Su pilnais balnakrepšiais grobio keldami dulkes atšuoliuoja klajoklių tautos raitininkai. Apie 700-300 m. p. m. e. ši paslaptinga tauta viešpatavo Eurazijos stepėse. Paskiau skitai išnyko, tačiau žmonijos istorijoje liko jų pėdsakas. Jie netgi paminėti Biblijoje.
Skitų kilmė ir ekspansija
Po pievas, plytinčias nuo Karpatų kalnų rytų Europoje iki dabartinės pietryčių Rusijos, šimtus metų bastėsi klajokliai ir laukinių arklių bandos. Aštuntame amžiuje p. m. e. kinų imperatoriaus Šuano kariniai veiksmai paskatino skitus trauktis į vakarus. Siekdami turtų skitai užgrobė Asirijos sostinę Ninevę. Vėliau jie su Asirija sudarė sąjungą prieš Mediją, Babiloniją ir kitas tautas. Skitai puldinėjo net šiaurės Egiptą. Izraelio šiaurės rytų miestas Bet Šeanas vėliau buvo vadinamas Skitopoliu.
Ilgainiui skitai apsigyveno dabartinės Rumunijos, Moldavijos, Ukrainos ir pietų Rusijos stepėse. Čia, tarpininkaudami graikams ir grūdų augintojams, gyvenusiems šių dienų Ukrainos bei pietų Rusijos teritorijoje, jie ėmė turtėti.
Skitų kasdienybė ir kultūra
Šiems stepių kariams žirgas buvo tas pats, kas dykumų gyventojams kupranugaris. Skitai buvo puikūs raitininkai ir vieni iš pirmųjų pradėjo naudoti balną ir balnakilpes. Jie valgė arklieną ir gėrė kumelių pieną. Žirgus jie netgi aukodavo kaip deginamąją auką. Kaip aprašo istorikas Herodotas, skitų papročiai buvo labai žiaurūs, pavyzdžiui, jie naudodavo taures, padarytas iš savo priešų kaukolių.
Religinės praktikos ir laidojimo papročiai
Skitai užsiiminėjo kerais ir šamanizmu, garbino ugnį ir deivę motiną (Pakartoto Įstatymo 18:10-12). Kapą jie laikė mirusiojo namais. Šeimininkui mirus, jo reikmėms buvo aukojami vergai ir gyvuliai. Manoma, jog brangenybės ir tarnai vadus lydėdavo ir į „kitą pasaulį“. Laidojant valdovus jiems buvo dosniai aukojama, o gedulo laikotarpiu skitai liedavo savo kraują ir nusikirpdavo plaukus.
Skitų palikimas ir paminėjimai Biblijoje
Skitai paliko tūkstančius pilkapių. Juose randama daug puošybos elementų, kuriuose vaizduojama skitų kasdienybė. Rusų caras Petras Didysis 1715 metais pradėjo tuos radinius kolekcionuoti. Dabar šių nuostabių daiktų galima pamatyti Rusijos ir Ukrainos muziejuose.
Biblijoje apie skitus tiesiogiai užsimenama tik kartą. Kolosiečiams 3:11 rašoma: „Čia jau nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto, nėra barbaro, skito, vergo, laisvojo, bet visa ir visuose - Kristus.“ Kai apaštalas Paulius rašė šiuos žodžius, graikų kalbos terminas, verčiamas „skitas“, reiškė ne konkrečios tautos atstovą, o labiausiai necivilizuotą žmogų.
Kai kurie archeologai mano, jog vardas Aškenazas, minimas Jeremijo 51:27, yra tapatus asirų Ašguzei - terminui, kuriuo buvo vadinami skitai. Dantiraščio lentelėse ši tauta minima kaip septintojo amžiaus p. m. e. minų sąjungininkė maište prieš Asiriją. Jeremijui dar nepradėjus pranašauti, žygiuodami į Egiptą ir grįždami atgal skitai apėjo Judą nepadarydami jam žalos.
Kai kurie Biblijos tyrėjai mano, jog apie skitus kalbama ir Jeremijo 50:42 (Brb). Ten rašoma: „Jie ginkluoti lankais ir ietimis, žiaurūs bei negailestingi. Jie atūžia kaip jūra, joja ant žirgų, pasirengę kovai prieš tave, Babilono dukra!“ Tačiau ši eilutė visų pirma taikoma medams ir persams, 539 m. p. m. e. Kartais daroma prielaida, kad Ezechielio 38 ir 39 skyriuose minimas „Magogo kraštas“ nurodo skitų gentis. Tačiau posakis „Magogo kraštas“ turi simbolinę prasmę. Skitai buvo susiję su Nahumo pranašystės apie Ninevės sunaikinimą išsipildymu (Nahumo 1:1, 14).
Skitai – originalių raitelių valdovų iškilimas ir žlugimas (DOKUMENTINIS FILMAS)
Skitų išnykimas
632 m. p. m. e. skitai išnyko, bet kodėl? „Mes tiesiog nežinome, kas atsitiko“, - sako vienas įtakingas Ukrainos archeologas. Vieni mano, jog pirmajame ir antrajame šimtmetyje p. m. e. kitų nuomone, nuosmukio priežastis buvo nesantaika tarp pačių skitų genčių. Dar kiti tvirtina, jog galbūt skitų likutis tebėra tarp Kaukazo osetinų.
tags: #skitu #padangiu #dievas