Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau - DK) reglamentuoja darbuotojų materialinę atsakomybę už darbdaviui padarytą turtinę žalą. Darbuotojams gali būti taikoma ribota arba visa materialinė atsakomybė, priklausomai nuo teisės aktų nustatytų pareigų ir situacijos aplinkybių.
Ribotos ir visos materialinės atsakomybės samprata
Ribota materialinė atsakomybė taikoma tuomet, kai teisės aktai nenustato darbuotojo pareigos visa apimtimi atsakyti prieš darbdavį už jam padarytą turtinę žalą. Pagal DK 254 straipsnį, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, tačiau ši suma negali viršyti trijų jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, numatytus DK 255 straipsnyje.
DK 255 straipsnis numato atvejus, kai darbuotojui taikoma visa materialinė atsakomybė. Tačiau svarbu pastebėti, kad DK neišvardija visų galimų visiško materialinės atsakomybės atvejų. Papildomi atvejai, kai darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, gali būti nustatyti įmonės kolektyvinėje sutartyje. Šią sutartį rengia darbdavio įgalioti asmenys ir darbuotojų kolektyvo (profsąjungos ar darbo tarybos) atstovai, o po to ji tvirtinama darbuotojų kolektyvo pritarimu. Pavyzdžiui, kolektyvinėje sutartyje gali būti numatyta visiška materialinė atsakomybė už turtines vertybes, gautas pagal važtaraštį ar vienkartinį įgaliojimą, jei darbuotojas su jomis tinkamai neatsiskaito.
Net ir nesudarius visiškos materialinės atsakomybės sutarties, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, atsiradusią dėl veikų, nustatytų DK 255 straipsnio dispozicijoje. Kitais atvejais darbuotojo materialinė atsakomybė laikytina ribota (DK 253, 254 straipsniai).
Atskirais atvejais, DK normomis gali būti nustatomos ir kitokios materialinės atsakomybės ribos.
Vidutinio darbo užmokesčio ir žalos nustatymo tvarka
Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą tvarką (2003 m. gegužės 27 d. nutarimas Nr. 650 „Dėl Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo“).
Darbuotojo padaryta turtinė žala nustatoma remiantis revizijos aktais, inventorizacijos žiniaraščiais ar kitais dokumentais. Nuo šių dokumentų įforminimo dienos pradedamas skaičiuoti ir terminas nuostoliams išieškoti (ieškinio senaties termino pradžia).
Svarbus teisės aktas, reglamentuojantis inventorizacijos procedūras, yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimas Nr. 719 „Dėl Inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“. Šios taisyklės nustato privalomus reikalavimus inventorizacijai juridiniams asmenims, o taip pat yra rekomenduojamos kitoms organizacijoms ir fiziniams asmenims, vykdantiems individualią veiklą.
Žala, padaryta tretiesiems asmenims
Darbuotojas, vykdydamas savo darbines pareigas, gali padaryti turtinę žalą ne tik tiesiogiai darbdaviui, bet ir pašaliniams fiziniams ar juridiniams asmenims (tretiesiems asmenims). Tokiu atveju, pagal CK 6.264 straipsnio 1 dalį, darbdavys privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės.
Atlyginęs turtinę žalą tretiesiems asmenims, darbdavys įgyja regreso teisę išieškoti patirtus nuostolius iš kalto darbuotojo DK nustatyta tvarka. Šiuo atveju atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo iš darbuotojo (DK 257 straipsnio 4 dalis).
Kelių darbuotojų atsakomybė ir žalos dydžio nustatymas
Jei žalą kartu padaro keli darbuotojai, jiems taikoma bendra dalinė atsakomybė. Nuostoliai nustatomi kiekvienam darbuotojui atskirai, atsižvelgiant į jo kaltės laipsnį ir taikytinos materialinės atsakomybės rūšį bei ribas.
Solidariai (visi bendrai) darbuotojai atsako tik tuomet, kai žalą padaro bendrais nusikalstamais veiksmais, kuriuos nuosprendžiu konstatuoja teismas.
Darbuotojo padaryti nuostoliai nustatomi pagal darbdavio patirtą žalą, kuri apima ir jo negautas pajamas (DK 257 straipsnio 1 dalis). Turtinės žalos dydis nustatomas pagal prarasto ar sugadinto turto faktinę vertę rinkos kainomis.
Žalos atlyginimo būdai ir išskaitos iš darbo užmokesčio
Žalą padaręs darbuotojas gali ją savo noru atlyginti. Esant darbdavio sutikimui, jis gali neatlygintinai perduoti lygiavertį turtą, sugadintą daiktą pataisyti arba žalą atlyginti pinigais.
Jei žala gera valia neatlyginama, jos piniginė išraiška išieškoma priverstine tvarka.
Pagal DK 224 straipsnį, išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos tik įstatymų nustatytais atvejais. Išskaita, padaryta be darbuotojo sutikimo ir nesant įstatyme numatytų priežasčių, laikytina neteisėta.
DK 258 straipsnis numato, kad darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala, neviršijanti jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu. Toks nurodymas gali būti priimamas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos ir jam nereikalingas darbuotojo sutikimas. Išimtys, kai negali būti duodamas rašytinis nurodymas išskaitai: praleistas vieno mėnesio terminas, darbuotojas nutraukė darbo santykius, žala viršija vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį.
Teismas, nagrinėdamas bylą dėl materialinės žalos atlyginimo, gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, bei atsakovo (darbuotojo) turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia.
DK 225 straipsnis nustato išskaitų iš darbo užmokesčio apribojimus: iš darbo užmokesčio, neviršijančio Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos (MMA), išskaitų dydis negali viršyti 20%. Atvejais, kai išieškoma išlaikymui ar žalos atlyginimui, išskaitų dydis gali siekti iki 50%. Jei išskaitos daromos pagal kelis vykdomuosius dokumentus iš darbo užmokesčio, neviršijančio MMA, darbuotojui turi būti paliekama 50% darbo užmokesčio. Iš darbo užmokesčio dalies, viršijančios MMA, gali būti išskaitoma 70%.
Darbdavio iniciatyva nukreipiant išieškojimą į darbuotojo darbo užmokestį, vienkartiniu nurodymu negalima išskaičiuoti daugiau kaip 20% jo darbo užmokesčio. Bendras išskaitos dydis ad hoc negali viršyti jo vieno vidutinio darbo užmokesčio.
Teismo ar darbo ginčo komisijos priteisti nuostoliai išieškomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Jei skolininkas nuostolių pats neatlygina, antstolis jų išieškojimą nukreipia į jo turtą, o jei turto nėra - į skolininko darbo užmokestį.
Atsakomybė už informacijos sklaidą viešojoje erdvėje
Advokatas Julius Sakalauskas pabrėžia, kad internetas nėra laisva zona, kurioje galima sakyti bet ką. Už žodžius viešojoje erdvėje, įskaitant socialinius tinklus, atsakomybė gali būti tokia pati kaip ir tradicinėje žiniasklaidoje.
Žmogaus garbė ir orumas pažeidžiami, kai apie jį paskleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, menkinanti jo reputaciją. Teismai vertina, ar informacija paskleista viešai, ar susijusi su konkrečiu asmeniu, ar neatitinka tikrovės ir ar žemina žmogaus garbę bei orumą.
Net vienas įrašas socialiniame tinkle gali būti laikomas viešu informacijos paskleidimu. Tačiau ne kiekvienas aštresnis ar kritiškas komentaras yra laikomas pažeidimu. Demokratinėje visuomenėje žmonės turi teisę reikšti nuomonę, o saviraiškos laisvė yra saugoma. Problema kyla, kai nuomonė, neatitinkanti tikrovės, pateikiama kaip žinia.
Be to, neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais, arba tam tikrus faktus nutylint, reiškiama nuomonė taip pat gali pažeisti asmens garbę ir orumą bei užtraukti teisinę atsakomybę.
Atsakomybė už komentarą tenka ne tik jo autoriui, bet tam tikrais atvejais ir platformos ar puslapio administratoriui, jei jis žino apie akivaizdžiai neteisėtą turinį, jį toleruoja ir nesiima priemonių jį pašalinti.
Susidūrus su šmeižikiška informacija, rekomenduojama kreiptis į informacijos autorių arba platformą ir reikalauti pašalinti ar paneigti melagingą informaciją. Taip pat galima pateikti oficialią pretenziją ir reikalauti žalos atlyginimo. Jei nepavyksta susitarti, ginčas persikelia į teismą.
Šmeižikiškų komentarų pasekmės gali būti realios: teismas gali įpareigoti pašalinti informaciją, ją paneigti, taip pat priteisti turtinę ir neturtinę žalą, įskaitant bylinėjimosi ir advokato išlaidas.
Advokatas pataria prieš rašant komentarą paklausti savęs: ar galėtumėte tą patį pasakyti žmogui tiesiai į akis. Svarbu nepamiršti, kad už kiekvieno profilio yra realus žmogus, o neatsargiai paskleista informacija gali turėti ilgalaikių pasekmių.
Vairuotojų materialinė atsakomybė transporto įmonėse
Transporto įmonės, patikėdamos vairuotojams brangias transporto priemones, susiduria su situacijomis, kai padaroma žala įmonės turtui. Naujajame Darbo kodekse (DK) nebeliko normų, reglamentavusių visiškos materialinės atsakomybės sutartis.
Kaip ir ankstesniame reglamentavime, darbuotojo prievolė atlyginti visą padarytą turtinę žalą ribojama jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžiu. Nauja tai, kad žalą padarius dėl didelio neatsargumo, atlygintinos žalos riba yra šeši vidutiniai darbo užmokesčiai. Didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atsargumo taisyklių ignoravimas.
Teritorinė ar šakos kolektyvinė sutartis gali numatyti kitus atlyginamos turtinės žalos dydžius, kurie negali viršyti dvylikos darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių dydžio (DK 153 str.).
Naujajame Darbo kodekse kaip išimtys, įgalinančios darbdavį išsireikalauti iš vairuotojo visą žalą dėl transporto priemonės sužalojimo, vardijami atvejai:
- Darbuotojas žalą padarė tyčia.
- Žalą padarė darbuotojo veikla, turinti nusikaltimo požymių.
- Žalą padarė neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų vairuotojas.
Nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, atsižvelgiama į:
- Netekto turto ar turto, kurio vertė sumažėjo, vertę (atskaičius nusidėvėjimą, natūralų sumažėjimą ir turėtas išlaidas - tiesioginius nuostolius).
- Žalą padariusio darbuotojo ir žalą patyrusio darbdavio kaltės laipsnį ir jų veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo.
- Faktą, kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis ir jam tenkanti komercinė bei gamybinė rizika.
Netyčinės žalos padarymo atveju darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į vairuotojo finansines ir ekonomines galimybes.
Kaltės formos
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kaltė gali pasireikšti dviem formomis: tyčia ir neatsargumu. Kaltės formos skirstomos į rūšis:
- Tiesioginė tyčia.
- Netiesioginė tyčia.
- Neatsargumas dėl perdėto pasitikėjimo.
- Neatsargumas dėl nerūpestingumo.
Siekdamas visos patirtos žalos atlyginimo, darbdavys turi įrodyti darbuotojo tyčią, nusikaltimo požymius, neblaivumą. Sunkiausia įrodyti vairuotojo tyčią.
Darbuotojo civilinės atsakomybės draudimas
Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Darbo kodekse atsirado naujovė - darbuotojo civilinės atsakomybės draudimas. Rekomenduojama susipažinti su draudimo taisyklemis ir apsidrausti pagal visos žalos atlyginimo sąlygas, drausti vairuotojo atsakomybę ir trečiųjų asmenų atžvilgiu (pvz., sugadintas krovinys).
Darbdavio arba nukentėjusio trečiojo asmens atveju dėl draudimo išmokos reikėtų kreiptis tiesiogiai į draudiką.
Žalos atlyginimo išskaitos iš vairuotojo darbo užmokesčio
Žalos atlyginimas, išskaitant iš vairuotojo darbo užmokesčio, turi tam tikrus apribojimus:
- Iš darbo užmokesčio, neviršijančio MMA, išskaitų dydis negali viršyti 20%.
- Iš darbo užmokesčio dalies, viršijančios MMA, išskaitoma 70%, jeigu darbo ginčą nagrinėjusi institucija nenustato mažesnio išskaitų dydžio.
Darbdavio rašytiniu nurodymu išieškant žalą, neviršijančią vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, terminas nuo žalos paaiškėjimo dienos yra trys mėnesiai.
Advokatas pabrėžia, kad tiek darbdavio rašytiniu nurodymu, tiek darbo ginčus nagrinėjančio organo nustatyta žala iš darbuotojo darbo užmokesčio išskaitoma ribotai, laikantis nurodytų procentinių apribojimų.
Vežėjo ir vairuotojo atsakomybės skirtumai
Vežėjo (darbdavio) atsakomybė prieš siuntėją ir vairuotojo atsakomybė prieš vežimo įmonę ne visada sutampa. Vairuotojas neatlieka sargo ar apsaugos funkcijų; jo pagrindinė pareiga yra saugiai vairuoti ir nepalikti transporto priemonės bei krovinio be priežiūros. Vežėjas turi platesnį pareigų ir priemonių spektrą krovinio išsaugojimui (instruktavimas, maršrutų planavimas, saugomų aikštelių parinkimas ir kt.).
Jei vairuotojas tinkamai neatlieka pareigų ir padaro žalą kroviniui, atsakomybė tenka vežėjui. Tačiau vežėjas gali prarasti ar sugadinti krovinį ne dėl vairuotojo kaltės, pavyzdžiui, netinkamai pasirinkus subrangovą ar sandėlius kroviniui iškrauti, praradus transportavimo dokumentus.
Siekiant sumažinti ginčus dėl žalos, teisininkas rekomenduoja apdrausti vairuotojo civilinę atsakomybę tiek prieš darbdavį, tiek ir trečiųjų asmenų atžvilgiu. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad draudimo sutartimis retai būna apdrausti visi galimi atvejai, ir gali egzistuoti nedraudiminiai įvykiai arba sąlygos, kada draudimo išmoka gali būti mažinama. Net ir išmokėjus draudimo išmoką, darbdavys turi teisę reikalauti iš darbuotojo (esant jo materialinės atsakomybės sąlygoms) draudimo išmoka nekompensuotos žalos likučio.
Apibendrinimas
Nors naujasis Darbo kodeksas yra palankesnis darbuotojams dėl jų materialinės atsakomybės ribojimo, tačiau visiškai nuo žalos atlyginimo jis neatleidžia. Darbuotojui sugadinus jam patikėtą transporto priemonę, jo atsakomybės ribojimas išlieka numatytas vidutiniais darbo užmokesčiais, išskyrus įstatyme numatytas išimtis dėl visiško darbuotojo žalos atlyginimo.
tags: #priedas #prie #darbo #sutartis #del #materialine