„Taxi Driver“ (arba lietuviškai - „Taksi Vairuotojas“) yra senovinis, iš 1976 metų kilęs kino filmas, pasižymintis savo mielu ir lėtu pasakojimo tempu. Tai viena iš klasikinių juostų, giliai analizuojančių žmogaus psichikos būsenas ir socialinę atskirtį.
Pagrindinis veikėjas ir jo psichologinė būklė
Pagrindinis filmo herojus, Trevisas Biklis (Travis Bickle), yra vyrukas, atitarnavęs Vietnamo kare. Akivaizdu, kad karo patirtis jam paliko gilų pėdsaką - jis aiškiai kenčia nuo potrauminio streso sindromo (PTSD). Dėl šio sindromo Trevisas negali miegoti; jį kankina košmarai, priverčiantys jį pabusti vos pabandžius užmigti. Jei jam ir pavyksta kiek pamiegoti, tai dažniausiai dieną arba tiesiog netikėtai nulūžus.
Ilgalaikė nemiga, kaip žinia, sukelia visišką psichikos sutrikimą, nes nuo to prasideda smegenų pažeidimai. Šios problemos fone, nuo karo traumų jam aiškiai vystosi ir alkoholizmas. Treviso „stogas“ po truputį važiuoja vis toliau, kol vyrukui pradeda šviestis galvoje, kad jis turi kažkokią specialią paskirtį.
Kasdienybė ir aplinka
Trevisas dirba taksistu. Savo „Checker“ taksi kebulo automobiliu jis vežioja įvairias „kūrvas“, narkomanus ir šiaip psichopatus, kurie keičiasi su normaliais keleiviais. Jis mato visokius nusikaltimus ir šiaip baisenybes, tačiau į jas nesikiša. Aplinka, kurioje jis praleidžia didžiąją dalį savo laiko, tik dar labiau sustiprina jo vienatvės ir beprasmybės jausmą.
Siužeto vystymasis ir ginklų įsigijimas
Filme matome, kaip Trevisas, važinėdamas mieste, užtinka merginą iš kažkokio politiko komandos. Jis pabando ją kadrinti, tačiau elgiasi neadekvačiai ir lopu, todėl mergina įsižeidžia, o Trevisas vos nepakliūna į policiją. Po šio įvykio jis kažkaip nutaria, kad jam reikia nusipirkti ginklų. Jis prisiperka krūvą pistoletų ir revolverių, tada prisitreniruoja juos naudoti, pasiruošia sau visą ginklų arsenalą ir galvoja, ką čia būtų geriau nušauti.
IŠSAMUS „Taksi vairuotojo“ SIMBOLIŲ, TEMŲ IR PABAIGOS IŠRAŠYMAS | PAAIŠKINIMAS
Viskas konkrečiai eina į tai, kad baigtųsi blogai, ruošdamasis kokioms tai šaudynėms, kad iššaudytų ką papuola. Pabaiga yra kaip reikiant netikėta, nes galų gale herojus gavo kada gerai ir realiai ilgai pamiegoti, ir dėl to pasidarė normalus. Viskas visiškai netikėtai, per kokį tai atsitiktinumą, baigėsi gerai, nors gerai baigtis tai visai neturėjo.
Filmo psichologinis portretas
Kuo filmas yra geras, tai stebėtinai natūralistiškai ir gerai parodo besivystančią psichozę, kur gana nekaltai atrodęs žmogus po truputį vis slysta į dugną. Taip pat puikiai perteikiamas tokio žmogaus elgesys publikoje, su netikėtais išsidavimais, visokiais atsitiktinumais, neadekvatumais, absurdišku nesusigaudymu kai kuriose situacijose ir panašiai. Kaip ir būdinga daugeliui senovinių filmų, siužetas vystosi lėtai, eiga yra neskubi, o psichologinių momentų čia daug daugiau nei veiksmo.
Roberto De Niro įsikūnijimas į vaidmenį
Pagrindiniame vaidmenyje vaidino Robertas De Niro, jau tuo metu pagarsėjęs aktorius. Prieš filmavimą, norėdamas įsijausti į vaidmenį, jis įsigijo taksi vairuotojo licenciją ir kelias savaites tiesiog dirbo taksistu Niujorke. O ir paskui, filmavimo metu, kiek turėdavo laiko, sėsdavo į taksi ir važiuodavo dirbti, gerokai nedamiegodamas ir realiai įsijausdamas į tą patį vaidmenį jau ir gyvenime. Toks atsidavimas leido sukurti vieną įsimintiniausių personažų kino istorijoje.
Miego trūkumo įtaka psichikai
Tuo metu, kai buvo statomas šis filmas, apie miego trūkumo įtaką psichozėms buvo žinoma labai mažai, praktiškai daugiau iš gandų apie visokias MKUltra programas ir panašiai. Pagrindinėje psichiatrijoje miego trūkumas ir nemiga buvo laikomi greičiau įvairių su psichozėmis susijusių sutrikimų simptomu, o ne pagrindine priežastimi. Vis dėlto, filmas labai tiksliai parodė, kaip ilgalaikis miego trūkumas gali destruktyviai paveikti žmogaus protą.
tags: #taxi #vairuotojas #filmux