Mitinių būtybių vaizdiniai, spalvų simbolika ir tautosakos pasakojimai yra neatsiejama daugelio pasaulio kultūrų dalis. Jie atspindi senovės žmogaus pasaulėvoką, santykį su gamta, vertybes, baimes ir svajones, perduodamas iš kartos į kartą. Šiame straipsnyje apžvelgsime pasakų būtybes ir spalvų reikšmes lietuvių, ukrainiečių, korėjiečių, kinų bei japonų kultūrose, atskleisdami jų panašumus ir skirtumus.
Lietuvių mitologinės būtybės ir tautosaka
Lietuvių tautosaka, ypač vaikų literatūra, gausiai semiasi iš baltų mitologijos vaizdinių. Mitinės būtybės, tokios kaip baubas ir maumas, tradicinėje lietuvių kultūroje buvo naudojamos gąsdinti vaikus, siekiant priimtino jų elgesio. Tai specifiniai žemosios mitologijos personažai, aptinkami daugiausia trumpuose gąsdinančiuose posakiuose ir lopšinėse.
Baubas
Baubas - plačiausiai žinomas tradicinių vaikų gąsdinimų personažas Lietuvoje. Žodis „baubas“ gali reikšti ne tik šią specifinę mitinę būtybę, bet ir bendrinį vaikų baidyklės įvardijimą. Užfiksuotos tokios leksinės formos kaip baũbas, baubà, baubaũ, baũbinas, baubõžius, bùbas, bùbė, bùbis, bubõlius, bubùlis.
- Išvaizda: Baubo išvaizda nėra aiški, gąsdinimuose ji neminima, tad jam būdingas amorfiškumas. Lopšinės atskleidžia kai kurias zoomorfines savybes: jis gali turėti medinius nagus, geležinius ragus, būti raguotas. Taip pat pasitaiko antropomorfinių užuominų, nes baubas turi stiklinius čebatukus, šikšninius krepšelius, šilkinį krepšį.
- Buvojimo vieta: Baubas dažnai aptinkamas troboje - po krosnimi, užpečkyje, kampuose, kertėse, ant aukšto. Neapibrėžtai įvardijama, kad jis tyko vaikų lauke, šulinyje, vandens telkiniuose, kartais javuose. Svarbiausia baubo buvimo ypatybė ta, kad jis gali tūnoti įvairiose vietose, bet tik ten, kur tamsu.
- Spalva: Yra užuominų, kad baubas yra juodos spalvos (pvz., „Pasikėlė ūmai iš drumsto vandens dvynas juods babaušis“), o tai puikiai dera su jo neatsiejamumu nuo tamsos.
- Kilmė: Dažnai baubo pavadinimas aiškinamas dvejopai: siejamas su žodžiu baũbti („mūkti, bliauti, mauroti“) arba baũbėti („tinti, smarkiai augti, storėti“). Baubas arba babaušis siejamas su piemenų dievaičiu Jaučių baubiu, Jaučbaubiu, ir yra laikomas paskutiniu dievaičio reliktu.
Šiuolaikinėje vaikų literatūroje baubo vaizdinys keičiasi. Pavyzdžiui, Kotrynos Zylės „Didžiojoje būtybių knygoje“ baubas vaizduojamas kaip aiškius antropomorfinius bruožus turinti būtybė, kuriai tamsa yra gyvybiškai svarbi, o elektros atsiradimas apsunkino jo egzistenciją. Neringos Vaitkutės „Klampynių kronikose“ baubai - nedideli, kelius siekiantys, į miniatiūrinius sniego žmones panašūs padarai, apaugę pilkais gaurais, su didelėmis akimis ir ilga dryžuota uodega. Tautosakoje apie baubo uodegą neužsimenama.
Maumas
Kita baubui artima specifinė vaikų baidyklė - maumas. Užfiksuotos leksinės formos: maũmas, maumà, maumỹs, maũmė, maũmelis, maumūzas, maumõkas, mùmas, maũlia, maũlį.
- Išvaizda: Kaip ir baubas, maumas dažnai minimas neapibūdinant jo išvaizdos. Kartais sakoma, kad jis turi ragus („Nerėk, vaikel, bo maumas su devyniais ragais atlėks ir pagaus!“), taigi ši būtybė turi ir zoomorfinių savybių. Antropomorfinės maumo užuominos labiau išreikštos nei baubo: jis yra „su barzda ir lazda kaip ubagas“, gali dėvėti juodą skarą.
- Buvojimo vieta: Pagrindinė maumo buvojimo vieta - šulinys. Tačiau jis gali tūnoti ir namuose - po krosnimi, užkrosnėje, kamaroje, jaujoje. Kartu su baubu maumas kartais minimas ir kaip javuose besislepianti būtybė. Panašiai kaip ir baubas, jis mėgsta tamsias vietas.
- Kilmė: Maumo pavadinimas gali būti siejamas su žodžiu maũmti „baubti“ arba maumóti „bliauti, mauroti“, taip pat su žodžiu maumėti „vešliai augti, baubėti“. Maumu vadinama ir „utėlė“ arba „bulvės akis“, o mūme - „utėlė, kirmėlė“, kas suponuoja kūno formos, o ne garsines leksines sąsajas.
Šiuolaikinėje vaikų literatūroje maumas taip pat kinta. Kotrynos Zylės „Didžiojoje būtybių knygoje“ maumas apibūdinamas kaip „tamsus, storas ir nerangus padaras, didelėmis rankomis ir kojomis, iš burnos drimbančiomis žaliomis putomis“. Kadangi jam reikalinga drėgmė, šiuolaikiniame bute jis apgyvendinamas tualetų ir vonių vamzdynuose. Danguolės Kandrotienės knygoje „Pasaiba ir maumų medis“ maumas vaizduojamas kaip būtybė, išnyranti iš maumedžio pumpurų ir kenkianti aplinkai. Šiame kūrinyje maumas nekalba, kas sutampa su jo tradiciniu vaizdiniu.
Lietuvių tautosakos pasakos
Lietuvių tautosaka ir pasakos yra svarbūs tautos išminties, idealų ir emocijų nešėjai. Tarp gausybės pasakų ypač išsiskiria „Eglė, žalčių karalienė“ - viena žinomiausių ir vertingiausių lietuvių folkloro pasakų. Eglės istorija ir jos virsmas medžiu yra gilus žmogaus ir gamtos sąsajų simbolis. Pasaka taip pat pabrėžia šeimos ryšių stiprumą ir pareigos šeimai svarbą.
Eglė žalčių karalienė | Trumpas straipsnis apie Lietuvių mitologiją
Spalvų simbolika lietuvių ir ukrainiečių kultūrose
Spalvų simbolika lietuvių ir ukrainiečių kultūrose turi daug bendro, nes abi šalys turi gilias šaknis pagoniškose tradicijose ir glaudų ryšį su gamta.
Raudona spalva
- Ukrainoje: simbolizuoja gyvenimą, kraują, energiją, jėgą ir meilę. Dažnai naudojama kaip apsauginis simbolis siuviniuose ir ornamentuose. Taip pat laikoma džiaugsmo ir šventės spalva.
- Lietuvoje: taip pat turi simbolinę reikšmę - kraują ir gyvenimą, tačiau ji dažnai siejama su kova už laisvę ir nepriklausomybę. Raudona lietuvių vėliavoje simbolizuoja kraują, pralietą už tėvynės laisvę.
Juoda spalva
- Ukrainoje: simbolizuoja derlingą žemę, ryšį su gamta ir protėviais. Tai taip pat gedulo spalva, tačiau tradiciniuose siuviniuose juoda gali simbolizuoti stiprybę ir stabilumą.
- Lietuvoje: taip pat siejama su žeme ir derlingumu. Kaip ir Ukrainoje, ji turi gedulo reikšmę, ypač laidotuvių apeigose.
Geltona spalva
- Ukrainoje: simbolizuoja saulę, šviesą, šilumą, turtus ir derlių. Ji taip pat yra aukso rugių laukų simbolis, ypač derinyje su mėlyna spalva valstybės vėliavoje.
- Lietuvoje: simbolizuoja saulę, šviesą ir gyvybingą jėgą. Lietuvos vėliavoje geltona taip pat įkūnija saulę ir tautos klestėjimą.
Mėlyna spalva
- Ukrainoje: siejama su dangumi, vandeniu, taika ir ramybe. Tai dvasios, švarumo ir harmonijos simbolis.
Žalia spalva
- Ukrainoje: simbolizuoja gyvenimą, jaunystę, pavasarį, atgimimą ir viltį.
- Lietuvoje: yra gamtos, miškų simbolis. Tai derlingumo ir atgimimo spalva.
Balta spalva
- Ukrainoje: simbolizuoja švarumą, dvasingumą ir šventumą. Siuviniuose ir apeiginėse aprangose balta naudojama norint pabrėžti ketinimų švarumą ir dvasinę jėgą.
- Lietuvoje: reikšmės yra panašios. Tai švarumo, nekaltumo, taip pat šviesos ir dieviškos apsaugos simbolis.
Auksinė spalva
- Ukrainoje: simbolizuoja turtus, didybę ir gausą, dažnai naudojama šventiniuose papuošimuose ir religiniuose kontekstuose.
- Lietuvoje: simbolizuoja gausą, saulę ir šviesą, dažnai siejama su gyvenimu ir derlingumu.
Abiejose kultūrose spalvos naudojamos atspindėti gilų ryšį su gamta, istorija ir dvasiniu pasauliu.
Bendri simboliai ir tradicijos Lietuvoje ir Ukrainoje
Ukraina ir Lietuva turi daugelį šimtmečių trunkančius kultūrinius ryšius, formavusius glaudžius politinius, ekonominius ir visuomeninius santykius. Abi šalys turi turtingą tradicinių švenčių paletę, kuri suvienija žmones ir išsaugo jų kultūrinį paveldą. Lietuvoje Rasos/Joninių šventė (vasaros saulėgrįža) apima vainikų pynimą, apeigines dainas ir laužų deginimą, panašiai kaip Ukrainos Kupalo naktį.
Gyvūnų ir augalų simbolika
- Ąžuolas: svarbus simbolis tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje, simbolizuojantis stiprybę, ištvermę ir ryšį su žeme.
- Pušis: turi ypatingą reikšmę abiejose kultūrose kaip gyvenimo, atsparumo ir apsaugos simbolis.
- Gandras: lietuviams ir ukrainiečiams yra laimingo namo ir šeimos šilumos simbolis.
- Saulė: abiejose kultūrose simbolizuoja gyvenimą, šviesą ir gėrį.
Kultūriniai skirtumai
- Šermukšnis ir gluosnis (Ukraina): Šermukšnis simbolizuoja grožį, mergaitišką nekaltumą ir yra populiarus motyvas literatūroje bei folklore. Gluosnis simbolizuoja atgimimą ir ryšį su protėviais, jo šakos naudojamos Verbų sekmadienį kaip apsaugos simboliai.
- Saulėgrąža (Ukraina): labai svarbus simbolis, simbolizuojantis saulę, šilumą, taiką ir harmoniją.
- Vyšyvanka (Ukraina): vienas iš pagrindinių Ukrainos tautinių simbolių. Siuvinėjimo raštai ir spalvos turi gilią prasmę ir perduoda linkėjimus laimei, sveikatai ir gerovei.
- Pysanka (Ukraina): unikalus Ukrainos simbolis, simbolizuojantis gyvenimą, atgimimą ir saulę.
Duona ir druska
Abi šios šalys turi bendrą simboliką, kai duona ir druska reiškia svetingumą ir pagarbą svečiams. Kaip ir Ukrainoje, taip ir Lietuvoje, duona ir druska turi sakralinę reikšmę, dažnai siejamos su Dievo palaiminimu. Ukrainos vestuvių tradicijose jaunieji sutinkami su korovaju - specialiai iškepta apeigine duona, papuošta simboliniais raštais ir gėlėmis. Jaunieji nusilaužia gabalėlį duonos iš korovajaus ir paneria į druską, kas simbolizuoja jų bendrą ateitį, laimę ir gerovę. Ukrainoje duona (pvz., pascha) ir druska dažnai yra religinės šventės dalis, tokios kaip Velykos, ir yra pašventinamos bažnyčioje. Abi šios šalys naudoja duoną ir druską laidotuvių tradicijose, tačiau skirtingai. Ukrainoje, rodant pagarbą mirusiajam, jo karstą gali apibarstyti grūdais arba palikti šalia duoną ir druską.
Šiaudiniai "sodai" ir "vorai"
Šiaudiniai „sodai“ - unikali Lietuvos tradicija, simbolizuojanti harmoniją, tvarką ir ryšį su gamta. Šie geometrinės kabančios konstrukcijos gaminamos iš šiaudų, tikint, kad jos atneša sėkmę ir apsaugo namus. Panaši tradicija egzistuoja ir Ukrainoje, kur šie papuošalai vadinami „vorais“ (ukr. pavuky). Jie gaminami iš šiaudų arba nendrių ir taip pat tarnauja kaip apsaugos simboliai, puošiantys namus per šventes, ypač per Kalėdas.
Mitologinės būtybės ir simboliai Azijos kultūrose
Rytų Azijos kultūros taip pat gausiai naudoja mitologines būtybes ir spalvų simboliką, atspindinčią jų unikalias pasaulėžiūras ir tradicijas.
Korėjos mitologinės būtybės
- Unjo (웅녀, Ungnyeo): Korėjos įkūrėjo Danguno motina meška, kuri pavirto į žmogų. Apie ją pasakojama „Trijų karalysčių istorinių įvykių, legendų ir pasakų“ knygos (Samguk Yusa) Danguno mite.
- Namu Dorjongu (나무도령, Namu Doryeong): Pagrindinis Korėjos didžiojo tvano mito herojus. Jis buvo lauro medžio dvasios ir dangaus fėjos sūnus, kuris išgelbėjo visus Žemės gyvūnus ir žmoniją.
- Samdžioko (삼족오, Samjoko): Trikojis varnas, simbolizuojantis rojaus, žemės ir Korėjos dvasios pranašą, gyvenantį Saulėje. Ši mitologinė būtybė sutinkama ne tik Korėjos, bet ir kitų Rytų Azijos tautų mitologijoje.
- Inmjongdžo (인면조, Inmyeonjo): Hibridinė mitologinė būtybė, turinti paukščio kūną ir žmogaus veidą. Pirmieji Inmjongdžo vaizdiniai Korėjoje pasirodė Gogurjo karalystės laikotarpiu.
- Kamundžangagi (감은장아기, kameunjang-agi): Likimo deivė, viena iš trijų dievybių, pasirodančių Čedžu salos šamanistiniame Samgongo dievų kilmės mite.
- Gunungais (군웅신/群雄神 arba 軍雄神, gunungshin): Korėjiečių šamanizmo karo dievybės, dažnai vaizduojamos kaip karžygiai, sudievinti Korėjos generolai. Gunungo mitas išskirtinai pasakojamas tik Džedžiu saloje.
- Golipšinas (걸립신, Geollipsin): Dievybė, kuri suteikia galimybę kitoms dvasioms arba laimei patekti į namus ir juose pasilikti.
- Panelė Kakši (각시소님, gakshi): Viena iš penkiasdešimt trijų Korėjos šamanizmo dievybių sonim, kurios, pasak legendų, keliaudamos apkrečia žmones įvairiomis ligomis. Panelė Kakši turi galią apkrėsti žmones raupais, tačiau taip pat gali juos apdovanoti ilgaamžiškumu bei sėkme.
- Juhva (유화부인, Yuhwabu-in): Vyriausioji iš trijų upės dievo Habeko dukrų, laikoma gluosnių deive. Legenda pasakoja apie saulės dievą Hemosu, kuris suviliojo Juhvą.
- Bulgasari (불가사리, bulgasari): Korėjiečių mitologijoje sutinkama metalą ryjanti ir nuolat auganti pabaisa. Senovėje tikėta, jog Bulgasari saugo nuo nelaimių ir ugnies, košmarų ir raupų.
Kinijos mitologinės būtybės ir simboliai
- Hua Mulan (花木兰, Huā mùlán): Legendinė Kinijos istorinė asmenybė, gyvenusi pietinių ir šiaurinių dinastijų laikotarpiu. Jos vardas pirmą kartą paminėtas 62 eilučių „Mulan poemoje“ VI a. pab.
- Šousingu (壽星, shòu xīng): Kinijos ilgaamžiškumo dievas, vienas iš trijų laimės dievų. Dažniausiai vaizduojamas kaip praplikęs senukas, turintis aukštą kaktą bei ilgą ir žilą barzdą.
- Šaohao (少昊, Shàohào): Legendinis Kinijos valdovas bei kultūrinis didvyris, valdęs apie 2600 m. pr. Kr.
- Imperatorius Didziunas (帝俊, Dìjùn): Rytų dangaus valdovas, viena iš aukščiausių senovės Kinijos mitologinių dievybių, devynių saulių ir dvylikos mėnulių tėvas.
- Inglongas (应龙, Yìnglóng): Sparnuotasis drakonas, Kinijos mitologijoje laikomas visų drakonų protėviu. Jis yra lietaus dievybė, atsako į žmonių maldas sausros metu.
- Longmu (龙母, Lóngmǔ): Kinų mitologijos dievybė, radusi ir užauginusi penkis naujagimius drakonus. Ji yra atsidavimo bei motiniškos meilės simbolis.
Japonijos mitologinės būtybės
- Hiosubė (兵主部 Hyōsube): Vaiko dydžio mitologinė būtybė, priskiriama vandens jokajų kategorijai. Šie maži padarai, mėgstantys išdaigas ir baklažanus, dažniausiai sutinkami povandeniniuose urvuose Kiūšiū saloje.
- Ninemendžiu (人面樹, ninmenju arba jinmenju): Medžiai, kurie ant savo šakų vietoje žiedų ir vaisių turi žmogaus galvas primenančius darinius. Priskiriami jokajų čiošidzen kategorijai.
- Oiva (お岩, Oiwa): Keršto siekianti šmėkla, priskiriama onrio vaiduoklių kategorijai. Pasakojimas apie Oivą pasirodė 1825 metais, sukūrus vieną žymiausių Japonijos kabuki dramų - Jotsuja Kaidan.
- Nure Onna (濡女, nure onna): Japonijos mitologinė būtybė, jokajus, kurios pavadinimas reiškia „šlapia moteris“. Priskiriama jokajų atsiskyrėlių kategorijai.
- Dzašiki varaši (座敷童子 arba 座敷童, zashiki-warashi): Namus globojančios dvasios ir laimę nešantys dievai. Nors pasakojimų apie juos galima rasti visoje Japonijoje, dzašiki varaši gali skirtis savo išvaizda ir elgsena priklausomai nuo regiono.
- Adzuki-arai (小豆洗い, Azuki-arai): Vaiduokliška būtybė, kurios svarbiausias užsiėmimas yra pupelių plovimas upių pakraščiuose. Šis jokajus yra sutinkamas daugelyje Japonijos regionų.
- Šikigamis (式神, 識神, 職神, Shikigami): Patarnaujanti būtybė, vertinama nevienareikšmiškai: kaip dvasia, žemesnio rango dievybė ar demonų dievas.
- Hitocume kodzo (一つ目小僧, Hitotsume-kozō): Vienaakis vaikas, priskiriamas jokajams. Savo išvaizda jis primena mažą vaiką, turintį vieną akį veido viduryje.
- Cukumogamiai (付喪神 arba 九十九神, Tsukumogami): Namų įrankiai, muzikos instrumentai ir kiti žmogaus pagaminti daiktai, kurie pavirto į jokajus.
- Noperabo (のっぺらぼう, nopperabō): Viena iš japonų mitologijoje sutinkamų būtybių, vadinamų jokajais. Savo išvaizda ši būtybė niekuo nesiskiria nuo paprasto žmogaus, išskyrus tai, jog neturi veido.
- Udzumė (天宇受売命/天鈿女命, Ame-no-Uzume-no-mikoto): Aušros ir linksmybių deivė Japonijos šintoizmo religijoje, dievo Sarutahiko Okamio žmona. Yra manoma, kad Udzumė yra kaguros, šintoizmo teatrinio šokio, pradininkė.
- Pragaro sugulovės (地獄太夫, Jigoku tayū): Viena iš daugelio Japonijos būtybių, kurios legenda pasakoja apie tam tikras Japonijos Budizmo ypatybes. Pirmieji Pragaro sugulovės vaizdiniai literatūroje ir mene pasirodė Edo laikotarpiu.
- Okami (狼, Ōkami): Žodis, skirtas apibūdinti japoniškąjį vilką. Nors šiuo metu jie yra laikomi išnykusia rūšimi, Japonijos žmonės vis tiek rodo jiems pagarbą, laiko juos gamtos bei harmonijos sergėtojais.
- Hašihimė (橋姫, hashihime): Japonų mitologinė būtybė, jokajus, vaizduojama kaip pavydo ir neapykantos kupinas moteriškos lyties demonas.
- Morio (魍魎, Mōryō): Viena iš daugybės Japonijos mitologijoje egzistuojančių būtybių/pabaisų - jokajų. Morio vardas Japonijoje yra suteiktas vandens dvasioms.
Kitos pasakų būtybės
Pasakos yra fantastiški simboliai, turintys stebuklingų bruožų, kurie randasi įvairiose visuotinės kultūros išraiškose. Apskritai jie pateikiami kaip moterys, turinčios išskirtinį grožį ir talentą, su sparnais ir paprastai apsaugančios gamtą.
- Grifai: Baisūs paukščiai su erelio snapais ir liūto kūnais, saugoję aukso kasyklas ir paslėptus lobius. Jie suka lizdus kaip ereliai, bet vietoje kiaušinių deda agatus.
- Feniksas: Egiptiečių mitologijoje - atgimimo simbolis, vaizduojamas kaip gandras ar garnys (benu). Manoma, kad jis gyvena 500 ar 1461 metus, susineša lizdą iš cinamono šakelių, susidegina ir prisikelia iš pelenų.
- Vienaragis: Būtybė iš viduramžių legendų, populiari Europoje, Centrinėje ir Rytų Azijoje. Būdinga skelta kanopa, liūto uodega, o kartais ožkos barzda ar liūto karčiais. Vienaragis su savo ragu galėjo išvalyti užnuodyto tvenkinio vandenį.
- Satyrai: Pusiau žmonės, pusiau ožiai, gamtos dvasios graikų mitologijoje. Gyveno miškuose ir kalnuose, kartais laikomi vaisingumo demonais.
- Kiklopai: Milžinų rasė su viena akimi kaktoje. Pirmosios kartos Kiklopai (Brontas, Steropas, Argas) buvo stiprūs, užsispyrę. Antrąją kartą sudarė du kiklopai, iš kurių garsiausias buvo Polifemas.
- Cerberis: Graikų mitologijoje - trigalvis Hado šuo, saugojęs Tartaro vartus. Jo uodega buvo gyvatė, o ant nugaros turėjo daugybę gyvačių galvų.
- Harpyjos: Gražios sparnuotos moterys, pusiau paukščiai pusiau moterys, vykdžiusios Finėjui Dzeuso skirtą bausmę - vogti jo maistą.
- Pegasas: Graikų mitologijoje - sparnuotas arklys, gimęs iš Medūzos nukirstos galvos. Padėjo Belerofonui kovoti prieš Chimerą ir amazones.
- Kentaurai: Apibūdinami kaip laukiniai, nesvetingi padarai, savo gyvuliškų aistrų vergai. Gyveno Tesalijos kalnuose.
- Titanai: Graikų mitologijoje - dievai, kėsinęsi į pasaulio valdžią. Tai buvo Gajos ir Urano vaikai, valdomi Krono, kurį vėliau nuvertė Dzeusas su kitais olimpiniais dievais.
tags: #pasai #buna #keturiu #spalvu #kodel