Artėjant tamsos metui, kai vasara baigiasi, orai atvėsta ir vis dažniau lyja, o medžiai meta lapus, svarbu prisiminti vidinės šviesos prasmę. Šis laikotarpis, nors dažnai nemėgstamas, yra prasmingas ir reikalingas, skatinantis susitelkti į savo vidinį pasaulį. Lopšeliuose-darželiuose, artėjant lapkričio viduriui, tradiciškai minėta Švento Martyno diena, dar žinoma kaip Žibintų šventė.
Pasiruošimas šventei
Visą savaitę darželio vaikučiai kartu su auklėtojomis aktyviai ruošėsi Šv. Martyno dienai. Vaikai dainavo daineles, žaidė žaidimus, skaitė pasakas, kurios atspindėjo šviesos ir tamsos temas, pavyzdžiui, „Mergaitė ir žibintas“, „Mergelė liepsnelė“ ir „Mergaitė su degtukais“. Be to, buvo gaminami aplinką tausojantys, netradiciniai šventės akcentai - žibintai, kurie vėliau tapo svarbiausiu šventės elementu.
Šventinis vakaras darželyje
Apkričio 11 dienos vakarą, susirinkusius į darželio kiemą vaikučius pasitiko Liepsnelė ir Nykštukai. Pastarieji paprašė padėti uždegti užgesusius žibintus, ir vaikai noriai pagelbėjo. Už atliktus gerus darbus jie buvo apdovanoti Pelyčių paruoštomis dovanėlėmis - staigmenomis, kurias surado aptikę raudoną širdies simbolį darželio kieme. Sutemus, vaikai šventę pratęsė lauke su savo pačių gamintais žibintais, žaisdami įvairius žaidimus žibintų šviesoje.
Žibintų šviesos reikšmė ir veiklos
Šventės metu įvairios grupės atliko skirtingas, su šviesa ir žibintais susijusias veiklas:
- Grupių „Drugelis“ ir „Grūdelis“ vaikučiams buvo sekama Hanso Christiano Andersono pasaka „Senasis gatvės žibintas“, taip pat deklamuotas eilėraštis „Žibintas“.
- Susėdę ratuku, vaikai užsižiebė atsineštas žvakeles-žibintus.
- Grupių „Žirniukai“, „Boružėlės“, „Braškytės“ bei „Saldainiukų“ vaikučiai prie žibintų šviesos kalbėjosi apie šviesą, šilumą ir šildė rankeles prie žvakės liepsnos. Visi kartu dainavo dainelę „Spindi švieselė“.
- Po pietų miego vaikai stebėjo rankų šešėlių žaismą.
- „Nykštukų“ ir „Varpelio“ grupės vaikai išgirdo pasakojimą apie Šv. Martyną ir pasaką „Mergaitė ir žibintas“.
- Grupių „Saulutės“ ir „Žvaigždutės“ vaikučiai žaidė žaidimą „Nykštukai ir spalvos“ ir dainavo dainelę „Du nykštukai“.
- Įjungę šviesos stalą, vaikai spalvino žibintų ir nykštukų paveikslėlius, o drauge su auklėtojomis aptarė, kas labiausiai patiko žibintų šventėje.
Herojus | ŽAIDIMAI SU BALIONAIS (P.E.)
Pasaka apie Nykštukę Smilgę ir jos žibintą
Pasibaigus vasarai ir atvėsus orams, nuo medžių ėmė kristi lapai. Nykštukė Smilgė pabaigė visus darbus savo darže, nurinko derlių ir žemę užklojo nukritusiais lapais. Nuo kieme augančios liepos nukrito paskutinis lapelis - Smilgė pagalvojo, kad atėjo laikas keliauti į Požemio karalystę, pas savo draugus. Sau ir savo draugams į pintinę prikrovusi daržo gėrybių, ji pasiėmė žibintą ir iškeliavo. Pakeliui link miško ji sutiko savo draugą, juodąjį katinėlį, ir labai apsidžiaugė, kad šis sutiko ją palydėti. Miško takeliais jie keliavo kartu, šnekučiavosi, kol pradėjo temti. Nykštukė turėjo savo žibintą, tad kelionė atrodė rami.
Tačiau pamažu darėsi vėsu, pakilo vėjas, dangus apsiniaukė ir visai sutemo. Nykštukė prigludo arčiau katinėlio. Ji pradėjo atidžiau dairytis, kur veda takelis, ir staiga suprato, kad visai nebežino, kur yra. Ji nepažinojo nei šio takelio, nei šios miško vietos. Sunerimusi ji paklausė katinėlio, ar šis žino, kur jie yra ir kaip nukeliauti iki Požemio karalystės vartų, bet katinėlis negalėjo padėti. Pasišviesdami žibintu, jie vis siaurėjančiu takeliu žengė gilyn į mišką.
Žibintas mano šviečia,
Jo šviesa ir tau ir man.
Rausvas ir geltonas jis
Šviečia, šviečia mums visiems.
Vėjas vis stiprėjo ir vis garsiau ūžavo medžių viršūnėse. Staiga, stiprus vėjo šuoras, nešdamas snaiges ir keldamas nuo žemės parudavusius lapus, įsisuko į Nykštukės žibintą ir užpūtė jį. Nykštukė su katinėliu liko visiškoje tamsoje. Nežinodami, kur toliau eiti, nuo vėjo pasislėpė už didžiulio medžio šaknies. Stipriai susiglaudę ėmė laukti, kas bus toliau. Kadangi buvo labai pavargę, abu užsnūdo.
Gelbėtojai iš Požemio karalystės
Tuo tarpu Požemio karalystėje, kur jau buvo susirinkę visi nykštukai, kažkas pastebėjo, kad Smilgės dar nėra. Kilęs nerimas - kas atsitiko, kur ji užtruko? Juk ji buvo žadėjusi ateiti iškart, kai tik nukris paskutinis liepos lapas! Užvirė kalbos ir ginčai. Vieni sakė dar palaukti, nes Nykštukė puikiai žino, kur jai eiti. Kiti teigė, kad reikia skubiau eiti ieškoti, nes Smilgė niekada nevėluoja ir matyt, kažkas labai rimto atsitiko, todėl jai reikia padėti. Taip besiginčijant, atėjo naktis, o Nykštukė vis nesirodė. Dabar jau visi vieningai nutarė - reikia eiti jos ieškoti.
Drąsiausi nykštukėliai paskubomis susiruošė, Žibintininkas uždegė žibintus ir žengė pro Požemio karalystės vartus į mišką. Čia ūžavo stiprus vėjas, nešė snaiges ir kėlė nuo žemės sudžiūvusius lapus. Nykštukai nedvejodami žengė į tą pusę, iš kur turėjo ateiti Smilgė. Jie keliavo pasišviesdami taką žibintais ir nė kiek nepabūgo nei tamsos, nei šalto vėjo. Tačiau kur eiti, kur ieškoti? Kaip tokioje tamsoje rasti Nykštukę? Jie keliavo tiesiai į jos namus, bet kas, jei Smilgė kažkur nuklydo?
Nykštukai nusprendė Smilgę pakviesti vardu, bet kad ir kaip garsiai jie šaukė, vėjas ūžavo ir medžiai girgždėjo vis garsiau, ir Smilgė neišgirdo savo draugų, neatsiliepė jiems. Tačiau nėra to blogo, kas neįšeitų į gera - toks stiprus vėjas išvaikė visus debesis, pasirodė žvaigždės ir mėnulis. Dabar nykštukai jau galėjo matyti ne tik takelį, bet ir visą mišką aplinkui. Jie drąsiai žengė toliau, tik staiga stipriai žybtelėjusi žemėn nukrito žvaigždė. Nykštukai puikiai suprato, kad jiems reikia sekti ten, kur žvaigždė parodė jiems kelią. Kurį laiką jie brovėsi pro brūzgynus, apeidami kurmiarausius, labai saugodami, kad neužgestų jų žibintai ir stengdamiesi nenuklysti nuo žvaigždės parodytos krypties.
Ir štai, vienas mažiausių nykštukėlių pamatė už medžio kažką pūpsant. Jis nulėkė ten ir rado miegantį katinėlį - jis atpažino, kad tai Smilgės katinėlis! Nykštukėlis puolė jį glostydamas žadinti, norėdamas paklausti, gal šis ką nors žino apie Smilgę. Tuo tarpu prisiartino ir kiti nykštukai. Katinėlis pasirąžė. Kaip visi nustebo, kai suprato, kad katinėlis, susisukęs į kamuoliuką, saugojo Nykštukę Smilgę nuo vėjo. Susitikus visiems buvo daug džiaugsmo. Nykštukai uždegė Smilgės žibintą ir nutarė susitikimą atšvęsti čia pat.
Herojus | ŽAIDIMAI SU BALIONAIS (P.E.)
Žibintų šventės prasmė
Lapkričio mėnuo žymi tamsos metą, kai gamta tarytum ruošiasi žiemos miegui. Nors lauke tamsu, svarbu, kad viduje būtų šilta ir šviesu. Šventasis Martynas, vyskupas, gyvenęs IV amžiuje Italijoje, tapo atjautos ir dosnumo simboliu. Legenda pasakoja, kad jis, būdamas kareiviu, kelyje sutiko šaltį kenčiantį elgetą, pasigailėjo jo ir perkirtęs savo apsiaustą, pusę atidavė pavargėliui. Tą naktį jam sapne pasirodė Kristus, apsigaubęs apsiausto puse ir taręs: „Martynai, tai mane tu apgaubei savo drabužiu“. Todėl Žibintų šventė moko mus ugdyti atjautą ir dosnumą, puoselėti savo vidinę šviesą - sielos šviesą, kuri turėtų šviesti net ir tamsiausiu metu.
Vakare, darželio teritorijoje, ant saulės spindulėlio paruoštos vietos, visi sudėliojo atsineštus žibintus, sukurdami šviesos ir šilumos kupiną oazę tamsiame rudens vakare.
tags: #zibintu #svente #piesiniai