Plastikas tapo neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi, nors plačiai naudoti jį pradėjome tik nuo 1970 metų. Dėl universalumo ir nedidelių kaštų ši medžiaga sparčiai išpopuliarėjo pramonės, gamybos bei prekybos sektoriuose. Ko gero daugelis yra girdėję apie taršias nesuyrančias plastiko atliekas ar vandenynuose plūduriuojančias šiukšlės salas.
Plastiko sudėtis ir pavojingos cheminės medžiagos
Viena vertus, plastiko mikrodalelės patenka į žmogaus kūną ir kaupiasi organuose, o ilgalaikės šio proceso pasekmės nėra aiškios. Kita vertus, plastiko gamyboje naudojama apie 13 tūkstančių įvairiausių cheminių medžiagų - iš jų net 3 tūkst. Kai kurie plastikuose esantys cheminiai junginiai siejami su endokrininės ir reprodukcinės sistemos sutrikimais, lėtinėmis ligomis, vėžiniais susirgimais. Tiesa, produktų su kenksmingomis cheminėmis medžiagomis aptikti galime net parduotuvių lentynose ar namų spintelėse.
Dažniausiai naudojami plastifikatoriai ir jų poveikis
Vieni populiariausių plastifikatorių yra bisfenoliai, o bisfenolis A (žymimas raidėmis „BPA“) naudojamas vandens buteliukų, maisto pakuočių ir indelių, aliuminio skardinių apsauginio sluoksnio ir net prekybos čekių terminio popieriaus gamyboje. Sąlyčio metu, BPA mažomis dozėmis gali patekti į maistą ar vandenį, o išsiskyrimą paspartina kaitinimas - tad jokiu būdu nešildykite plastikinių indelių mikrobangų krosnelėje.
Dar vienas neigiamai sveikatą veikiantis, tačiau itin paplitęs plastifikatorius - ftalatai. Šie cheminiai junginiai plastiko gaminiams suteikia lankstumą ir aromatą. Tačiau net esant mažai koncentracijai, ftalatai neigiamai veikia endokrininę sistemą, todėl išauga įvairių sveikatos sutrikimų rizika - diabeto, nutukimo, širdies ir kraujagyslių ligų, astmos bei vėžinių susirgimų. Ftalatai įprastai naudojami PVC rūšies plastiko gamyboje bei randami šimtuose produktų, tokiuose kaip vinilinės grindys, plastikinės pakuotės, laistymo žarnos bei vamzdžiai, net asmens higienos priemonės - muilai, šampūnai ar plaukų lakas. Į aplinką šios medžiagos patenka gamybos, naudojimo ir šalinimo metu, o 2024 m. nevyriausybinės organizacijos „Consumer Reports“ atlikto tyrimo metu nustatyta, kad ftalatų pėdsakų buvo rasta beveik visuose tirtuose maisto produktuose. Patariama atkreipti dėmesį į produktų sudėtį - atsisakyti higienos priemonių, kurių sudėtyje yra kvapiųjų medžiagų, nenaudoti plastikinių pakuočių bei maisto indelių, pažymėtų perdirbimo numeriu 3.
Kiti plastiko priedai ir jų pavojus
Plastiko gaminiuose gausu ir kitų kenksmingų priedų. Pavyzdžiui, antipirenai mažina medžiagos degumą - jų randama minkštus baldus užpildančiose putose, apmušaluose, kilimuose ir užuolaidose, taip pat elektronikos prietaisuose, transporto priemonių salono apdailoje, statybinėse medžiagose. Pavojingi cheminiai junginiai, tokie kaip PFAS ar PFC, naudojami ir gaminant produktus vandeniui bei riebalams atspariais paviršiais. Jų aptinkama kilimuose, tekstilėje ir net nelimpančiu sluoksniu padengtose keptuvėse.
Mikroplastikai ir nanoplastikai
Mikroplastikai yra smulkios plastiko dalelės, kurių skersmuo mažesnis negu 5 milimetrai, o nanoplastikai - iki 0,05 mm skersmens. Apskaičiuota, kad į žmogaus organizmą su maistu ir per orą kasmet patenka nuo 74 iki 121 tūkst. tonų plastikinių maišelių ir tik apie 6 proc. iš jų yra perdirbama.
Plastiko deginimo poveikis aplinkai ir sveikatai
Deginant plastiko atliekas, išsiskiria toksiški dūmai, kurie sukelia įvairius sveikatos sutrikimus, gali paaštrėti tam tikros lėtinės ligos, tokios kaip astma. Nesaugaus deginimo metu į aplinkos orą išsiskiriančios medžiagos yra labai kenksmingos net ir itin mažais kiekiais - gali sukelti įvairių organų vėžinius, mutageninius susirgimus, kenkti plaučiams, širdžiai, kraujagyslėms, smegenims, reprodukcijos ir kitiems organams. Deginant draudžiamas atliekas, pavyzdžiui plastikinius indus, butelius ar kosmetikos produktus, susidaro hidrochloridinė rūgštis ir dioksinai. Nekontroliuojamas atliekų ir augalų deginimas gali sukelti gaisrus, sunaikinti augaliją ir gyvūniją.
Siekiant išvengti cheminių priedų patekimo į maistą, rekomenduojama pirkti produktus be ar su minimaliu įpakavimu, kuris būtų lengvai perdirbamas.
Tam tikros plastiko sudėtyje esančios cheminės medžiagos gali sukelti alergines reakcijas - bėrimą, niežėjimą ar kitus simptomus.
Aerobiškai skaidus plastikas: mitai ir realybė
Europos Komisija pateikė ataskaitą dėl aerobiškai skaidaus plastiko, įskaitant aerobiškai skaidžius plastikinius pirkinius maišelius, naudojimo poveikio aplinkai. Pasirodo, vadinamasis aerobiškai skaidus plastikas toli gražu nėra aplinkai saugus ir toliaregiškas sprendimas. Jis šimtu procentų nesuskyla ir nesuyra aplinkoje, sukurdami kitą aplinkosauginę problemą - mikroplastiką.
Aerobiškai skaidžių maišelių savybės ir trūkumai
Aerobiškai skaidus plastikas, ilgesnį laiką veikiamas šilumos ir (arba) ultravioletinės šviesos, atviroje aplinkoje oksiduojasi, tampa trapus ir skyla. Tačiau nėra įrodymų, kad vėliau atviroje aplinkoje, sąvartynuose ar jūros aplinkoje aerobiškai skaidus plastikas visiškai biologiškai suirs per pagrįstą laikotarpį. Tai reiškia, kad aerobiškai skaidžius plastikinius maišelius viešojoje erdvėje pristatant kaip puikų plastiko atliekų aplinkoje problemos sprendimą, rizikuojama neigiamai paveikti vartotojų šiukšlinimo elgseną.
Kad aerobiškai skaidus plastikas suirtų, svarbus vaidmuo tenka aplinkos temperatūrai, šviesos intensyvumui ir drėgmei. Jeigu skilimui nėra palankių sąlygų arba jos nepakankamos, biologinis skaidymas tiesiog neįvyks.
Kompostavimo ir perdirbimo problemos
Aerobiškai skaidaus plastiko maišeliai netinka jokios rūšies kompostavimui ar anaerobiniam skaidymui ir neatitiks dabartinių standartų, taikomų ES kompostuojant atgaunamoms pakuotėms. Likę plastiko fragmentai ir galbūt susidarysiantis mikroplastikas gali neigiamai paveikti komposto kokybę.
Atliekų perdirbėjai jau kurį laiką nerimauja, kad aerobiškai skaidus plastikas neigiamai veikia perdirbto plastiko kokybę. Skilimas aplinkoje nėra pageidautina daugelio iš perdirbto plastiko gaminamų produktų savybė. Deja, šiandien perdirbėjai negali identifikuoti ir atskirti aerobiškai skaidaus plastiko nuo įprasto. Todėl aerobiškai skaidus plastikas perdirbamas kartu su įprastiniu, o tai turi neigiamą poveikį perdirbtos medžiagos kainai ir konkurencingumui plastiko perdirbimo pramonėje.
Aerobiškai skaidus plastikas sąvartynuose ir jūroje
Dalis aerobiškai skaidžių plastiko maišelių patenka į sąvartynus. Gilesniuose sąvartyno sluoksniuose, kur nėra pakankamai oro, gali vykti tik anaerobinis skaidymas, kurio metu išsiskiria metanas - dvidešimt penkis kartus kenksmingesnė šiltnamio efektą sukeliančios dujos nei CO2. Taigi, aerobiškai skaidus plastikas, vertinant pagal išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, gali būti šiek tiek kenksmingesnis nei įprastinis plastikas.
Didelį susirūpinimą kelia į jūrą patekę plastikiniai maišeliai. Nėra patikimų duomenų, kad aerobiškai skaidus plastikas biologiškai suskaidomas jūros aplinkoje per pagrįstą laikotarpį. Dėl mažesnės deguonies koncentracijos ir bakterijų biologinis skaidymas jūroje yra daug lėtesnis nei sausumoje. Nors gali sumažėti pavojus jūros gyvūnams įsipainioti į plastiko šiukšles, padidėja tikimybė, kad jie nuris žalingų mikroplastiko dalelių.
Kaip galime apsaugoti vandenyną nuo plastiko | „National Geographic“
Plastikinių maišelių naudojimo mažinimas ir alternatyvos
Lietuvoje lengvųjų plastikinių maišelių, kuriuos žmonės nusiperka parduotuvėse prie kasų ar gauna nemokamai, naudojimas mažėja. Nuo 2023 m. įsigaliojo draudimas nemokamai dalinti labai lengvus plastikinius pirkinių maišelius. Nors Eurostato duomenimis, Lietuva iki šiol išsiskyrė kaip viena daugiausia maišelių vienam gyventojui per metus sunaudojančių šalių, vartotojų sąmoningumas didėja.
Keičiasi ir pirkėjų įpročiai: mažiau naudojama plastikinių maišelių, racionaliau apsipirkinėjama, vis madingesni tampa daugkartinio naudojimo pirkinių maišeliai. Prekybos vietose vartotojai raginami atsinešti daugkartinio naudojimo maišelius. Taip pat bendradarbiaujama su prekybos įmonėmis, kurios pateikia alternatyvas pirkėjams ir viešina plastikinių maišelių žalą aplinkai.
Alternatyvios pakuotės: ar jos tikrai ekologiškesnės?
Siekiant tvarumo, plastiko pakuotės pastaruoju metu dažnai keičiamos popieriaus ir kartono pakavimo priemonėmis. Tačiau popieriniai maišeliai yra daug storesni nei plastikiniai, jų gamybai sunaudojama daug daugiau energijos ir vandens. Norint pakeisti 1 kg plastiko, reikia 3-4 kg kitų medžiagų, tiek pat kartų daugiau susidaro ir atliekų. Popieriniai maišeliai mechaniškai nepatvarūs, neatsparūs drėgmės poveikiui, lengvai ir negrįžtamai susitepa, be to, dėl jų gamybos naikinami miškų plotai.
LCA (gyvavimo ciklo vertinimo) tyrimai parodė, kad medvilniniai maišeliai yra dar kenksmingesni aplinkai, o pagaminti iš ekologiškos medvilnės - ypač kenksmingi. Kai tenka rinktis - popierinis ar plastikinis maišelis, LCA tyrimai rodo, kad plastikinis pasirinkimas bus labiau tausojantis aplinką, jei tą plastikinį maišelį naudosite daug kartų.
Profesorius Ričardas Makuška teigia, kad šiuo metu nėra geresnio pakavimo medžiagų pasirinkimo kaip plastikas. Alternatyvios medžiagos - drobiniai ar popieriniai maišeliai, pakuotės iš popieriaus ar bioskaidaus plastiko - kur kas labiau teršia aplinką ir didina šiltnamio efektą.
Bioplastikai ir jų ribotos galimybės
Bioplastikai - tai plastikai, pagaminti naudojant žaliavas iš visiškai arba iš dalies atsinaujinančių šaltinių. Tačiau bioskaidžių plastikų gamyba yra brangesnė, labiau teršianti aplinką ir didinanti šiltnamio efektą. Grįžtamasis bioskaidžių plastikų perdirbimas yra sunkiau įgyvendinamas, kadangi jie labiau linkę suirti. Be to, bioskaidūs plastikai greitai ir visiškai nesuyra, tam reikalingos specialios kompostavimo sąlygos.
Plastiko perdirbimas ir deginimas
Šiandieninė mechaninio perdirbimo pramonė geba tvarkyti tik švarias, vienarūšes plastiko atliekas. Mišrios, užterštos ar kompleksinės pakuotės dažniausiai tampa energiniu kuru arba keliauja į sąvartynus. Plastiko atliekų perdirbimui labai svarbu, kad gaminiai būtų gaminami iš vieno polimero.
Plastiko deginimo nereikėtų bijoti, jei tai vyksta kogeneracinėse jėgainėse, kur plastiko atliekos deginamos aukštoje temperatūroje, o išlakose esančios kenksmingos medžiagos sugaudomos. Tokiu būdu gaunama energija, mažiau teršiama aplinka nei deginant atliekas saviveikla.
Tradiciniai plastikai - optimalus variantas tiek ekonominiu, tiek ekologiniu požiūriu: pigūs, jų pakuotės gerai apsaugo gendančius maisto produktus, santykinai mažina atliekų kiekį, prisideda prie ciklinės ekonomikos ir žaliavų taupymo. Plastikų atliekos net ir irdamos neišskiria jokių nuodingų medžiagų. Vienintelis blogas dalykas - jie nesuyra labai ilgai, todėl netvarkingai išmesti daro žalą aplinkai. Tačiau tai yra ne plastiko, o netinkamo žmogaus elgesio su plastiku problema.
tags: #plastikiniai #maiseliai #deginimas #ismetima #i #ora