nežinojo tikrojo pavojaus. Tačiau dalinio karininkai ir praporščikai, suvokę avarijos mastą, bijojo būti pasiųsti likviduoti padarinių. O. Breusas dirbo Černobylio AE ir po sprogimo atliko avarijos likvidavimo darbus. Jis prisimena, kaip 1987 m. pradžioje buvo išsiųstas į Černobylį tiesiai iš darbo, be galimybės pasiruošti kelionei. Tai patvirtina, kad žmonių gyvybės tuometinėje sistemoje buvo visiškai bevertės.
Darbas pavojingomis sąlygomis
Pirmieji likvidatoriai apsigyveno palapinėse už 30 km nuo katastrofos vietos. Apsaugos priemonės buvo minimalios: „Vos išlipę iš traukinio pastebėjome - visi vaikšto su „namordnikais“ [respiratoriais], kažkokie pabalę, pageltonavę. Į juos pasižiūrėjus buvo baisu.“ Likvidatoriai nukasdavo maždaug metrą žemės sluoksnio, kad nemiegotų ant radioaktyvių dalelių. Tačiau net ir atvežta skalda iš Pripetės siekė 20 milirentgenų radiacijos. Vėliau iš ten pat buvo atvežtos radioaktyvios anglys šildymui. „Kūrenome radiaciją, vaikščiojome po radiaciją“, - prisimena K. Kazlauskas.
Sraigtasparnio šturmanas A. Šimėnas, matęs sprogusį reaktorių iš arti, pasakoja apie milžinišką karštį ir radiaciją: „Dirbant 200 m aukštyje jautėsi beveik 200 laipsnių temperatūra.“ Radiacijos matuokliai net neturėjo galimybės rodyti tokios radiacijos, kokia ten buvo. Jis per dieną virš reaktoriaus praskrisdavo apie dešimt kartų, išmesdamas maždaug 4,5 tūkst. tonų įvairių medžiagų, tokių kaip granito granulės, smėlis, švino šratai, siekiant užgesinti teberusenantį reaktorių.
„Mirties zona“ apėmė maždaug kilometro spindulį nuo reaktoriaus. „Jei žmogus ten valandą pabus - jis miręs“, - teigia A. Šimėnas. Nors buvo duodami respiratoriai, jauni lakūnai juos naudojo minimaliai, o „savisaugos instinktas buvo kažkur toli“. Įtampa didėdavo skrendant link reaktoriaus, tačiau tai buvo priimama kaip darbas, kurį reikia atlikti.
Avarijos likvidavimas iš arti
O. Breusas, buvęs elektrinės 4-ojo bloko valdymo vyresnysis inžinierius, detaliai aprašo avarijos naktį. Jis matė kolegas, tokius kaip Akimovą ir Toptunovą, kurie buvo „ne geriausios būklės“, „labai išblyškę“ ir vėliau mirė. Jis pats patyrė „radiacinę euforiją“ po didelės apšvitos, kuri greitai praėjo, palikdama pykinimą ir odos paraudimą. O. Breusas paneigia mitą apie gaisrą ant stogo, teigdamas, kad buvo tik vietiniai gaisro židiniai, greitai nuslopinti. Ant stogo stovėję ugniagesiai liejo vandenį į įkaitusį reaktorių, tačiau tas vanduo greičiausiai išgaruodavo, nė nepasiekęs reaktoriaus. Dėl to vėliau jie mirė. Anot O. Breuso, tai kelia klausimą, ar reikėjo gesinti reaktorių tokiu būdu.
Seriale pavaizduota scena, kur ieškoma savanorių, kurie nusileistų po reaktoriumi ir išleistų ten susikaupusį vandenį, neatitinka tikrovės. Oleksijus Ananenka, Valerijus Bespalovas ir Borisas Baranovas, įvykdę šią užduotį ir tapę žinomi kaip „Černobylio narai“, nebuvo savanoriai, o tiesiog vykdė aukštesnių instancijų įsakymus. Nors jie ir neturėjo akvalangų ar batiskafų, o jų galvos buvo nepridengtos, jie liko gyvi (B. Baranovas mirė 2005 m.). Radiacijos lygis ten buvo aukštas, bet ne katastrofiškas, ir spinduline liga jie nesusirgo. Už šią „ypač svarbią užduotį“ jiems buvo skirti 80 rublių premija.
O. Breusas taip pat kritikuoja serialo siužeto liniją apie šachtininkus, kurie kasė tunelį po reaktoriumi. Anot jo, tai buvo „absoliučiai beprasmiškos ir nereikalingos“ istorijos, nes galų gale skystas azotas, skirtas lavai sustabdyti, nebuvo tiekiamas. Šachtininkai apšvitinimą gavo ne tunelyje, kuris faktiškai atstojo slėptuvę, o atėję atsigerti vandens ar parūkyti, kai nusiimdavo respiratorius.
Radiacijos poveikis ir ilgalaikės pasekmės
Fizinė ir psichologinė sveikata
Nors sakoma, kad radiacijos neįmanoma pajusti ar pamatyti, pabuvę aukštoje radiacinėje zonoje su tuo nesutinka. Pasak K. Kazlausko, radiacija turi skonį: „Ten buvo jaučiamas kažkoks metalo skonis. [...] Ir su respiratoriumi tai jautėsi.“ Grįžus po pirmojo apsilankymo Černobylyje, A. Šimėnas su kolegomis buvo paguldyti į lakūnų ligoninę Rygoje tyrimams. Po antrojo apsilankymo poveikis sveikatai ėmė jaustis stipriau: „iki pietų darbingas, o nuo pietų „traukdavo prie žemės“, ir viskas.“ Dvi operacijos Černobylyje padarė negrįžtamą poveikį A. Šimėno sveikatai, privertusios atsisveikinti su aviacija ir kariuomene.
Branduolinės avarijos likviduotojai, arba tiesiog černobyliečiai, kone visi be išimties susiduria su įvairiomis sveikatos problemomis. K. Kazlauskas apgailestauja, kad neįmanoma tiksliai nustatyti gautų radiacijos dozių, nes dozimetrai nebūtinai rodydavo tikrąją informaciją. Pirmiausia nukentėjo jų fizinė sveikata, tačiau ne mažiau sudėtinga buvo ir psichologiškai. K. Kazlauskas prisimena potrauminį sindromą: „40 proc. žmonių iš viso nenori kreiptis į gydytojus, nenori prisiminti, kad buvo Černobylyje.“ Radiacinės saugos centro direktorius A. Mastauskas teigia, kad stresinė situacija, nežinia sugrįžus paveikė daugelio likvidatorių sveikatą, išprovokuodama įvairias somatines ligas - kraujagyslių, neurologines, virškinamojo trakto ir kt. „Didesnis poveikis ne jonizuojamosios spinduliuotės, o kitų faktorių, šie sukėlė gerokai didesnę patologiją“, - teigia A. Mastauskas.
Apsaugos priemonių trūkumas ir netinkamas naudojimas
Likvidavimo metu apsaugos priemonės buvo neadekvčios. O. Breusas pasakoja, kad jis pats pasižadėjo KGB neviešinti žinių apie avariją, pasirašydamas trijuose puslapiuose, ir pirmas punktas draudė pasakoti „tikrąsias avarijos ČAE priežastis“. Eiliniams ir seržantams buvo suteikiami respiratoriai, tačiau tik vieną kartą per visą buvimo Černobylyje laiką, todėl jie patys tapdavo radiacijos šaltiniu. Karininkams visai dienai buvo suteikta paprasta marlės kaukė. Likvidatoriai per karinius komisariatus niekada negavo specialių vaistų, apsaugančių nuo radiacijos poveikio, kurie buvo sukurti Maskvoje ir duodami sraigtasparnių pilotams.
Be to, žmonės turėjo neteisingos informacijos apie apsisaugojimo būdus. P. Paškevičius prisimena, kad jo grupė vartojo daugiau konservų ir gėrė vandenį iš buteliukų, manydami, kad taip gaus mažiau taršos. Taip pat sklandė mitai apie alkoholio vartojimo naudą, siekiant silpninti radiacijos poveikį, nors Černobylyje jokio alkoholio nebuvo duodama. „Žmonės gali daryti daug keistų dalykų... Jie gali bijoti skiepų, tačiau sugeba stipriai pakenkti sau“, - apibendrina P. Paškevičius.
Černobylio pamokos ir dabartinė padėtis
Černobylio avarijos padariniai jaučiami ir po 30 metų. A. Mastauskas teigia, kad radioaktyvusis debesis, praslinkęs per Lietuvą, paliko pėdsakų, ypač per pieną, tačiau tinkamos priemonės (pvz., pieno produktų nenaudojimas 17 rajonų) padėjo sumažinti poveikį. Išvadų, kad Lietuvai reikėtų jodo profilaktikos, nebuvo priimta, ir tai pasiteisino.
O. Breusas pabrėžia, kad HBO serialas „Černobylis“ yra „labai reikalingas“, nes jis „sugrąžina žmonijos dėmesį į įvykį Černobylyje - į jo mastą ir į tai, kad jis nesibaigė, o iki šiol tebevyksta.“ Tai padidina susidomėjimą Černobylio zona, kuri vis dar traukia turistus. Tačiau avarijos pasekmės lieka. A. Mastauskas atkreipia dėmesį į naują problemą - biokuro importą iš nukentėjusių Baltarusijos regionų, dėl kurio gali būti užterštas dirvožemis ir gruntiniai vandenys Lietuvoje.
Černobylio avarija parodė, kad branduolinė avarija yra didžiulė ekonominė ir psichologinė žala, paliekanti atliekas ateinančioms kartoms. Šios avarijos pasekmės jausis dar kokį šimtmetį. Likvidatorių pasiaukojantis darbas, nors ir vyko jėga ir trūko apsaugos priemonių, padėjo sušvelninti pasekmes ir išgelbėti ne tik kaimynines šalis, bet ir pačią Lietuvą. Kaip sako A. Šimėnas, nors gyvenimas pasikeitė, jis „nesigaili šio gyvenimo išbandymo“, nes tai buvo „gyvenimo iššūkis, didžiulė patirtis.“
tags: #zmones #pasakoja #apie #cernobylio #avarija